TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar nupirks žemaičiai meškai šlepetes?

2008 07 16 0:00
"Aš pas ją į narvą kaip pas viršininką - priekiu įeinu, priekiu išeinu", - žvelgdamas į augintinės narvą pasakojo eigulys P.Dabrišius.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kaip tik šį mėnesį turėtų išsispręsti Sibiro lokio Timofėjaus, gyvenančio pas garsųjį Žemaitijos eigulį Petrą Dabrišių, buities klausimas. Meškos trobelei reikia maždaug 120 tūkst. litų. "Trobelė bus su kilimėliu ir šlepetėmis, - šmaikštauja eigulys. - Juk meška nepaprasta, o Žemaitijos simbolis."

"Aš pas ją į narvą, kaip pas viršininką - priekiu įeinu ir priekiu išeinu. Ir su dovanomis, žinoma. Jei gausi letena, nespėsi išeiti. Tada jau eisi iš apačios pažiūrėt, kaip bulvės dygsta", - apie 500 kg sveriančią savo augintinę pasakojo P.Dabrišius.

Kai ją miegančią lankytojai nori prikelti, eigulys visada tokiems nesupratingiems pasiūlo uogienės indelį. "Sakau, įkišk ir duok meškai aplaižyt. Tačiau pasirink nereikalingą pirštą. Norinčių nebūna, o iš miego pažadint visada atsiranda", - pasakojo jis. Nors iš tikrųjų meškos nėra kažkokios baisuoklės žmogėdros. Ir žmonių jos be reikalo nepultų.

Cirko pensininkas

Telšių miškų urėdijai priklausančiame "Žvėrinčiuje" pas laukinius žvėris mylintį eigulį P.Dabrišių jau antri metai gyvena didžiulė Sibiro meška Timofėjus. Dešimt metų ji Rusijos cirke dviračiu važinėjo, paskui buvo palikta Vilniaus paukštyne, ten vištomis ir kiaušiniais mėgavosi, dabar čia narve mindžikuoja. Ir dar 30 metų taip mindžikuos (paprastai meškos nelaisvėje gyvena apie 40 metų, laisvėje mažiau - apie 30), jei nei Aplinkos ministerija, nei žemaičiai neįrengs jai miške didžiulio aptvaro su trobele. Ne tiek daug tam ir reikia, Telšių miškų urėdijos urėdo Bronislovo Banio teigimu, - apie 120 tūkst. litų. Mieste varganas butukas už tokią sumą išeitų, o meška už tokius pinigus įgis didelę laisvę judėti ir lankytojus žavėti. Dabar per tankų geležinį narvą ji vos įžiūrima.

Visi žvėrys "Žvėrinčiuje" - vilkai, danieliai, lūšys, šernai - gyvena labai geromis sąlygomis, čia jiems užtverta po kelis hektarus miško. Gyvenimas - ne kaip zoologijos sode, ne kankynė keliuose kvadratiniuose metruose, o beveik kaip natūralioje gamtoje: danieliams 15 ha atrėžta, vilkams - 2,4 ha. Tad P.Dabrišius dabar nerimsta ir meškai nori pagerinti sąlygas. "Jai juk daug vaikščiot reikia, po keliasdešimt kilometrų per dieną nueit, o čia vietos nėra, tai ir suka ratus narve", - sakė eigulys.

Iškart - 50 kiaušinių

Telšių miškų urėdijai meška atsieina nepigiai, iškart penkiasdešimt kiaušinių su visais lukštais suėda. "Ir medaus korio Timofėjui reikia, jis juk bitininkas. Dar labai mėgsta kareivišką grikių košę, aliejų. Meška nėra vien mėsėdė, kaip daug kam atrodo, 80 proc. jos maisto - augalinis. Žolę ji kaip karvė ėda. Apskritai valgio reikia kaip penkiems vyrams. Tai ir renkiesi, kas geriau - meška ar penki vyrai. Žemaičiai pasirinko mešką", - pasakojo P.Dabrišius, kuriam žemaičiai už nuopelnus Žemaitijai išdavė žemaitišką pasą.

Kas parems mešką?

Kaip pasakojo urėdas B.Banys, kaip tik šią savaitę jie ir teiks Aplinkos ministerijai paraišką, prašydami skirti pinigų meškos gyvenimo sąlygų pagerinimui. "Jei namelį pastatys, meška atsigaus, gal net į Seimą išvažiuos ir ten tvarką padarys, atrinks, kas tikrieji, o kas ne", - šmaikštavo žodžio kišenėje neieškantis eigulys, poeto Gintauto Dabrišiaus brolis. Gintautas čia irgi kartais užsuka pasimėgauti žvėrių pilno miško garsais.

Eigulys svajoja, kad Timofėjus turėtų tokias sąlygas, kokias turi Latvijoje Gaujos nacionaliniame parke gyvenančios šešios meškos.

