TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar Lietuvoje kada nors bus gerai?

2011 07 11 0:00
A.Eidinto nuomone, žiniasklaida tapo paviršutiniška.
Alinos Ožič nuotrauka

Istorikas ir diplomatas Alfonsas Eidintas įsitikinęs, kad krašte trūksta sutarimo svarbiausiais valstybės ateities klausimais. Kai nėra vieningo valdžios požiūrio, orientyrus esą praranda ir piliečiai.

A.Eidintui susirūpinimą kelia nemažėjantis emigracijos mastas. Tai pavojinga valstybei, todėl pats laikas galvoti, kaip išvykusius žmones parsivilioti į gimtinę.

Apie Lietuvos piliečių nusivylimo priežastis, emigraciją, santykius su kaimynėmis valstybėmis, lietuvių mentalitetą ir žiniasklaidos "išsikvėpimą" savo asmeninę nuomonę "Lietuvos žinioms" išdėstė istorikas ir diplomatas ALFONSAS EIDINTAS.

Žmonės nemėgsta "pusinės" padėties

- Sakoma, kad istorija linkusi kartotis. Ar įžvelgiate paralelių tarp praeities ir dabartinės Lietuvos?

- Galima atrasti daug paralelių. Tačiau nėra su kuo daug lyginti, tik Lietuvos respubliką 1919-1940 metais ir dabartinį nepriklausomybės dvidešimtmetį.

Kalbant apie dabartines reakcijas į krašto plėtrą ir nusivylimą juo, panašiai buvo ir tarpukariu. Matyt, geriausiai žinomą to laikotarpio nusivylimą išsakė į Lietuvą iš Amerikos sugrįžusi rašytoja Žemaitė: "Į Lietuvą grįžau - Lietuvos neberadau." Maironio eilėraštyje apie valdininkus išsakomas negatyvus požiūris į biurokratiją - taip, kaip daug kas mano ir dabar. Tarpukario Lietuvoje taip pat būta didelio atotrūkio tarp elito ir paprastų žmonių. Valdžia, ypač demokratinėje visuomenėje, buvo ir yra nemėgstama. Esą ji elgiasi ne taip, kaip kai kurie žmonės norėtų. Iš tokio požiūrio kildinu ir 1926 metų perversmą. Visuomenė buvo nusivylusi politinėmis partijomis, galiausiai imtasi veiksmų nuversti valdžią jėga.

- Dvasinė krizė, išsikvėpimo fazė - taip kartais apibūdinamas dabartinis mūsų valstybės gyvenimo tarpsnis. Kodėl taip greitai pavargome?

- Įžvelgiu ir dvasinės krizės, ir išsikvėpimo požymių. Nuėjome į paviršinius dalykus, elitas dabar tie, kurie matomi per televiziją, šou laidas. Žiniasklaida neatspindi, nesigilina į geruosius reiškinius. Pasakysiu atvirai, jeigu man, pavyzdžiui, reikėtų nusipirkti gerą lietuvių dailininko paveikslą, nežinočiau, kurių dabartinio meto menininkų kūryba yra pasaulinio lygio. Geros apžvalgos publikuojamos mažuose laikraščiuose, skirtuose tik kultūros ir meno elitui.

Nusivylimui valstybe didelį poveikį turėjo ir krizė, nes ekonomika yra gerovės pagrindas. Atsigavus ūkiui, atsigaus ir dvasinė sritis.

Man regis, politinėms partijoms būtina pasiekti konsensusą, išskirti pagrindinius krašto plėtros prioritetus. Visko aprėpti negalime, tad turime pasirinkti, kur norime ir galime būti geriausi. Anksčiau svarbiausiais klausimais, pavyzdžiui, dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) ir NATO, turėjome aiškų sutarimą ir kryptį. Tai lėmė, kad nepramiegojome, įstojome į šias organizacijas.

Kai nėra sutarimo valdžioje, orientyrus praranda ir žmogus. Visuomenė nemėgsta "pusinės" padėties.

Kodėl lietuviai bėga

- Šiandienė Lietuva daug kam nė iš tolo neprimena tos, apie kurią svajota Nepriklausomybės atgavimo aušroje. Tačiau nemažai problemų ir įvairias nesėkmes politikai nurašo naujai sukurtai valstybei.

- Savame krašte gyvenantys žmonės pasiektos bendrosios pažangos dažnai nemato. Gyventojai nori greitesnės plėtros, ir tai natūralu. Tačiau pažanga tikrai yra. Ją galima pamatyti ir įvertinti grįžus iš ilgalaikės komandiruotės užsienyje.

