TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar lietuviai neverti nacionalinio panteono?

2009 10 30 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Įvairios tautos turi savo nacionalinį panteoną, kur amžino poilsio atgulė daug nusipelniusieji istorijai bei kultūrai, o valdžia ir žmonės atiduoda šioms asmenybėms deramą pagarbą.

Rasų kapinės Vilniuje, kur palaidotas tautos patriarchas Jonas Basanavičius, dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis bei daugybė kitų asmenybių, nusipelniusių lietuvių ir kitų tautų kultūrai, istorijai bei politikai, galėtų tapti Lietuvos nacionaliniu panteonu, jei ne viena aplinkybė: šios kapinės yra apleistos ir beveik neprižiūrimos.

Negi Lietuva neverta turėti nacionalinio panteono? Ar toks panteonas ir yra Rasų kapinės, kur ilsisi daug iškilių asmenybių? Ką turi padaryti valstybė, kad būtų grąžinta derama pagarba tiems, kurie ilsisi Rasų kapinėse? Ar galime iš kitų tautų pasimokyti, kaip gerbti mirusius tautos didžiavyrius?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susėdo pasikalbėti kultūros viceministras Donatas VALANČIAUSKAS, Vilniaus vicemeras Gintautas BABRAVIČIUS, Valstybinės kultūros paveldo pirmininkė Gražina DRĖMAITĖ, Kultūros paveldo komisijos departamento Kontrolės skyriaus vyriausioji inspektorė Audronė VYŠNIAUSKIENĖ, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius etnologas Libertas KLIMKA, dailininkas Aloyzas STASIULEVIČIUS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Kas mums yra Rasų kapinės?

A.Medalinskas. Vieta, kur palaidota daug Lietuvai nusipelniusių žmonių, ir kuri gali būti vadinama nacionaliniu panteonu? Ar tiesiog apleistos senos kapinaitės netoli Vilniaus senamiesčio, kurios vis rečiau lankomos, o Lietuvos valdžia jas prisimena tik per Nepriklausomybės dieną?

D.Valančiauskas. Rasų kapinės žmonių sąmonėje tikrai nėra paprastos kapinaitės miesto pakraštyje. Vien tai, kad J.Basanavičiaus kapo gūdžiu sovietmečiu žmonės ėjo lankyti, nepaisydami visų draudimų, daug ką pasako.

A.Stasiulevičius. Priminsiu 1956 metų Vėlines. Tada aukštųjų mokyklų studentai surengė demonstraciją. Tai buvo viešas pareiškimas prieš Tarybų valdžią. Grafikas Arūnas Tarabilda už tai sumokėjo gyvybe. Jis buvo išmestas iš Dailės instituto, išsiųstas į raketinius dalinius, kur susirgo spinduline liga ir mirė.

A.Medalinskas. Prisiminkime ir 1988 metų vasario 16-ąją, kai ore jau ėmė sklandyti laisvės idėja, žmonės ėjo į Rasų kapines pagerbti savo tautos iškilių asmenų, nors sovietinės saugumo pajėgos apsupo kapines ir stebėjo kiekvieną tą dieną atėjusį uždegti žvakutės ant Vasario 16-osios akto signatarų kapų. Tada žmonėms Rasų kapinės buvo didžiulė vertybė, o kaip yra šiandien?

A.Vyšniauskienė. Šiandien jose lankosi vis mažiau lietuvių. Anksčiau žmonės ėjo iš patriotiškumo. O dabar - ne.

A.Stasiulevičius. Kova dėl Rasų vyksta senokai. Tarybiniais laikais Vilniaus meras Algirdas Vileikis projektavo magistralę į Minską ir planavo šias kapines panaikinti. Tačiau visuomenė sukilo ir sovietinė valdžia buvo priversta savo kėslų atsisakyti.

