TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar mokykla ugdo meilę savo Tėvynei?

2011 02 18 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Nuo XIX amžiaus tautinio atgimimo laikų mokykla skiepijo meilę Lietuvai. Mokykla suformavo Lietuvos visuomenės stuburą, kuris saugojo net ir tada, kai pati valstybė buvo okupuota. Individualių mokytojų pastangomis meilė savo kraštui buvo perduodama mokiniams, nors ideologai reikalavo ugdyti sovietinį žmogų. O kaip yra šiandien?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vilniaus gimnazijų mokytojai ir mokiniai: Šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dainora Eigminienė, S.Daukanto gimnazijos istorijos mokytojas Mindaugas Tamošaitis, Radvilų gimnazijos mokinė, Mokinių parlamento kultūros komiteto pirmininkė Aistė Grajauskaitė, Karoliniškių gimnazijos mokinys Rapolas Žinevičius, taip pat švietimo savaitraščio "Dialogas" vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Trapus jauno žmogaus ryšys su valstybe

A.Medalinskas. Ar tiesa, kad ne vienas jaunas žmogus planuoja tik baigęs mokyklą išvykti iš Lietuvos? O ir mokyklas mūsų valdžia geriausiai vertina tas, kurių abiturientų daugiausia studijuoja svetur, nors vėliau jie dažnai ir negrįžta. Kodėl jaunuoliai nori palikti Lietuvą? Ar mokykla skiepija meilę Tėvynei?

A.Grajauskaitė. Už visko slypi jaunatviškas maksimalizmas. Daugiau, geriau, pigiau, prabangiau, tai deklaruoja ir televizija bei spauda. Mokykla šį supratimą tik sustiprina arba apie tai visai nekalba. Bet požiūris į valstybę prasideda šeimoje. Ką kalba tėvai. Ar švenčia su tavimi valstybės šventes, ar eina su tavimi į kapines Sausio 13-ąją, ar pasakoja tau apie tai, ar ne. Mokytojai arba pagilina tas mintis, idėjas, įpučia patriotizmo, noro čia gyventi, kurti, daryti gera Lietuvos labui, arba apie tai tiesiog nešneka.

R.Žinevičius. Esu vienuoliktokas. Manau, kad mokykla nedaro tokios įtakos moksleiviui, kaip informacija, gaunama iš aplinkos. Mūsų karta nėra pergyvenusi tokių didžiųjų tautos sukrėtimų kaip Sausio 13-oji, todėl sunku įsigilinti į jausmus, kuriuos patyrė ir bando įskiepyti mokytojai.

A.Grajauskaitė. Kol esi jaunas, kol tau aštuoniolika devyniolika, tai nei tėvai yra didelis autoritetas, nei Lietuva svarbi. Tu sieki mados ir to, ką sako viešuma. Nesu kategoriška patriotė, bet visada sakiau, kad liksiu Lietuvoje, nors turėjau geras galimybes išvažiuoti jau vienuoliktoje klasėje, o vėliau ten ir studijuoti. Aš atsisakiau. Noriu studijuoti čia, nors tai yra aktorinio meistriškumo studijos, kurių kaina po visų reformų - 18 tūks. litų. Bet šios studijos man svarbios. Aišku, yra klausimas, ar jaunas žmogus gali atsakyti, kas jam svarbu. Dabar mes esame palikti likimo valiai. Tai yra mūsų nuolatinė vidinė kontempliacija: "Likti ar išvažiuoti?"

R.Žinevičius. Netrukus baigsiu mokyklą. Vis dažniau susimąstau apie savo ateitį ir kur norėčiau studijuoti. Apima dviprasmiškas jausmas, nes tenka apsvarstyti galimybę išvažiuoti svetur. Žinodamas, kokios tironiškos studijų sąlygos yra Lietuvoje, kiekvienas apgalvoja galimybę studijuoti užsienyje. Žinau, kad išvykęs į kitą valstybę pasijusiu žmogumi. Įstatymai ir studijų sąlygos bei finansavimas ten priimtinesni. Bet išvažiavęs žinių palieki Lietuvą, tėvus, aplinką, kurioje užaugai. Netenki šeimos, kuri tave augino, skiepijo moralinę stiprybę. Štai iš kur tas dvilypumas. Toks sutrikimas lieka iki paskutinių apsisprendimo dienų ir labai slegia.

