TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar mums nebereikia Pietryčių Lietuvos?

2012 09 06 7:24

Praėjus daugiau nei 20 metų nuo vadinamųjų autonomininkų sutramdymo Pietryčių Lietuvoje, vis dar juntama šios teritorijos atskirtis. Ką reikia daryti, kad ten gyvenantys žmonės sėkmingai integruotųsi į mūsų valstybę?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo kalbėjosi Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Motieka, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vladislavas Kondratovičius, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Josifas Rybakas, Vytauto Didžiojo universiteto prof. Antanas Kulakauskas, 1991-1992 metais Vyriausybės įgaliotinio Šalčininkų rajonui pareigas ėjęs Arūnas Eigirdas, draugijos "Vilnija" pirmininkas prof. Kazimieras Garšva ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Įstatymų turi laikytis visi

A.Medalinskas. Vilniaus krašte gyvena daug lenkiškai kalbančių žmonių. Ar jiems sudarytos sąlygos tapti savo, o ne kalbiniu požiūriu artimesnės kitos valstybės patriotais? Patriotizmas glaudžiai susijęs ir su tuo, kaip laikomasi įstatymų, gerbiama savo krašto istorija. Juoba kad Europos savivaldybių chartija, kurią dažnai mėgsta cituoti lenkų politikai neatleidžia nuo prievolės laikytis įstatymų.

A.Kulakauskas. Žinoma, neatleidžia. Savivaldybės turi laikytis šalies įstatymų, bet joms yra deleguojama tvarkyti reikalus, kuriuos protingiausia patikėti vietoje išrinktai valdžiai. Kiti klausimai lieka centrinei valdžiai. Ir nesvarbu, ar kuriame nors krašte dominuoja tautinė mažuma.

A.Medalinskas. Esate teigęs, kad savivaldybių vadovų lenkų laikysena yra autonomiška Lietuvos Respublikos institucijų atžvilgiu? Ką turėjote galvoje?

A.Kulakauskas. Kai kurių lenkų veikėjų, dominuojančių Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėse ar Lietuvos Lenkų rinkimų akcijoje (LLRA), mentalitetas grindžiamas tuo, kad jie save laiko labiau prieškarinės Lenkijos lenkais, jos kultūrinės tradicijos tęsėjais. Ar jie jaučiasi esantys ir valstybinės tradicijos tęsėjais, jų oficialiose kalbose neįžvelgsi. O ką galvoja? Nesu psichologas. Valstybė turi imtis švietimo ir kultūros politikos, kuri sudarytų sąlygas tam mentalitetui keistis.

A.Medalinskas. Tačiau Konstitucijoje esama nuostatų, kurios padeda suvaldyti ribas peržengiančias savivaldybes. O Strasbūre priimta Tautinių mažumų apsaugos konvencija teigia, kad tautinei mažumai priklausantys asmenys turi gerbti nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma - asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai ir kitoms tautinėms mažumoms.

A.Kulakauskas. Konvencija vienareikšmiškai nenurodo, kaip ją reikia įgyvendinti. Tautinė mažuma ir tautinė dauguma turi susitarti, kurį variantą taikyti.

J.Rybakas. Bet mes nesikėsiname į Lietuvos Konstituciją, o savivalda tikrai turi veikti valstybės įstatymų ribose. Jų niekada ir neperžengėme.

A.Medalinskas. Tuomet kodėl nenorima gatvių pavadinimų rašyti valstybine kalba?

A.Kulakauskas. Šiuo požiūriu Lietuvos įstatymams dažnai nusižengiama. Lenkai reikalauja juos keisti. Pastaruoju metu lentelių su nevalstybine kalba parašytais gatvių pavadinimais vis daugėja, o kai kuriuose miesteliuose nėra jokių lentelių.

V.Kondratovičius. Man atrodo nerimta, kad lenkų patriotizmas Lietuvoje yra matuojamas pagal gatvių pavadinimų rašymą. Esame Lietuvos patriotai. Minėjote Strasbūre priimtą konvenciją. Buvau daugelyje Europos šalių. Nesuprantu, kodėl ta pati konvencija vienaip traktuojama Lietuvoje, kitaip - kitose ES šalyse. Kad ir dėl gatvių lentelių.

A.Kulakauskas. Man, kaip žmogui, kilusiam iš šio rajono, taip pat atrodo, kad kova dėl lentelių - vaikų žaidimas.  Leiskime rašyti ir nevalstybine kalba. Nieko neatsitiks.