G.Drėmaitė. Rasos, kaip ir Bernardinai, vienos gražiausių Europos kapinių. Ir dėl to jos turi būti saugomos. Romoje 2002 metais buvo pasirašytas susitarimas dėl šių kapinių išsaugojimo. Tai yra didelė garbė ir didžiulis įsipareigojimas.

A.Medalinskas. Ir kaip mūsų valdžia tą įsipareigojimą vykdo?

G.Drėmaitė. Prižiūrėti šias kapines turi Vilniaus savivaldybė, bet merams Juozui Imbrasui ir Viliui Navickui tai nesvarbu. Pastarasis ir dabar nesupranta, kodėl tomis kapinėmis reikia rūpintis. Tik Artūras Zuokas iškyla kaip šviesi asmenybė.

A.Medalinskas. Šis Vilniaus miesto valdžios požiūris ir atspindi dabartinę Rasų kapinių būklę. Kodėl ten leidžiamos statybos, kai stogai beveik remiasi į kapinių tvorą?

G.Drėmaitė. Kapinės deramai neapsaugotos nuo privačių asmenų interesų. Jos tarsi kybo ore, nes neįrašytos į Kadastro registrą. Negalime ir koplyčios restauruoti, net jei ir turėtume lėšų, nes departamentas gali prižiūrėti tik tuos objektus, kurie įrašyti į šį registrą. Net ir sargo namelis Rasų kapinėse yra privatizuotas.

A.Medalinskas. Įdomu, kurio mero laikais tai atsitiko? Iki šiol žinojome tik vieną Vilniaus merą, kuris viską privatizavo. Dabar suprantu, kodėl sargo namelis Rasų kapinėse nuolat uždarytas. O ten galėtų veikti informacinis centras, būtų dalijami lankstinukai apie Rasų kapines ir čia palaidotas asmenybes, parduodamos žvakutės, net tautinės lietuviškos vėliavėlės. Bet dabar viso to nėra, nes ten įsisuko privatizuotojai.

G.Drėmaitė. Žmonės sugebėjo net šešis metrus kolumbariumo Rasų kapinėse privatizuoti. Kodėl ne, juk žemė - niekieno. Yra gudročių.

A.Vyšniauskienė. Neišlaikytas 5 metrų atstumas, todėl ir namai dygsta prie pat kapinių tvoros.

Kokia dvasia sklando Rasose?

A.Medalinskas. Šiandien galima būtų teigti, kad jeigu ne lenkų turistų ekskursijos, plūstančios prie Juzefo Pilsudskio kapo, šiose kapinėse būtų nyku ir tuščia. Mūsų valdžia prisimena Rasas tik prieš Nepriklausomybės šventę, o lietuviai dar kartais ateina ir prieš Vėlines. Tai ar iš Rasų dingo lietuvybės dvasia?

A.Stasiulevičius. Rasose dabar sklando ne tik tolerancijos bei pagarbos, bet neretai ir neapykantos dvasia. Dažnai ten būnu ir matau keliasdešimt autobusų iš Lenkijos. Vieni ieško giminių, o kiti: Wilno Nasze (lenk. - mūsų Vilniaus). Ir tada Rasos nebeatrodo kaip mūsų nacionalinis panteonas.

G.Babravičius. Įtampos tikrai esama. Neseniai prie J.Pilsudskio kapo buvo išterliota siena, o jis pats palygintas su vienu vokiečių veikėju. Pavadinkime tai provokacija. Nuo vandalų neapsisaugosi ir su tuo reikia kovoti įvairiausiomis priemonėmis. Ir lenkai išreiškia savo patriotizmo jausmą, pagerbdami savo tautos įžymybes. Nieko blogo čia nematau.

A.Medalinskas. Galima iš lenkų pasimokyti pagarbos savo valstybei bei tautai nusipelniusiems žmonėms ir apskritai viskam, kas liudija tautos istoriją. Didžiavimosi savo tauta ir istorija jausmas yra geras dalykas, jei nevirsta kitos tautos ar valstybės niekinimu. Ir lenkai tegu gerbia savo didžiavyrius Vilniaus kapinėse, jeigu neperžengiama riba.

