TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar lietuvių vaikai Italijoje kalbės lietuviškai

2013 10 17 6:00
Pusę Sardinijos lietuvių bendruomenės narių galima vadinti meilės emigrantėmis - jos čia sukūrė šeimas. Lietuvių Kalėdos Kaljaryje. Nijolės Semionovos nuotraukos

Į šiltąją Italiją lietuviai taip dažnai neemigruoja, kaip naujus gyvenimus jau įprato kurti Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse arba Vokietijoje. Gyventi į Italiją, kaip rodo statistika, pernai išvyko tik 479 lietuviai, 2011 metais – 740, o 2010-aisiais – 1091. Vis dėlto išvykėliai kuria nedideles bendruomenes ir Italijoje bando išsaugoti nors dalelę Lietuvos.

Mūsų tautiečių bendruomenės veikia Romoje, Milane, Genujoje. Sardinijos lietuvių bendruomenės pirmininke Nijolė Semionova "Lietuvos žinioms" pasakojo apie tai, kaip atsirado poreikis kurti jau ketvirtą tokią organizaciją Italijoje, Kaljaryje.

30 merginų bendruomenė

- Kodėl nusprendėte emigruoti į Kaljarį, o vėliau įkurti lietuvių bendruomenę?

- Kiekvieną vasarą su viena drauge važiuodavome kur nors pailsėti, o kartą ji pasiūlė aplankyti Sardiniją. Tuo metu, prieš septynerius metus, net nežinojau, kur yra ši sala. Per atostogas Sardinijoje ir susipažinau su “tuo” vaikinu. Maršrutas Lietuva-Sardinija tapo itin dažnas, kol pagaliau nusipirkau bilietą tik į vieną pusę.

Sardinijos lietuvių bendruomenės pirmininkė N.Semionova (centre) su iždininke Vaiva Černiūte ir sekretore Daiva Lapėnaite.

Tuomet Kaljario mieste nebuvo jokios oficialios lietuvių bendruomenės. Su lietuvaitėmis kartais susitikdavome išgerti aperityvo arba per šventes. Keista, kad pirmąją lietuvę, gyvenančią Kaljaryje, sutikau Lietuvoje. Tuo metu mūsų čia tebuvo trys ar keturios, bet ilgainiui lietuvių vis daugėjo. Kai nuvykau į Romą, pamačiau, kokia smagi lietuvių bendruomenė ten susibūrusi. Jie turėjo man sektinu pavyzdžiu tapusią mokyklėlę vaikams. Grįžusi į Kaljarį pasiūliau lietuvėms suburti Kaljario lietuvių bendruomenę. Tikrą, turinčią įstatus, pirmininką ir t. t. Kuo mes prastesnės už Romos ar Milano lietuvius?

Bendruomenė pamažu plėtėsi, todėl nusprendėme įkurti lituanistinę „Muminukų“ mokyklėlę, nes tuomet jau turėjome apie dešimt vaikų. O šiais metais Sardinijoje vyko net lituanistinių mokyklėlių sąskrydis „Draugystės tiltas“.

- Kokie žmonės susibūrė į Kaljario lietuvių bendruomenę, kokie jų likimai?

- Bendruomenėje yra apie 30 merginų. Jos čia sukūrusios šeimas, dirba. Beje, pusę Sardinijos lietuvaičių galima vadinti meilės emigrantėmis. Nors man jau 32 metai, bet dar nesu ištekėjusi, neturiu vaikų.

„Muminukai“ mokosi kalbėti lietuviškai

- Kaip lietuvių bendruomenė mini svarbias šventes, ko mokomi vaikai lituanistinėje mokykloje „Muminukai“?

- Kalėdų proga mūsų parengti vaikai šoko lietuviškus šokius, lietuviškai deklamavo: „Eglutė skarota, eglutė žalia“. Iš Romos, Vatikano, pasikvietėme kunigą monsinjorą Visvaldą Kulboką, užsakėme lietuviškas mišias.

