TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar sugrįšime prie lietuviškos mokyklos?

2011 09 01 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Dažni nauji mokslo metai Lietuvoje prasideda naujais valdžios planais. Ką žada šie metai mokytojams ir moksleiviams? Kokias pasekmes atneš Švietimo įstatymo naujos pataisos ir Švietimo ir mokslo ministerijos potvarkiai bei nutarimai? Kokie buvo iki šiol švietimo reformos klystkeliai Lietuvoje? Ar galime kurti savo, Lietuvos, mokyklos viziją, nebandydami tik kopijuoti kitų tautų patyrimo? Ar yra vietos patriotizmui mokykloje?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vilniaus licėjaus direktorius istorijos mokytojas Saulius Jurkevičius, Karoliniškių gimnazijos direktorė matematikos mokytoja Ona Mačernienė, Šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojas Vytautas Toleikis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ir vėl skubota reforma

A.Medalinskas. Kas laukia mokytojų ir moksleivių naujais mokslo metais?

S.Jurkevičius. Šiais metais prasideda vidurinio ugdymo programų įgyvendinimas, tačiau jų parengimo ir diegimo procedūra buvo labai skubota. Atrodytų, svarbiausia buvo ne programų kokybė ir jų branda, bet noras, kad jos pradėtų funkcionuoti nuo šių metų pradžios. Pakeisti visas mokomųjų dalykų programas, manau, yra sunkiai įgyvendinamas noras. Tik Lietuvoje įmanomi tokie pakeitimai. Taigi nuo šių mokslo metų Lietuvos mokyklose vienuoliktokai visus mokomuosius dalykus pradės mokytis pagal naujas programas. Naujovė tikrai didelė ir verta rimto aptarimo.

A.Medalinskas. Liko metai iki Seimo rinkimų. Gal norima paskelbti, kad reforma įvyko, o kai žmonės pajus jos pasekmes, matyt, rinkimai jau bus pasibaigę. Ar gera ta nauja programa?

S.Jurkevičius. Esu įsitikinęs, kad vidurinio ugdymo programos nėra gerai parengtos. Be to, akivaizdu, kad buvo stokojama intelektualesnio požiūrio ir supratimo. Geri tik skelbiami idėjiniai siekiai, kad reikia mažinti ugdymo turinį ir kreipti į mokymą, orientuotą į aukštesniuosius gebėjimus. Realūs šių pakeitimų rezultatai bus matomi tik po dvejų metų.

V.Toleikis. Aš esu šiek tiek didesnis optimistas. Iš tikrųjų kryptis yra teisinga. Susivokta, kad buvo nueita ne tuo keliu. Dabar siūlomi esminiai pokyčiai ugdymo programoje grąžina vadinamąjį Didįjį pasakojimą į mūsų mokyklą. Jei globaliame pasaulyje mokykla jaunam žmogui neformuoja to pasakojimo, kad ir apie jo tautos literatūrą, kultūros pasiekimus, Tėvynės istoriją, kas gali būti modernaus tautinio identiteto, tautinio tapatumo centrine ašimi. Tokią mokyklą reikėtų tą pačią dieną uždaryti. Be atviro tautinio identiteto nedidelės tautos globaliame pasaulyje išlikti neturi jokių šansų. Čia nebepadės į jaunas galvas kalamos klišės apie krepšinio ir cepelinų šalį.

S.Jurkevičius. Ir manęs, kaip istorijos mokytojo, tai, kas iki šiol buvo daroma mokant istorijos, nedžiugino. Tokio mokymo rezultatas akivaizdus - paviršutiniškas ir fragmentiškas istorijos suvokimas, orientuotas į žinias. Bet tai bendra Lietuvos mokyklos problema: siekiamybė - lyg ir teigiama, bet kai pereinama prie techninių dalykų ir įgyvendinimo proceso, visos prasmingos idėjos išblėsta. Manau, kad realiau mokytojai mokomąją programą pradės vertinti po dviejų ar trijų mėnesių nuo mokslo metų pradžios.

A.Medalinskas. Naujas požiūris į istoriją radosi po aktyvaus visuomenės spaudimo. Ne vienam buvo keista, kad taip mažai mokiniai mokykloje sužino apie Lietuvą.

O.Mačernienė. Ypač trūksta žinių apie dabartinės istorijos laikotarpį. Apie Sąjūdį, Nepriklausomos Lietuvos dvidešimt metų, net ir apie pokario rezistenciją.