L.Klimka. Kapinės yra tautos kultūrinės savimonės atspindys. Nuvykus į nežinomą šalį, svarbu nueiti į kapines, kad susidarytum nuomonę apie tą tautą. Kapinių priežiūra, paminklai ir viskas, ką mes sudedame į žodį "kapinės", - labai svarbus kultūros atspindys.

A.Medalinskas. Tai kokią nuomonę apie mūsų tautą gali susidaryti kitų šalių piliečiai, apsilankę Rasų kapinėse ir pamatę, kaip rūpinamės iškilių Lietuvai žmonių atminimu. Ir kodėl lenkai šioms kapinėms rodo daugiau dėmesio nei mes, lietuviai?

A.Vyšniauskienė. Vilniaus miesto savivaldybei, pavyzdžiui, visiškai nerūpi J.Basanavičiaus kapo likimas. Dabar juo rūpinasi privatūs asmenys. Jie iš savo kišenės perka gėles. Ir tai vis tie patys žmonės.

L.Klimka. Matant, kaip lenkai žiūri į Rasų kapines bei kai kurias kitas Vilniaus vietas, ir kaip į tai žiūrime mes patys, iš tikrųjų kyla klausimas, ar už to neslypi Wilno Nasze. Bet ar daugeliui mūsų valdžios žmonių, ypač savivaldybėje, Vilnius tapo savastimi? Ir kodėl mes taip žiūrime į šitą savo paveldą.

G.Drėmaitė. Aš atstovauju ir Adomo Mickevičiaus gerų santykių su Lenkija fondui, todėl matau tai, kas klaidingai Lietuvoje vadinama lenkų požiūriu: Wilno Nasze. Yra Lietuvos ir Lenkijos sutartis dėl Bernardinų kapinių sutvarkymo, bet kodėl ji atsirado? Lenkų laikraščiai gėdijo lietuvius, kad apleidome tokias kapines kaip Rasos ir Bernardinai, o jų valdžia ištiesė mums ranką ir pasiūlė padėti juos sutvarkyti.

A.Medalinskas. Lietuvos žmonės įpratę prižiūrėti savo artimųjų kapus. Kodėl ta pagarba artimųjų kapams neperaugo į tautai iškilių asmenybių kapų pagarbą? Matyt, kiekvienas galime mesti akmenuką į savo daržą ir savęs paklausti, kiek kartų lankėmės Rasų kapinėse, kur žymių lietuvių kapai apsupti daugybės antkapių su svetimais užrašais lenkų kalba. Gal čia ir yra priežastis, kodėl Rasos bei Bernardinai iki šiol nebuvo prižiūrimi? Gal šios kapinės tapo mums svetimos, o lenkams yra artimos?

A.Stasiulevičius. Kai 1950 metais buvo nutarta perkelti Operą ir Konservatoriją į Vilnių, muzikantai norėjo, kad Kaune liktų Konservatorija. Balys Dvarionas su delegacija nuėjo pas Justą Paleckį ir pasiūlė, kad Opera tegu keliasi į Vilnių, o Konservatorija lieka Kaune. J.Paleckis tada jiems pasakė: "Vyrai, reikia sušildyti lietuviška muzika šaltus Vilniaus akmenis." Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, nustėrau, koks tada buvo Vilnius. Labai svarbu buvo Vilnių vėl sulietuvinti. Lietuviai savus kapus prižiūri, bet čia yra labai daug lenkų kapų. Rasų ir Bernardinų kapinės tapo tarsi nesavos lietuviams. Čia ir yra problema.

A.Medalinskas. Ar lenkai rūpinasi savo tautiečių kapais tik Lietuvoje, ar ir Lenkijoje? Galbūt ir mes, lietuviai, būdami užsienyje pasistengtume nuvykti prie Antano Smetonos kapo, o Lietuvoje pamirštame aplankyti tautos įžymybių kapus?

