TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar nutiesime kelią į pilnutinę demokratiją?

2012 04 20 6:58

Ne tik šiandien, bet ir tapukario Lietuvoje žmonės svajojo apie teisingą, demokratinę valstybę, kurioje, be valdžios, politinių partijų, egzistuotų ir visuomeninė, piliečių kontrolė. Kaip atrodė tarpukario Lietuvos intelektualų vizija apie pilnutinės demokratijos valstybę? Kokių visuomenės kontrolės analogų valdžiai yra šių dienų Europoje? Ar visa tai gali leisti mums rasti savo kelią į pilnutinę demokratiją?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius, socialinių mokslų habil. dr. Zenonas Norkus, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, socialinių mokslų dr. Algimantas Jankauskas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Piliečiai, kaip savo valstybės šeimininkai

A.Medalinskas. Lietuvoje vis labiau suvokiama, kad valstybė yra uždara nuo savo piliečių. Kokie piliečių dalyvavimo valstybės gyvenime mechanizmai veikia demokratinėse Europos šalyse? Ar tose valstybėse nėra tokio stipraus piliečių demokratijos deficito kaip Lietuvoje? Kokia situacija Vakarų Europoje ir pokomunistinėse šalyse?

Z.Norkus. Problema, apie kurią kalbame, galėtų būti įvardyta kaip neokorporatyvizmo galimybės ir perspektyvos. Egzistuoja senasis korporatyvizmas, bet yra ir tam tikra neokorporatyvizmo praktika, kuri funkcionuoja žemyninės Europos senosios demokratijos valstybėse.

Klasikiniai pavyzdžiai - Austrija, Vokietija ir Skandinavijos šalys. Lietuvoje ši praktika beveik neegzistuoja, nes neokorporatyvinėms institucijoms veikti

būtinos stiprios ir centralizuotos interesų grupės. Beje, neokorporatyvizmas nėra visuotinis reiškinys ir senosiose Vakarų demokratijose. Anglosaksų šalims ši praktika nebūdinga. Kodėl? Europoje yra du nusistovėjusios, konsoliduotos demokratijos tipai. Vienas jų būdingas žemyninei Europai. Tai - konsensuso arba santarvės demokratija. Kitas tipas būdingas anglosaksų šalims. Tai - konflikto demokratija.

A.Medalinskas. Paaiškinkite LŽ skaitytojams, kas yra tas korporatyvizmas ir neokorporatyvizmas.

A.Jankauskas. Korporatyvizmo tradicija siekia viduramžius, kai egzistavo cechinė visuomenės organizacija, profesinis pasidalijimas į meistrus, pameistrius ir mokinius. Ta struktūra siejo viduramžių visuomenę. Didžioji Prancūzų revoliucija sugriovė šį modelį ir įsigalėjo individualistinė praktika, liberalioji demokratija. Liberalioji demokratija - tai visų pirma partinė demokratija, o korporatyvizmas pabrėžia profesinį visuomenės atstovavimą. Korporatyviniam modeliui plačiąja prasme arba šiandien kai kuriose šalyse veikiančiam neokorporatyvizmui priskiriamas ir tautinių-kultūrinių mažumų atstovavimas, remiantis kultūrinės autonomijos principu.

Z.Norkus. O neokorporacinė sistema yra vienas iš konsenso demokratijos elementų. Kad ji veiktų, reikia organizuotų, centralizuotų interesų grupių. Konflikto demokratijose yra interesų grupių pliuralizmas. Profesinių sąjungų interesams atstovauja daugiau nei viena organizacija. Dėl atstovavimo mūrininkams ar šaltkalviams varžosi dvi arba trys organizacijos. Tokia interesų grupių kova būdinga ir Lietuvai. Ir tarp profsąjungų, ir tarp verslo organizacijų. Atstovauti studentijai pliuralistinėje sistemoje irgi siekia kelios organizacijos, bet jos daugiau kariauja tarpusavyje negu realiai atstovauja, o korporacinėje sistemoje matome centralizuotas interesų grupes.  

A.Medalinskas. Ar valstybė, jūsų nuomone, turėtų skatinti interesų grupes susitelkti, kad jos galėtų atstovauti interesams korporacinėje arba neokorporacinėje sistemoje?

