TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar pabaiga yra ir nauja pradžia

2012 12 20 6:00
LŽ archyvo nuotrauka

Dabar, kai daugelis - juokais ar rimtai - laukia, kas iš tikrųjų atsitiks pasaulyje po gruodžio 21-osios, negalima nepastebėti ženklų, kurie neturi nieko bendra su kalbomis apie galimą Žemės susidūrimą su  mirtį nešančiu dangaus kūnu.

Apie tai, kokie šie ženklai ir kaip jie siejasi su kalbomis apie pasaulio pabaigą, prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti kunigas Ričardas Doveika, filosofė, religijotyrininkė dr. Aušra Pažėraitė, ekonomistas prof. Jonas Čičinskas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Pasaulio pabaiga ir jo Išgelbėtojas

A.Medalinskas. Ar galima būtų džiaugtis, jeigu gruodžio 21-ąją arba kada nors vėliau į Žemę rėžtųsi didžiulis dangaus kūnas ir ateitų pasaulio pabaiga? Bažnyčia kalba apie džiaugsmingą antrojo Kristaus atėjimo laukimą, bet žmogus, ekrane ne kartą matęs įvairių katastrofų vaizdų, gali ir nesuprasti tokio džiaugsmo priežasčių.

R.Doveika. Pastarasis laikotarpis buvo desperatiškai perkrautas įvairiausių požiūrių, vertinimų ir išsigelbėjimo galimybių pasiūlos. Todėl ne vienam nebuvo net laiko apmąstyti, kas vyksta. Rusijoje pardavinėjami pasaulio pabaigos paketai, kuriuose yra virvė, peilis, degtinės butelis ir skardinė šprotų. Kitur žmonės susirinks prie kalvų, kurios yra įsivaizduojamos kaip tos vietos, kur ateiviai gali juos išgelbėti. Meksika skaičiuoja pajamas iš pasaulio pabaigos turizmo. Vieni šį reiškinį sukomercina, kiti mistifikuoja, tretiems iki kaulų smegenų įsismelkia baimė. Mes, kunigai, gauname baimės persmelktų žmonių laiškų, kuriuose netgi klausiama: gal geriau išeiti pačiam, kad nereikėtų tų baisumų kęsti. Klausimas labai rimtas, tad į jį reikia rimtai atsakyti.

A.Medalinskas. Koks būtų Jūsų atsakymas?

R.Doveika. Krikščionys kalba ne apie pasaulio pabaigą. Mūsų tikėjimo esmė yra žmogaus gyvenimas - prisikėlimas iš numirusiųjų ir amžinasis gyvenimas (gyvybė). Mirtis, kaip ir skausmas, kančia, yra priešinga šiai prigimčiai, todėl žmogus natūraliai bijo ir kelia klausimą, kaip to išvengti. Žmonėms taip pat rūpi, ar šių sukrėtimų akivaizdoje jie krinta į prarają, ar šioje baigtyje yra tęstinumo pradžia. Krikščionybė Bažnyčią supranta kaip tikinčiųjų bendruomenę, kuri tiki Kristumi ir jo ištartais žodžiais: "Nepaliksiu Jūsų našlaičiais, sugrįšiu pas Jus." Krikščionys yra laukimo Bažnyčia, nes kiekvienas tikras krikščionis laukia antrojo Kristaus atėjimo.

A.Medalinskas. Bet savo Išgelbėtojo laukia ne tik krikščionys. Judėjai - taip pat. Ar yra daugiau pasaulio kultūrų, kurios irgi per pasaulio pabaigą laukia Išgelbėtojo?

A.Pažėraitė. Skirtingai nei krikščionys, judėjai laukia pirmojo Mesijo pasirodymo. Aplinkybės, kuriomis jis gali ateiti, surašomos įvairiai. Todėl, kai tik judėjus ištinka sukrėtimai, imama intensyviau laukti, kad netrukus pasirodys Mesijas. Atsirasdavo ir daug netikrų mesijų. Žmonės gyveno viltimi, kad atėjus Mesijui viskas pasikeis į gera. Tačiau kada jis turi ateiti, neaišku. Pavyzdžiui,   galima rasti ir tokių judėjų aiškinimų, kad jis ateis tada, kai bus užmiršta Tora.