V.Toleikis. Norėčiau matyti daugiau Lietuvos istorijos, ypač aukštesnėse klasėse. Bent apie XX amžių.

A.Medalinskas. Ar nuo visų ligšiolinės sistemos spragų apsaugos Švietimo įstatymas?

S.Jurkevičius. Nemanau. Šiame įstatyme yra daug prasmingų žodžių ir dalykų, bet jie netampa bendra visuma. Siekiama sukurti vieningą mokyklų struktūrą, tačiau procesas per daug užsitęsė ir prarado realią prasmę. Todėl mokyklų struktūros sistema iki šiol išlieka paini. Nors šis įstatymas ir nubrėžė gaires, problema išliko: gimnazijos toliau "persikloja" su pagrindine mokykla, t. y. devinta ir dešimta klasės įeina į gimnazijos struktūrą. Lieka neaišku, kas yra pagrindinis ugdymas? Dabar įtvirtinti du pagrindinio ugdymo mokyklos tipai: pagrindinė mokykla, kuri gali būti dešimtmetė ir aštuonmetė (progimnazija). Išlieka ir du vidurinio ugdymo mokyklų tipai: vidurinė mokykla, nors ir stipriai spaudžiama į kampą, ir keturmetė gimnazija. Visos vidurinės mokyklos per prievartą naikinamos, verčiamos keturmetėmis gimnazijomis arba pagrindinėmis mokyklomis. Vidurinės mokyklos struktūrą gali išsaugoti privačios ir konfesinės mokyklos.

A.Medalinskas. Bet taip devalvuojama pati gimnazijos, kaip aukšto lygio kokybišką mokslą teikiančios mokyklos, idėja.

S.Jurkevičius. Mes išgyvenome kelias skirtingas gimnazijos koncepcijas. Ir atsisakėme gimnazijos, kaip tauresnio reiškinio suvokimo. Gražių lūkesčių ir aukštesnės siekiamybės atsisakyta. Šiandien visas gimnazijas galima pavadinti vidurinėmis mokyklomis - tik su keturmete struktūra. Formaliai stumdant mokyklų struktūrą mokymo kokybės pasiekti nepavyko. Taigi pjaustėme mokyklas kaip dešras, tačiau visi žinome, kad nuo pjaustymo dešros skonis negerėja.

O.Mečernienė. Bet šiame įstatyme vis dėlto šiek tiek aiškiau apibrėžiama struktūra. Jau tampa aiškiau, kas yra progimnazija, kas - pagrindinė mokykla.

S.Jurkevičius. Tik šiek tiek aiškiau. Ir tik po dvidešimties metų. Bet net ir dabar pats švietimo sistemos struktūros klausimas lieka neišspręstas. Juo labiau niekas negali atmesti, kad pasikeitus valdžiai neatsiras ir šio Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymas. Kyla klausimas: kiek dar galime žaisti tokius žaidimus?

A.Medalinskas. Ar nesusidaro įspūdis, kad šį įstatymą kūrė miesto žmonės, pamiršę, kad Lietuvoje yra ir miesteliai, gyvenvietės, kaimai su savo specifinėmis problemomis, kur toks mechaniškas mokyklų pjaustymas, jungimas negali vykti?

O.Mačernienė. Švietimo įstatymo teiginiai visiškai atskirti nuo Kultūros įstatymo, nors to neturėtų būti. Mokykla (ypač kaime) turi būti kultūros centras: pradinė mokyklėlė, bibliotekėlė, mokyklos salytė, kurioje gali susirinkti pagyvenę žmonės į etnografinį ansamblį. Baisu, kad kaimuose nebėra jaunų žmonių - tik pensininkai. Mano gimtajame kaime likusios penkios sodybos. Vaikų nebėra. O kai kur nebėra ir mokyklų. Tikėjausi šiame įstatyme rasti kokį nors šios problemos supratimo grūdelį. Deja...

S.Jurkevičius. Baisiausia, kad ši unifikuota sistema taikoma visoje Lietuvoje. Kai kas teigia, esą dauguma mokinių yra mieste, todėl ir toks požiūris.

A.Medalinskas. Bet mokytojų, mokinių yra ir kaime.

