TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar studentams rūpi valstybė?

2010 10 22 0:00
Petro Malūko nuotrauka

Kokia yra pagrindinė jaunimo išvažiavimo iš Lietuvos priežastis: atsainus valdžios požiūris į aukštąjį mokslą ar bendra situacija, kuri klostosi ne vienus metus, kai žmogus, taip pat ir studentas, nerūpi valstybei?

Ar studentai jaučia ryšį su Lietuva? Gal daugeliui pasirinkusiųjų studijas Lietuvoje gyvenimas čia yra tik stotelė kelyje į gyvenimą kitur? Ar girdime studentų balsą Lietuvoje? Ar gali jie kurti šios valstybės ateitį?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susitiko pakalbėti Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas Arūnas MARK, Vilniaus universiteto (VU) studentų atstovybės prezidentas Liutauras GUDŽINSKAS, VU Filosofijos fakulteto Švietimo politikos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja ir judėjimo "Solidarūs Lietuvos studentai" iniciatyvinės grupės narė Olga SUPRUN, VU Filosofijos fakulteto studentas Simas ČELUTKA, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentė Diana RAUDONYTĖ, Mykolo Romerio universiteto bendradarbis Martynas GIRČYS-SHETTY ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Ar skiriasi Lietuvos ir Europos jaunimas?

A.Medalinskas. Matome dvi skirtingas studentų bendruomenes. Viena yra Vakarų Europoje, ten ryškiausiai aktyvia kova už savo teises išsiskiria prancūzai, kita - visiškai pasyvi ir jai vis vien, kas vyksta valstybėje. Kodėl taip yra?

A.Mark. Nenorėčiau suabsoliutinti Prancūzijos, nes ten studentai reiškiasi ir kaip politinė jėga. Jų pažiūros skirtingos, todėl vieni kovoja už vienas tiesas, kiti - už kitas. Prancūzijoje šešios organizacijos bando vadintis nacionalinėmis studentų organizacijomis ir nuolat riejasi. Daugiausia dėl politinių pažiūrų. Ar jų protestai išsprendžia studentų problemas - didelė abejonė. Tačiau sveikintinas karštas temperamentas, noras kovoti už savo teises ir pažiūras.

L.Gudžinskas. Yra tokių paradoksalių, bet rimtų politologų vertinimų, kad silpna pilietinė visuomenė leido mums milžiniškas liberalizacijos ir demokratizacijos reformas atlikti gana sėkmingai ir saugiai. Posovietinė, pokomunistinė visuomenė tokia kantri ir prisitaikiusi, kad sugebėjo išgyventi reformas, kurios atnešė joms didžiulių socialinių išlaidų. Kažkas panašaus vyksta ir dabar, ekonomikos krizės metu. Premjeras labai džiaugėsi, kad lietuviai nėra graikai ir tuos dalykus lengviau pakelia. Jaunimui tai irgi būdinga.

A.Medalinskas. Taip, yra ir Graikija. Bet kalbu apie labiau civilizuotas protesto formas, kaip Prancūzijos studentų, o ne apie tuos atvejus, kai į gatves visko daužyti išeina neintegruotos į valstybės gyvenimą tautinės mažumos. Jaunimas yra ir pozityvios energijos, entuziazmo, idealizmo šaltinis. Ar aktyvumas yra blogai?

L.Gudžinskas. Aišku tik tiek, kad pasyvumas galbūt įneša tam tikro stabilumo. Kai sakoma, kad pilietinė visuomenė silpna, klausimas, ar ši situacija neturi ir privalumų, ypač kai reikia įgyvendinti nepopuliarias reformas. Tai, kad jaunimas kartais tyli, nebūtinai reiškia, jog valstybė jam nerūpi. Galbūt priešingai - ji jam rūpi, bet jis supranta, kad būtini pasikeitimai ir neprotestuoja. Aišku, aš šiek tiek provokuoju.