Mūsų aplinkos apsaugos specialistai buvo nuvykę pasižiūrėti. "Nuostabios ten sąlygos. Meškos gyvena miške be jokių narvų, - pasakojo Aplinkos ministerijos gamtos apsaugos departamento biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius. -

Joms skirtas didžiulis plotas, aplink iškastas griovys, kurio neperšoks, įrengtas elektrinis piemuo. Ir gyvena beveik kaip laisvėje."

Gamtininkas dar pasvajojo apie gražias madas: "Būna tokių atvejų pasaulyje, kai koks nors ministras, politikas ar šiaip žymus žmogus įsipareigoja remti ar išlaikyti kokį nors gyvūną. Graži iniciatyva. Gal ir šiam Žemaitijos simboliui toks geradarys atsirastų?"

Jei nepavyks gauti valdiškų pinigų, gamtininkai tikisi, gal žemaičių ambicijos sukils, gal jie susimes pinigų meškos trobelei? O gal ir valdžiai bus garbinga pasirūpinti meška - mūsų miškų retenybe. Pasak urėdo B.Banio, vilčių, kad meška jau žiemos šiltoje trobelėje, yra.

Užtvertas didelis miško plotas gal išgelbėtų ir kitas Lietuvoje vargstančias meškas. Tai vienur, tai kitur žmonės pasakoja matę, kaip kažkas narve prie kavinės ar miško užeigos ankštuose narvuose meškas laiko - nors tai ir draudžiama. Tačiau kol kas net ir išgelbėjus nėra kur jų dėti. Būtų aptvaras "Žvėrinčiuje", galėtų čia gyventi, lankytojus iš tolo džiuginti - gyvasis gamtos pažinimas. Ir nekeltų gailesčio gyvūnui, ką dažnas patiria zoologijos sode.

ES šalių gamtininkai kaip tik šiemet aptarinėja iniciatyvą, kaip apsaugoti ir valdyti stambiųjų plėšriųjų žvėrių - meškos, vilko, lūšies ir ernio - populiaciją.

Estijoje - tūkstantis meškų!

"Įsivaizduojat, Estijoje natūraliai dabar miškuose gyvena apie tūkstantis meškų, Latvijoje jau gerokai mažiau - tik 10-20. Į Lietuvą kartais iš Rusijos ar Estijos ateina, tačiau neužsibūna, - pasakojo S.Paltanavičius. - O kaip meška pas mus, pavyzdžiui, Gudų girioje ištvertų rugpjūtį, kai pilna grybautojų? Jai reikėtų penktą valandą ryto įsliuogti į pušį ir sėdėti iki vakaro, kol visi išsivaikščios. Estijoje tiek negrybauja, kaip pas mus. Jei kokia meška ir užklysta, tai Rokiškio, Zarasų, Biržų rajonuose. Tikimybė, kad pas mus gali užeiti viena kita meška, yra, bet, kad čia ir pasiliktų, beveik neįmanoma. Nebent lietuviai atsisakytų kelionių į mišką. Gal prieš dešimtmetį vieną mešką vis kas nors matydavo įvairiose šiaurės Lietuvos vietose. Galiausiai gavom pranešimą, kad ji nušauta netoli medžiotojų bokštelio, jau net apipuvusi buvo. Matyt, nesitikėjo medžiotojas, šernu palaikė, o kai pamatė, ką nušovė, išsigando ir paliko. Taip ir baigėsi vargšelės kelionė po Lietuvą."

Timofėjui senmergė netiko

Pas Timofėjų narve buvo apgyvendinta gerokai už jį vyresnė patelė. "Su gėlėmis juos suvedėm, tačiau Timofėjui nepatiko, gal kad senmergė buvo. Užvijo jis ją ant lentynos ir neleido nulipt. Sėdėjo ji ten ilgai. Pagailo jos, nukėlėm ir išvežėm. Iš tikrųjų meškos ir negyvena kartu, tik per rują sueina. Tai dabar ta meška Laima prie jūros, kaip daugelis moterų, vasarą uždarbiauja, - linksmai žvėrių istorijas pasakojo eigulys. - Pas verslininką Antaną Bosą netoli Karklės laukinės gamtos parke gyvena. Gerai jai ten, plovu A.Bosas šeria."

Žvėrių advokatas

Kažkada nuo Prienų kilęs eigulys ieškojo ramybės, kur galėtų toliau nuo žmonių įsikurti. Radęs apleistą tuščią namelį vidury miškų, apsigyveno. Tada kaip tik Telšių urėdijos Urbiškių girininkijai reikėjo eigulio, kuris rūpintųsi čia įkurdintais danieliais. Jie buvo pradėti veisti ir išleidinėti į laisvę. Ir jau penkiolika metų P.Dabrišius čia. Žvėrių pas jį tik daugėja, o kažkada ieškotos ramybės nėra. Turistų pilni autobusai važiuoja beveik laisvai miške gyvenančių žvėrių pasižiūrėti. Jo prižiūrimas "Žvėrinčius" - gyvosios gamtos informacinis centras - traukia lankytojus, ypač vaikus.