S.Jurkevičius. Lietuva yra per mažas kraštas unifikuotai sistemai. Ir sistema neturi veikti kaip buldozeris. Jei rajone ar miestelyje reikia vidurinės mokyklos, kodėl jos ten negali būti? Nepjaukime bukai, neatsižvelgdami į vaikus, į giluminius procesus. Dabar viską norima skaldyti pagal struktūrą. Tačiau tai ne tik neprotinga, bet ir nusikalstama.

O.Mačernienė. Kalbant apie struktūrą, yra aišku, kad darbo reikia imtis kompleksiškai ir visur. Į mano gimnaziją mokiniai suvažiuoja iš trisdešimties mokyklų. Kai į darbą ateini prieš septintą, mokykloje pamatai būrį vaikų. Jie atvažiuoja iš Vievio, Trakų Vokės...

A.Medalinskas. Tai jau nebedraudžiama?

O.Mačernienė. Jeigu yra laisvų vietų, galime priimti. Mūsų mikrorajone yra viena mažytė pagrindinė mokykla, vidurinė mokykla ir viena gimnazija. Karoliniškės nėra didelis mikrorajonas. Bet mane labiausiai jaudina vaikų sveikata. Paklausiau, kelintą jie keliasi? Atsakė: penktą valandą ryto!

A.Medalinskas. Problema - ne tik struktūra. Geras mokyklos vadovas suformuoja gerą mokytojų kolektyvą, gerą atmosferą, aukštą mokytojų ir mokymo lygį. Ten mokiniai ir važiuoja mokytis. Gal galima padaryti kelis tos pačios mokyklos filialus, kad to paties direktoriaus vadovaujami jie augtų, stiprėtų ir tik pasiekę aukštą lygį patys toliau tęstų savarankiškai kelią, kurį kaip filialas pradėjo aukšto lygio gimnazijos sudėtyje?

V.Toleikis. Rajonuose taip buvo. Kaimo pradinė mokykla, kaip rajono gimnazijos filialas.

A.Medalinskas. Bet ar išliks dabar? Kodėl to negalėjo būti mieste?

O.Mačernienė. Gimnazijų judėjimo metu vienas iš projektų ir buvo toks: generalinis direktorius (ar rektorius) ir pradinės bei pagrindinės mokyklų direktoriai, bet nežinau, dėl kokios priežasties šio siūlymo atsisakyta.

S.Jurkevičius. Tai būtų sudėtingesnis kelias, o pas mus renkamasi eiti paprastesniu. Siekiama tik nugludinti kampus ir nematyti problemų. Ugdymo lygį norima tik supaprastinti. Jei būtų nuspręsta pakelti ugdymo turinio kokybę toje prijungtoje mokykloje, tai būtų iššūkis jos mokiniams: reikėtų rimčiau mokytis. O jei mokinys gyvenime nėra knygos perskaitęs? Ką toks mokinys darytų tokiame gimnazijos filiale? Jis visai pražūtų.

Ar tik rugsėjo 1-ąją valdžia girdi mokytojų balsą?

A.Medalinskas. Rugsėjo 1-ąją valdžios žmonės sako daug gražių žodžių mokytojams ir, matyt, kai ką išgirsta, kas jiems pasakoma. Ar girdi jie ir kitomis dienomis jūsų balsą? Gal mokytojai anksčiau ir patys švietimo sistemos bėdų nematė arba matė, bet tylėjo?

V.Toleikis. Mokytojai matė ir suprato. Bet kai mėgini įtikinti atsakingus pareigūnus, kad reikia daug daugiau valandų skirti Lietuvos, o ne pasaulio istorijai, išgirsti geležinį argumentą, esą daugumoje Vakarų Europos valstybių daugiau kaip pusė istorijos programos skiriama pasaulio ir Europos, o ne savos šalies istorijai. Ir viskas. Bet ar yra kokia direktyva, reikalaujanti, kad mes būtinai perimtume šį modelį? Tokie argumentai manęs neįtikina. Kartais reikia prisiminti seną kaimietišką posakį: kas eina, tas eina, o mudu, boba, važiuojam. Dairomės į visas puses, kol patys liekam be galvos.

O.Mačernienė. Gal ir trūko diskusijų su mokytojais, bet turiu pripažinti, kad ir patys mokytojai buvo pasyvūs.

A.Medalinskas. Gal jie bijo netekti galvos, jei išsakys kritiškas mintis?