A.Mark. Kalbant apie studentus ir švietimo reformą, jų tylėjimas ir nėjimas masiškai į gatves nieko bendra neturi su valdžios teiginiais, kad ministerija įtikino savo teisumu. Nors reformos autoriai stengėsi, lankė vidurinio lavinimo mokyklas, norėdami pateikti savo viziją apie aukštąjį mokslą, jiems nelabai pavyko. Darydami studentų apklausas ir tyrimus pastebėjome, kad daugelį šios reformos dalykų studentai vertina neigiamai.

A.Medalinskas. Ir neprotestuoja aikštėse? Todėl turi aukštojo mokslo reformą, prieš kurią protestuoja išvykdami iš Lietuvos.

A.Mark. Net minia su balionais neveikia. Prisiminkime praėjusių metų įvykius prie Seimo. Ar jie ką nors pakeitė? Pokyčių valstybėje beveik nebuvo. Tai rodo, kad pilietinės visuomenės nebuvimas Lietuvoje apskritai yra didžiulė problema.

A.Medalinskas. Gal daug jaunų žmonių auga, neturėdami šaknų Lietuvoje, nejausdami jų? Valstybės institucijos geromis mokyklomis laiko tas, kurios išsiuntė į užsienį daugiau abiturientų, o šie mąsto: "Darykite ką norite, pavargau nuo absurdo, bet pakentėsiu, nes po poros metų manęs čia vis tiek nebebus."

L.Gudžinskas. Yra ir to. Bet mūsų visuomenė tikrai pasyvi.

A.Medalinskas. O kaip reiškiama nuomonė ramesnio temperamento kraštuose?

A.Mark. Skandinavijos valstybėse ne demonstracijos, o diskusija yra vertybė. Be diskusijos, be visuomenės pritarimo sprendimus priiminėti nepadoru. Ten ministras ateina ir pateikęs programą rėžia: "Dabar bus tiktai taip!"

A.Medalinskas. Bet diskusijas dėl Aukštojo mokslo reformos Lietuvoje valdžia lyg ir rengė. Kitas klausimas, ar girdėjo, kas buvo sakoma.

A.Mark. Lietuvoje daugiausia problemų atsiranda būtent dėl to, kad diskusijos arba tik vaidinamos, arba jų nėra išvis. O paskui norima, kad jauni žmonės jaustų atsakomybę už valstybę. Bet valstybė pati juos atstumia.

Ar girdimas studentų balsas?

A.Medalinskas. Sąjūdžio laikais studentai labai aktyviai dalyvavo diskusijose kultūriniais, istoriniais klausimais, apie tautos ateitį. Dabar jei ir vyksta panašių diskusijų, pamatysi daugiausia vyresnio amžiaus žmones ir keletą vidutinio amžiaus. O kur studentai? Jūsų diskusijos vyksta tik internete?

A.Mark. Prisiminkime diskusijas, kai buvo svarstoma švietimo reforma. Seime šie svarstymai truko nuo sausio iki balandžio pabaigos - beveik penkis mėnesius. Nepraleidau nė vieno posėdžio. Tik kas iš to? Nueini, išsakai savo poziciją, ją pagrindi tyrimais, faktais, net skaičiuoji už valstybę į ateitį, ko ji pati visiškai nenorėjo daryti, o tavo pasiūlymai vis tiek ignoruojami.

L.Gudžinskas. Pradėkime nuo to, ar studentai aktyvūs savo akademinėje universiteto bendruomenėje. Situacija kiekvienoje aukštojoje mokykloje skirtinga. Dažna problema, kad universitete ar fakultete veikia tik studentų atstovybė, ji uzurpuoja visas veiklas, pasidaro skėtinė organizacija, varžanti kitų draugijų veiklą. Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių, kai kuriamos įvairios draugijos, bendruomenės, daromos įvairios akcijos. Jau penkerius šešerius metus priklausau studentų savivaldai ir matau teigiamų pokyčių, kai vis daugiau žmonių atiduoda dalį savęs dėl bendrų reikalų.