Z.Norkus. Dažnai centralizuotos grupės susiburia ir skatinant valdžiai. Tai šis tas panašaus į trišalę interesų atstovavimo sistemą, kurioje veikia trys piramidės: valdžios, samdomų darbininkų ir verslo. Taip kuriamas ir tarpusavio pasitikėjimas, bet interesas turi būti apačioje. Kad žmonės dalyvautų, domėtųsi, privalo būti tai, ką teoretikai vadina gamybine arba darbo vietos demokratija. Garsus demokratijos teoretikas Robertas Dahlas sako, kad net demokratiškiausiose Vakarų šalyse demokratijos nėra, o tik poliarchija. Daugeliui žmonių demokratija reiškia balsavimą per rinkimus, bet tai tėra profesionalų, politinių verslininkų veiklos laukas. Jei pažiūrėtume į paprastų žmonių gyvenimą, pamatytume, kad didžioji jo dalis praeina pakeliui į darbą, iš darbo ir darbe, o ten dažnai - viršininko diktatūra. Neokorporacinės sistemos kraštuose įteisinta darbuotojų dalyvavimo valdant įmones praktika. Toliausiai šioje srityje pažengusi Vokietija. Ten apie 1970 metus priimtas vadinamasis kodeterminacijos įstatymas, kuriuo remdamiesi darbininkai deleguoja savo atstovus į firmos valdymo institucijas, kad ir jie žinotų, kaip klojasi įmonės verslo reikalai.

A.Medalinskas. Ar konsenso demokratijos modelis Vokietijoje, Austrijoje, Skandinavijoje ir kitur veikia tik darbo santykių srityje?

Z.Norkus. Taip. Visų pirma darbo santykių srityje.

Visuomeniniai parlamento rūmai yra ir ES šalyse?

A.Medalinskas. Bet valstybės gyvenimas vien ekonominiais santykiais nesibaigia. Ar visuomenės ir piliečių dalyvavimo valstybės gyvenime modeliai funkcionuoja ir už darbo santykių ribos? Kartkartėmis Lietuvoje vis prabylama apie būtinybę sukurti  visuomeninės savivaldos ir piliečių kontrolės valdžiai institucijas. Svarstoma, kas tai galėtų būti: visuomeninė taryba ar visuomeniniai parlamento rūmai, bet tik užsiminus apie pastarąjį modelį iš karto primenama, kad visuomeniniai parlamento rūmai yra Rusijoje. Sakykite, ar Europos Sąjungos (ES) valstybėse nėra to, kas primintų visuomeninius parlamento rūmus, veikiančius, aišku, daug demokratiškiau nei Rusijoje?

A.Jankauskas. Yra. Slovėnijoje veikia Valstybės taryba, kaip antrieji visuomeniniai parlamento rūmai. Pagal Slovėnijos Konstituciją ją sudaro 4 darbdavių, 4 darbininkų, 4 žemės ūkio, smulkiojo verslo, 6 laisvųjų profesijų (menininkai, kultūrininkai) ir 22 vietos valdžios atstovai. Iš viso Valstybės taryboje yra 40 narių. Ji, kaip ir Nacionalinė asamblėja, sprendžia visuomenei svarbius klausimus. Tai efektyvus visuomenės atstovavimo, dalyvavimo ir visuomenės kontrolės valdžiai instrumentas.

Z.Norkus. Šios tarybos galias įdomu palyginti su Lordų rūmais Anglijoje. Jie turi įstatymų leidimo iniciatyvos teisę ir suspensyvaus veto teisę. Tai papildomas veto žaidėjas sistemoje. Prezidentas ten turi šiek tiek mažiau galių nei mūsiškis, bet irgi gali pasiūlyti parlamentui perbalsuoti priimtą įstatymą. Jeigu Žemutinių rūmų balsų dauguma prezidento veto atmetamas, įstatymas priimamas. Tiek pat balsų Žemutiniams rūmams reikia surinkti norint atmesti ir Valstybės tarybos veto.

A.Medalinskas. Ar dalyvavimas Valstybės tarybos veikloje yra pagrindinis jos narių darbas?