O.Mačernienė. Nemanau. Mokytojai yra apkrauti darbais: krūvis ir reikalavimai yra labai dideli. Niekam kitam nebelieka laiko.

A.Medalinskas. Mokyklos direktorius skiria savivaldybės politikai ir valdininkai. Ar taip jie nesijaučia valdžios žmonių užgaidų įkaitais ir ar nebijo prabilti, nes gali būti pašalinti?

S.Jurkevičius. Konformizmo, totalaus paklusimo valdžiai šaknys Lietuvoje yra labai giliai. Beje, mokytojų laikraštyje "Dialoge" pasirodė geras straipsnis apie Antano Smetonos laikų mokytoją. Jau tada mokytojo autoritetas buvo pagrįstas lojalumu valdžiai.

A.Medalinskas. Tačiau Lietuvoje iki šiol apie smetoniškų laikų mokytoją, jo autoritetą kalbama su pagarba, esą tai buvo asmenybės. Gal žmonės klysta?

S.Jurkevičius. Žinoma. Laikotarpis nuo 1926 iki 1940 metų turi įvairių atspalvių, vertinant mokytojo vaidmenį, bet paklusimo buvo labai reikalauta. Tada nelabai kas norėjo girdėti kritišką nuomonę. Laisvos dvasios suvaržymas buvo akivaizdus. Jei laisvesnės prigimties žmogus norėjo išsakyti savo nuomonę, jam grėsė nušalinimas. Bet ir dabar mokyklose baigia įsigalėti konformistinė dvasia.

A.Medalinskas. Ar sovietmečiu buvo dar blogiau? Nors ir tada buvo pavienių mokytojų, apie kuriuos galime kalbėti kaip apie mokytojus iš didžiosios raidės.

S.Jurkevičius. Pavienių gerų mokytojų buvo visais laikais. Apie sovietmetį net nesinori kalbėti. Buvo išimčių, bet mes užaugome aplinkoje, kurioje buvo negalima vertinti programų, valdžios sprendimų, atvirai išsakyti savo nuomonės. Visi buvo persmelkti baimės, pakluso sistemai. Visa tai neišnyko, liko žmonėse. Pastaruoju metu tai akivaizdžiai matoma. Sąjūdžio dvasia uždegusi trumpam žmonių sielas beveik visiškai išblėso. Nebematyti idealizmo, pasiaukojimo ir tikėjimo tauriais idealais.

A.Medalinskas. Ar būtent todėl turime nevykusią švietimo reformą ir tokį įstatymą?

S.Jurkevičius. Jeigu į Švietimo įstatymą pažvelgtume iš laisvos dvasios pozicijų, turėtume pripažinti, kad šiam dokumentui trūksta net gražesnio teksto, brandesnės minties, tam tikro nuoširdumo. Jis yra formalus, neišjaustas, sunkus ir painus, kaip ir pati reforma.

O.Mačernienė. Šį įstatymą reikia skaityti daug kartų, kad suprastum, ką norima pasakyti.

V.Toleikis. Švietimo įstatymas - ne Henriko Radausko eilėraštis. Tai - dokumentas.

S.Jurkevičius. Bet kai toks techninis, sunkiai suvokiamas mechanizmas nuleidžiamas ant žmonių, jis maitoja visuomenę, nors niekas to nedrįsta ir nenori pasakyti garsiai.

V.Toleikis. Tikrai, dažnai nuklystama į brūzgynus, nes niekas nepasako, kad mokymosi modelis, kurį kadaise parengė ir pasiūlė ministerija kaip tobulą, iš tikrųjų yra per siauras arba net ydingas. Lyg ir siekiama ugdyti kūrybingas, laisvas asmenybes, bet visuomenėje laisvumo nedaugėja. Kaip laisvą asmenybę gali ugdyti nelaisvas žmogus? Kaip nuomonių įvairovę skatins žmogus, neturintis savo asmeninės nuomonės, o tik vadovėlio nuomonę? Kai nėra laisvumo, dingsta ir asmeninės atsakomybės suvokimas, nes bijomasi ją prisiimti.

A.Medalinskas. Sąjūdžio laikais matėme mokytojų nuomonių gausą, drąsą kalbėti. Kaip mokytojų bendruomenė gali paskatinti prabilti mokytojus?