Beje, mažiesiems buvo labai sunku išmokti eilėraščius lietuvių kalba, nes jie beveik nekalba lietuviškai. Taip, Sardinijoje lietuvių vaikai kalba tik itališkai, nes mamos su jais bendrauja itališkai. Kai susitinku su jomis, kalbame lietuviškai, bet kartais jos net su manimi prabyla itališkai. Skatinu už italų ištekėjusias tautietes mokyti vaikus kalbėti lietuviškai. Beje, pati su mažaisiais kalbu tik lietuviškai. Suprantu, kad vaikai eina į italų mokyklą ir su tėčiais kalba itališkai, tačiau man nesuprantama, kai aštuonerių metų vaikas nesupranta, apie ką kalbu mūsų mokyklėlėje. Juk mokau juos labai paprastų dalykų – spalvų, gyvūnų pavadinimų ir pan.

Mokyklėlėje žaidžiame, mokomės abėcėlės, dėlioti lietuviškus žodžius. Taip pat mokau vaikus prisistatyti lietuviškai, skaitau jiems lietuviškas pasakas, mokau lietuviškų šokių. Tenoriu, kad mažieji girdėtų lietuvių kalbą ir prie jos priprastų.

Žinoma, tarp bendruomenės narių yra mamų, kurios su savo vaikais kalba tik lietuviškai. Tačiau yra ir priešingų atvejų. O juk nieko nėra blogiau, kai seneliai nebesusikalba su savo anūkais. Kol gyvenau Lietuvoje, nesureikšminau patriotizmo. Tačiau čia, kur šalia savęs neturime tėvų, giminaičių ar senų draugų, kartais taip sunku, taip norisi būti tarp savų! Pasiilgstame lietuviško paprastumo - italų mentalitetas tikrai kitoks, todėl Sardinijoje kartais norisi turėti šiek tiek Lietuvos.

Bendruomenės pirmininkės šokis lituanistinių mokyklų sąskrydyje "Draugystės tiltas".

Išgelbėjo nuoširdumas

- Italija išgyvena ekonomiškai sunkius laikus. Ar nebuvo sunku patekti į šios šalies darbo rinką, juk net gerai nemokėjote italų kalbos?

- Esu choreografė, baigiau Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, tad mano pirmas darbas Kaljaryje buvo šiuolaikinių šokių mokykloje, ten tikrai gerai sekėsi. Mano vadovaujama vaikų grupė daugelyje konkursų laimėdavo pirmąsias vietas. Pamenu patį pirmąjį, dėl kurio jaudinausi labiau nei vaikai. Kai tąkart laimėjome pirmąją vietą, buvau tokiai laiminga, kokia seniai nebuvau.

Kai ieškojau darbo viešbutyje, dar sunkiai kalbėjau itališkai, bet darbdaviui sąžiningai apie tai pasakiau. Prisipažinau, kad ir sunkiai rašau itališkai, bet galiu išmokti. Kai darbdavys paklausė, ko tikiuosi kandidatuodama į šią darbo vietą, atsakiau, kad vienintelis dalykas, kurio norėčiau - atsikelti ryte ir norėti eiti į darbą. Jau tuomet žinojau, kad noriu būti čia, noriu dirbti ir pažinti naujus žmonės, išmokti kalbos ir naujų darbo įgūdžių. Beje, kai galutinai tai suvokiau, viskas tapo paprasčiau, nes tiesiog siekiau savo tikslo. Kai po kelerių metų su viešbučio direktoriumi tapome draugais, jo paklausiau, kodėl jis mane priėmė į darbą. Juokavau, kad pati savęs nebūčiau priėmusi, nes buvo geresnių kandidatų. Jis man atsakė, jog dėl to, kad buvau nuoširdi ir sakiau tai, ką galvoju.

Beje, kai dar nemokėjau itališkai, nesupratusi vieno ar kito kliento prašymo, bėgdavau tartis su kolegomis. Dabar, žinoma, juokiuosi iš šių situacijų, bet tikrai žinau ir visiems galiu pasakyti, kaip nelengva būti užsieniete.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"