Z.Norkus. Ne. Žemesniųjų rūmų nariai, kaip mūsų Seimo nariai, turi atsisakyti savo ankstesnės profesijos ir darbo, o Valstybės tarybos nariai gali ir toliau dirbti. Jie Valstybės taryboje dirba kaip visuomenininkai. Bet tam, kad ši sistema veiktų, turi būti labai gerai organizuotos ir centralizuotos interesų grupės. Taip pat privalu sudaryti galimybę išrinkti labiausiai kiekvienos grupės interesus reiškiančius ir ginančius atstovus.

A.Medalinskas. Lietuvoje realios savivaldos nėra. Todėl, jei mūsų krašte veiktų kas nors panašaus į Valstybės tarybą Slovėnijoje, šią tarybą sudarytų rinkimus laimėjusios partijos arba deleguoti asmenys ir joje dominuotų vietos valdžios atstovai. Jų interesus galėtų atsverti kultūros ir mokslo pasaulio žmonės, bet kaip juos išrinkti?

Z.Norkus. Ir laisvoji profesija turi sąjungą. Tarime, Rašytojų sąjungą. Bet visos kūrybinės, kultūros ir mokslo organizacijos turi susitarti ir apimti daugumą tos profesijos atstovų. Slovėnija tarp pokomunistinių šalių unikali tuo, kad ten išliko stiprios profsąjungos. Jų veikloje dalyvauja iki pusės visų Slovėnijos darbuotojų.

A.Medalinskas. Taigi Slovėniją galima laikyti inovatyvios demokratijos pavyzdžiu? Ar Vakarų demokratijos šalys irgi tai pripažįsta? Ar domisi Slovėnijos patirtimi?

Z.Norkus. Vakarai leidžia jai eksperimentuoti, bet tokie antrieji visuomeniniai parlamento rūmai kaip Slovėnijoje yra unikalus reiškinys Europoje.

A.Medalinskas. Kaip galite paaiškinti, kodėl būtent Slovėnija turi tokį unikalų visuomenės dalyvavimo valstybės gyvenime modelį, kuris gal būtų įdomus ir Lietuvai?

Z.Norkus. Matyt, šio reiškinio ištakos siekia Jugoslavijos socializmo tradicijas, paremtas vadinamuoju savivaldos socializmu, kai visuomenę sudarė darbo kolektyvai, renkantys ir administraciją, ir direktorių. Aišku, greta veikė Jugoslavijos komunistų partija, per kurios atstovus buvo daug kas kreipiama komunistams reikiama linkme.

A.Medalinskas. Ar Slovėnija turi ir Ekonominę-socialinę tarybą, kaip kitos ES šalys, išskyrus Lietuvą? Tarybą, kuri ir galėtų svarstyti ne tik ekonominius, bet ir kitus klausimus, aktualius visuomenei bei piliečiams.

Z.Norkus. Taip, be Valstybės tarybos, Slovėnija turi ir Ekonominę-socialinę tarybą.

A.Medalinskas. Tada jos dubliuoja viena kitą? Juk abi yra visuomenės dalyvavimo valstybės gyvenime institucijos.

Z.Norkus. Ne. Ekonominė-socialinė taryba kai kuo primena trišalę tarybą.

A.Medalinskas. Tokios tarybos veikia daugelyje ES valstybių, įskaitant ir Lietuvą. Jose dalyvauja vyriausybės, profsąjungų ir darbdavių atstovai. Trišalės tarybos daugiausia sprendžia darbo santykių reikalus ir derina klausimus dėl vyriausybės pozicijos šioje srityje.

Z.Norkus. Taip. O antrieji visuomeniniai parlamento rūmai sudaromi visuomenės korporacinio atstovavimo principu. Sėdėdami aukštesniuosiuose rūmuose jie užsiima ne vien ekonominiais, socialiniais klausimais, bet ir svarsto tuos pačius klausimus, kaip ir parlamentas, tik kitokiu požiūriu.

A.Medalinskas. Ar tokia visuomeninė taryba būtų svetima Lietuvos politinei kultūrai?

A.Jankauskas. Ne. Tarpukario Lietuvoje irgi veikė Valstybės taryba, tik kitokio tipo. Tada Lietuvoje taip pat buvo įsteigta įvairių korporatyvinių institucijų. Kai kurių iš jų veikla atnaujinta 1990 metais, Lietuvai vėl atgavus Nepriklausomybę.

Tarpukario Lietuvos patirtis

A.Medalinskas. Minėjote, kad korporatyvinės idėjos buvo aktualios ir tarpukario Lietuvoje? Kaip visa tai pasireiškė? Kokios institucijos tuo metu veikė mūsų krašte?