Kodėl nevalstybinė kalba?

A.Medalinskas. Ar įstatymo nesilaikymas gali būti vaikų žaidimas? Ar lankydamiesi kurioje nors šalių, jau nekalbant apie kaimynę Lenkiją, matėte, kad nebūtų užrašo valstybine kalba? Įstatymų reikia laikytis. Tai yra lojalumo savo valstybei požymis.

K.Garšva. Įstatymų jie laikosi, švelniai tariant, ne iki galo. Kai kur tai daroma sąmoningai. Jašiūnuose Renata Cytacka pakabino lentelę su lenkišku gatvės pavadinimu, ji dirba Vilniaus rajono savivaldybėje sekretore. Be to, ji yra Vilniaus rajono lenkų tėvų komiteto pirmininkė, ginanti lenkiškas mokyklas. Ar ji gali tokia veikla užsiimti? Valdininkų etikos kodeksas tai draudžia.

V.Kondratovičius. Man sunku kalbėti apie tą lentelę, nes R.Cytacka gyvena Šalčininkų rajone. Nežinau, ar ji tą lentelę pakabino pagal įstatymus, ar ne. Bet tai, jog kai kur nėra užrašų valstybine kalba, - ne bendra tendencija. Pavyzdžiui, Vilniaus rajonui priklausančiame autobusų parke maršrutai didelėmis raidėmis rašomi lietuvių kalba. Šalia gali būti ir lenkiški užrašai, kad žmonės suprastų. Kiti atvejai yra vienetiniai. Žmogus taip pasielgia gal net nelabai suprasdamas, ką daro.

A.Medalinskas. Ir jūsų rajonų miestuose neretai ne tik gatvių pavadinimai rašomi lenkų kalba. Lyg ne Lietuvoje būtume.

K.Garšva. Žinau, kad bent jau gatvių pavadinimų lentelėmis lenkų kalba tikrai rūpinasi seniūnai. Jašiūnuose pati seniūnė žmonėms nešė tokias lenteles ir ragino jas pakabinti. Juk žmonės tų lentelių neperka už savo pinigus. O jeigu žmogus nepakabins, vėliau seniūnė gali ir nubausti - malkų neduoti, anglių ar dar ko nors.

A.Medalinskas. Lietuvos įstatymų turėtų būti laikomasi. Ar sutinkate?

J.Rybakas. Žinoma, bet valstybė negali priimti diskriminuojančių įstatymų.

A.Medalinskas. Valstybinės kalbos įstatymas tikrai nėra joks diskriminuojantis. Ar negali Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių administracijos, politikai paraginti savo pavaldinių ir kitų žmonių baigti tuos žaidimus? Ar galima, pavyzdžiui, sutarti, kad po šio pokalbio į savo rajono laikraštį įdėsite prašymą gyventojams sutvarkyti gatvių žymėjimą taip, kaip to reikalauja Lietuvos įstatymai?

J.Rybakas. Taip, žinoma, gal ir reikia šiek tiek ką nors sutvarkyti.

A.Medalinskas. Šie tiek?

J.Rybakas. Na, gal ne tą žodį pasakiau. Stengiamės, kad visur pirmiausia būtų užrašai lietuvių kalba. Bet jei dauguma nori susitarti su mažuma, ir daugumos atstovai turi žengti tam tikrų žingsnių. Turime teisę vartoti gimtąją kalbą. Lenkai - Lietuvos patriotai. Kokioje savivaldybėje žmonės po nepriklausomybės atkūrimo pirmiausia priėmė Lietuvos pilietybę? Šalčininkų. Lenkai, kaip ir lietuviai, ir Sąjūdžio mitinguose dalyvavo, ir Baltijos kelyje stovėjo. Nors tiesa, kad dalis buvo ir kituose mitinguose.

K.Motieka. Tada buvo kita Lietuvos ir Lenkijos santykių atmosfera. Po Kovo 11-osios Lenkijos Seimo kvietimu viešėjau ten kaip Lietuvos delegacijos vadovas. Per vizitą mums įteikė Lenkijos Seimo sprendimą, rodantį pagarbą mūsų nepriklausomybei. Lenkijos Seimo nariai mūsų delegaciją sveikino atsistoję ir plodami, o centrinėse Varšuvos gatvėse kabojo šūkis: "Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva." Kur dingo ši dvasia, nežinau.  