D.Raudonytė. Iniciatyvų, kylančių iš apačios, nemažai. Bet vertindami studentų veiksmus susiduriame su mentaliteto problema. Mes gyvename materialių, o ne postmaterialių vertybių visuomenėje, žmogus motyvuojamas kuo daugiau vartoti. Populiariausios organizacijos yra tos, prie kurių prisijungę studentai randa politinę galimybę pasiekti valdžią. Pavyzdžiui, savivaldybę.

A.Mark. Bendrame jaunimo organizacijų tinkle, sakykime, Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje (LJOT), politinės jaunimo organizacijos silpnos. Jos užsiimėja sava veikla, bet bendroje jaunimo politikoje jos pasyvios, nes ten, bent jau šiuo metu, nėra stiprių lyderių, kurie galėtų išsakyti normalią poziciją. Tačiau sutinku, kad pagal pilietinės visuomenės indeksą jaunimas yra vienas aktyviausių pilietinės visuomenės narių. Jie daugiau jungiasi į savo organizacijas, įvairiais kanalais bando išreikšti nuomonę.

D.Raudonytė. Statistika rodo, kad tų pilietinių, visuomeninių organizacijų yra gausybė, bet kiek jų realiai veikiančių?

A.Mark. Krizė padarė vieną gerą dalyką - sumažėjo įvairių projektų finansavimas iš valstybės biudžeto. Anksčiau organizacijos turėjo priėjimą prie fondų, iš kurių gaudavo lėšų. Neretai būtent dėl to ir kūrėsi. Dabar to nėra. Atėjo puikus metas atsirinkti, kurios organizacijos veikia realiai. Tos organizacijos, kurios išliks ir judės į priekį, ir bus tos, prie kurių verta jungtis.

A.Medalinskas. Vis dėlto ar verda tarp jūsų diskusijos apie mūsų valstybės ateitį, apie tai, kas dedasi mūsų krašte?

S.Čelutka. Debatai internete dėl Tomo Venclovos straipsnio vasarą labai užkabino. Daug kalbamės panašiomis temomis, tačiau neretai tik tarpusavyje.

A.Medalinskas. O kas trukdo ta pačia T.Venclovos tematika surengti akademinio jaunimo diskusiją?

S.Čelutka. Bandėme surengti diskusiją šia tema, bet susirinko labai mažai žmonių.

L.Gudžinskas. Teko dalyvauti diskusijose Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kurias administracija inicijuoja, kai prisikviečia politikų. Bet daugeliui jos atsibodo iki gyvo kaulo ir studentai ten nevaikšto.

S.Čelutka. Užsienio šalių ambasadoriai ir ministrai ten kalba štampais, net neįdomu klausyti.

A.Medalinskas. Ar tarp studentų populiarūs įvairūs politinių ir kitokių diskusijų klubai, kur kalbama apie valstybę? Tokie klubai ir dabar veikia Vakaruose. Po panašių diskusijų užgimė Sąjūdis ir Lietuvoje.

S.Čelutka. Tokios diskusijos vyksta, tik ne visi apie jas žino.

A.Mark. Dauguma jaunimo organizacijų nenori imtis iniciatyvos, nes yra LJOT, kuri turėtų tai daryti.

A.Medalinskas. Gal tokios - iš pareigos surengtos - diskusijos ir nereikia?

D.Raudonytė. Diskusijos vyksta, bet dažnai - neformaliose erdvėse. Prie kavos puodelio ar vyno taurės. Nežinau kodėl, bet jei pasikvieti profesorių iš Baltarusijos ar Lenkijos, vyks intelektuali diskusija, ateina labai mažai žmonių, o jei padiskutuoti pakviesi prie alaus bokalo, neoficialiai, žinutėmis - susirinks pilnas baras.

M.Girčys. Kalbame apie stambaus mastelio problemas. Bet aktualūs ir tarpiniai, smulkesnio masto dalykai. Reikėtų tarpinės grandies tarp diskusijų prie alaus bokalo ir nacionalinio masto forumo.