A.Jankauskas. Lietuva, kaip žinome, iki 1926-ųjų buvo parlamentinės demokratijos valstybė, kaip po Versalio taikos sutarties sukurto demokratinio entuziazmo rezultatas. Tačiau gana greitai išryškėjo naujos politinio gyvenimo tendencijos. Liberalioji demokratija Europoje patyrė krizę. Pradėta mąstyti ir ieškoti santvarkos pagrindus labiau atitinkančių valstybės ir visuomenės realijų. Per krikščioniškąją tradiciją prisimintas korporatyvizmas, kuris suvoktas kaip profesinis atstovavimas visuomenei. Šią naują demokratinę praktiką po daugiau nei dešimt metų trukusio Antano Smetonos  autoritetinio valdymo siūlė įgyvendinti tarpukario Lietuvos didieji protai - profesoriai Stasys Šalkauskis ir Kazys Pakštas, turėję didžiulę įtaką jauniesiems katalikams intelektualams, kurie 1936 metų "Naujojoje Romuvoje" paskelbė deklaraciją "Į organiškosios valstybės kūrybą". Joje reiškiama pilnutinės, o ne formalios demokratijos idėja. Demokratija neapribojama partine parlamentine praktika, bet siūlomas ir kitų sričių - socialinės ekonominės, kultūrinės ir dvasinės - demokratinis sutvarkymas.  

A.Medalinskas. Organiškosios demokratijos terminas sugalvotas Lietuvoje?

A.Jankauskas. Nemanyčiau, kad jis originalus. Greičiau taikytas kūrybiškai. Tačiau tarpukario politinei minčiai tai nebuvo atsitiktinė, svetima idėja. Net nacių okupacijos, o vėliau išeivijoje ji buvo toliau plėtojama. A.Maceina ir Juozas Girnius žurnale "Į laisvę" 1943-1944 metais paskelbė programinį straipsnių rinkinį "Į reformuotą demokratiją", o išeivijoje pasirodė studija "Į pilnutinę demokratiją".   

A.Medalinskas. Pats lietuvių tautinis atgimimas XX a. pradžioje buvo susijęs ir su kitu pilnutinės demokratijos pavyzdžiu, kai telktasi bendrai veiklai per mokslines, kultūrines, religines, istorines visuomenines draugijas, o šios draugijos virto susipratusių lietuvių telkimosi centru vokiečių okupacijos metais. Net mokytojų draugija rūpinosi ne tik mokytojų profesiniais, bet ir tautos reikalais. Kodėl šios idėjos vėliau buvo užmirštos tarpukario Lietuvoje ir reikėjo laukti 1936 metų, kad apie tai būtų prisiminta?

A.Jankauskas. Atkūrus Nepriklausomybę 1918 metais, Lietuvos visuomenė netruko susiskaldyti pagal pasaulėžiūros principą - į "pirmeivius" ir "atžagareivius". Tarpukariu pamatyta, kad tokia griežta pasaulėžiūrų takoskyra tautą tik skaldo, o ne vienija. Todėl S.Šalkauskis ir K.Pakštas siūlė kultūrinės autonomijos idėją - pasaulėžiūrinio savarankiškumo sąvoką - kaip galinčią tautą sutelkti. Visa tai turėjo tapti atsvara pasaulėžiūrų susiskaldymui, kuris išryškėjo jau pirmaisiais tautinio atgimimo metais. Vėliau jau išeivijoje, prisimenant tarpukario Lietuvos pamokas, lietuvių veikėjai siūlė laikytis nepasaulėžiūrinės politikos.

A.Medalinskas. Ar organiškos valstybės idėja lietė ir visuomenės kontrolę valdžiai?

A.Jankauskas. Tuštumą, atsirandančią tarp piliečių ir valstybės institucijų, pagal pilnutinės demokratijos kūrėjų sampratą buvo siūlyta užpildyti įtakingomis savaveiksmėmis organizacijomis, kurios ir turėjo sudaryti demokratinės visuomenės pagrindą.

A.Medalinskas. Tačiau tarpukario Lietuvoje dar iki 1936 metų veikė korporatyvinis modelis, pavyzdžiui, per Žemės ūkio rūmus. Tai, matyt, korporatyvinės demokratijos elementas, kuris net ir dabar atkūrus Nepriklausomybę veikia Lietuvoje?