A.Medalinskas. Dvišalius santykius kaitina ir problemos Vilniaus krašte. Po giedrių Lenkijos ir Lietuvos santykių buvo autonomininkų byla. Tiesa, tada Varšuva laikėsi labai griežtos pozicijos teigdama, kad nepalaiko tų, kurie nori atsiskirti nuo nepriklausomos Lietuvos.

K.Motieka. Būkime atviri - ir dabar esama bijančiųjų, kad lenkų tautinė mažuma gali sukurti autonomiją, o paskui - ir atsiskirti. Nors sakote, kad Šalčininkų lenkai buvo labai progresyvūs, pirmieji priėmė pilietybę, reikia nepamiršti, kad tada Šalčininkuose buvo įvestas administracinis valdymas.

Kokios yra autonomininkų pamokos?

A.Medalinskas. Ar matote ką nors bendra tarp tuomečių bandymų kurti lenkų autonomiją Vilniaus krašte ir dabartinių problemų ten?

A.Eigirdas. Yra vienas esminis skirtumas. Tuomet Vilniaus ir Šalčininkų rajonai buvo labai sovietizuoti. Visur vyravo ne lenkų, o rusų kalba.

A.Medalinskas. O autonomininkai turėjo reikalų veikiau su Kremliumi nei su Varšuva.

A.Eigirdas. Jie buvo Maskvos įrankis neleidžiant mums siekti nepriklausomybės. Tada situaciją pavyko suvaldyti, nors sovietinė valdžia naudojo visus svertus, paversdama gyventojus savo politikos įkaitais. Ji griebėsi propagandos ir džiaugėsi, kad vietos žmonės, be rusų kalbos, nemokėjo jokios kitos, todėl jų negalėjo pasiekti teisinga informacija apie tai, kas vyksta Lietuvoje.

K.Motieka. Viena iš priešpriešų taip pat buvo dėl kalbos. 1990 metais nuėjau į Vilniaus rajono vykdomąjį komitetą, kuriam vadovavo Janas Brodavskis. Kaip tik patekau į posėdį. Pasakiau, jog kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas imuosi atsakomybės už pavadinimus lietuvių ir lenkų kalbomis. Bet J.Brodavskis atsakė, kad jiems reikia užrašų ne tik lenkų ir lietuvių, bet ir rusų kalba. Paklausiau, kas jie - lenkai ar rusai. Pasakiau, kad tada nebus užrašų nei lenkų, nei rusų kalbomis.

A.Medalinskas. Bet siūlydami užrašus ir lenkų kalba, matyt, turėjote galvoje, kad pagrindinis užrašas bus valstybine lietuvių kalba?

K.Motieka. Žinoma. Tačiau turime išgirsti ir kitą šalį. Ar norime, kad žmonės gyventų santarvėje, gražiai? Tada vietovėse, kur gyvena labai skaitlinga tautinė mažuma, galimas ir kitas, tegul mažesnėmis raidėmis, pavadinimas tos mažumos kalba.

A.Kulakauskas. Toks projektas jau yra parengtas, tačiau Vyriausybė nedrįsta jo teikti. Esama problemų ir dėl Švietimo įstatymo. To dabar baiminasi tautinių mažumų atstovai.

A.Medalinskas. Apie Švietimo įstatymą netrukus pakalbėsime, bet pirma baikime diskutuoti apie tą masinį norą gauti Lietuvos pilietybę Šalčininkų rajone pirmaisiais nepriklausomybės metais.

A.Eigirdas. Tokį norą 95 proc. Šalčininkų rajono gyventojų išreiškė po tiesioginio valdymo įvedimo 1991 metų pabaigoje. Iki tų įvykių tik 600-800 Šalčininkų rajono gyventojų to norėjo. Per kelis mėnesius paaiškinome, kad nepriimdami pilietybės jie daug ką praranda. Taip pat ir teisę atgauti žemę. Tada tų rajonų gyventojai atsigręžė į Lietuvą ir pradėjo jaustis jos piliečiais.

J.Rybakas. O aš manau, kad tiesioginis valdymas buvo negeras dalykas. Valdžia nieko nebūtų galėjusi padaryti be Lietuvos lenkų sąjungos pagalbos. Ji neturėjo nieko - spaudos, televizijos. Kaip informacija apie pilietybę būtų pasiekusi žmonės be mūsų bendradarbiavimo? Tuo metu rajone glaudžiai bendradarbiavo Sąjūdis ir Lietuvos lenkų sąjunga.  