A.Medalinskas. Kai pasaulis nusigręš nuo tradicinių vertybių? Žydams tai Tora, krikščionims - Šventasis Raštas. Europai - krikščionybė kaip kultūros pagrindas. Nusigręžimas nuo tradicinio požiūrio į žmogų, į šeimą Europoje vyksta ir dabar.

A.Pažėraitė. O dalis judėjų manė, kad Mesijas ateis, kai visi žydai tobulai laikysis šabo. Judaizmui būdingas suvokimas, kad šis pasaulis - tai krizės pasaulis. Įvairios religijos laiką suvokia cikliškai. Indų kultūroje pasauliai egzistuoja kalpomis, ir kai baigiasi vienas pasaulis, prasideda kitas. Ciklinis laiko suvokimas, kai aukso amžių keičia prastesnis, o šį - dar prastesnis, kuris užbaigia ciklą ir priveda prie vieno periodo pabaigos, po kurio prasideda naujas kaip nauja pradžia, primena metų kaitą. Kitas variantas - zoroastrizmas, kur randame trilypę pasaulio istorijos sampratą, Dievas (Ahura Mazda) sukūrė pasaulį tobulą, bet šėtonas (Angra Mainju) jį sugadino, tad dabar egzistuoja mišrus pasaulis, kur gėris ir blogis kovoja tarpusavyje, o šiam pasauliui baigiantis turi ateiti Gelbėtojas, kuris atkurs tobulą pasaulį.

R.Doveika. Ir krikščionybė žvelgia ne į pasaulio pabaigą, o į laiko baigtį. Kiekvienas laikas turi pradžią ir baigtį. Jam pasibaigus, krikščionių požiūriu, ir įvyksta antrasis Kristaus atėjimas, suteikiantis galimybę žmogui šitoje baigtyje turėti tęstinumo ateitį su Dievu. Tai išvaduoja žmogų iš negatyvių patirčių. Iš viso šito dieviškas gailestingumas išima žmogų savo delnais ir priglaudžia prie savęs.

Ar būtini sukrėtimai, kad pasaulis pasikeistų?

A.Medalinskas. Bet ar "sugedęs" pasaulis turi būti pakeistas vien sukrėtimais? Juo labiau ne tik sukrėtimais, kylančiais dėl žmogaus veiklos, bet ir atneštais iš kitur?

R.Doveika. Ne potvyniai ar kiti katastrofos ženklai yra tie, kurie pakeis, užgoš ar užims Kristaus sugrįžimą. Šventajame Rašte prirašyta daugybė įvairiausių apokaliptinių scenarijų: nuo persekiojimų Kristaus vardan iki katastrofų gamtoje ar visatoje. Ten yra sakoma: "Visatos galybės bus sukrėstos." Vadinasi, visas materialus esamumas patirs tam tikrų sukrėtimų, o tai neišvengiamai paveiks žmogaus fizinę jauseną. Tie ženklai gali pažadinti žmogų tarsi šoko būklė. Ir Šventajame Rašte sakoma: "Visiems šiems reiškiniams prasidėjus, neišsigąskite. Pakelkite galvas. Jūsų išsivadavimas arti." Kasdien žmogaus gyvenime vyksta didesnių ar mažesnių kataklizmų. Jų akivaizdoje išlikti žmogumi gali tik žinodamas, kad Dievas yra teisus, o jeigu žinai, kad didžiųjų kataklizmų akivaizdoje jis dar artėja prie tavęs, tad galima suprasti, ką reiškia džiaugsmas net ir baisiausiems sukrėtimams prasidėjus.

A.Pažėraitė. XIX amžius yra naujos, naujam pasauliui skirtos bahajų religijos pradžia. Ji užsimezgė žemėse, kurios buvo laikomos Persija ir Osmanų imperija, o jos pradininkas Baha Ullach buvo kilęs iš Persijos. Jis, tikima, yra tas, kurio kaip Mesijo laukta įvairiose religijose. XIX amžiaus viduryje apokaliptinis laukimas, buvo labai suintensyvėjęs, ypač JAV. Daugelyje tų religijų, kuriose laukiama Mesijo, jo pasirodymą turi lydėti sukrėtimai, kaip senojo pasaulio griūtis. Ir tokių sukrėtimų, apie kuriuos kalba krikščionys, zoroastrai, judėjai, žmonijos istorijoje jau buvo. Bahajų įsitikinimu, tai, kas vyko nuo XIX amžiaus antros pusės, galima laikyti naujojo pasaulio gimimu.