Tačiau pasižiūrėjus į aukštą Centrinės ir Vakarų Europos valstybių lygį atrodo, kad jas pasivyti bus labai sunku. Todėl mūsų žmonės ir pasuoja, išvyksta gyventi svetur.

- Spartesnės pažangos pavyzdys - Estija. Kodėl iš tos pačios pozicijos startavusi valstybė mus paliko toli už savo nugaros?

- Manyčiau, kad estai turėjo daugiau sutarimo dėl esminių prioritetų ir smulkesnių problemų sprendimo. Jie išeikvojo mažiau energijos vidiniams ginčams ir diskusijoms. Taip pat nereikia pamiršti, kad Estija turėjo tai, ko neturėjome mes - kaimynę Suomiją. Iš šios valstybės estai "siurbė" patirtį ir žinias. Tai jiems ir padėjo kiek atitrūkti.

Tačiau nemanau, kad estai gerokai labiau nei mes pažengę į priekį. Taip, Estija jau turi eurą. Prisiminkime, kad mes nuo jo buvome vos per plauką. Neryžtingas stabtelėjimas nulėmė, kad euro nėra.

Pavojingas emigracijos mastas

- Esame emigrantų tauta. Į užsienį gausiai keliauta vos atsiradus tokioms galimybėms. Kas gena lietuvius iš Tėvynės?

- Mūsų valstybė pagal gyvenimo lygį visada buvo gerokai atsilikusi nuo industrinių Vakarų pasaulio valstybių. Buvome agrarinis kraštas, svetur pagyvenusiems žmonėms kaimietiška Lietuva nebeimponavo. Kalbant apie dabartinę emigraciją, nemažai panikos įnešė ekonomikos krizė. Atrodo, kad Lietuvoje niekada nebebus gerai.

- Svarstoma, kad dabartinė emigracijos banga yra pavojingesnė nei ankstesnių laikotarpių. Esą palikti kraštą skatina ne vien ekonominiai motyvai.

- Tokio masto emigracija, be abejo, yra pavojinga. Jau dabar nemažai verslininkų skundžiasi, kad sunku rasti darbuotojų. Tačiau man norisi paminėti ir kitą dalyką. Ar patys verslininkai, ekonominio klestėjimo metais važinėję "Ferrari" automobiliais, o savo darbuotojams mokėję minimumą - 600 litų, dėl to nėra kalti? Pritariu Pramonininkų konfederacijos vadovui Bronislovui Lubiui, kuris sako, kad reikia mokėti didesnius atlyginimus, ir darbuotojų bus.

Kažkada, XIX amžiaus pabaigoje, iš Amerikos į Lietuvos kaimą atėjo trys laiškai. Per kaimus greitai pasklido gandas, kad Amerikoje yra darbo ir kad už jį mokama kiekvieną savaitę. To užteko, kad žmonės išvažiuotų. Jokia caro valdžios politika sustabdyti emigracijos nepadėjo, nors mėginta neišduoti pasų, neleisti pirkti bilietų ir griežčiau kontroliuoti sieną.

Tiesa, tada politinė padėtis buvo kitokia. Lietuvos kaip valstybės nebuvo, lietuvių kultūra buvo skriaudžiama. Tačiau ir dabar užtenka žinios, kad už tą patį darbą Vakaruose mokama 3-4 kartus daugiau, ir žmonės kraunasi lagaminus.

Manau, pirmasis spręsti šią problemą imsis verslas. Rimtesnės kompanijos ieškos svetur išvažiavusių specialistų ir siūlys sugrįžti. Tas pats atsitiks ir švietimo, mokslinių tyrimų įstaigose. Kito kelio nematau. Tokią iniciatyvą galėtų skatinti ir Vyriausybė.

Reikia projektų, kuriais būtų siekiama grąžinti emigrantus. Mūsų politikoje išeivijos atžvilgiu matau vieną rimtą klaidą. Dar nežinant, kas bus aktualu emigrantams, pradėti kurti tam tikri modeliai. Tačiau gal vietoj sekmadieninių lituanistinių mokyklų užsienyje galėjome pasiūlyti lituanistines vasaros stovyklas čia, Lietuvoje? Kur vakarietiško lygio internatai, kuriuose vaikai būtų mokomi, gerai prižiūrimi, o savaitgalius praleistų pas senelius? Dabar mūsų politika yra tokia: jūs tik važiuokite, mes jums į Airiją ar kitur atsiųsime kunigą, mokytoją, vadovėlių.