G.Drėmaitė. Krokuvos kapinės, kur ilsisi daug Lenkijai svarbių asmenų, gražiai sutvarkytos.

A.Vyšniauskienė. Tokių kapinių kaip Rasos likimą lėmė ir istorinės aplinkybės. Po 1945 metų iš Vilniaus išvyko daug žmonių. O jų artimųjų kapai liko. Naujai atvykusiesiems tie kapai yra svetimi. Dėl to jiems reikia kitokio Vilniaus savivaldybės dėmesio. Ne viską lemia finansai. Pakanka ir neabejingo požiūrio. Birželį nuėjusi į Rasų kapines išsigandau. Sovietmečiu taip blogai nebuvo.

Ką gali padaryti valdžia?

A.Medalinskas. Ką gali padaryti mūsų valdžia, kad Rasų kapinės, mūsų nacionalinis panteonas, nesunyktų ir nebūtų privatizuotos. Kad tai, ko nepadarė saugumiečiai ir sovietinės valdžios buldozeris, nepadarytų privatizacija ir dideli pinigai?

G.Babravičius. Vilniuje apie 230 ha užima vien tik kapinės, jų, pasirodo, yra net 57. Vilniaus miesto savivaldybė tikrai nesugebės prižiūrėti visų šių kapinių. Tai - visos valstybės reikalas. Apie 2 mln. litų, kuriuos esame skolingi kapus prižiūrinčioms institucijoms, - tik lašas jūroje. Turėdami tik tiek pinigų negalime kalbėti apie rimtas investicijas ir kapinių atkūrimo darbus.

G.Drėmaitė. Kapinių sutvarkymas daug kainuoja. Jeigu žmogus buvo palaidotas, pavyzdžiui, XIX amžiuje, dabar reikia pusę metro žemių nukasti norint rasti kapo pagrindą. Tai kultūrinis sluoksnis. Antkapiai sulaužyti, pavogti, surūdiję. Visa tai reikia atkurti. Gražesnio antkapio su skulptūra ir tvorele restauravimas kainuoja 40 tūkst. litų.

G.Babravičius. Tai yra kompleksinės programos objektas. Ir problema didesnė nei tik Vilniaus miesto komunalininkų ar kultūrininkų darbas. Mūsų biudžetėlis toks, kad net dulkėms nuo antkapių nušluostyti pinigų nepakaktų.

A.Medalinskas. Pamėginkime drauge su Kultūros ministerija suskaičiuoti, kiek svarbiausių Lietuvai kapų yra Rasose ir bent juos sutvarkykime, jei ne visas kapines.

D.Valančiauskas. Kapinių yra ir daugiau. Petrašiūnų kapinės Kaune. Saulės kapinės. Reikėjo sutvarkyti žydų kapus, nes tai labai svarbu politiškai, istoriškai ir edukacine prasme.

A.Medalinskas. O aš kalbu apie kapines, kurias būtų galima laikyti mūsų valstybės nacionaliniu panteonu, apie amžiną poilsio vietą žmonių, kurie įnešė ypač didelį indėlį į mūsų valstybės kūrimą ir puoselėjimą. Sugebėjome rūpintis pokario partizanų kapais ir jų atminimu, bet kada deramą dėmesį atkreipsime į Rasas?

D.Valančiauskas. Nereikia dėl visko kaltinti savivaldybės.

A.Medalinskas. Iš tikrųjų ir Kultūros ministerija turi prisiimti atsakomybę už tą baisią netvarką Rasų kapinėse.

D.Valančiauskas. Ir Kultūros ministerija ne viską gali. Svarbi ir asmeninė iniciatyva. Pripažinkime, kad valstybei atgavus sostinę lietuviai atvyko į Vilnių, miestas tapo kaip niekad lietuviškas. Gal tik XIV-XV amžiaus pradžioje buvo toks lietuviškas kaip dabar. Tie kapai tarsi mūsų, tarsi ne. Bet ten ilsisi nemažai Lietuvos kūrėjų, mokslo bei kultūros veikėjų, tad dėmesio jų kapams turėtų parodyti ir valstybė, ir žmonės.