A.Jankauskas. Ar tie rūmai buvo ir yra funkcionalūs?

A.Medalinskas. Atrodo, kad funkcionalūs.

A.Jankauskas. Bet nežinau, ar jie atlieka tą vaidmenį, apie kurį čia buvo kalbėta, kaip hierarchinė struktūra, vienijanti visos srities klausimų svarstymą ir sprendimą. Nors, kita vertus, kalbant apie dabartinį Nepriklausomybės etapą atsiminkime pirmąjį pokomunistinį dešimtmetį. Vis kildavo problemų dėl žemdirbių: tai kelių blokada, tai dar kas nors. O dabar nieko apie tai nebegirdime.

Z.Norkus. Manyčiau, kad problema išspręsta kitu būdu: ES pinigai, atėję į žemės ūkį.

A.Jankauskas. Tačiau, jeigu nebūtų daugmaž efektyviai veikiančios sistemos, tai atsiradus ES pinigų netrukus kiltų klausimas, kaip juos skirstyti. Jeigu šiuo klausimu žemdirbiai nesutartų, girdėtume apie jų kovas dėl pinigų, bet nieko panašaus negirdime.

A.Medalinskas. Grįžkime dar prie tarpukario laikų Lietuvos. Tada veikė ir Valstybės taryba. Tik nežinau, ar ją galima lyginti su Valstybės taryba, kuri dabar yra Slovėnijoje?

A.Jankauskas. Po 1926 metų perversmo pradėta mąstyti apie būsimą valstybės santvarką. 1928-aisiais priimta Konstitucija formaliai išlaikė liberaliosios demokratijos konstitucinę sandarą (ten liko Seimas, trys valdžios šakos), tačiau sustiprinta prezidento  institucija ir bendrai vykdomoji valdžia. Valstybės taryba buvo sukurta kaip pagalbinė institucija įstatymams inicijuoti. Valstybės tarybos pirmininkas buvo Stasys Šilingas. Bent trejetą metų jos veikloje dalyvavo ir prof. Mykolas Romeris. Tačiau patyręs, kaip jis pats sakė, menką šios tarybos veiksmingumą, ją paliko. Vis dėlto tai buvo tik papildomas organas prie prezidento ir vyriausybės.

A.Medalinskas. Kas parinkdavo žmones į šią instituciją? Tikriausiai jos negalima laikyti demokratine?

A.Jankauskas. Žinoma, ne. Ne veltui M.Romeris ją paliko nusivylęs. Vis dėlto ta korporatyvinė praktika tarpukario Lietuvoje bent iš dalies buvo įgyvendinta: buvo sukurti ir vykdė savo veiklą Žemės ūkio, taip pat Pramonės, prekybos ir amatų rūmai kaip korporatyvinio modelio dariniai. Tačiau valdžia jiems darė stiprią įtaką, todėl tai galima pavadinti etatistiniu korporatyvizmu. Visi paskyrimai ir kontrolė buvo iš viršaus, o esant konsenso modeliui, neokorporacinėje praktikoje visa tai atsiranda iš apačios.

A.Medalinskas. Koks likimas ištiko organiškos valstybės idėją, kurios Lietuvoje, deja, neleido įgyvendinti prasidėjusi sovietų okupacija? Ar organiškosios demokratijos idėją kėlė ir partizanai? Ar šios idėjos iš tarpukario Lietuvos nukeliavo į išeiviją?

A.Jankauskas. Taip. Ši idėja pasiekė Ameriką per Lietuvių fronto bičiulius. Garsioji jų studija - "Į pilnutinę demokratiją". Ten plėtojamos tarpukario organiškosios demokratijos idėjos. Pilnutinė demokratija - tai S.Šalkauskio terminas. Yra išlikęs jo rankraštinis tekstas, būsimos didelės studijos metmenys. Juos jis padiktavo seseriai 1941 metais, prieš mirtį. Jis sakė, kad tai būsiąs svarbiausias jo gyvenimo veikalas. Gaila, kad mirtis šį darbą nutraukė. Negaliu pasakyti, ar partizanai Lietuvoje kalbėjo apie organiškos ar pilnutinės demokratijos valstybę, bet 1949 metų deklaracijoje jie projektavo demokratinę valstybės ateitį. Sovietmečiu šios idėjos buvo neprieinamos, o paskelbę Nepriklausomybę pasinėrėme į liberalios demokratijos idėjų triumfą. Prireikė poros dešimtmečių, kad prisimintume savo politinės minties palikimą. Minėti slovėnai kūrė savo demokratijos praktiką, kylančią iš jų pačių patirties ir tradicijos. Tuos mes ir skiriamės nuo jų.  