Mano akimis, viskas turėtų būti priešingai. Reikia stengtis, kad iš svetur lietuviai grįžtų namo, o ne skatinti antrąją Lietuvą kurti svetur. Kaip rodo daugybės valstybių emigracijos istorijų patirtis, pasikeitus kelioms kartoms viskas pranyksta. Aiškiausias to pavyzdys - prieš karą lietuvių Pietų Amerikoje pastatytos pradinės mokyklos, jose jau nebėra kam mokytis.

Rimtas žingsnis

- Lietuva nusprendė kompensuoti žydams už karo ir okupacijos metais nusavintą religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą. Ar žydų tautos atžvilgiu atkūrėme visą istorinį teisingumą?

- Nereikėtų taip formuluoti klausimo. Juk ne mes išgrobstėme žydų religinių bendruomenių turtą. Tačiau žengtas didelis žingsnis, rodantis labai aiškią mūsų valstybės poziciją dėl žydų tautą ištikusios tragedijos. Pirmasis veiksmas buvo torų grąžinimas žydų bendruomenei. Dabar toliau galime tik kalbėtis, bendrai dirbti ir kurti nekonfliktinę ateitį.

- Lietuvoje gyvena vos 5 tūkst. žydų tautybės asmenų, tačiau kartkartėmis užgirstame apie išpuolius prieš šią tautą.

- Iš tiesų fenomenas "antisemitizmas be žydų" yra įdomus. Lietuvoje organizuoto antisemitizmo šiek tiek yra. Manau, išpuolius organizuoja nevisaverčiai žmonės. Jei kai kurie asmenys nesijaustų esantys kvailesni už žydus, nebūtų ir neapykantos.

Jei Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais būtų išlikusi nepriklausoma valstybe, tragedijos, kuri ištiko žydų tautą, net nebūtų buvę. Praėjusio šimtmečio pradžioje prekyba ir su ja susijusios sritys buvo žydų rankose. Vėliau išaugo lietuvių prekybinės įmonės, pradėjusios konkuruoti su žydais. Tačiau tai nebuvo nieko daugiau nei civilizuota, niekuo negrėsusi konkurencija. Politine prasme Antano Smetonos požiūris į žydus, kaip ir į visus kitus, tarpukariu buvo nevienalytis. Blogi žydai buvo komunistai ir kairieji. Visiškai geri žydai buvo sionistai ir pasiturintieji. Neblogi ir Lietuvoje planavę gyventi bei dirbti folkistai.

Esame narsūs ir kantrūs

- Sudėtinga mūsų krašto istorija sukėlė nemažai problemų palaikant santykius su kai kuriomis kaimynėmis valstybėmis, pirmiausia Rusija ir Lenkija. Ar jas įmanoma išspręsti?

- Visus nesutarimus demokratinės valstybės gali išspręsti viską išsamiai aptarusios.

Kalbant apie santykius su Rusija, problema kyla iš skirtingo savos ir kaimynų istorijos traktavimo. Per pusmetį to išdiskutuoti neįmanoma, tai užtruks ilgiau. Tačiau net jei ir nebus prieita bendros nuomonės, nieko baisaus neatsitiks. Žinoma, istorijos nepakeisi. Tačiau gal istorija gali eiti sau, o ekonomika - sau? Gal galimas konsensusas?

- Kalbant apie nacionalinį charakterį vardijama, kad lietuviai nuolankūs, pilietiškai neaktyvūs, depresyvūs, pavydūs, netolerantiški. Tačiau darbštūs, santūrūs, kuklūs ir didvyriški. Kas suformavo mūsų tautos mentalitetą?

- Kiekvienoje tautoje gali rasti įvairiausių charakterio bruožų. Tačiau iš tiesų lietuviai yra kantrūs ir narsūs. Pastaruoju metu matome, kaip elgiasi kitų valstybių, kurias ištiko panaši ekonominė krizė, gyventojai, ir galime palyginti. Nors kartais esame pikti, paniurę, bambantys, nepatenkinti sumažintais atlyginimais ar pensijomis, dar laikomės.

Kiekvienos tautos charakterį formuoja istorija ir vienos ar kitos kartos patirtis. Džiaugiuosi, kad jaunoji karta moka švęsti pergales, natūraliai džiūgauja dėl jų. Tai yra labai svarbu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"