Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Ar Lietuvos partizanai nusipelnė tampymo po teismus?

 
2017 07 13 18:43
Albinas Kentra. / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Dažnai matau buvusį Lietuvos laisvės kovų dalyvį, už dalyvavimą pokario partizanų kovose apdovanotą aukščiausiais valstybės medaliais, Albiną Kentrą, einantį Totorių gatve. Netekęs trijų brolių partizanų ir kantriai nešęs rezistencijos sunkumų naštą, A. Kentra jau nepriklausomybės laikais kovoja kitą karą – su biurokratais ir visuotine rezignacija, abejingumu ir piktavališkumu, kurie dar labiau nei metai sulenkė jo pečius, nors giedros mėlynos akys byloja apie nepalaužiamą tikėjimą gera valia ir teisingumu. Dabartinis jo rūpestis – išsaugoti istorinį pastatą, iš kurio XX a. išėjo pirmieji savanoriai ginti Tėvynės.

Nepaisant nuopelnų, ilgamečių pastangų ir darbo, ir nūdien jam tenka kreiptis į valstybę su prašymu atkurti istorinį teisingumą. Regis, tai savaime suprantamas dalykas, kuris turėtų būti aukščiau partinių ar lobistinių interesų. Tačiau paslaptingas nebaigtas remontuoti pastatas ir vieniša pakumpusi didvyrio figūra kontrastuoja su aplinkui šurmuliuojančiu gyvenimu, kuriam jie – nė motais, tarsi nuo laiko pageltusi senos fotografijos skiautelė rėksmingame reklaminiame plakate.

„Gerbiamas Ministre Pirmininke, kreipiamės į Jus, prašydami pagalbos dėl Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos (toliau – Draugija) nekilnojamojo turto, esančio Totorių g. 9/Labdarių g. 10, Vilniuje, nuosavybės pakartotino įteisinimo. Šis Draugijos nekilnojamasis turtas buvo 25 metus kurtas ir saugomas, o vėliau ginamas nuo piktavališkai pasikėsinusiųjų jį užvaldyti“, – sakoma 2017–04–03 rašte, adresuotame Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui „Dėl Lietuvos laisvės kovų – miško brolių draugijos turto nusavinimo“.

Neseniai šia linkme buvo žengtas dar vienas žingsnis – miško broliams iškelta byla. Situacija atrodo ne absurdiška, o kryptinga, nes visuotinė viršūnių ir žiniasklaidos tyla (išimtis – „Lietuvos žinios“) rodo, jog partizaninis karas, tapęs madingai nekonvenciniu ir kone virtualiu, iš esmės nesibaigė – ir ne tik dėl nacijai svarbių simbolių įprasminimo, bet dėl žmonių protų, dėl sąžinės, kamuojamos kaip ir anksčiau baimių ir egoistinio nusišalinimo nuo esminių klausimų.

Apkasuose – dar gyvos legendinės asmenybės, o prieš jas – „naudingi idiotai“, atsidūrę vienoje linijoje su tais, kurie trina rankas stebėdami, kaip naikinami paskutiniai lietuvių savigarbos ir atminties atsparos likučiai.

Ne juokai būtų, jei pačiame sostinės centre įsikūrusi laisvės kovotojų draugija imtų veikti visu pajėgumu, taptu istorinės tiesos skleidimo jaunuomenėje, šalyje ir pasaulyje židiniu, auklėjamąja galia. Kaip ir pridera stipriai Vakarų valstybei. Tačiau po plona „pliuralizmo“ ir „verslumo“ plutele – kilometro storio vergiško nuolankumo atėjūno batui įšalas. Paslaugiai atkištas sprandas, neištiesintas jau porą šimtmečių. Baudžiauninko sprandas nuosekliai pakeistas tokiu pačiu siluetu, palinkusiu į liberalius interneto atvašynus.

Kitam gali pasirodyti, jog ir čia būtina konkuruoti, neleisti „išcentrinti“ kokių nors balkonų ir kitų vietų, tapusių parodomosiomis gūžtomis „disidentų“, po savo sparnu priglobusių tikruosius gynėjus. Pagal visus laisvos rinkos principus duodančių gerus politinius dividendus be jokios didesnės rizikos.

Ir vis dėlto užtektų vieno vienintelio garbingo valdžios sprendimo, ir viskas atsistotų į savo vietas: užuot be turinio šventę mindaugines baruose, jaunieji užsuktų į namus Totorių 9, kuriuose atrastų turinį, prasmę ir ateities viziją. Viziją, be šio istorijos tarpsnio ir gyvo pavyzdžio neįmanomą. Dabartiniai šalies nukraujavimo procesai tik patvirtina, kad be šio pamato statomas valstybės pastatas – nelyginant beždžionių tiltas, kabąs virš bedugnės.