Ką galime padaryti šių dienų Lietuvoje?

A.Medalinskas. Lietuvoje ir šiandien dar nėra gerai organizuotos visuomenės. Žmonės, atrodo, jau bunda, bet vis dar stiprus abejingumo jausmas. Ypač tarp jaunimo, kurių ne vienas, matyt, laiko Lietuvą laikina gyvenimo vieta prieš emigraciją. Aišku, yra ir gražaus, aktyvaus, tautiškai susipratusio jaunimo. Bet to aktyvumo dar labai nedaug.

Z.Norkus. Taip, kitose Europos šalyse to aktyvumo yra gerokai daugiau. Mane, pavyzdžiui, įkvepia tai, kas dabar vyksta Vokietijoje. Po Antrojo pasaulinio karo demokratija šioje šalyje, mano nuomone, tapo brandžiausia ir efektyviausia Europoje. Dabar ten gimsta naujas reiškinys: piratų partija. Ji populiarumu jau lenkia žaliuosius, nes žmonės nori laisvai naudotis internetu.

A.Medalinskas. Auga nauja kompiuterinės visuomenės karta. Jeigu jaunas žmogus nebegalės atsisiųsti filmo, taip, kaip buvo įpratęs, apeidamas intelektinės nuosavybės teisę, jis patirs tragediją. Mes taip, matyt, pasijustume, jeigu iš namų kas išneštų knygas.

Z.Norkus. Pasenusi intelektinės nuosavybės teisė jaunus žmones daro nusikaltėliais, todėl jie protestuoja. O politikai tuo naudojasi. Iš apačios kyla ta protesto banga.

A.Medalinskas. Bet ar šio protesto dėl to, kad žmogus, ypač jaunas, galėtų atsisiųsti internetu kokią nori informaciją, įskaitant filmus, užtenka, kad sakytume, jog visuomenė bunda. Taip pat ir Lietuvoje. Svarstau, ką valdžia turėtų atimti iš žmogaus, kad įvyktų pozityvus judėjimas visuomenėje, nusimetant abejingumą. Lietuvoje valstybės institucijos yra uždaros nuo visuomenės. Ar šis faktas gali pažadinti žmones siekti daugiau teisingumo, kovoti dėl savo teisių, kurios dažnai yra tik popieriuje?

A.Jankauskas. Valstybė yra valstybė tiek, kiek ji įgyvendina teisingumą. Tai suprasta dar ankstyvaisiais viduramžiais. Šv. Augustino žodžiais, jeigu nėra teisingumo, tai - ne valstybė, o plėšikų gauja. Esant dabartinei situacijai žmonės labai giliai jaučia neteisingumą. Dalį visuomenės tai mobilizuoja.

A.Medalinskas. Visuomeninis gyvenimas Lietuvoje pasikeistų, jeigu užtektų ryžto suformuoti visuomeninę instituciją, panašią į tą, kuri yra Slovėnijoje. Bet kaip ši institucija gali gimti, jei neturime nei realios savivaldos, nei organizuotų interesų grupių. Ir delegavimo principas kaip Slovėnijoje, matyt, nesuveiktų. Jei valdžia paskirs ten visuomenės atstovus, tai taptų kišeninės visuomenės institucija. Ar gali Lietuvoje tokia visuomeninė taryba būti renkama visuotiniu balsavimu, greta rinkimų į politinės valdžios institucijas?

A.Jankauskas. Toks visuomeninės tarybos išrinkimas visuotiniu balsavimu būtų pernelyg ankstyva praktika. Geriausia būtų, jeigu išaugtų visuomenės aktyvumas apačioje ir mūsų visuomenė susiorganizuotų į aiškias struktūras. O tokia organizacija turėtų galią deleguoti. Reikia pradėti nuo organizacijos aktyvumo pačiose profesinėse struktūrose.