A.Medalinskas. Tautų pavasaris, pagimdęs tautinės valstybės idėją?

A.Pažėraitė. Tautiškumas dažniau buvo karų ir nesantaikų priežastis. Greičiau tai socialinio teisingumo, visuotinės žmonių (ir lyčių) lygybės, pasaulinės taikos vertybės. O "pasaulio pabaiga" jau buvo. XX amžiuje buvo revoliucijų, du pasauliniai karai, holokaustas. Buvo  kultūrų, kuriose kalbama tik apie buvusius sukrėtimus. Pavyzdžiui, šumerų - apie įvykusį tvaną. O katastrofos kaip pasaulio atkūrimo laukimą galima atsekti jau iki Persijos imperijos laikų, nors vėliau, ypač Aleksandro Makedoniečio užkariavimų laikais, jis pasireiškė stipriausiai.

A.Medalinskas. Kol šios bangos nesustabdė graikai.

A.Pažėraitė. Šiuo laikotarpiu ėmė formuotis naujos religijos, kurioms buvo būdingas vadinamasis apokaliptinis laukimas: judaizmas, krikščionybė, zoroastrizmas. Su jomis keitėsi senoji pasaulio tvarka, kuri iki tol buvo laikoma amžina ir stabilia, nes buvo įsivaizduojama, kad žemiškoji tvarka atitinka dangiškąją. Tačiau šis pasaulis griuvo. Tada, o ypač pasibaigus Aleksandro Makedoniečio valdymo laikotarpiui, ėmė sklisti apokaliptinės nuotaikos. Judėjoje gimė katastrofinės idėjos. Nors senovės izraelitai ir judėjai nuolat gyveno galimos katastrofos akivaizdoje dar gerokai iki persų ir graikų, kadangi šios mažos karalystės buvo didelių supervalstybių, Egipto ir Asirijos, pašonėje.

J.Čičinskas. Rusijoje irgi vienas žmogus užfiksavo katastrofą. Vladimiras Putinas sakė, kad Sovietų Sąjungos griuvimas yra didžiausia geopolitinė katastrofa.

A.Medalinskas. Mums tai buvo kelias į laisvę. Bet Antrasis pasaulinis karas tikrai buvo žmonijos katastrofa, kartu ir takoskyra tarp pasaulio, apimto gilios ekonominės krizės, ir ekonomikos pakilimo po karo. Ar ekonomikai taip pat reikia didelių sukrėtimų?

J.Čičinskas. Ir ekonomikai galioja ciklai. Trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Feodalizmo pabaiga, industrinė revoliucija XIX amžiaus antrojoje pusėje, geležinkeliai, automobiliai, lėktuvai, o dar prieš tai burlaivius pakeitę garlaiviai. Visa tai truko iki Didžiosios krizės 1929-1933 metais. Ši krizė buvo to ciklo pagyvėjimo ir smukimo pasekmė, o plačiau žiūrint, visuomenės raidos požiūriu, per krizę  atsirado nauja ekonominė paradigma, nes visiškai sugriuvo laisvosios rinkos modelis. Bankams atsidūrus ties žlugimo riba, kyla pagunda neleisti jiems žlugti, o geriau imti spausdinti daugiau pinigų, siekiant užkimšti gerkles tiems, kurie panikuoja ir atsiiminėja indėlius. Tada galvota, kad viską galima atitaisyti. Reikia tik Centrinio banko efektyvios veiklos. O JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas pasiūlė ir kitą būdą kovoti su krize: nedarbo draudimą, pajamų perskirstymą, į ekonomiką įvedė gerovės valstybės elementus. Suprasta, kad laisvoji rinka negali nei garantuoti silpnųjų globos, nei pažaboti turto vaikymosi.