G.Drėmaitė. Visos kapinės Lietuvoje yra savivaldybių nuosavybė. Ir tai problema. Lietuvos karių kapus šiaip taip prižiūrime, o Rasų kapinės ir kitos apleistos. Bet daug kas priklauso ir nuo vietinių gyventojų. Pavyzdžiui, Daugailių kapinaites prižiūri mokytoja pensininkė. Ten visi Lietuvos karių kapai sutvarkyti, gėlytės žydi, smėliuko pabarstyta. Aš niekur nemačiau taip gražiai kasdien prižiūrimų kapų. Ne viskas priklauso tik nuo valdžios.

A.Medalinskas. Visa tai labai gražu, bet sakykite, kodėl tais kapais negalėtų pasirūpinti ir valstybinės įstaigos. Kodėl nuo atsakomybės nori nusišalinti Kultūros ministerija, Kultūros vertybių apsaugos departamentas arba Vilniaus miesto savivaldybė?

A.Vyšniauskienė. Departamentui būtų per daug popierizmo užsiimti paminklų tiesinimu arba nuotraukėlių dėliojimu. Bet kai nuvedu žmones parodyti dailininkų Ruseckų kapus Bernardinų kapinėse, man būna gėda, kad jų niekas netvarko.

G.Babravičius. Savivalda turi savo funkcijas. Nors mes dirbame kultūros, sporto, kitose srityse, savo prigimtimi ir turiniu esame komunalininkai. Priekaištai, susiję su kapų priežiūra, yra pagrįsti, tačiau be pasikeitimų visuomenėje, pirmiausia jos mentaliteto pokyčių, niekas nepasikeis. Turi būti ugdomas patriotizmas ir pagarba istorijai.

Rasas išgelbėti gali tik patys žmonės?

A.Medalinskas. Jeigu valdžia kol kas bejėgė ir abejinga, ar patys žmonės gali pagelbėti Rasoms?

G.Drėmaitė. Švietimas turi didžiulę reikšmę. Nors darželyje dar nekalbama apie močiutės ar senelio kapus, mokykla jau turi duoti istorijos pamokas kapinėse, skatinti jų tvarkymą, puoselėti pagarbą tautos didvyriui, istorijai ir pagaliau šiaip žmogaus kapui. Kapinės yra šventa vieta. Penkerius metus ne kartą organizavome kapinių tvarkymą Bernardinuose su mokyklomis. Aktyviausiai į šiuos darbus įsitraukia lenkų mokyklos. Užupio gimnazijos mokytoja darbams vykstant vaikščiojo sušalusi ir klausinėjo, kiek dar mes čia dirbsime ir kokia proga kapinės yra tvarkomos. Turėjau jai priminti, kad netrukus bus Vėlinės. O lenkų mokytoja visa suprakaitavusi dirbo.

A.Medalinskas. Bet gal tai tik atsitiktinumas? Viskas priklauso nuo žmonių. Matyt, ir lietuvių, ir lenkų mokyklose netrūksta suprantančiųjų, kas yra iškilių tautos žmonių kapinės.

G.Drėmaitė. Kadangi kapų priežiūra yra prasta, sugalvojome, kad restauruotus kapus kas nors globotų. "Pilių direkcija" apsiėmė globoti Jundzilų giminės kapus, todėl jie dabar prižiūrėti ir ten auga gėlės. Adomo Mickevičiaus lenkų gimnazija Vilniuje ėmėsi prižiūrėti 10 iškiliausių lenkų kapų. Gedimino technikos universitetas prižiūri inžinierių ir aktorių kapus, nes tame universitete yra dar ir teatras. Kelcų miesto Lenkijoje meno mokykla, analogiška mūsų Čiurlionio menų mokyklai, praėjusiais metais nuvalė 11 akmeninių antkapių, o šiemet 9. Šios mokyklos mokytojai, beje, gerai išmano apie antkapių restauravimą.