A.Eigirdas. Ar dabar tokio bendradarbiavimo esama? Tendencijos kelia nerimą. Įtariu, kad yra ir blogos valios. Blogai, kad tautiniu pagrindu kuriamos partijos, tokios kaip LLRA. Minėtuose rajonuose LLRA turi absoliučią valdžią. Tokių partijų atsiranda, kai sakoma, jog ką nors reikia ginti. Bet jeigu nepuola, reikia sugalvoti, kad puola. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose LLRA prieš kiekvienus rinkimus eskaluoja tariamas ar esamas problemas, kad mobilizuotų savo rinkėjus.

A.Medalinskas. Dar blogiau, kad Lietuvos valstybė skundžiama užsienio valstybių vadovams.

A.Eigirdas. O juk kalbame apie elementariausią nelojalumą savo valstybei. Ne tik todėl, kad valstybė yra skundžiama, bet ir dėl to, jog piktybiškai nesilaikoma įstatymų, teismo sprendimų.

A.Medalinskas. Kodėl, jūsų nuomone, sprendimas dėl tiesioginio valdymo buvo klaidingas, nors autonomija kėlė grėsmę mūsų valstybės vientisumui?

J.Rybakas. Nebuvo jokių prieš Lietuvos vientisumą nukreiptų žygių. Tai darė tik Komunistų partija, vadovaujama iš centro. Bet čia - kitas reikalas. Tą partiją palaikė ne tik Šalčininkų žmonės. Kitas dalykas, kad dirvos buvo ieškoma šiame krašte. Ne mūsų žmonės vadovavo Komunistų partijai. Mes, Lietuvos lenkų sąjunga, buvome jauni visuomenininkai. Kovojome su komunistais.

A.Eigirdas. Kodėl neišardėte nomenklatūrinės sovietinės sistemos? Kad galėtų vykti laisvi demokratiški rinkimai, reikia sąlygų, kurių Vilniaus krašte iki tiesioginio valdymo įvedimo nebuvo. 1990 metais rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą Lenkų sąjungos kandidatas surinko neką daugiau balsų nei Sąjūdžio kandidatas, o nugalėjo tuometis Šalčininkų rajono TSKP pirmasis sekretorius, surinkęs daugiau kaip 90 proc. balsų. Per pirmus po tiesioginio valdymo rinkimus Lietuvos lenkų sąjunga laimėjo minimaliai. Meru buvo išsirinktas mano buvęs pavaduotojas Tadas Mickievičius. Ne Lenkų sąjungos narys. Tačiau dabar atrodo, kad Lenkų sąjungai atstovaujanti partija sėkmingai perėmė sovietinės partinės nomenklatūros patirtį ir jau surenka absoliučią balsų daugumą.

K.Motieka. Kategoriškai prieštarauju teiginiams, kad administracinis valdymas buvo įvestas nepagrįstai. Lenkų atstovai važiavo į Maskvą ir norėjo atsiskirti kaip Padniestrė. Tai - prosovietinis žingsnis. Nereikia dabar klaidinti. Panašūs žingsniai turėjo būti užkirsti ryžtingomis priemonėmis.

A.Medalinskas. Bet dabar viešai reiškiamų raginimų kurti autonomiją lyg ir negirdime.

K.Garšva. Tik socialiniuose tinkluose. Keista, kad mūsų valstybės institucijos tam neužkerta kelio. Beje, nepamirškime, kad apie kalbą, gatvių pavadinimus ir pavardžių rašymą tada kalbėjo ir autonomininkai.

Švietimo įstatymas ir mokyklų likimas

A.Medalinskas. Kodėl rajono savivaldybės ataskaitoje pažymėta, kad ji rūpinasi lenkų mokyklų plėtra ir išsaugojimu. Apie lietuvių mokyklas nekalbama. Juk reikėtų rūpintis visomis mokyklomis. Lietuviai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose turėtų jaustis taip pat kaip kitur Lietuvoje.

J.Rybakas. Tokios ataskaitos nebuvo ir negalėjo būti.