Ar meilė savo valstybei galima be jos pažinimo?

A.Medalinskas. Kiek yra svarbus savo šaknų pajautimas Lietuvoje. Tai, kad esame dalis tautos, kuri turi garbingą istoriją ir kultūrą? O gal svarbi tik dabartis? Ir, aišku, ryšys su tėvais, artimaisiais, draugais?

D.Eigminienė. Tėvynės meilė nėra vien jausmas. Tai yra ir žmogaus laisva valia prisiimti įsipareigojimai, santykis su tuo, ką jis perima ir turi perduoti, ką ir kaip jis pats sukuria gyvendamas. Svarbi asmens pilietinė laikysena. Ir visa tai gali būti suformuota. Tiek šeimoje, tiek mokykloje. Tai yra ugdymo ir ugdymosi proceso dalis.

A.Medalinskas. Ar moksleiviams yra įdomi Lietuvos istorija ir literatūra?

M.Tamošaitis. Visuotinę istoriją visada labiau mokosi, bet dabar ir ji yra šiek tiek kitaip sudėliota. Programoje numatyta, kad nebus pasakojama tik apie valdovus ir jų darbus, kaip Adolfo Šapokos istorijoje. Dabar temos yra platesnės: apie visuomenę, tautines mažumas, nes Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo daugiatautė. Renesansas taip pat su pasauliu siejasi. Taip mokydamasis gauni išsamesnį vaizdą ir Lietuvos istorija tampa patrauklesnė.

A.Medalinskas. Tik svarbu, kai kalbėsime apie daugiatautę LDK, neužmiršti ir lietuviško prado toje LDK. Negi iš tikrųjų moksleiviams asmenybės nėra įdomios?

M.Tamošaitis. Kai kalbi apie Staliną ir Hitlerį, tai įdomu. Ir kai pradedi apie kokį Petrą I kalbėti, taip pat. O baltais, Gediminu, Mindaugu nelabai domisi.

A.Grajauskaitė. Mokykloje mus moko apie skulptorių Mikelandželą, kuris sukūrė nuostabią Dovydo skulptūrą. Ir tai yra gerai. Kalbama apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, bet neminimas, pavyzdžiui, Kazys Šimonis, kuris ėjo greta jo. Per pamokas daug kalbame apie neoromantikę Salomėją Nėrį, bet beveik nekalbame apie Justiną Marcinkevičių. Aš pati jį atradau būdama dvyliktoje klasėje ir jau mėnesį nuolat skaitau.

A.Medalinskas. Tik dabar? Bet dabar jis jau išėjo, aišku, palikdamas puikią kūrybą.

A.Grajauskaitė. Taip, tik dabar, bet nieko nuostabesnio nei "Dienoraštis be datų" nebuvau skaičiusi. Just.Marcinkevičius man buvo dar dabartis, o Žemaitė - jau istorija. Praeitis, kuri gali būti svarbi ir šiandien, jeigu akcentuotume, kad ta praeitis sukūrė mus tokius, kokie ir dabar esame. Tai reikia pabrėžti. Kokį intymų ryšį aš galiu jausti skaitydama Žemaitę, jei man niekas neprimena, kad, tarkime, mano močiutė yra iš Kražių kaimo. Arba kaip aš galiu žiūrėti "Naisių vasarą", jei net nežinau, kur tie Naisiai yra, o geografija moko tik kur yra Nilas.

R.Žinevičius. Prieš porą metų į mokslus žiūrėjau atsainiau. Nebuvo didžiulio noro siekti žinių. Dabar viskas priešingai. Mokykloje vaiką gali formuoti tik mokytojas. Ir jei tau jis tampa autoritetu, iš karto tuo dalyku domiesi ir labiau į jį giliniesi. Per Lietuvos istorijos pamokas dabar mokomės apie Mindaugą ir tų laikų politiką, sutartis. Ne paviršutiniškai kaip ankstesnėse klasėse, kai tik prabėgdavome ir įsimindavome datas. Man įdomu, kas tada dėjosi Lietuvoje, nes tai lėmė, ką turime dabar. O jeigu kalbėsime apie tarptautinę istoriją ir geografiją, man viskas įdomu, bet manau, kad pirma reiktų labiau pažint savo šalį ir tik tada žvelgti plačiau.