A.Medalinskas. Iniciatyva tvarkyti Bernardinų kapines yra sveikintina. Aš kalbu apie Rasas, kurioms tokio dėmesio trūksta iki šiol, nors jos mums, lietuviams, žvelgiant į palaidotus ten žmones, galbūt yra net svarbesnės nei Bernardinų kapinės. Čia nėra mūsų valstybės kūrėjų, puoselėtojų kapų. Jie guli Rasose. Ar šias kapines išgelbėti nuo sunykimo gali tik mūsų visuomenė, kol mūsų valdžia įsikišus Lenkijos vyriausybei ėmė rūpintis tik Bernardinais.

D.Valančiauskas. Žvelgdami į kitų valstybių patirtį, turime pripažinti, kad visuomenės iniciatyva priežiūrint kapus yra, matyt, svarbiausia. Vokietijoje būtent visuomeninė organizacija prižiūri savo tautiečių kapus užsienyje ir vokiečiai aukoja jai dideles, mūsų supratimu, sumas pinigų - iki milijardo eurų per metus. Šios organizacijos iniciatyva sutvarkyti ir vokiečių karių kapai Vingio parko teritorijoje.

A.Medalinskas. Jie negauna jokių lėšų iš savo valstybės biudžeto?

D.Valančiauskas. Iš valstybės gauna iki 10 procentų. 90 proc. suaukoja Vokietijos piliečiai. Yra supratimas: nesvarbu, kur būtų vokiečio kapas, jis turi būti sutvarkytas. O jeigu mūsų patriotizmas baigėsi ir nebevaikštome su trispalvėmis, minios žmonių nebestovi prie J.Basanavičiaus kapo, tai nekaltinkime savivaldybės ir Kultūros ministerijos. Jeigu visuomeninė iniciatyva tvarkyti kapus atsirastų, tada, tikiu, viskas būtų kitaip.

G.Drėmaitė. Lenkijoje yra institucija, kuri vadinasi Lenkijos kančių ir kovų atminties apsaugos taryba. Ji tiesiogiai pavaldi premjerui, todėl gauna atskirą eilutę biudžete. Tai galėtų ir mums būti pavyzdys, kaip rūpintis kapuose gulinčiais tautiečiais. Jie gauna didelius pinigus visų iškilių lenkų kapams prižiūrėti bet kuriame pasaulio kampelyje. Lenkai Bernardinų kapinėms sutvarkyti kasmet skiria po milijoną litų. Nueikite per Vėlines, pažiūrėkite, kaip jos dabar atrodo. Šiais metais ir prezidentė Dalia Grybauskaitė ten eis. Bet negalime mes Lenkijos padaryti melžiama karve.

A.Medalinskas. Negalime. Bet Lenkijos valdžia deda pinigus ten, kur turi interesų. Kodėl Lietuvos valdžia atkreipė dėmesį į Bernardinų, bet ne į Rasų kapines?

D.Valančiauskas. Bernardinų iniciatyvos galėtų būti pakartotos ir Rasose.

A.Vyšniauskienė. Lietuvoje pagaliau turi būti sukurta sistema, kad visos kapinės būtų sutvarkytos, kiekvienas kapas, bet, žinoma, reikėtų pradėti nuo iškiliausių Lietuvos žmonių kapų.

Šiandien mes dar nesulauksim tiek visuomenės dėmesio, kad visas Rasas būtų galima sutvarkyti. Dabar jas išgelbėti gali tik valdiškų įstaigų įsikišimas.

G.Drėmaitė. Kiekviena valstybė rūpinasi savo kapais. Lenkai, vokiečiai, rusai. Kiek dirbome, kad Palangoje išsaugotume rusų kapus miesto centre. Ir rusai skyrė didžiulius pinigus.