A.Medalinskas. To paties, kuris ir dabar tapo viena iš ekonomikos krizės priežasčių.

J.Čičinskas. Ir ekonomikoje per tam tikrą laiką susikaupia daug problemų, kurias išsprendžia krizė. Manau, kad dabartinės krizės nuotaikos ir išprovokavo tą didesnį domėjimąsi majų kalendoriumi ir jų skelbiama pasaulio pabaiga. Juk akivaizdu, kad krizės apimta pati visuomenė.

A.Medalinskas. Antrasis pasaulinis karas buvo tam tikra vieno ekonominio pasaulio pabaiga ir kito pradžia. Svaro sterlingo dominavimą keitė doleris, o uždarą valstybių ekonomiką - globali ekonomika, veikianti pagal Breton Vudo (JAV) dėsnius. Ir visa tai įvyko, kai Europa buvo dar griuvėsiai.

J.Čičinskas. Visą tarpukario laikotarpį po krizės lydėjo atskirų valstybių pastangos kažkaip išsigelbėti, dažniausiai saugojant savo ekonomiką, keliant muitus užsienio prekėms. Kadangi taip elgėsi visi, tai visi ir ėmė smukti į dar didesnį dugną. Taigi, ekonomika iki pat karo pradžios taip ir neatsigavo.

A.Medalinskas. Bet trijų valstybių ekonomika kilo gana sparčiai. Dvi  jų - Vokietija ir Sovietų Sąjunga - buvo totalitarinės ir tik viena - JAV - demokratinė.

J.Čičinskas. Totalitarinės valstybės turėjo galimybę maksimaliai koncentruoti visus išteklius. Ir už darbą galėjo mokėti tiek, kiek norėjo, naudodamos ir priverstinį darbą. Taip panaudodamos savo išteklius jos galėjo pasiekti labai daug. Būtent dėl to šios valstybės sparčiausiai industrializavosi. O kai individualus valstybių ekonominis gelbėjimasis daugeliui nepadėjo, buvo sukurta 1944 metų Breton Vudo sistema, kaip priemonė pasukti kitu, glaudesnio ekonominio bendradarbiavimo keliu. Kadangi JAV ekonomika dominavo,  ši sistema buvo paremta dolerio dominavimu. JAV turėjo didžiules finansines atsargas ir dolerio stabilumu, patikimumu niekas neabejojo.

A.Medalinskas. Ar skyrėsi bankų veikla tarpukariu ir po Antrojo pasaulinio karo?

J.Čičinskas. Skyrėsi, nes centrinių bankų vaidmuo tapo vis autonomiškesnis. Bet ši sistema subyrėjo 1971 metais.

A.Medalinskas: Vadinasi, įžanga į Breton Vudo galimą pasaulio pabaigą buvo net prieš 40 metų. Tai įvyko po Artimųjų Rytų konflikto ir naftos kainų šuolio?

J.Čičinskas. Ir tai buvo fiksuoto valiutos kurso pabaiga. JAV parodė, kad nesugeba dolerio iškeisti į auksą, nes jos aukso atsargos stipriai seko. Amerika steigė pasaulyje karines bazes, rėmė įvairius režimus ir tai labai brangiai kainavo. Galų gale paaiškėjo, kad dolerių pasaulyje yra triskart daugiau, ir JAV nebegali jų iškeisti į auksą. Todėl doleris tapo nebe toks patikimas, kokiu buvo laikomas anksčiau. Hegemono išnykimas vėl paaštrino cikliškumą, nors pokario metais teigta, kad tie ciklai labai sušvelnėjo.

A.Medalinskas. Kodėl jie paaštrėjo taip, kad net primena šio pasaulio ekonominę griūtį?

J.Čičinskas. Tai yra globalizacijos pasekmė. Kiekviena nacionalinė ekonomika, net ir didžiųjų valstybių, jau nebėra savarankiška kaip ekonomika. Ji dabar yra susipynusi su kitų valstybių ekonomikomis. O ir taisyklių laikomasi ne taip griežtai. Dabar kovojant su krizės pasekmėmis mėginama sukurti papildomų taisyklių. Pavyzdžiui, dėl fiskalinės drausmės laikymosi, nes, nors ir buvo įvesta bendra valiuta, nebuvo taisyklių, kurios to priverstų laikytis. Panašiai viskas atrodė ir pasaulio mastu.