A.Mark. Dabar tokių diskusijų nėra, nors anksčiau buvo. Prieš trejus metus veikė Aukštojo mokslo kokybės forumas. Diskusija buvo reikalinga ir vaisinga. Bet atėjo nauja valdžia ir susidarė tokia situacija, kad jei diskusija bus rengiama be jų, jie jos niekada nepripažins. Tačiau jeigu pakvieti politikų, diskusija griūva, nes jų tikslas ir yra ją sugriauti išrėžiant monologą apie tikrąsias tiesas.

L.Gudžinskas. Galbūt tose diskusijose ir masiniuose renginiuose nedalyvaujama todėl, kad nepasitikima pačia valstybe. Būkime teisingi - mūsų valstybė iš tikrųjų gana silpna, nes daugelis piliečių nesilaiko įstatymų, bando išvengti mokesčių. Politinės partijos parlamente susiskaldžiusios, Vyriausybė nuolat balansuoja ties riba, turi ieškoti kompromisų ir niekada nebus nuoseklios politikos, sprendžiančios konkrečias problemas. Visa tai dažnai yra tam tikro nusivylimo priežastis. Kaip ir ta pati sisteminė korupcija.

A.Medalinskas. Gal čia ir yra svarbiausias atsakymas, kodėl teisinėse Europos valstybėse studentai tokie aktyvūs, o čia - pasyvūs?

L.Gudžinskas. Bet pasikalbėti vien tik dėl pasikalbėjimo, be tikėtino rezultato, iš tikrųjų neprasminga. Vis dėlto matau tam tikrų naujų dalykų. Amerikietiško pragmatizmo politinė filosofija sako: demokratija nėra vien ėjimas į rinkimus, demokratiją tu išgyveni kasdien. Tave kas nors, atsiprašau, "dulkina", bet tu prieštarauji, nenusileidi. Katedroje dėstytojui vadovybė nurodo dėl studijų krepšelių praleisti blogai besimokančius studentus, bet jis nesutinka. Matai, kad kitas studentas nusirašinėja ir keli šią problemą. Tokiose mikrorevoliucijose, tokioje mikropolitikoje prasmės yra labai daug ir mikrodvikovų su sistema daugėja. Universitete tokias mikrorevoliucijas kelia būtent studentai.

S.Čelutka. Turėtume akcentuoti tarpininko tarp valstybės ir piliečio intelektualų vaidmenį. Mane 9-10 klasėje viskuo domėtis labiausiai įkvėpė būtent profesoriaus Leonido Donskio straipsniai interneto portaluose. Jis mane įkvėpė savo tvirta pilietine pozicija.

A.Medalinskas. Bet dažnai intelektualai teigia, kad skelbia savo mintis, bet jaučiasi taip, lyg kalbėtų į tuščią erdvę.

S.Čelutka. Man jų kalbos ir straipsniai tiesiai į širdį pataiko.

O.Suprun. Aš taip pat tikiu, kad domėjimąsi valstybės reikalais gali paskatinti įvairios diskusijos, straipsniai. Tačiau kad pakylėtume visai tai į aukštesnį lygmenį, reikia, kad diskusijos nebūtų nuviliančios.

S.Čelutka. O kokios yra nenuviliančios diskusijos?

O.Suprun. Tos, kurios padeda pasiekti rezultatą. Štai Aukštojo mokslo reforma sulaukė labai daug kritikos iš pačių studentų. Tačiau į ją nebuvo atsižvelgta. Dabar reikės padėti ištaisyti klaidas. Suprantu, kad tai nelengvas, ilgas procesas, bet jis turės prasmę, jeigu duos rezultatų. Kaip, pavyzdžiui, susikūrė Sąjūdis? Buvo siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Ir tai buvo padaryta. Dabar taip pat reikia išsikelti apčiuopiamą tikslą, kuris skatintų veikti.

S.Čelutka. Bet Sąjūdžio metais, kiek žinau, viskas prasidėjo nuo diskusijų. Tik po to gimė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir visas masinis judėjimas. Viską pradėjo kelios dešimtys žmonių.