M.Tamošaitis. Bet lazdos nereikia perlenkti. Jei mes viską lituanizuosime, virsime savo sultyse. Buvau prieš siūlymą vidurinės mokyklos programoje palikti tik Lietuvos istoriją. Juk tada bendro vaizdo neturėtume. Būtume tik patys sau įdomūs. Nors kai kurie mums taip svarbūs įvykiai, pripažinkime, Europos lygiu nėra niekuo ypatingi.

D.Eigminienė. Lituanistikos nereikia suprimityvinti. Lietuvybė - lietuviškoji tapatybė ir kultūra, apimanti tautinį ir politinį sąmoningumą, kalbą ir kultūros tekstus, idėjas, vaizdinius ir vertybes. Lietuvos kultūrai svarbūs ne tik lietuviškai ar Lietuvoje sukurti kūriniai, bet ir pasaulio kultūros tekstai. Ir mes turime kuo didžiuotis, bet mokytojui ir mokiniui taip pat ir lietuvių literatūroje reikia atrasti modernų požiūrį. Tarkim, Donelaitis. Mokytojas pamokoje turi kurti dalykinę intrigą. Tai yra jo profesionalumo, kompetencijos klausimas. Jei jis medžiagą susieja su tinkamais kontekstais, randa sąlyčio taškų, tai nuo senosios literatūros dulkes nupučia. O jei to nepadaro, tai bet kokią, net pačią naujausią ir moderniausią literatūrą gali sunaikinti, "nužudyti". Mokytojo vaidmuo labai svarbus. Mūsų Donelaitis yra genialus. Ir vaikai pamokoje po ilgo darbo patiki. Pradedame dažnai nuo to, kad Donelaitis yra neįdomus, senovinis. Būrai ten kažin kokie vaizduojami, o baigiame suvokę jo vertę.

M.Tamošaitis. Viskas priklauso nuo to, kokius tikslus iškelsime ir kaip tai parodysime. Štai, kalbėdami apie Vasario 16-ąją, ar suprantame, kad faktiškai įvyko stebuklas. Iš pradžių smarkiai išaugo lietuvių kalbos svarba, kuri anksčiau laikyta tik mužikų, vėliau tauta atsitiesė ir atkūrė savo valstybingumą. Tai fantastiška.

D.Eigminienė. Privalome vaduotis iš komplekso, provincialaus požiūrio, kad nieko įdomaus neturime. Kad viskas, kas yra įdomu, yra tik kitur pasaulyje. Šiuolaikiniai mokiniai aukštai kelia kartelę pamokai ir mokytojui. Jų autentiškumas, susidomėjimas verčia pasitempti ir aš tikrai tuo džiaugiuosi. Auga puiki karta, bet pasitempti pirmiausia turime mes, mokytojai. "Aukštai užvertę galvas turime išmokti žvelgti į savo mokinius", - sako mano bičiulė lituanistė Violeta Tapinienė. Mokytoju gali būti tik visavertiškai brandi asmenybė, ir tai nėra kokia nors utopija.

Ar Vasario 16-oji jaunam žmogui yra šventė?

A.Medalinskas. Jums, moksleiviams, ką tik prabėgusi Vasario 16-oji buvo šventė ar tik poilsio diena? Ar Jūs suprantate tikrą šios dienos svarbą ir reikšmę Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų?

R.Žinevičius. Vasario 16-oji - tai signatarai, sutartis ir t. t. Kartais susimąstai: jei to nebūtų įvykę, kam mes dabar priklausytume, kokia kalba kalbėtume. Bet man, kaip jaunam žmogui, nepergyvenusiam ir nepatyrusiam didžių tautos sukrėtimų, sunku ją vertinti kaip didžią tautos šventę. Suprantu, kad tai yra labai svarbu Lietuvos istorijai, kad be šios dienos gal Lietuvos nebūtų, bet to gilaus jausmo tikrai trūksta.