Ženklai, rodantys šių dienų pasaulio virsmą

A.Medalinskas. Padidėjusį valstybių skolinimąsi galima laikyti vienu svarbiausių impulsų, privedusių prie šių dienų pasaulinės ekonominės krizės?

J.Čičinskas. Taip, nesubalansuotumas tarp pajamų ir įsipareigojimų tiek tarp valstybių, tiek atskirų individų labai išaugo ir tai pastūmėjo į krizę. Ateityje tokio disbalanso visiems reikėtų vengti. Dabar tas išsibalansavimas vyksta pasaulio mastu. Jis paliečia ne tik Graikiją, bet ir visą Europos Sąjungą (ES). Jeigu Graikija būtų nepajėgi grąžinti savo skolas, susvyruotų ekonomika ir Ispanijoje bei Italijoje, o paskui tai nuvilnytų per visą ES ir paliestų net tokias ekonomiškai pajėgias valstybes kaip Vokietiją. Tada jau būtų labai liūdna.

A.Medalinskas. O gal bankai ir vėl ėmė nebekontroliuoti apetito?

J.Čičinskas. Bankininkai yra verslo žmonės. Jie matė galimybių užsidirbti, bet jų niekas nestabdė. Po karo daugelyje valstybių buvo įvesta viršutinė palūkanų riba, bet to vėliau buvo atsisakyta.

A.Medalinskas. Ir tarpukario laikais tokios ribos nebuvo?

J.Čičinskas. Ne, nebuvo.

A.Medalinskas. Tai gal į dideles finansines ir moralines problemas įklimpusią Vakarų bankininkystę keis islamiškoji, o dolerio dominavimą pasaulyje - Kinijos juanis?

J.Čičinskas. Nežinoma, ar silpnėjantį dolerį keis juanis, ar ši valiuta taps hegemonu palaikant tarptautinius ekonominius santykius. Be to, jau siūloma rimtų bankų sistemos pokyčių ir pačiuose Vakaruose. Pavyzdžiui, yra siūlymas, kad bankai surinktus pinigus galėtų naudoti tik tiesiogiai kredituodami verslą.

A.Medalinskas. Islamiška banga kartu su kintančia Europos demografine sudėtimi veržiasi ir į Senąjį žemyną. Europoje jau galima pamatyti statomą mečetę, tačiau dažniau girdime apie bažnyčių uždarymą, nes pritrūksta tikinčiųjų. Ateina senosios krikščioniškosios Europos pabaiga? Dar iki skelbiamos pasaulio pabaigos dienos?

R.Doveika. Žmonijos istorijoje savo baigtį patyrė senieji majai, graikai, romėnai, įvairios imperijos, kurios buvo vadinamos pasaulio centrais. Tų kultūrų atstovams, imperijų gyventojams tai buvo net baisiau nei pasaulio pabaiga. Šiandien ir ekonomistai pripažįsta, kad svarbiu žmonių santykių elementu tampa grobuoniškumas. Juk kažkas tą idėją pakiša žmogui kaip pagundą - skolinkis, prasiskolink, o už to slypi tik noras valdyti. Noras pakeisti naująją pasaulio tvarką. Ir amerikietiškosios kultūros modelis turi prieiti tam tikrą galą. Tai neišvengiama.

A.Medalinskas. Ką turite omenyje? Kokakolos ekonomiką, o artėjant šv. Kalėdoms ir aktyviai brukamą Santa Klauso ekonomiką, kuri ir susijusi su kokakolos reklama?

R.Doveika. Taip, ir tų nenatūraliai iškreiptų šypsenų ekonomiką, kuri natūraliai primena savo baigtį. Tikiuosi, kada nors liepto galą prieis ir tas nenatūralus Kalėdų šurmulys, kai svarbiausia yra prekės ir dovanos, o ne žmogus. Ir pats žmogus pamatė, kad jis tapo preke. Kataklizminė mąstysena ypač būdinga individui, kuris nori žūtbūt išlikti čia ir dabar. Krikščionybė užsimena ne tik apie materialųjį, bet ir apie dvasinį žmogaus pasaulį ir jo išėjimas anapus, neištirpimas, neatsisakymas savasties yra svarbiau už visas tas kataklizmas.