O.Suprun. Labai svarbus dalykas - nuoširdus valdžios domėjimasis visuomene. Dabar įvairios reformos, pertvarkos įgyvendinamos net nemėginant išsiaiškinti, ko reikia žmonėms, kokie jų lūkesčiai.

S.Čelutka. Dariau tyrimą Pilietinės visuomenės institute, norėdamas sužinoti, kaip užsienio valstybės bendrauja su piliečiais. Ten, kad sužinotų visuomenės nuomonę, vyriausybės rengia visuotinius atvirus forumus, juose dalyvauja ir bendrai tariasi politikai, ekspertai, vietos gyventojai. Tai tokia paprasta idėja, tačiau jos kažkodėl niekas nebando įgyvendinti.

M.Girčys. Mes orientuojamės į Sąjūdį, į kažką, kas turėtų tokį makroefektą. Bet iš tiesų, žiūrint į istorijos tėkmę, tie maži klubai, kur vyksta diskusijos, mokomasi ieškoti kompromiso ir praktikuojama mikropolitika, yra tikroji pilietiškumo kalvė. Kai tie žmonės užaugs ir pateks į politiką, jie galbūt atsineš kitokią kultūrą. O dabar, kadangi niekas valdžioje neklauso, nors jaunimas ir bando sakyti, visi nusivilia. Žmonės valdžioje neįpratę ieškoti kompromisų ir klausytis, nes jie su savimi to neatsinešė iš universitetų, jie to nepatyrė. Nebuvo tokios politinės kultūros. Norėtųsi tikėtis, kad po kokių dvidešimties metų kas nors iš mūsų kartos galės būti tie lyderiai, kurie supras ateinančios kartos jaunimą.

D.Raudonytė. Jūs buvote prie Sąjūdžio ištakų. Ar galime tą laikotarpį lyginti su dabartiniu, šiandien ir tada iškeltų pilietinių iniciatyvų tikslus ir uždavinius?

A.Medalinskas. Sąjūdis buvo unikalus judėjimas, nes tai buvo valstybės nepriklausomybės siekis. Sąjūdžio laikais visuomenė telkėsi diskusijų klubuose, ten diskutavo įvairiais klausimais: istorijos, paminklosaugos, aplinkosaugos ir t. t. Tai mobilizavo ir tam tikras mažas bendruomenes. Šios rengdavo bendrus kelių klubų susitikimus. Taip formavosi bendraminčių būrys. Bendruomenė augo. Šie klubai tapo pilietinės, tautinės bendruomenės formavimosi pradžia, bet vėliau viskas užgeso.

Yra bandymų kurti stiprią pilietinę visuomenę, bet net ir dideliems entuziastams neretai pritrūksta energijos, kurią visame pasaulyje turi studentai. Kodėl ir jums nebandyti formuoti mažų bendruomenių iš studentų, kurie dar nenusivylė valstybe?

S.Čelutka. Galima, bet labai svarbu, kad tai darantys žmonės ateitų į politiką ar į viešąją erdvę vienu ypu. Jei būsi tik paskiras mažas sraigtelis sistemoje, tave greitai sutraiškys ir suvalgys.

Ar jaunimas jaučia ryšį su savo valstybe?

A.Medalinskas. Ar Jūs ir Jūsų bendraamžiai tikite, kad Lietuva yra ta valstybė, kurioje gyvenimą norėtumėte padaryti gražesnį ir geresnį?

A.Mark. Jei studentas priklauso kokiai nors organizacijai, jis tikrai turi ryšį su valstybe. Balandį atlikome tyrimą: abiturientų klausėme, kokios profesijos, jų manymu, geriausios, kokios vertybės svarbios renkantis profesiją. Gavome išties liūdnus rezultatus. 70 proc. mano, kad padlaižiavimas yra labai geras dalykas siekiant karjeros. Tiek pat jaunų žmonių nurodė, jog geriausia dirbti valstybės institucijose, nes toks darbas stabiliausias. 1-2 proc. nurodė verslumą ir investicijas į valstybę kaip geras savybes. Vadinasi, auga nauja žmonių karta, kuri tik plaukia pasroviui.