E.Tervidytė. Vienoje diskusijoje su moksleiviais aiškinomės, kodėl ir jiems Vasaro 16-oji gali būti svarbi diena. Dvidešimt anos nepriklausomybės metų vien tuo gali būti unikalūs, kad per juos nebuvome susieti su Sovietų Sąjunga, kur dėjosi baisūs dalykai. Persekiojimas, 1937 metų represijos, badas. Jei 1918 metais nebūtume atsiplėšę ir paskelbę nepriklausomybės, stalinizmo teroras būtų mus taip sutraiškęs, kad į Kovo 11-ąją vargu ar būtume atėję. Jei mokytojas nori, geba praeities ir ateities faktus sukabinti, tai ir jo mokiniai turi šansą viską giliau suprasti.

A.Grajauskaitė. Visa tai ir mums yra svarbu. Bet aš daug laisviau kalbėčiau apie Italijos suvienijimą nei apie Vasario 16-ąją. Anai temai buvo skirti du paragrafai, o Vasario 16-ajai - tik pusė.

M.Tamošaitis. Atsiverskite naują devintos klasės "Baltų lankų" išleistą istorijos vadovėlį. Rasite net šešiolika temų. Politinės partijos, Didysis Vilniaus Seimas ir Vasario 16-oji: naujos Lietuvos pradžia, kai per 20 metų sukurtas naujas tautinis identitetas ir moderni valstybė.

D.Eigminienė. Nepriklausomybės laikotarpiu buvo sukurta palankiausia dirva kultūrai skleistis ir plėtotis. Viso to nebūtų be Vasario 16-osios. Bet svarbiausia, ką mums davė ši diena kartu su nepriklausomybės dvidešimtmečiu, - kad Lietuvos švietimo sistema, gimnazijos išugdė jaunąją kartą, atsparią, orią ir ambicingą. Tai Vytauto Mačernio, Broniaus Krivicko karta, 1920-ųjų gimimo karta, kuri galėjo elgtis kaip laisvi, įsipareigoję Lietuvai, žmoniškumui ir prasmingai būčiai žmonės. Galėjo kurti, mokėjo kalbų, buvo lygiaverčiai partneriai, galintys konkuruoti Vakarų Europoje. Tas laikotarpis išaugino Lietuvai elitinį jaunimą.

E.Tervidytė. Anas dvidešimtmetis padarė stebuklingą dalyką, ko, turime pripažinti, nepadarė šitas dvidešimtmetis. Jis išugdė generaciją, kuri, Lietuvą okupavus bolševikams, išėjo į miškus už Tėvynę galvos guldyti. Nušautųjų kūnai buvo mėtomi aikštėse, išsuktomis rankomis, išbadytomis akimis, o jauni vyrai, beveik tiesiai iš gimnazijos suolo vis tiek ėjo į partizanus.

A.Medalinskas. Ar moksleiviai savo draugų aplinkoje diskutuoja ir apie tuos giluminius dalykus?

A.Grajauskaitė. Man turbūt pasisekė. Nors klasės mikroklimatas ir nėra labai geras, turiu draugų kompaniją, su jais nuolat apie tai diskutuojame. Jei ne jie, aš, matyt, daug ko nežinočiau. Bet mano ar paralelinių klasių draugams tai, matyt, nėra svarbu.

R.Žinevičius. Klasėje galbūt rasčiau vieną ar porą žmonių, kurie tokiais klausimais su manimi padiskutuotų. Ir tai turbūt tik per prievartą.

A.Medalinskas. Per prievartą geriau nereikia.

R.Žinevičius. Keista, tačiau apie tuos priespaudos metus daugiau sužinau iš literatūros pamokų. Neneigsiu, anksčiau tikrai neskaitydavau, man tai nebuvo įdomu, bet viskam ateina laikas. Mums lietuvių literatūros pamokas veda labai šauni mokytoja. Baigėme nagrinėti Adomą Mickevičių. Pradėjome Maironį. Keista, kad tik keletui klasės draugų tai įdomu ir vertinga. Mėginome išsiaiškinti, kodėl Maironis - poetas, lyrikas, romantikas, kuris Lietuvai atgavus laisvę yra taip vertinamas, savo laiku nerado ryšio su žmonėmis. Matyt, to meto žmonėms nereikėjo tokio patriotizmo. Maironis mėgino įžvelgti gilesnes vertybes ir labai išgyveno dėl to, kad visuomenė jo nesupranta. Kūryba jam trukdė siekti savo gyvenimo tikslo - vyskupystės, bet jis ir toliau rašė. Tai rodo, kaip jam tai buvo svarbu.