Apie tai, ar Lietuvos partizanai verti tik užmaršties ir tampymo po teismus ir kitais nacionalinių prioritetų klausimais kalbamės su kone vieninteliu miško brolių gynėju, atkakliai besidominčiu šiuo klausimu – JAV ir Lietuvoje gyvenančiu istoriku, visuomenės veikėju, karininku, pulk.lt. Kęstučiu Eidukoniu, Ilinojaus universitete šešerius metus studijavusiu rusų istoriją ir sovietinį politinį mokslą.

Kęstutis Eidukonis

– Gerbiamas Kęstuti, ar, jūsų nuomone, šis istorinis namas turėtų būti išsaugotas kaip autentiška vieta, kad pradėtų funkcionuoti pagal paskirtį, ar jo reikšme gali būti abejojama?

– Manau, jeigu nevertiname ir negerbiame partizanų, keičiame istoriją, didžiausias pavojus bus tas, kad istorija bus naikinama, kaip buvo naikinama iki šiol. Dabar Lietuvos istoriją rašo ne lietuviai, o rusai, lenkai, vokiečiai, Vakarai. O mes savo simbolių, savo istorijos negalim iškelt. Tai ne tik simbolis, bet atžvilgis į valstybę: kaip ji su savo herojais elgiasi, kaip elgiasi su žmogum, kuris prarado savo tėvus, brolius ir seseris kovodamas už laisvę, kurią šiandien turim. Tą laisvę pasiekėm per jų aukas. Be tų aukų šioj valstybėj būtų dar daugiau rusų. Todėl tai labai svarbus klausimas.

Dėl to objekto ir pinigų. Pinigai jau yra kai kuriuose fonduose. Pinigų yra skyrusi valstybė. Dabar jie įšaldyti. Kiek suprantu įstatymus, pagal juos, jeigu valstybė perimtų tą pastatą, ji turėtų sugrąžinti visas išlaidas, įdėtas į jo rekonstrukciją. Vien tik VLIK‘as pastatui suaukojo 2,5 mln. litų. Maždaug 1 milijonas 200 tūkstančių tų pinigų dar likę pastato baigimui. Pradėti darbai nebaigti vien tik dėl bylos iškėlimo.

Girdėjau nuomonę, kad jeigu pastatas stovėtų anapus upės, jokių problemų nebūtų. O jis stovi senamiestyje, labai gražioj ir vertingoj vietoj, ir jo vertė pakilusi virš 1 milijono eurų. Gal kas nusižiūrėjęs pastatą? Baisu, kad valstybėj tokie dalykai darosi. Juk žmonės gavo leidimus, perėjo teismus ir viskas susitvarkė, ir staiga valstybė perima pastatą atgal. Vadinasi, valstybė tau gali duot, o gali ir atimt.

Esu matęs, kokius brangius archyvus tenai yra sukaupęs Albinas: filmuota Sąjūdžio, demonstracijų medžiaga. Numalšinimas... Viskas yra magnetinėse juostose. Man atrodo, jei būtų pasisekę draugiją iškeldinti iš patalpų, kas nors būtų atvažiavęs, archyvus sudėjęs į sunkvežimius ir išmetęs į šiukšlyną. Mūsų nepriklausomybės atkūrimo istorija kartu su archyvais būtų dingusi. Kiek žinau, Kazickai irgi yra suaukoję apie 60 000 dolerių tų archyvų ir pastatų išlaikymui. Todėl tai yra kieno nors spjovimas Lietuvai ir lietuviams į veidą. Tas pastatas turi būti muziejus ir studijų centras, kad atvažiuotų žmonės studijuoti tą medžiagą, ją perdirbti ir užtikrinti istorijos tęstinumą. Sukurta organizacija, kuri tęstų mokymą. Be miško brolių ten yra ir tremtinių organizacija, kuri turi teisę naudotis pastatais.

Tai yra kieno nors spūvis Lietuvai ir lietuviams į veidą.

– Vadinasi, gal tai nėra vien biznio reikalas? Galbūt valdžios žmonės, vyriausybė, Seimas turėtų tą hierarchiją išlaikyti, kaip ir kiekviena valstybė – kad ir Amerika, būdama kapitalizmo ir verslo citadelė, puikiai supranta tokių pastatų simboliką ir reikšmę ir tokių klausimų net neleidžia kelti, nes jie susieti su valstybės sauga. Jūs kreipėtės šiuo klausimu į įvairias partijas pradedant TS-LKD. Prašome pakomentuoti, kokia buvo reakcija.