A.Medalinskas. Kodėl, Jūsų nuomone, taip atsitiko?

A.Mark. Priežasčių greičiausiai reiktų ieškoti mokykloje. Joje turėtų būti skiepijama pagarba šalies istorijai ir pagrindiniams krašto institutams, tokiems kaip Konstitucija. JAV piliečiams toks požiūris įaugęs į kraują. Lietuvoje Konstitucijos arba niekas nežino, arba mato, kaip patys politikai ją apeina, ir nekreipia į ją dėmesio. Yra ir istorijos mokymo problema mokykloje. Turime didelių rūpesčių dėl pilietiškumo ugdymo. Matant, koks žmonių požiūris į darbą, valstybės gerovę, vertybes, aišku, kad jauni žmonės nebetenka ryšio su valstybe.

O.Suprun. Kiekvienam normaliam žmogui rūpi Tėvynė. Tačiau kiekvienas nori gyventi socialiai atsakingoje valstybėje. Net tie, kurie išvažiuoja, norėtų, kad Lietuva būtų gera valstybė.

A.Medalinskas. Gal geriau kartu bandyti sukurti geresnę valstybę čia?

O.Suprun. Deja, kai kurie išvažiuoja ten, kur kažkas kitas tą geresnę valstybę jau sukūrė.

A.Medalinskas. Nes daug kas mano, jog Lietuvoje nieko nepavyks pakeisti. Gerovės valstybių pavyzdžių nestinga, ir visuomenės gyvenimo organizavimo idėjų netrūksta, tačiau kodėl jos neįgyvendinamos Lietuvoje?

A.Mark. Mano tėvai emigrantai. Mamai diskutuojami klausimai visai nerūpi, o tėvas labai pilietiškas ir patriotiškas. Jis net, įkvėptas Sąjūdžio idėjų, steigia Didžiojoje Britanijoje judėjimą už Lietuvos Atgimimą. Aš čia likau, nes čia yra daug iššūkių.

M.Girčys. Aš į Lietuvą irgi grįžau dėl iššūkio. Kita vertus, man tai atrodė kaip šansas. Maniau, Lietuvoje daugiau galimybių surasti unikalesnę nišą nei tame JAV katile, kur tu pagal visą mastelį esi tik mažytė skruzdėlytė. Ir man čia visai patinka.

Likti ar išvažiuoti?

A.Medalinskas. Ar Jūs tvirtai apsisprendėte likti Lietuvoje? Juk iššūkiai gali baigtis, liks tik valstybė su valdžia...

A.Mark. Aš išvyksiu iš Lietuvos. Priežastis ta pati: vyksiu studijuoti. Stengiuosi objektyviai vertinti aukštąjį mokslą Lietuvoje, tačiau nusprendžiau magistrantūros studijas vis dėlto tęsti užsienyje.

A.Medalinskas. Ar po studijų grįšite į Lietuvą?

A.Mark. Nesakau "ne". Žiūrėsiu pagal situaciją, bet grįžti nėra mano prioritetas. Svarbiausia, jog šiuo metu dedu daug pastangų, kad kitoms kartoms Lietuvoje gyventi būtų geriau.

M.Girčys. Niekada neturėjau principinės nuostatos čia likti. Būsiu atviras, doktorantūros studijas planuoju tęsti užsienyje. Grįšiu ar ne, kaip ir Arūnas, dar nenusprendžiau.

A.Medalinskas. Kas motyvuotų norą grįžti?