A.Medalinskas. Matote, kaip gražiai galite pakalbėti apie lietuvių literatūros klasikus, jei pavyksta rasti savo santykį su jų kūryba. Bet ar visada jis randamas?

R.Žinevičius. Priklauso nuo mokytojo sugebėjimo prieiti prie mokinio. Mūsų literatūros mokytoja, manau, sukurta tokiam darbui. Nors būna ir kitaip. Matai mokytojų, kurie yra geri specialistai, bet nemoka tavęs užkabinti, sudominti. Pažerti daugybę informacijos dar ne viskas. Tave turi sudominti, kad tai suprastum.

A.Grajauskaitė. Mus ištiko ne tik patriotinė, bet ir idealų, autoritetų krizė. Ir tas pats Maironis gali tapti autoritetu, jei tau jo darbai bus pateikti suprantama kalba.

Ką ugdo mokymo programos?

A.Medalinskas. Kaip kuriamos istorijos ir lietuvių literatūros mokymo programos mokykloms? Kaip rašomi vadovėliai? Ar juos perskaitęs žmogus gyvens Lietuva?

M.Tamošaitis. Kai buvo pradėta atnaujinti pagrindinio ugdymo (V-X klasės) istorijos programa, reikalavome, kad Lietuvos istorijai būtų skiriama ne mažiau kaip 40 proc. vietos. Iki tol vadovėliuose atrodė, kad Lietuva ištirpsta pasaulio įvykiuose. Dabar situacija pasikeitė. Apie Lietuvą rašoma nemažai. Ir net rašoma integruotai.

A.Medalinskas. Kaip ta integracija suprantama?

M.Tamošaitis. Kai kalbame apie Sausio 13-ąją, reikia pateikti ir šių įvykių reikšmę pasaulyje, o kai mokaisi pasaulio istorijos, kai kur gali paliesti ir Lietuvą. Pavyzdžiui, Afganistano karas. Ilgą laiką nebuvo rašoma apie jo sąsajas su Lietuva. Tik paminėta, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė įžengė į Afganistaną. Bet ši valstybė ilgą laiką kėlė baimę kiekvienai Lietuvos šeimai. Ypač jei ten augo aštuoniolikmetis ar devyniolikmetis jaunuolis. Kai ėmė šauktinius į sovietų kariuomenę, visus kankino klausimas, kad tik į Afganistaną neišsiųstų. Bet to jau nebežino dabartinis jaunimas.

D.Eigminienė. Ir naujoje lietuvių kalbos programoje į Lietuvą jau žvelgiama iš platesnės perspektyvos. Atkuriamas vientisas pasakojimas apie Lietuvos kultūrą. Vienuoliktoje klasėje pradėsime nuo Renesanso, nuo LDK laikų, suvokdami, kad turėjome daugiatautę, daugiakultūrę valstybę. Yra ne tik lietuvių, bet ir Lietuvos rusų, lenkų, žydų, karaimų, totorių brangintinos kultūros. Bus viena lietuvių kalbos mokymo programa visoms Lietuvos mokykloms, kur daug dėmesio skiriama epochą reprezentuojančioms asmenybėms, vertybiniam santykiui su literatūra ugdyti. Ruošdamiesi stoti į Europos Sąjungą (ES) apleidome savo tapatybės ir tautinio identiteto klausimą. Šiandien reikia prie to grįžti.

A.Medalinskas. Kuo čia dėtas stojimas į ES?

D.Eigminienė. Iki 1990 metų lietuvių literatūros mokymo strategija buvo labai gynybinė. Ji turėjo puoselėti ir saugoti tradiciją. Tačiau atkūrus nepriklausomybę, ypač iki įstojant į ES, imta kalbėti, kad esame europiečiai, turime tokie jaustis. Sakėme, kad atvirumas pasauliui yra labai svarbus.