A.Medalinskas. Jūs kalbate apie sovietų karių kapus, kuriais dabar rūpinasi Rusija?

G.Drėmaitė. Taip. Ir prancūzai skyrė daug pinigų Napoleono karių kapams sutvarkyti. Jie suvokia, kad tokių kapų priežiūra yra tautos ir valstybės orumo bei garbės klausimas.

L.Klimka. Daug ką galima net ir be tų litų padaryti. Gali ir studentai sutvarkyti kapus. Mes savo studentus iš Pedagoginio universiteto, būsimus etnografus, atsivedame. Tik aš stebiuosi, kad Vilniaus universitetas savo profesorių kapų, kurių Bernardinuose yra net 20, neprižiūri! Ir Rasose yra. Prie tų kapų ir rugsėjo 1-ąją reikėtų eiti.

A.Medalinskas. Pagarbą kapams Rasose rodome tik Nepriklausomybės dieną ir prieš Vėlines. Jeigu rodome. O kodėl ne rugsėjo 1-ąją? Minėjote Vilniaus universiteto profesorių kapus. M.Romerio universitetas Rasose galėtų globoti M.Romerio kapą, J.Basanavičiaus mokykla - J.Basanavičiaus, o Čiurlionio meno mokykla - M.K.Čiurlionio kapą.

G.Drėmaitė. Dailininkų kapais gali pasirūpinti Dailininkų sąjunga.

G.Babravičius. Iš tikrųjų, mums savivaldybėje reikia atkreipti konkrečių mokyklų dėmesį į tokias kapines, kaip Rasos. Ir ne tik švietimo, ugdymo tikslais, bet užtikrinant ir tų kapų priežiūrą. Viena mokykla gali būti atsakinga už vienos iškilios asmenybės kapo sutvarkymą, kita - už kito. Gal tada nors šiek tiek pajudinsime dalykus.

Kad Rasose vėl lankytųsi lietuviai...

A.Medalinskas. Ar Rasų kapinės yra pasmerktos tapti lietuvių nelankomos?

L.Klimka. Šios kapinės yra nuostabiame gamtos kampelyje. Jos turėtų būti kaip parkas. Rasos mena dar proistorinius laikus, kada ten buvo apeigų vieta, ir pavadinimas tai byloja. Pažiūrėkite, kaip per Vėlines žvakelės tuose slėniuose dega. Tai nepaprastos kapinės ir daro didelį emocinį poveikį. Tas pats Bernardinuose, Saulės kapinaitėse. Ir tos Antakalnio kalvos yra žavios. Gali būti kaip parkas, kur žmonės susimąsto, pasivaikščioja.

G.Drėmaitė. Šios kapinės turi būti gyvos, jose turi netrūkti įvairių renginių, žmonių susibūrimų, paminėjimų, vykti istorijos pamokos ir net koncertai. Atsimenate fleitų koncertą?

L.Klimka. Tai buvo nuostabu - lietui lyjant niekas nesiskirstė.

G.Drėmaitė. Vėliau dar buvo ir kitas koncertas. Išleidom Kielcų iš Lenkijos mokinius, padėkojome jiems už darbą be pinigų, o iš pranciškonų bažnyčios atėjo jaunimo grupė, kuri fleitomis grojo. Jūs neįsivaizduojate, koks tai buvo jausmas.

A.Stasiulevičius. Rasų kapinėse nesilankys lietuviai, kol ten vėl bus leista laidoti iškilius Lietuvai žmones. Ir Rasos turi būti sulietuvintos. Tada nereikės prašyti iš valdžios pinigų - patys žmonės Rasas sutvarkys.

G.Drėmaitė. Pirma sutvarkykime tas kapines.

A.Stasiulevičius. Kiek ten yra tuščių vietų. Iš daugelio XIX amžiaus kapų nieko nebeliko.

G.Drėmaitė. Istoriniai dokumentai liko.