– Ir konservatoriai, ir liberalai, ir Tvarka ir teisingumas, ir valstiečiai, ir žalieji – visi žada šį reikalą remti. Bet konkrečių dalykų yra padariusi tik valstiečių partija, kuri per poną R. Karbauskį žadėjo šį dalyką sutvarkyti. Bet jie netikri dėl opozicijos veiksmų. O juk tai – ne partinis reikalas. Bent kartą pamirškime tą mėsmalę, kurią užsukom, ir susijunkime vienam dalykui, kur visi patriotiški lietuviai gali susitikti. Gal tai nenaudinga tik tiem, kurie tarnauja kitiem interesam. Pavyzdžiui, girdėjau, kad tai labai nepatinka Rusijos ambasadai.

– Gal su šia byla pasiektas kam nors skaudžiausias taškas, nes ir vizualiai, ir medžiagiškai būtų sutelkta istorinė atmintis dar nežinomų archyvų pavidalu mūsų pokario kovų ir vėlesnių įvykių sklaidai dar vienoje svarbioje vietoje. Suprantama, žmonėms, kurie mūsų istoriją interpretuoja skirtingai, tai gali pasidaryti labai nepatogu. Tokie dalykai natūralūs ir suprantami. O valstybės, savanorių ir partizanų organizacijų reikalas būtų remti A. Kentros pastangas – ne tik, kaip čia girdžiu, užsienio lietuvių. Tai labai gražu, tačiau pati valstybė neturėtų nusigręžti nuo savo pagrindinio tikslo. Taigi ar antradienio pokalbis su R. Karbauskiu liks tik pažadais, ar virs tikrove – kaip jums pasirodė?

Esu karininkas, o karininkas yra visiems laikams. Todėl jo žodį priėmiau kaipo vertingą, ir aš tikiu, kad jis žodį tesės, o ne sulaužys. Kiti, su kuriais kalbėjau, manau, irgi rems, bet reikia ruoštis konkretiems dalykams. Tai nėra teisinis klausimas, nes dėl vieno sakinio galima bylinėtis dar dešimt metų, o politinės valios, lyderystės klausimas ir tuo pačiu politinis sprendimas. Tai ne vienos ar kitos partijos, vyriausybės, o tautos sprendimas.

– Kada šis klausimas bus išspręstas, jei draugiją jau nutarta iškeldinti?

– Kol kas draugijos advokato pastangomis iškeldinimo procesas (net turint panaudos teises) pristabdytas. Todėl būtina atkurti nuosavybės teises. Pastatas negali būti parduodamas, ir tai įstatuose yra. Kaip Albinas mato, tai ir kultūros, filmų rodymo, susitikimų centras, kur žmonės galėtų padiskutuoti ir pagerbti partizanų atminimą.

Naikinam tuos principus, dėl kurių partizanai kovojo – dėl Tėvynės, dėl artimųjų, dėl tikėjimo.

– Holokausto, genocido istorinė atmintis valstybių paprastai nejudinama, o saugoma keliomis juostomis kartu su daiktiniais ir kitais įrodymais. Ar tokia situacija yra globalizacijos, per didelio atvirumo, ar nebrandumo pasekmė? Gal globali Lietuva pernelyg patikli ir nesiryžta griežtesniems pasakymams aiškiau vykdyti konstitucines prievoles? O gal tai išorinių istorinių traktuočių, kurios mums nepriimtinos, per didelė persvara, kuriai labai sunku priešintis? Jeigu meninės knygos dar perskaitomos, tai rimti istorikų veikalai dažniausiai ignoruojami. Atskirti dabartį nuo praeities nėra tikslinga.

– Vyksta informacinis karas, kuris vyko ir partizanų laikais. Dar turiu giminių ir pažįstamų, kurie partizanus vadina banditais. Tai Rusijos dezinformacijos poveikis, kuomet stribai apsirengdavo partizanų rūbais ir eidavo ten kurstyti. Tas karas vyksta ir dabar. Net Amerika pripažino tą poveikį prezidento rinkimams. O mūsų kaimynų rusų uždavinys – sunaikinti mūsų istoriją, demokratiją, tuos principus ir žmonių pasididžiavimą savo valstybe. Pirmas dalykas, ką jie bando padaryti, tai sunaikinti bažnyčios ir šeimos įtaką. Ką mes darom šitam pasauly? Naikinam tuos principus, dėl kurių partizanai kovojo – dėl Tėvynės, dėl artimųjų, dėl tikėjimo.