A.Medalinskas. Tačiau ar galima neturint realios savivaldos kaip nors kitaip kurti visuomeninio gyvenimo struktūrą, išskyrus visuotinius rinkimus?

A.Jankauskas. Demokratijos pagrindas - savivalda. Jeigu jos nėra, pakimba ir pati demokratija. Juk žodis "demokratija" lietuviškai reiškia ne ką kita kaip savivaldą.

Z.Norkus. Tikrai. Demokratija, kuriai būdinga visiška savivalda, ir yra tikroji demokratija, tačiau, kol jos nėra, turime poliarchiją. Lietuvoje tai ir matome. Ir ne tik Lietuvoje. Mūsų krašte dabar likviduojama net ir akademinė demokratija, kai buvo renkami katedrų vedėjai, dekanai, rektoriai. Modelis, kuris funkcionavo šimtmečius. Jeigu mokslininkai nesugeba atsispirti demokratijos suvaržymams akademinėje bendruomenėje, kas tada? Ilgą laiką veikė principas, kai valdžia davė tam tikrą pinigų sumą ir reikalavo ją efektyviai patiems panaudoti. Aišku, ne visada buvo suprantama, kokiais kriterijais vadovaujantis išdalijami pinigai universitetams, bet tai jau kitas klausimas. Dabar Lietuvoje nuspręsta eiti priešinga kryptimi. Norima net šią gerai veikusią demokratiją likviduoti. Leiskite bent akademinei bendruomenei gyventi demokratiškai, bet taip nėra. Aišku, yra ir pozityvių reiškinių. Lietuvos mokslo taryba - veikianti institucija: ten pavyksta pinigus gana sėkmingai ir efektyviai padalyti. Dar niekas nesakė, kad tos lėšos yra panaudojamos neprotingai.

A.Medalinskas. Jeigu būtumėte valstybės vadovai, ką darytumėte? Ar siektumėte sukurti valdžią kontroliuojančias ir su ja bendradarbiaujančias visuomenės institucijas. Tik aišku, ne kišeninę visuomenę, kaip norėtų kai kurie mūsų aukščiausieji politikai.

Z.Norkus. Visų pirma reikia pristabdyti akademinės demokratijos naikinimą. Svarbu įsigilinti į visuomenės dalyvavimo situaciją žemės ūkio sektoriuje ir suprasti, kiek demokratijos, savivaldos yra Žemės ūkio rūmų veikloje. Būtina išnagrinėti Lietuvoje užuomazgas ir kitų institucijų, kur galėtų dalyvauti piliečiai ir visuomenė.

A.Medalinskas. Galbūt valstybė galėtų skirti patalpas, kur rinktųsi visuomenės atstovai. Tokius savotiškus visuomenės ar tautos namus, kol tikri Tautos namai bus pastatyti ant Tauro kalno, kaip to pageidavo mūsų šviesuoliai XX a. pradžioje ir dabar.

Z.Norkus. Taip, tačiau pirmiausia leisčiau tokius visuomenininkus į mūsų visuomeninę televiziją, kuri ir taip yra išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais. Vienas įtakingas britų teoretikas Colinas Crouchas sakė, kad mes (jis turėjo omenyje ne tik pokomunistinius kraštus, bet ir Vakarų Europą) gyvename podemokratinėje epochoje. Klasikinė demokratija buvo glaudžiai susijusi su nacionaline valstybe. Dabar svarbiausi sprendimai iškeliauja kitur. Vyksta ideologijų erozija, politika virsta šou, reginiu.

A.Jankauskas. Todėl demokratijai reikia ugdymo. Ji turi eiti išvien su piliečiais. O dabar turime demokratiją be piliečių. Piliečiai lieka nuošalyje, o sprendžia išrinktieji atstovai.

Z.Norkus. Visuomenės, piliečių įtraukimas į valstybės gyvenimą - labai svarbus tikslas. Būtina sudaryti sąlygas tiems, kurie turi idėjų ir pasiūlymų daryti eksperimentus kuriant visuomenės dalyvavimo institucijas, nes tai reikia daryti. Gal iš to ir kas nors gero išeis. Reikia suteikti tribūną tiems, kurie turi idėjų. Bet tų, kurie imsis diegti naujoves į visuomeninį gyvenimą, laukia nelengvas kelias, todėl šiems žmonėms reikia padėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"