K.Garšva. Kaip nebuvo? Apie tai rašė lenkų laikraštis. O mokinių tėvus lanko seniūnai, mokytojai ir agituoja leisti vaikus į lenkišką mokyklą. Norėjome, kad Šalčininkų rajone lenkiškose mokyklose būtų bent gimtosios paprastosios kalbos fakultatyvas, bet jūs nesutikote.  

J.Rybakas. Lenkų mokyklos Vilniui dabar nelabai rūpi. Per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį sulaukėme vienintelės investicijos, o tuo metu buvo pastatytos gražios šiuolaikiškos lietuviškos mokyklos - "Aušros", Eišiškių, Šalčininkų, Jašiūnų.

A.Eigirdas. Netiesa, kad nesirūpinama lenkiškomis mokyklomis. Vien man vadovaujant Šalčininkų rajonui buvo atidarytos naujos Čiužakampių ir Akmenynės lenkų mokyklas. Reikėtų priminti, kad mokyklų, kuriose būtų mokoma valstybine kalba, beveik nebuvo, reikėjo išplėtoti jų tinklą. Buvo kelios dvikalbės, trikalbės mokyklos, kurias reikėjo atskirti. Beje, lietuviškai daliai teko ne geresnioji pusė. Kalbu apie Dieveniškes, Baltąją Vokę, Eišiškes. Ir naujai įkurtose mokyklose sąlygos iš pradžių buvo sunkios. Turgelių mokykla įkurta sename mokyklos pastate, kuriame nebuvo net elementarių patogumų.

A.Medalinskas. Ar normalu, kad Lietuvos valstybė turi steigti lietuvių mokyklas, nes vietos politikai jas uždaro?

J.Rybakas. Procesai vyksta savaime. Prieš porą metų buvome kritikuojami Lietuvos žiniasklaidos, kad uždarėme pradinę mokyklą. Bet ar galėjo ji surinkti vaikų, jei už 5 kilometrų, Šalčininkuose, veikia "Tūkstantmečio” mokykla su baseinais. Tėvai mato, kad šalia yra šiuolaikiška mokykla, susisiekimas puikus. Kodėl vaikus reikia laikyti kaime? Ir mokinio krepšelis mus skatina tai daryti.

A.Kulakauskas. Man atrodo, kad priekaištai kyla iš bendros atmosferos. Daugeliu atvejų jie yra išpūsti. Jeigu yra tik du pastatai, kažkam turi atitekti blogesnis. Ar tai reiškia, kad lietuvius skriaudžia? Jei nutiktų priešingai, atrodytų, kad skriaudžia lenkus. Daina be galo. Manau, kad čia esama ir bendrų problemų, susijusių su mokyklų optimizavimu, kai kartais jau kovoja ne lenkai su lietuviais, o vienas miestelis su kitu. Viename mokyklą uždaro, kitame - ne.

K.Garšva. Yra ne visai taip. Paminėsiu tik keletą faktų. Prie rajono merijos neseniai žmonės piketavo dėl Paškonių darželio likimo. Už rašinėlį vietos valdžia smerkė Katažyną Andriuškievič. Ji - lenkė iš Šalčininkų. Parašė, kad Lenkijos kariuomenei nereikėjo okupuoti Vilniaus. Jos mama Jelena dirbo Šalčininkėlių lenkiškoje mokykloje. Jai perpus sumažino pamokų skaičių, moteris turėjo pereiti į kitą mokyklą.

V.Kondratovičius. Šalčininkėlių mokykloje tiesiog nebeliko vaikų.

K.Garšva. Norima uždaryti Vėriškių pradinę mokyklą. Dabar vyksta teismai.

V.Kondratovičius. Tai - bendra mokykla. Ne tik lietuvių. Vykdoma planuota reorganizacija.

K.Garšva. O Kalvelių darželis? Mariją Klenovskają atleidote, nes ji priėmė pareiškimus lietuvių kalba. Ji jau laimėjo teismą, turėjote išmokėti jai kompensaciją.

J.Rybakas. O jūs pažiūrėkite, kas vyksta su Švietimo įstatymu. Jis yra diskriminuojantis.