– Kaip supratau iš jūsų atsakymo, stiprėja informacinis karas, ir mes esame to mūšio lauko dalis. Idealus priešas visada padarys viską, kad išloštų savo naudai, antras dalykas yra diplomatija, o trečias – kad pati valstybė rodytų pavyzdį savo žmonėms nepaisant sėkmių ar nesėkmių tuose frontuose, kad būtų aiškiai pasakoma ir išgirstama. Panašiai kaip Krašto apsaugoje, kurioje, kad ir vėluojant, daromi teigiami žingsniai.

Žmonės kovoja ne už valdžią, o už Tėvynę, artimuosius, draugus.

– Aš manau, kad kaip ir Izraelyje, šauktiniai nereikalingi tada, kada visa tauta žino, kad reikia eiti savanoriškai ginti Tėvynę. Teko kovoti su šauktinių kariuomene Vietname, ir man būtų geriau, jei žmonės būtų savanoriai. O tą savanoriškumą, patriotizmą reikia ugdyti. Kiek tų partizanų buvo, tai dėl Smetonos laikų auklėjimo. Žinoma, kaip ir dabar buvo visokių nesklandumų, problemų. Žmonės kovoja ne už valdžią, o už Tėvynę, artimuosius, draugus.

– Už teisę gyventi ten, kur yra gimę. Kalbame net ne apie tautybę, o patriotus, kurie čia gyvena, už kraštą, kurio įstatymams, Konstitucijai paklūsta – yra lojalūs tai valstybei.

– Teisingai.

– Sutinku dėl jūsų požiūrio į šauktinius, bet dabar su jais, tapusiais „verktiniais“ ar „priverstiniais“ dėl didžiulės emigracijos turime problemų, nesurenka tų savanorių. Savanoriams ir šauliams sąlygos gerėja, bet žmonės išvažiuoja. Antra klausimo pusė – ne tik deklaruoti pozicijas dėl Kremliaus politikos ar kitos politikos, bet viešoje erdvėje sistemingai, kryptingai palaikyti rezistencinės kovos, savanorystės tąsą, ko faktiškai nėra, ir tai stebina. Mūsų diskusijos tikslas išaiškinti, kad tam tikri dalykai turi būti neginčijami ir aiškiai apibrėžiami valstybės ir žiniasklaidos. Rezistencija yra fundamentalus klausimas dėl to, kad yra iš esmės fundamentalus ir negalimas ginčyti.

– Tai visos tautos klausimas.

– Trūksta ir televizijos laidų, ir plataus išaiškinimo apie savanorystės esmę. Kas gi buvo tie partizanai?

– Tie patys savanoriai, dažnai nepasiruošę ir atėję tiesiai iš mokyklos suolo, mokytojai, kunigai, buvę kareiviai.

– Tai yra žmonės, kurie gal ir ne visi žinojo, kaip laikyti ginklą, bet suvokė, kad geriau mirti, nei išduoti Tėvynę. Kaip jums atrodo, kiek to pasiryžimo išlikę dabar? Ar ne per mažai iniciatyvos iš jaunimo pusės? Gal mūsų per mažai, kad atlaikytume informacinį srautą?

– Informacinis klausimas labai įdomus. Manau, kad tai pagrindinis frontas mūsų laikais. Kartais juokauju, kad su popieriuku galima tanką sustabdyti. Kaip? Kartą per manevrus užkabinom plakatą: „Atsargiai, minos!“ Ir tai suveikė. Žodis yra labai tvirtas dalykas. Rusai tą žino, supranta, kad propagandos vertė yra labai svarbi. Mūsų tautos patriotinis ugdymas yra sušlubavęs. Lietuvos jaunimas skilęs per pusę. Vieni tikintys, dirba Lietuvai. Bet ne visi. O reikia visiems vadovauti, padėti suprasti tą reikalą. Bet mes naikinam tą simbolį. Gal pusė žmonių manytų, kad nereikia, neapsimoka, užmirškim, tai praeitis. Bet praeitis yra svarbi ta prasme, kaip mes elgiamės su savo herojais, vadinasi, kaip elgsimės su jaunąja karta, kuriai reikės kovot.