A.Medalinskas. Ir Bažnyčiai pastaruoju metu vienas didžiausių iššūkių buvo materialus pasaulis su aukščiausiuoju Dievu - pinigu. Visai kaip Pranciškaus Asyžiečio laikais. Pasaulio sukomercinimas krizės dienomis patiria didžiulį smūgį. Bet ar nepatiria smūgio ir krikščioniška bažnyčia Europoje, kuri sparčiai praranda savo kažkada turėtas labai tvirtas pozicijas?  

R.Doveika. Bet tai pasireiškė jau tada, kai svarstant Europos Konstitucijos projektą siūlyta atsisakyti krikščionybės kaip Europos pagrindo. Siūlyta atsisakyti istorinės tiesos, o kai ją atmeti ir gyvenimą kuri ant iliuzinio melo, tie pamatai susvyruoja. Raginama atsisakyti tiesos dėl, kaip šiandien sakoma, politinio korektiškumo. Aš bažnyčios sampratą būčiau linkęs išimti vien tik iš hierarchinės struktūros supratimo ir daugiau žvelgti į ją kaip į tikinčiųjų bendruomenę. Tai negali būti tik pastatas ar hierarchai. Katalikų bažnyčia gyvena tam tikru istorijos laiku ir jos realijos beldžiasi ir į krikščionių gyvenimą. Krikščionys ima paskolas ir neretai, deja, turime pripažinti, tie patys krikščionys reketuoja kitą krikščionį. Mus supančio pasaulio realybė turi galimybę įsismelkti ir į tikinčio žmogaus gyvenimą. Tada žmogus natūraliai pasiduoda pagundai pasirinkti tą gyvenimo būdą, kuris jam yra patogesnis. Kita vertus, krizės sąlygomis matome naują tendenciją, kad krikščionių bendruomenė Europoje auga ne skaičiumi, o kokybe. Ne krikščionių gausa, o kokybė yra ta šviesa ir ta druska, kuri suteikia vertės šiandieniam gyvenimui. Vokietijoje veikia tobulas katalikų bendruomenės modelis: krikščioniškos asociacijos, mokyklos, labdaros organizacijos.

J.Čičinskas. Nes yra įvestas visiems privalomas mokestis.

R.Doveika. Tačiau tobulai veikiančioje sistemoje gali nepastebėti, kai tikėjimo nebeliks. Šiandien reikia kalbėti apie egzistencinį tapatumą. Bet ir keliaujanti per istoriją bažnyčia turi tokių vilties ženklų patirties. Pradedant nuo šv. Pranciškaus XI-XII a. iki motinos Teresės XX a., o tarp jų buvo Šviečiamasis amžius, kai buvo naikinama bažnyčia, bet kaip atsakas į tai radosi vienuolynų, kūrėsi raštija, kultūra ir ligoninės. Ateityje europietis arba sugrįš prie praktinio ateistiškumo, t. y. pripažins dievybę, apeigas, bažnyčios pastatus, bet pasakys, kad aš galiu labai laimingai gyventi ir be viso šito, arba bus mistikas, kuris matydamas šiandienį visa ko trapumą pasidarys išvadas. O tas mūsų pasaulio trapumas šiuo metu pasireiškia daug smarkiau nei praeityje. Net ir klimato temperatūra, kuri nuo ledynmečio iki šių dienų, t. y. per 18 tūkst. metų, pakilo tik keliais laipsniais, per pastaruosius 200 metų išaugo penkiskart daugiau. Ir tokių kataklizmų yra daug. Būtina apie visa tai gerai pamąstyti.

Naujas gimimas

A.Medalinskas. Pasireiškia dar ir žmogiškojo pasaulio, mums diegtų tradicinių vertybių trapumas. Mums, pavyzdžiui, iš įvairių Europos kraštų vis dažniau sako: "Jūs turite priimti normas, leidžiančias gėjų santuokas, nes tai jau yra tikra europinė vertybė. Tik tokiu atveju Jūs galėsite būti tikri europiečiai." Atrodo, kad tradicinės europinės vertybės, atėjusios per literatūra, meną, įvairių Europos tautų kultūrą, yra nebesvarbios. O Briuselyje, ES sostinėje nebelieka vietos ir Kalėdų eglei.

