TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar rašto kultūra šiandien yra vertybė?

2016 04 11 6:00
Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė Lino Jociaus nuotraukos

„Jei prieš kokius du dešimtmečius būčiau paklaususi, ar rašto kultūra yra vertybė, turbūt būčiau buvusi nesuprasta ar palaikyta net gi provokatore. Tuomet taisyklinga kalba buvo savaime suprantamas dalykas. Šiandien šis klausimas yra vienas svarbiausių ir labiausi diskutuotinų mūsų visuomenėje“, – teigė Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja daktarė Rita Miliūnaitė. 

Bendro atsakymo į šį klausimą kalbininkai, visuomenės veikėjai, menininkai ieškojo penktadienį Seime vykusioje diskusijoje „Ar kalbės robotai lietuviškai?“.

Daugelio nuomone, svarbesnis klausimas ne tai, ar robotai kalbės lietuviškai, bet ar mes, žmonės, kalbėsime lietuviškai.

Visuomenė garsiai piktinasi, kad neva auga beraščių karta, kuri nei padoriai skaito, nei padoriai rašyti moka. Bet, pasak dr. R. Miliūnaitės, tiek žiniasklaidoje, tiek mokyklose ir vaikams artimoje aplinkoje nuolat kartodami, jog vaikai auga beraščiai, iš tiesų išjuokiame vaikus. Atvirkščiai, turėtume vaikams rodyti pavyzdį ir užkrėsti juos noru taisyklingai kalbėti.

„Nepravardžiuokime savo vaikų beraščiais, jie gyvena tokiame pasaulyje, kokį mes patys sukuriame. Ir mūsų vaikai nėra robotai, jie negali patys suvokti, mes turime padėti jiems išgirsti kalbos skambumą, pajusti kalbos šilumą ir grožį, nes robotai, jei ir kalbės lietuviškai, šito perteikti tikrai nesugebės. Mes turime galvoti, kaip padaryti, kad vaikams rašto kultūra taptų vidiniu poreikiu. Turime surasti būdų, kaip kalbėtis su jaunimu, kad jis nejaustų kalbai atsainumo. Raštas, kalba neegzistuoja kažkokioje tuščioje erdvėje, ji sugeria viską, kas yra aplinkui. Ir jeigu mes matome ne šviesias, gražiai kalbančias asmenybes, kurios trauktų mus savo gražia kalba, o tokias, kurios, sakyčiau, viešai raugėja žodžių atliekomis, kaip galime tikėtis, kad mokiniai augdami tokioje aplinkoje, gali išaugti ir turėti daug gražesnę, švaresnę kalbą“, – sakė dr. R. Miliūnaitė.

Ji taip pat teigė, jog šiandien ji žiniasklaidai raštingumo požiūriu uždega raudoną šviesą. Pasak jos, dažnai straipsnių pavadinimai bado akis, straipsniuose ir apskritai internete visuomenei pateikiamuose rašytiniuose tekstuose nesilaikoma rašto etikos. Neretai dėl stilistinių ir skyrybos klaidų esą sunku net suprasti teksto esmę. Kalbos specialistė taip pat pridūrė, kad šiandien kiekvienas savo tekstus ar komentarus gali perkelti į internetinė erdvę, kurioje pasireikšti gali bet kokio amžiaus žmonės, todėl nereikėtų vienareikšmiškai teigti, jog šiandien tik jaunimas yra beraštis.

„Interneto bendruomenėje sklando įvairūs mitai, kad seniau visi buvo raštingi, o dabartinis jaunimas visai pagedo. Bet tai iš dalies yra mitas, nes mes tiesiog dabar rašome daugiau nei anksčiau, ir tie pagyvenę žmonės, kurie gal ir anksčiau nebuvo raštingi, dabar pradėjo rašyti internetinėje erdvėje. Taip pat egzistuoja mitas, jog žmonės abejingi viešosios kalbos rašytinei kokybei. Bet tai irgi netiesa. Dažnai viešoje erdvėje žmonės patys skuba kritikuoti žurnalistus, netaisyklingai parašusius straipsnių pavadinimus, ar pamatę grubias klaidas tekste. Tik čia slypi paradoksas – kritikuojantys kitų tekstus žmonės dažnai patys daro rašybos klaidų“, – kalbėjo dr. R. Miliūnaitė.