M.Girčys. Tas pats, kas ir dabar - nauji iššūkiai. Bet dabar gerų sąlygų studijuoti doktorantūroje Lietuvoje nematau. Vis dėlto įžiūriu iššūkį dirbti švietimo srityje, padėti bent porą plytų, kad jausčiausi ką gero padaręs dėl jaunimo. Dabartiniai penkiolikmečiai turi daug sveiko optimizmo. Jie nebus tokie cinikai, kaip mūsų karta, ir daugeliu atvejų jaus atsakomybę. Žiūriu į smulkesnius dalykus, nes manau, kad kasdienio gyvenimo niuansai labiau atspindi pilietiškumą nei dideli tyrimai. Štai per pastaruosius 20 metų vairavimo kultūra Lietuvoje gerėja. Požiūris į šiukšlinimą ir viešą gėrimą, girtuokliavimą tikrai keičiasi. Lietuva darosi panaši į vakarietišką šalį.

D.Raudonytė. Vien tai, kad vyksta tokios diskusijos kaip dabar, lemia tikras pilietines iniciatyvas. Gal mūsų diskusijoms ir trūksta viešumo, tačiau viskas priešaky. Kita vertus, problema, kad pirminiai institutai, ugdymo židiniai - šeima ir mokykla - nepakankamai jaučia savo atsakomybę. Tėvai permeta dalį atsakomybės mokyklai, ši irgi neretai nebesusitvarko. Galbūt mūsų kartos pasyvumui įtakos turi ir tai, kad per daugelį metų žmonės įpratinti gyventi taip, kad valstybė sprendžia už individą.

A.Mark. Kiekvienais metais važiuoju susitikti su pirmakursiais. Visada jiems užduodu klausimą: kiek iš jūsų stojo į aukštąją mokyklą ne dėl žinių, o tik dėl diplomo? Anksčiau sąžiningai pakildavo beveik pusė rankų. Šiemet - labai nedaug. Dar paklausiau: jeigu stojote ne dėl diplomo, tai kodėl? Dalis atsakė, kad bandys gauti žinių, bet labai nemažai jų teigė vis vien išvažiuosiantys.

A.Medalinskas. O jei iškeltume klausimą, kiek iš jų bandytų pakeisti gyvenimą Lietuvoje į gerą ir tik vėliau, jeigu visos pastangos nueitų perniek, išvažiuotų.

A.Mark. Šiandien bandytų turbūt tik labai nedaug kas.

O.Suprun. Lietuvai dabar tikrai blogai. Ji "pūva iš vidaus": aukšto masto korupcija, lyderiaujame savižudybių skaičiumi, didelė socialinė atskirtis, vidurinės klasės nebuvimas, mažos pajamos, dideli mokesčiai, brangus pragyvenimas. Išvažiuodamas visa tai palieki, tarytum sakai: jūs čia būkite, pūkite, o aš išvažiuoju kurti savo gyvenimo. Bet tai ne tik abejingumas savo valstybei.

A.Medalinskas. Tylus protestas? Toks pat kaip ir atsisakymas eiti į rinkimus?

O.Suprun. Tai yra tam tikra protesto forma. Žmonės mato situaciją, bet nejaučia savo įtakos, ką ir kaip realiai gali pakeisti. Tada ima rūpintis tik savimi.

A.Medalinskas. Tai labai žmogiška - ieškoti, kur geriau. Bet klausimas, ar po dvidešimties metų, jeigu dar bus Lietuvos valstybė, čia gyvens lietuviai ir kiti šį kraštą mylintys žmonės, ar visi jie bus jau išsiblaškę po pasaulį?

O.Suprun. Žmogus paprastai renkasi lengvesnį kelią. Tokia jo prigimtis. Aš likau Lietuvoje, nes noriu pakeisti Aukštojo mokslo reformą - Lietuvoje įteisintą socialiai neatsakingą studijų finansavimo modelį. Turiu daug idėjų.

A.Mark. Atsakyti, ar studentams rūpi valstybė, labai sudėtinga. Greičiausiai rūpi, bet tie, kuriems rūpi, pabando pašokinėti, pasipešti, nudega sparnus, į viską spjauna ir išvažiuoja. Kitai daliai galbūt net nerūpi, nes jie vadovaujasi logika: jei aš nerūpiu valstybei, kodėl ji man turi rūpėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"