M.Tamošaitis. Dabar daugiau atsigręžiame į Lietuvą. Septintoje klasėje to dėmesio gal dar šiek tiek mažiau. Pasakojimas prasideda nuo senovės baltų, bet tam skirtos tik kelios temos. O nuo aštuntos klasės - jau išsamus Lietuvos istorijos mokymas. Bet yra vienas labai svarbus dalykas: mokydami istorijos, neturime primesti savo valios. Autorinis tekstas yra šaltinis, ir jei primesime savo valią, pavyzdžiui, kad Antanas Smetona buvo blogas, nes pabėgo, tai nėra gerai. Reikia pateikti kelias versijas ir išlaikyti neutralią poziciją, kad mokinys galėtų susidaryti visapusišką vaizdą ir spręstų pats. Tada atsiras tikras supratimas, vyks diskusijos su mokytoju ir tarp mokinių.

D.Eigminienė. Bet mokytojas, neužimdamas jokios pozicijos, tarsi bijo asmeninės atsakomybės. Arba gali būti dar blogiau: lituanistė sako, kam tas lojalumas Lietuvai - kažkokia nesąmonė, reikia tekstą mokėti analizuoti, kad egzaminą gerai išlaikytum ir kuo greičiau važiuotum į užsienį. Žinoma, viską supaprastinu. Kritinis mąstymas yra galimas tik išsamių žinių pagrindu, bet yra ir tokia problema, kad mūsų mokiniai net ir turėdami žinių vis tiek nesuvokia visumos vaizdo, neturi vertybinio, asmenybinio santykio. Gal todėl, kad mokytojas nerodo deramo pavyzdžio, nors ir gerai auklėja. O bendras savo kultūros, literatūros, istorijos visumos suvokimas yra pamatinis dalykas. Dabar tik susigriebta ir imta atnaujinti turinį. Grįžtama prie esmės, visumos vaizdo atkūrimo, prie modernios lietuvybės sampratos, savivertės ugdymo. Jaunuoliai turi ne tik išmanyti kultūrą, bet ir išsiugdyti vertybinį santykį su savąja kultūra, su Lietuva.

A.Medalinskas. Bet ar turi tą gyvą ryšį su Lietuva?

D.Eigminienė. Nelygu, kaip ir į ką pažvelgsi. Problema dažnai yra tėvai, mokytojas. Jeigu mokytojas pats prarado vertybinį santykį, kaip jis gali jį perduoti, išmokyti mokinį tą santykį turėti, jei per pamoką demonstratyviai linkęs jo nerodyti. Aš iš tavęs nieko nereikalauju, o tu jau žiūrėk. Taip mokant literatūros buvo apeitas ir eliminuotas jos žmogiškasis turinys. Mokiniai gali analizuoti, aptarti teksto fragmentą, išmokti eilėraštį, bet vargu ar jie galės pasakyti, kuo svarbi, pavyzdžiui, Balio Sruogos, kaip žmogaus, laikysena, pasirinkimai. Arba kodėl M.Valančius dar XIX amžiuje brėžė Vakarų Europos kultūros kryptį, kodėl Žemaitė yra mums viena įspūdingiausių asmenybių ir t.t. Konteksto ir santykio su asmenybės laikysena neliko. Čia mes patyrėme didžiausią praradimą ir pats metas susigriebti.

E.Tervidytė. Meilė Tėvynei - ne tik žinios. Tai ir jausmas. Žinių reikia, nes kitaip tu kebliai jausiesi ir nesuprasi, kur gyveni, su kuo bendrauji ir kodėl tau šie žmonės svarbūs arba ne. Bet jei priimame tokią išeities poziciją, kad tai yra jausmas, tada visi tie mokyklai priskirti įpareigojimai ugdyti pilietiškumą ir patriotiškumą tampa gerokai sudėtingesni.

Kas trukdo mylėti savo valstybę?

A.Medalinskas. Ar patriotizmo jausmas mums svarbus? O gal tai tik gražūs žodžiai? Ir tada žodį "patriotizmas" galima visiškai nuvalkioti.