"Norime žvėris parodyti gyvenančius natūraliomis sąlygomis, o ne narvuose. Čia bus tik tie žvėrys, kurie gyvena mūsų miškuose, dramblių ar kitos nemūsiškos egzotikos nebus", - sakė urėdas B.Banys. Nors "Žvėrinčiaus" augintiniams pasibaigusio galiojimo mėsa perkama pigiai iš prekybos centrų, visas žvėrių išlaikymas Telšių miškų urėdijai per metus kainuoja tiek, kiek naujas geras džipas. P.Dabrišius, dienas leidžiantis su laukiniais gyvūnais, kažkada dirbo profesionaliu medžiotoju Azijoje. Ten didžiulės bandos avių ar galvijų dažnai nukentėdavo nuo vilkų. Reikėjo juos medžioti, bandą apsaugoti.

"Dabar reikia grąžinti duoklę gamtai", - sako P.Dabrišius, įsigilinęs į vilkų psichologiją, susipažinęs, iš arti pažinęs jų gyvenimą ir tapęs jų advokatu.

Deportuotas iš Australijos

Eigulys - tikras gyvūnų gelbėtojas. Neseniai priglaudė

iš Australijos deportuotą šunį. "Šis japoniškos akito veislės šuo papjovė bolonės veislės šunelį. Buvo nuteistas mirti, tačiau kai šeimininkė šunų kalėjime atėjo su savo augintiniu atsisveikinti, šis pradėjo verkti. Tikros ašaros jam riedėjo. Pamačiusi tokį vaizdą, negalėjo įvykdyti teismo nuosprendžio, ieškojo kelių, kaip jį iš šalies išvežti, - pasakojo P.Dabrišius. - Tos lenkų kilmės moters brolis gyvena Vilniuje, jis ir pasiūlė jai šunį atvežti į Lietuvą." Ir taip vargšas Australijoje nuteistas šuo iš šunų kalėjimo buvo atskraidintas į Lietuvą. "Jam čia dabar patinka, ypač žiemą, o Australijoje žiemos nėra, gal jam per karšta ten buvo", - pasakojo eigulys. Akito šeimininkė jau buvo atskridusi savo šuns aplankyti.

Beždžionės vilkams nesušėrė

Dar vienas Petro išgelbėtas gyvūnas - beždžionė pavianė. "Atvežė man jį vienas žmogus, kažkada Rietavo turguje mažytę nusipirkęs. Tūkstantį litų mokėjo ir dukrai gimtadienio proga padovanojo, - apie neatsakingus žmonių poelgius pasakojo eigulys. - Jam sakė, kad beždžionė ir bus mažytė, tačiau ji užaugo nemenka. Tokios pavianės niekam nereikėjo. O dar kai sužinojo, kad gyvens penkiasdešimt metų, tai ir ieškojo žmogus, kaip jos atsikratyti. Paskambino man ir sako: "Tu vilkų turi, atiduokit jiems. Bet vilkai beždžionės neėdė", - pasakojo P.Dabrišius. O gal jis ir nesiūlė...

"Ji septynerius metus kartu su karve gyveno, išmoko ją pasimelžt. Aš nejuokauju, tikrai moka. Žmonės pasakoja, kad ir ežiai, ir žalčiai moka karvę išmelžt. Tai ką reiškia beždžionei, pažiūrėkit, kokios švelnios rankos. Tik ožkų mano nemelžia, jos užsispyrusios, neprisileidžia", - neatsistebi savo augintinių gabumais eigulys.

Dabar pavianė Pupa viename voljere gyvena su katinu. Tas vartosi prieš saulutę kartu uždarytas. Suabejojus, ar katinui čia gerai, eigulys patikino: "Jis be jos negali, rėkia nesavu balsu, jei išskiri." Katinas čia irgi kaip nereikalingas atkeliavo iš Kauno. Ir labai susidraugavo su likimo drauge Pupa.

Vienas pirmųjų "Žvėrinčiaus" gyventojų buvo šerniukė Jadzė. "Ją žmonės kirsdami mišką rado visai mažą, šakų prispaustą, atvežė man. Su tokia maža, kokia ji tada buvo, daug vargo, būtų reikėję kas kelias valandas (ir naktį) pienu girdyti, tai aš ožkai atidaviau į tvartą, ožka ir užaugino, žindė. Paskui abi labai draugavo", - neįtikėtinas skirtingų gyvūnų istorijas pasakojo P.Dabrišius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"