O.Mačernienė. Kartais mokytojai išsako savo nuomonę, bet tik jam pačiam aktualiu klausimu. Sąjūdžio laikais iš tiesų buvome proveržio dalyviai: ėjome, kalbėjome. Bet tada kalbėjome ne tik apie save, o apie Lietuvą. Dabar mokytojai eina politikų pėdomis. Šie kalba tik apie save, kritikuoja vienas kitą. Mokytojai ir mokiniai perima tą tendenciją. Vis dėlto aš pažįstu daug mokytojų - šviesių asmenybių.

V.Toleikis. Man teko lankytis daugelyje Lietuvos mokyklų - miestuose, miesteliuose, kaimuose. Sutikau daug puikių pedagogų ir mokyklų vadovų. Tikrai Lietuvos žmonės gali jais didžiuotis, bet klausimas, kaip jaučiasi patys mokytojai. Darbštūs, geri mokytojai neturi laiko tokioms diskusijoms. Ir profsąjungų judėjime dažniau dalyvauja tie, kurie nerealizuoja savęs mokykloje. Gal tik vienas kitas ir kitų gerbiamas mokytojas.

A.Medalinskas. Kodėl taip yra? Jei sumanūs mokytojai nedalyvauja diskusijose apie mokyklos ir mokytojo vietą valstybės gyvenime, laimi nuomonės tų, kurie dalyvauja ir prie valdžios prisitrina. Jei mokytojai negina vienas kito, irgi kyla problemų.

V.Toleikis. Profsąjungos yra sukompromituotos, o Lietuvos mokykla - parklupdyta. Dabar ji tarsi politinių kalbų apie mokyklą įkaitė. Nepavydėtiną mokytojo padėtį kuria ir viešoji erdvė. Apie ką rašo žurnalas "Žmonės"? Apie greitą praturtėjimą, greitas skyrybas ar nulūžusį atlikėjos nagą. Mokytojas nebėra laikomas Lietuvos kultūros dalimi. Dažnai pasidavęs tam popsinės kultūros slėgimui pats savęs tokiu nebelaiko. Taip nejučiomis prisideda prie visuomenės fragmentavimosi, o mokykla nebėra įvairių visuomenės dalių, kultūros ir švietimo jungtis.

S.Jurkevičius. Vis dėlto reikia pasakyti, kad spaudoje, tiesa, daugiausia profesinėje, mokytojų diskusijos vyksta. Štai neseniai "Dialoge" buvo išspausdintas straipsnis, kuriame pabrėžta, kad kiekvienais mokslo metais prasideda panaši sumaištis.

Atgal prie Sąjūdžio laikų mokyklos koncepcijos?

A.Medalinskas. Tai koks tada gali būti sprendimas, išeitis iš susidariusios padėties, kuri primena amžiną bėgimą ratu? Matyt, norint rasti tokį sprendimą, visų pirma svarbu suprasti, kodėl ta švietimo reforma nesugeba sukurti Lietuvos poreikių atitinkančios mokyklos?

S.Jurkevičius. Mūsų problema - negebėjimas mąstyti savo galva. Pradėjome lakstyti, dairytis į kitų valstybių programas. Mano karta beveik nemoka užsienio kalbų. Gal tie, kurie po įvairius kraštus važinėjo ir sėmėsi žinių, kokią mokyklos koncepciją Lietuvoje kurti, ne viską teisingai suprato. Kiek žmonių gerai moka anglų kalbą? Vienetai. Daugelis tiesiog žleberioja. Gal todėl ir Vakarų šalių patirtį kai kas kabino labai fragmentiškai.

A.Medalinskas. O gal griebdavo visa, ką tik mums siūlė, būdami įsitikinę, kad mes patys tikrai nieko gero negalime pasiūlyti?

S.Jurkevičius. Turime tą nevisavertiškumo kompleksą, todėl ilgai negalėjome suvokti, kad Vakaruose taip pat ne viskas gerai. Per BBC neseniai rodė laidą apie plačiai išreklamuotąją suomių švietimo sistemą. Korespondentas klausė: "Sakykite, ką mums, anglams, daryti?" Mokyklos direktorė atsakė: "Šitas modelis tinka tik suomiams, jums jis netiks." Kuriant švietimo sistemą reikia atsižvelgti į savo istorinę patirtį, tautos mentalitetą ir tradicijas. Galime pažiūrėti, kaip yra pas kitus, bet švietimo sistemos šerdį turime sukurti patys. Suomiai, anglai, danai mūsų neišgelbės. Į Lietuvą perkelta daniška mokykla čia neveiktų.