A.Kulakauskas. Įstatymo turinys nėra diskriminacinis, bet buvo kvailai pasielgta. Pagal demokratinės politikos standartus, norint keisti sistemą reikia tartis su tais, kurie ta sistema naudojasi. Tariamasi tik ministerijoje, pasikvietus vieną kitą pritariantį žmogų ir nekalbant su tėvų bendruomene bei mokyklas administruojančiomis savivaldybėmis, yra nedemokratinė politika. Tai - buldozerinė demokratija. Seimas nubalsavo, bet buvo akivaizdu, kad kils problemų. Mes iš Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų instituto rašėme pastabas prezidentūrai, kad reikėtų įstatymo pataisų. Į tai nebuvo atsižvelgta. Gal kai kuriems tėvams tiktų ir šis modelis, tačiau reikia ne dvejų ir ne penkerių metų. Juk mokytojams reikia pasiruošti. Kiek tai trunka? Kas tragiško buvo ankstesnėje sistemoje, kad ją reikėjo staiga pakeisti?

K.Motieka. Kaip tokį sprendimą galima priimti nepasitarus su pačiais lenkais, neatsižvelgus į jų nuomonę? Juk jie, norėčiau tikėti, nėra prieš lietuvių kalbą. Bet švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius kalba tik apie dvejus metus. Ir jokių kitų kalbų.  Todėl pasakysiu labai griežtai. Manau, kad tai taip pat prisidėjo prie nesantaikos tarp nacionalinės mažumos ir daugumos kurstymo.

A.Medalinskas. Bet nemažai kaltės dėl susiklosčiusios padėties tenka ir kitai šaliai.

J.Rybakas. Dauguma turi globoti mažumą. Tartis. Prieš Švietimo įstatymo priėmimą pakvietėme Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą bei ministrą G.Steponavičių. Sakėme, kad negalime laikyti egzamino, kuriam nesirengėme. Prašėme net lietuvių kalbos vadovėlių, bet jis nieko negalėjo pažadėti. Lenkų mokyklų programose iki šiol nėra lietuvių literatūros.

A.Medalinskas. O Lietuvos istorija?

J.Rybakas. Istorija yra. Mūsų vaikai šiek tiek žinių apie Žemaitę ir kitus autorius turi, nes padeda korepetitoriai. Bet informacija yra ne iš mokyklos programos. Pabandykite po to išlaikyti egzaminą. Skirtumas - 800 valandų. Nesame prieš lietuvių kalbą.

K.Garšva. Esu kalbininkas, lituanistas, todėl sakau, kad lietuvių kalbos egzaminą reikėjo suvienodinti. Dėl jo buvo diskriminuojami lenkai, einantys į mokyklas, kuriose mokoma valstybine lietuvių kalba. Iš jų buvo reikalaujama daugiau. O iš lankančiųjų lenkiškas mokyklas - mažiau. Vėliau iš stojančiųjų į aukštąsias mokyklas reikalauta vienodai. Laiko pasirengti buvo. 10 metų tam turėjote.

A.Kulakauskas. Vis dėlto manau, kad modelis turėjo būti pasirenkamas alternatyviai ir lėčiau įvedamas. Reikėjo pasakyti, kad tie, kurie stos į Lietuvos aukštąsias mokyklas, turės laikytis šio modelio. Kai nėra stojamųjų egzaminų, lenkiškų mokyklų abiturientai yra privilegijuojami. Jie laiko palengvintą valstybinės kalbos egzaminą, o jis sulyginamas su lietuviška programa. Ši situacija įvesta Lietuvos valstybės. Iš jos išeiti reikėjo bent penkerių metų. To nereikėjo įvesti prievarta. Reikia pripažinti, kad nauja Švietimo įstatymo redakcija pristabdė šio regiono ir jo gyventojų lenkų integraciją penkeriais ar septyneriais metais. Sukėlė problemą, kurios nebuvo.

J.Rybakas. Anksčiau ministerija mus taip pat kaltino, kad peržengėme įstatymo ribas, kai rajono taryba priėmė sprendimą dėl privalomo lietuvių kalbos mokymo lenkiškuose darželiuose ir pradinėse mokyklose. Sakėme, kad norime integruotis, bet palaikymo neturėjome ir po ministerijos spaudimo savo pirminių ketinimų turėjome atsisakyti.

A.Eigirdas. Atleiskite, kažko nesuprantu. Kodėl rusų ir žydų mokyklos įvedė kai kurių dalykų dėstymą lietuvių kalba, kad moksleiviai ją geriau išmoktų, ir jokia ministerija to nedraudė? Praėjo 22 metai nuo nepriklausomybės atkūrimo. Valstybinę kalbą mokėti reikia, nes tai yra visaverčio piliečių dalyvavimo valdant valstybę prielaida ir būtina sąlyga. Valstybė yra už tai atsakinga.