– Kokios jūsų prognozės būtų, jei liberalios nuostatos laimėtų galutinai? Juk valdžia irgi atsižvelgia į žmonių lūkesčius, Jeigu nebėra tos dvasios, kaip Sąjūdžio laikais, pastangų iš apačios kažką judinti, tai ir valdžia gali plaukti pasroviui.

„Propaganda – tai melas, įvyniotas į teisybę“. Propaganda kol kas laimi. Alkoholizmas kyla iš nevilties. Emigracija – irgi ne dėl pinigų, o dėl ateities nematymo.

– Tai labai geras klausimas. Žmonės yra propagandos numušti, praradę viltį. Girdėjau, nebežino, už ką balsuoti. Jie balsavo, o Seime vyksta kautynės tarp frakcijų, kurios negali susitarti, kautynės dėl kautynių. Man atrodo, dėl partizanų nė viena frakcija nepasakys, kad tai negeras dalykas. Kasdien skaitau pasaulio spaudą, taip pat ir „Pravdą“. Informacinis karas vyksta, ir man įdomu, kodėl mes nemokam patys atsikirsti. Juk tai pigiausias ginklas, pigesnis, negu tankas. Vieno tanko kaina yra beveik $18,000,000 dolerių. Taigi, kiek mes kompiuterių galime nusipirkti ir kiek informacijos paleisti į kitą pusę! Kita pusė irgi stovi ant užpakalinių kojų, ten yra blogai, bet mes apie tai negirdim. Ten einama žemyn, bet šito neskelbiam, tik apie tai, kad demokratai pyksta ant Trampo ir atvirkščiai. Gal tai – laisvė kalbėti. Aš nesu už cenzūrą, bet žmones reikia mokyti kaip mąstyti, kaip žiūrėti į tą propagandą, ją atskirti nuo tikrų dalykų. Gera propaganda yra labai įdomi. Anot Vinstono Čerčilio, „propaganda – tai melas, įvyniotas į teisybę“. Propaganda kol kas laimi. Alkoholizmas kyla iš nevilties. Emigracija – irgi ne dėl pinigų, o dėl ateities nematymo.

– Kuriama beviltiškumo atmosfera.

– Galima gerų dalykų pasimokyti iš Amerikos, iš Anglijos, Lietuvoje irgi yra gerų dalykų.

– Bet mus tikina, kad mes nieko nebemokam, nors iš tikrųjų viską sugebam. Mūsų tėvų ir senelių karta apie nesugebėjimą, neūkiškumą net nekalbėjo, nes tai buvo nesąmonė. Jie buvo visai kitokie. Kas turėtų duoti vilties toną?

Turi būti kilnus tikslas. PLB (Pasaulio Lietuvių Bendruomenė) egzistavo, kad išvaduotų Lietuvą. Palaikė valstybę užsienyje. Dabar mūsų tikslai kitokie. O turėtų būti darbas Lietuvos labui, ne tik išeivijai. Mes susitinkam, švenčiam Vasario 16-tąją, bet koks mūsų tikslas: ar išlaikyti tą status quo, ar stengtis dėl Lietuvos, daryti ją geresnę? Kad žmonės neišvažiuotų, o išvažiavę apsigalvotų ir grįžtų, kad mano vaikai ir anūkai galėtų grįžti. Kartais mes jaučiamės ir nenorimi.

Mūsų žmonės protingi, darbštūs, tik trūksta to magneto, apie kurį jie galėtų susiburti. Trūksta tos kilnios idėjos.

– Ir paskutinis gan provokuojantis klausimas. Lietuva per sunkmečius susitraukė iki nedidelės teritorijos. Nepaisant gero klimato, gėlo vandens, nesame turtinga valstybė gamtiniais resursais, o ir žmonių potencialas nuolat nusiurbiamas. Ar globaliame pasaulyje tokia maža valstybė gali išlikti iš principo?

– Ne tik gali, bet ir išliks. Kadangi esu didelis optimistas, ir galvoju, kad didžiausias mūsų turtas yra žmonės. Jei mes protingai nuspręstume, kokia Lietuva gali būti, beveik visi emigrantai sugrįžtų. Trečiabangininkai, išvažiavę dėl to, kad negalėjo arba nerado galimybės išgyventi, sako, kad grįžtų. Siaubingas dalykas, kad Tėvynėje negali išgyventi. Daug ką jau padarėm, ir reikia eiti prie to, kokią valstybę iš tikrųjų galim turėt. Maksimalią programą. Mūsų žmonės protingi, darbštūs, tik trūksta to magneto, apie kurį jie galėtų susiburti. Trūksta tos kilnios idėjos.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"