A.Vyšniauskienė. Šiose kapinėse galima laidoti tik į šeimos kapus. Dabar, manyčiau, to užtenka, nes jeigu pradėsime laidoti bet ką, prarasime senųjų kapų vaizdą.

A.Medalinskas. Sakoma, kad vietos iškiliems kultūros žmonėms kitose kapinėse, Antakalnio, Menininkų kalnelyje, jau beveik nebeliko. Rasų ir Bernardinų kapinėse nebelaidojama. Tai kur dabar bus laidojami iškilūs Lietuvos žmonės, ar jų kapai bus išblaškyti po visą Lietuvą? Žinoma, jeigu būtų numatyta tokia vieta, kur būtų laidojami iškilūs Lietuvos žmonės, pavyzdžiui, Nacionalinės premijos laureatai, didžiulių mokslo laimėjimų pasiekę asmenys, svarbu, kad šių taisyklių niekas nepažeistų. Kitaip viskas perniek.

L.Klimka. Dabar įvairūs žmonės prašo, kad juos palaidotų gimtinėje, kaimo ar miestelio kapinaitėse. Ir šios kapinaitės yra tikrai daug gražiau prižiūrėtos nei Rasų kapinės.

A.Medalinskas. Ar gali valdžia padaryti bent jau mažus darbus, kad Rasų kapinėse vėl lankytųsi lietuviai? Informacinį centrą galima įrengti pastačius kapinių prieigose namelį, jei gražus namas kapinėse yra privatizuotas. Valdžia gali užsakyti istorikams parengti lankstinuką apie Rasų kapines, jei nėra lėšų šių kapinių prieigose įrengti schemai, kurioje būtų pažymėta, kaip galima rasti įžymiausių asmenybių kapus. Būtina įtraukti Rasų kapines į ekskursijų po Vilniaus miestą programą. Tai yra darbai, kuriems nereikia daug lėšų, bet ar valdžia apie tai susimąstė?

L.Klimka. Rasų kapinėse prie tų vartelių turėtų būti didelis stendas, kur būtų surašytos mūsų šviesuolių pavardės, nurodytos jų palaidojimo vietos kapinėse.

A.Vyšniauskienė. Tai jau turėjo būti padaryta vykdant Vyriausybės nutarimą. Kapinių tvarkymo taisyklėse yra parašyta, kad prie visų kapinių, ypač prie tų, kurios yra kultūros paveldo objektai, turi būti įrengtos schemos, pažymėtos žymių palaidojimų vietos.

L.Klimka. Labai būtų gerai, jei galėtume ir žvakelių ar vainikėlį kokį nusipirkti.

A.Stasiulevičius. Numatoma atstatyti ir nugriuvusią kapinių sieną. Pavyko įtikinti valdžią atrasti pinigų koplyčiai, grindiniui kelyje J.Basanavičiaus kapo link sutvarkyti. Tik pretekstas šiam grindiniui sutvarkyti buvo įdomus. Viena dabar labai aukšto rango politikė, eidama tuo keliuku prie J.Basanavičiaus kapo, nusilaužė batelio kulniuką.

G.Babravičius. Nežiūrėčiau taip liūdnai į Rasų kapinių ateitį. Šiuo metu rengiame Vilniaus miesto kultūros strategiją ir, matyt, šių klausimų ten būtume neįvertinę, nutarę, kad tai ne mūsų reikalas. Dabar aišku, kad Rasų kapinėms šioje strategijoje vietos turėtų atsirasti. Prisipažinsiu, kad iki šiol nebuvau susimąstęs, kas mums yra Rasų kapinės, o dabar žinau, kad per Vėlines paskirsiu laiko joms aplankyti ir susipažinti su jomis. Kai 1968 metais persikėlėme į Vilnių, dabar jau amžiną atilsį mano senelis iš karto ėmė rengti mums ekskursijas po Vilnių. Ir pradėjo nuo Rasų...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"