Su kalba elgtis žmogiškai

Gyvename vartotojiškoje skubėjimo kultūroje, kurioje svarbiausia viską atlikti kuo greičiau, kartais pirmenybę teikiant ne kokybei, o kiekybei. Kalba ir rašto kultūra ne išimtis. Svarbiausia tampa tiesiog kuo greičiau perduoti žinutę, parašyti, pasakyti, bet jau nebesvarbu, ar perduodama žinutė gramatiškai teisinga ir graži. Anot asociacijos „Lituanistų sambūris“ valdybos pirmininkės, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos bei ekspertės Vilijos Dailidienės, jeigu teigiame, jog mums kalba yra vertybė, tai ir turime su ja elgtis kaip su vertybe.

Asociacijos "Lituanistų sambūris" valdybos pirmininkė Vilijia Dailidienė

„Vaikas grįžta iš mokyklos namo ir mamai nusiunčia žinutę, jog gavo šešis. Mama supyksta ir atrašo jam: „trečias jau šešetas per šį mėnesį, nežaisi su kompiuteriu šiandien“. Ir aišku ji parašo tai be lietuviškų raidžių. Ir gal tai mamai rūpi tas vaiko šešetas, bet raštingumas jai visiškai nerūpi. Tos mamos ir daugelio iš mūsų telefonai yra raštingi ir jie gali rašyti lietuviškai. Bet dažniausiai mes pateikiame argumentą – šitaip greičiau. Bet mes juk neatsigulame su darbo drabužiais vakare, kad ryte būtų greičiau. Gyvename, kad būtų ne greičiau, o kad būtų žmogiška. Jeigu pripažįstame, kad mums kalba yra vertybė, tai ir negalime su ja elgtis, kad būtų greičiau, o turime elgtis su ja žmogiškai“, – sakė mokytoja V. Dailidienė.

V. Dailidienė taip pat pabrėžė, kad jaunimas anglų kalbą laiko prestižine, kadangi mokytojai jaunimui neparodo, kokia vertybė yra gimtoji kalba. Anot jos, anglų kalba nesuteikia turinio, o susikurti jį gali tik tada, kai gimtoji kalba tau yra vertybė ir gebi gražiai kalbėti sava kalba. Anot jos, svarbių, reikšmingų lietuvių literatūros kūrinių skaitymas ir nagrinėjimas su mokiniais, diskusija su mokytoju apie tai, yra labai svarbus, net gi pamatinis, vertybinis dalykas bręstančiam jaunam žmogui. Tokioje diskusijoje mokytojas su mokiniu kalba kaip su lygiu kalbos dalyviu, nebelieka jokių statusų, o kalbama apie vertybinius dalykus, kurie reikšmingi ne tik lietuvių kultūrai, bet ir jaunai asmenybei.

Jos manymu, viena iš priežasčių, kodėl vaikų raštingumas stipriai mažėja, yra vis labiau Lietuvoje populiarėjančios privačios mokyklos ir privatūs darželiai, iš kurių dauguma yra nelietuviškų ir juose vaikai jau nuo mažumės mokomi kalbėti angliškai Vėliau jiems augant vis sunkiau ištarti lietuviškus žodžius ar kai kurias balses. Tačiau neraštingumo priežastys gali būti ir socialinės.

„Kai kalbame apie neraštingumo priežastis, labai svarbu, apie kokius vaikus kalbame. Ar apie tuos, kuriuos tėvai jau nuo kūdikystės moko kalbėti angliškai, ar apie tuos, kurie yra apleisti, pamiršti, neprižiūrimi, kurių tėvai gal prasigėrę. Nes neraštingumas gali būti vienodas, o jo priežastys visiškai skirtingos. Suprantama, kad tokiu atveju negalime mokyklose švietimo pakelti į aukštesnį lygį, kol neišspręsime socialinių problemų. Socialinė atskirtis taip pat gali lemti mūsų neraštingumą, nenorą taisyklingai kalbėti. Juk atskirtis mažina galimybes susikalbėti tarpusavyje“, – teigė V. Dailidienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"