A.Medalinskas. Praėjus dvidešimčiai metų suvokėme, kad reikia grįžti prie savos, lietuviškos švietimo sistemos kūrimo, prie savo mokyklos vizijos. Sąjūdžio metais buvo keliama tautinės mokyklos koncepcija, parengta šviesios atminties Meilės Lukšienės.

S.Jurkevičius. Tas tautiškumas tada buvo taip eskaluojamas, kad dėl to ir pati koncepcija buvo atmesta. Kurkime geriau savo, lietuvišką mokyklą, kad visi galėtume pasakyti: "Jūsų, suomių, mokykla yra graži, bet mums mūsiškė, lietuviška, gražesnė."

V.Toleikis. Atgimimo laikais vartojome žodį tautinė. Kai Lietuva ėmė siekti Europos Sąjungos ir NATO narystės, šis žodis imtas vartoti labai atsargiai, kad nesukeltų kaltinimų nacionalizmu ir reiškinių, kurie gali pasireikšti labai primityviomis ir atgrasiomis formomis.

A.Medalinskas. Blogai, kai painiojamas nacionalizmas ir tautiškumas.

V.Toleikis. Giluminio tautiškumo mums iš tiesų trūksta. Tautinė mokykla, ypač tautinis auklėjimas, buvo sukompromituotas, kai buvę užkietėję komunistai, mokyklų vadovai ir kai kurie, deja, mokytojai griebėsi tautiškumo retorikos kaip panacėjos. Visa todėl, kad jų komunistinė praeitis būtų kuo greičiau pamiršta. Prisimenu direktorių kalbas 1987 ir 1989 metais. Jos buvo identiškos, tik žodis "komunistinis" buvo pakeistas žodžiu "tautinis". Jeigu kam būtų šovę į galvą 1988-aisiais tokiems direktoriams penkerius metus uždrausti vartoti žodį "tautinis", būtume daug išlošę.

S.Jurkevičius. Neseniai kalbėdamas vienoje diskusijoje Seime pasakiau, kad tautiškumo ir Tėvynės meilės monopolį prisiėmė viena žmonių grupė su viena partija priešakyje. Bet Tėvynės meilės monopolio negali būti: kad ir kokių pažiūrų esame, mes mylime Tėvynę. Mintis, kad viena grupė Tėvynę myli labiau, sukėlė vidinį lūžį, atgrasiusį nuo tautiškumo. Tačiau Tėvynė - kaip mama: visi mes ją mylime. O ne tik kokia nors viena grupė.

A.Medalinskas. Svarbiausia, kad tos meilės savo kraštui žmonėse būtų kuo daugiau. Tada ypač jauniems žmonėms nekils mintis, neva nieko čia gero, geriau jau emigruoti.

O.Mačernienė. Meilės Tėvynei netrūksta mokykloje. Tik viskas yra be pompastikos. Mes mokykloje su vaikais švenčiame šventes, kaip jie nori. Malonu žiūrėti, kaip penkiolikmečiai spinduliuoja šį stiprų vidinį jausmą. Ar visko neigimas, nihilizmas reiškia nemeilę Tėvynei? Manau, kad ne. Daugelį metų bendraujame su norvegais. Jie per septynerius metus nė karto blogai neatsiliepė apie savo kraštą.

A.Medalinskas. Laiko užspaudę savyje, o po to viskas netikėtai taip šiurpiai driokstelėja. Galbūt, jei yra negerovių šalyje, apie jas geriau kalbėti. Žinoma, tik tarp savų, o ne svetimiems skųstis savo kraštu. Ir stengtis, kad blogumai būtų pašalinti iš mūsų gyvenimo.

V.Toleikis. Aš mokykloje nevengiu modernaus patriotizmo ugdymo temos. Dabar tarsi atsibusta, kad mokykloje reikia ugdyti modernų tautinį identitetą, patriotizmą. Tačiau gali rastis ir kita grėsmė. Pasipils tuoj daugybė naujų projektų projektėlių, profesionalių programų rašytojų visiems gyvenimo atvejams. Ir vėl bus nueita ne tuo keliu, paviršiumi, be esminių pokyčių, tik skubriai "įsisavinant" lėšas.

A.Medalinskas. O kokiu keliu reikėtų eiti, ugdant patriotizmą mokykloje?