A.Grajauskaitė. Sirgdami už savo krepšinio komandą sakome, kad esame patriotai, bet kai studijuojame Švedijoje - jau nebe. Reikėtų atsirinkti, kas yra patriotiškumas, bet dažnai nesugebame. Tai skaudina ir liūdina. Ypač tada, kai mokytojas negeba prieiti prie mokinio ir perteikti jam patriotizmo. Skaudu, kai vieša spauda ir televizija propaguoja ką kita. Kai istorijos mokytojas mieliau kalba apie Italijos suvienijimą, o ne Mindaugo ir Gedimino dinastijas arba nuostabią kultūrinę figūrą - Radvilą Našlaitėlį.

M.Tamošaitis. Tačiau patriotizmas ir yra visų kampų matymas, neslepiant nei blogų, nei gerų dalykų. Jeigu mes pernelyg sureikšminsime save, tai irgi bus blogai. Kai dėstau, nebijau pasakyti, kad mums, lietuviams, reikėjo daug ką vytis. Pasižiūrėkite, kaip buvo su krikštu? Su kultūra? Daugelis tautų buvo pažengusios į priekį, o mes iš tikrųjų buvome savotiška provincija. Tačiau nereikia pamiršti, kad labai daug nuveikėme ir pavijome kai kuriuos dešimtmečiais ar net šimtmečiais.

D.Eigminienė. Patriotizmas nėra paviršinis dalykas. Jo šiaip neišmoksi. Tai geriau daryti pasitelkus sektinus pavyzdžius, ugdant mąstantį, orų ir laisvą pilietį. Gerai, jeigu mokytojas yra sektinas pavyzdys. Arba toks yra istorijos ar literatūros veikėjas. Bet kartais žaidžiame šia sąvoka neužpildę jos turiniu, patys neįsipareigodami. Smagu girdėti, kad abu jaunieji pašnekovai patvirtina tai, ką jaučiame kaip būtinybę, - vertybinio ir asmeninio santykio su Lietuvos kultūra bei istorija turėjimą. Gyvo ryšio turėjimą.

E.Tervidytė. "Ir niekas Tavęs taip karštai nemylės, kaip tavo nuliūdęs poeta"... Taip, yra atsakingos institucijos, kurios mano žinančios, kiek žinių duoti, kada duoti, kaip duoti. Bet žmogaus tapsmui įtakos turi be galo daug dalykų. Ir jei jaunuolis dabar labiau domisi Prancūzijos istorija, dar nereiškia, kad jis prastas patriotas. Tai gilūs ir sudėtingi dalykai. Sovietiniais laikais, jei mokytojams būtų pasisekę pasiekti jiems tuomet iškeltą tikslą - išugdyti internacionalistą ir Sovietų Sąjungos patriotą - būtų blogai. O buvo toks patriotinis, internacionalinis, ateistinis auklėjimas.

D.Eigminienė. Rezistencinė dvasia visą laiką buvo gyva. Per pamokas ir šeimoje. Net ir kai ką nutylint, nepaisant fasado. Ir tai lėmė, ką mes dabar linkę vadinti stebuklu.

A.Medalinskas. O šiandien ta pati Lietuva baigia išvažiuoti. Ypač jaunimas.

M.Tamošaitis. Jie išvažiuoja, nes viską nori išbandyti. Pavyks, nepavyks - kitas klausimas. Kita vertus, jie gali kelti klausimą: "O ką ta Lietuva man duoda?"

D.Eigminienė. Santykis su savo valstybe neturi būti vartotojiškas. Santykis: "Jei mane myli, man turi duoti", man atrodo, yra nepakankamas, nebrandus. Jis turi būti reiklus, kritiškas, bet vis tiek pozityvus.

A.Medalinskas. Jeigu jaunas žmogus domisi ir kitomis valstybėmis, yra puiku. Svarbu tik, kad domėdamasis kitais kraštais neniekintų to, kas yra čia.

D.Eigminienė. Kad tai nebūtų daroma savosios valstybės ir tapatybės sąskaita.

E.Tervidytė. Nėra blogai, jei žmogus gali pasakyti, kas jo tėvynėje negerai. Man atrodo, jog kalbantis su jaunimu reikėtų ryškinti mintį, kad neturinčiajam ko mylėti gyventi yra daug sunkiau. Kai ištinka kokia nors didelė nelaimė ar netektis, turinčiam, mylinčiam Tėvynę žmogui lengviau išsilaikyti.

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"