Ar ne laikas susirūpinti?

A.Medalinskas. Kaip matome, problemų daug. Paminėsiu dar vieną. Neseniai mačiau nuotrauką iš Jozefo Pilsudskio paminko atidengimo ceremonijos Zalave, Švenčionių rajone. Plaikstosi Lenkijos vėliavos, stovi lenkų jaunimo organizacijos atstovai. Lyg veiksmas vyktų Lenkijoje.

J.Rybakas. Vyksta ir kitokie renginiai. Juose kartais dalyvauja ir Lietuvos kariuomenė.

A.Medalinskas. Bet, regis, apie renginį Zalave net rajono meras nieko nežinojo? O jūsų rajone lenkų mokyklose ant suolų aptinkama užrašų, kad "Vilnius - mūsų” ir panašiai.

K.Garšva. Vilniaus rajono Paberžės lenkiškoje S.Kostkos mokykloje ant sienos lenkiškai buvo parašyta: "Gimiau Lietuvoje, myliu Lenkiją." Tai mokiniams kala į galvas jų mokytojai, kurių dažnas - LLRA narys.

A.Medalinskas. Ar jūsų rajonų lenkiškose mokyklose minimos Vasario 16-oji, Kovo 11-oji?

V.Kondratovičius. Be jokios abejonės.

J.Rybakas. Minimos ir labai iškilmingai. Dalyvauja ir Lietuvos kariai.

K.Garšva. Bet Lapkričio 11-oji (Lenkijos nepriklausomybės diena - red.) - didesnė šventė?

J.Rybakas. Man sunku pasakyti. Kiekviena šventė yra svarbi.

A.Medalinskas. Kiek dar gali tęstis šio regiono atskirtis nuo Lietuvos? Ir kas dėl to kaltas? Negalime taikstytis su situacija, kai šioje Lietuvos dalyje jautiesi lyg būtum kaimyninėje valstybėje.

J.Rybakas. Nors kalbame lenkiškai, esame Lietuvos patriotai. Ir savo vaikams sakome: "Turite lietuviškai kalbėti geriau už lietuvius iš kitų miestų." Visur einame su Lietuvos vėliava.

A.Medalinskas. Išskyrus tokias ceremonijas kaip prie J.Pilsudskio paminklo. Ar galėtų visuomenininkai iš Vilniaus, kitų Lietuvos vietų atvykti į Šalčininkų ar Vilniaus rajonų mokyklas, susitikti su moksleiviais, mokytojais ir pakalbėti apie Lietuvos valstybę?

J.Rybakas. Žinoma. Mielai prašome. Ir jus ar jūsų pasiūlytą visuomenininkų grupę kviečiame.

K.Motieka. Esu iš tos visuomenės dalies, kuri skaudžiai išgyvena dėl Lietuvoje susiklosčiusios situacijos. Visuomenėje veikia tam tikras dėsnis: kiekvienas veiksmas lygus atoveiksmiui. Iš vienos ir kitos pusės daromas spaudimas. Prieš keletą mėnesių Lenkijoje susibūrė lenkų intelektualų ir mokslininkų grupė, kuri rūpinasi normaliais santykiais su Lietuva ir lenkų tautine mažuma. Lietuvoje susibūrė lietuviai. Jų yra gal pusantro šimto. Problemos turi būti sprendžiamos.

A.Medalinskas. Sprendžiamos Lietuvoje, nesikreipiant į Hillary Clinton arba Europos Parlamentą. Taip pat turėtų būti sprendžiamos lietuvių problemos Lenkijoje.

K.Motieka. Žinoma. Visos šalys turėtų vadovautis geranoriškumu. Bet kol kas jo trūksta. Ir mūsų Vyriausybė kartais priima absurdiškus nutarimus.

A.Eigirdas. Po tiesioginio valdymo mūsų valstybė nusišalino nuo šio krašto problemų sprendimo, todėl atsirado jėgų, kurios tuo sėkmingai naudojasi. Bet šių problemų negalima išspręsti tiesmukai. Reikia dialogo, bendrų sprendimų paieškos. Pagaliau reikia dėmesio šiam kraštui - kultūrinio ir ekonominio. Reikia, kad mūsų valstybė nenusišalintų, o pradėtų vėl rūpintis Pietryčių Lietuva.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"