R.Doveika: Pagarba ir gebėjimas džiaugtis šalia esančiu žmogumi yra vienas dalykas. Tai yra mūsų visų siekiamybė. Kiekvieno žmogaus žvilgsnis į pasaulį turi būti saugomas, o dialogas tarp skirtingų žmonių skatinamas. Bet kodėl šio santykio ir dialogo akivaizdoje turiu atsisakyti tapatumo to, kas esu? Dėl ko atsisakyti? Šiandien, kai Europa atsisako savo pamatinės tiesos, natūralu ir tai, kad Kalėdų Senelį keičia Kalėdų dvasia, kaip Senelis Šaltis sovietiniais laikais kartu su Snieguole pakeitė Kalėdų Senelį.

Europa siekia ekonominės vienybės ir formuoja pasaulio pilietį, tačiau neturintį savo veido, žemės, Tėvynės, kultūros, kalbos, etoso, tradicijų, pagaliau ir pasakų. Ir eglutės nebuvimas Briuselyje daug ką rodo. Kalėdų eglutė - vilties ženklas. Jeigu dėl skelbiamo politinio korektiškumo ir tolerancijos jai neatsiranda vietos ES sostinėje, visokie ketinimai susikurti ekonominę gerovę taps neišvengiamų kataklizmų ir įvairių griūčių virtine.  

A.Pažėraitė. Kalėdų eglutė - nesena Europos tradicija. Ir atsirado ji ne kaip katalikų, bet protestų tradicija Vokietijoje XVI amžiuje. Iš pradžių eglutės stovėjo tik turtingesniųjų namuose, amatininkų gildijose. Po pasaulį ji paplito įvairiais būdais, dažnai kaip kunigaikščių rūmų puošmena. Prancūzijoje eglutė pasirodė tik 1840 metais Orleano kunigaikščių rūmuose. Į Šiaurės Ameriką keliavo per karinius garnizonus, Didžiąją Britaniją pasiekė karalienės Viktorijos laikais, dėka princo Alberto, kuris buvo kilęs iš Vokietijos. O Vatikane ši eglutė pirmą kartą buvo pastatyta tik 1982 metais.

R.Doveika. Ir vis dėlto šiandien toks tolerantiškumo suvokimas, ne ten sudėlioti skirtingų kultūrų santykių akcentai gali privesti žmogų prie visiško abejingumo, o abejingumas, matyt, yra pati didžiausia tragedija, kuri ir lemia tą krizinę viršūnę, nes tampa nebeaišku, kur dar yra kita riba po abejingumo.

A.Medalinskas. O gal po tokio abejingumo gali ateiti ir neabejingumas. Nes, kai lazda yra perlenkiama įvairiose srityse, ji duoda visiškai priešingą efektą.

R.Doveika. Tada mums reikia tokių sukrėtimų. Ne tik ekonominių, bet ir dvasinių, kad galėtume kitaip pažvelgti į mus supantį pasaulį. Kad atsitiestume, pakeltume galvą, atmerktume akis ir apsispręstume. Ir tai būtų naujų darbų pradžia.

A.Medalinskas. Ir visi kartu galėtume pralaužti tą abejingumo sieną.  O kiekviena pabaiga, matyt, gali būti ir ko nors naujo pradžia.

A.Pažėraitė. Nauja nežinomybė gąsdina, bet kalbėdami apie pomirtinį sielos buvimą ir lygindami su tuo, kai siela dar yra kūne, bahajai, pavyzdžiui, naudoja embriono metaforą. Embrionui motinos įsčios ir yra visas jo pasaulis. Jis nežino, kad dar egzistuoja didžiulis pasaulis už įsčių ribų. Ir, kai įvyksta gimimas, jis tam embrionui gali atrodyti kaip mirtis, nes jis yra išplėšiamas iš motinos įsčių. Bet tai yra naujas gimimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"