V.Toleikis. Visų pirma suvokti, kad mokykla turi tai daryti nesidairydama į šalis ar laukdama direktyvų iš švietimo skyriaus. Neretai nuo to nusišalinama. Kas yra tas patriotizmo jausmas? Žinių gausa, liepsninga retorika, ryžtingas žvilgsnis žvelgiant į Gedimino pilį ar gebėjimas gerai jaustis savu savo artimiausioje erdvėje - mokykloje, mieste, miestelyje, kaime. Turėti savo asmeninį santykį su Lietuva ir pasauliu. Be jo apskritai negalimas patriotizmas. Tai per širdį priimta informacija apie savo žemę.

A.Medalinskas. Bet, matyt, vien savo miesto ar gyvenvietės pažinimo patriotizmo jausmui neužtenka. Reikia pažinti ir šalį, kurioje gyveni, tos tautos kultūrą, istoriją.

V.Toleikis. Taip, bet dabar žmonės, ne tik vaikai, mažai važinėja po Lietuvą, po unikalias jos vietas - gražius gamtos kampelius, rašytojų, mokslininkų, politikų gimtines... Jeigu vaikai ir aplankė Vilnių, Trakus, Kernavę, ar jų galvelėse susiveda, kad tai yra mūsų istorinės sostinės? Pati didžiausia bėda - neugdome asmeninio santykio: ką man reiškia Vilnius, ką man reiškia Czeslawas Miloszas arba Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? Gal tūlam paaugliui nekelia pasitikėjimo Čiurlionio paveikslai, bet gal jį žavi Čiurlionio elgesys su jų šeimoje Druskininkuose gyvenusiu šuniuku Lemoriuku?

S.Jurkevičius. Reikia ne tik važinėjimo po savo kraštą, bet ir skaitymo, saviugdos. Bet mūsų švietimo sistema tokio - brandesnio, rimtesnio - darbo nereikalauja. O jeigu nereikalauja, vaikai to ir nedaro. Jei iš vaiko pareikalausime perskaityti knygą ir jis iš jos įsidėmės tik šuniuką ar dar ką nors, bus nelabai gerai. Mes turime iš vaikų reikalauti, kad viskas vyktų daug brandžiau, nors dabar ir patys menkai pažįstame Lietuvą. Reikia suprasti, kad Lietuvoje per dvidešimt metų labai daug kas pasikeitė. Pribloškia to keitimosi ir mastas, ir greitis. Kiekvieną dieną sužinome apie įvairiausius pasikeitimus Lietuvos miestuose. Pasižiūrėkime, kaip keičiasi Druskininkai, Kaunas, Vilnius ir kiti Lietuvos miestai. Susidaro įspūdis, kad dalis nespėja suvokti visų šių pasikeitimų.

A.Medalinskas. Jei valdžia pagaliau suvoktų, kad patriotizmo ugdymas mokyklose yra svarbus dalykas, galbūt patys mokytojai, kurie apie būtinybę ugdyti meilę Lietuvai kalbėjo dar tada, kai to valdžia nesuprato, galėtų sukurti savo grupę tokioms programoms įgyvendinti, taip pat prižiūrėtų, kad vėl nebūtų nueita tik formaliu keliu. Žinote, kai iš viršaus bus nuleista, tai tie, kurie vykdys nurodymus, gali taip įvykdyti, kad kitiems bus labai neskanu. Be to, visada atsiranda tokių, kurie prie panašių programų prisišlieja. Nesvarbu, kad vakar kalbėjo, jog nereikia, - dabar pirmieji puls įgyvendinti. Bet ar mokytojai pajėgūs susiburti?

V.Toleikis. Manau, kad panašiu pagrindu atsirado Lituanistų sambūris.

A.Medalinskas. O jeigu ir istorikai...

V.Toleikis. Istorikai irgi turi asociaciją.

O.Mačernienė. Dėl tų projektų yra viena blogybė. Viena juos surašyti, o kita - padaryti. Kai reikia parašyti, kokia nors nuoširdžiai dirbanti mokytoja pasakys: "Direktore, tai - košmaras..." Patriotizmą, kūrybiškumą ugdantys mokytojai savo darbą daro ir be projektų, tačiau ir vėl bus, matyt, vertinami ne tie, kurie dirba, o tie, kurie viską gražiai surašo.

V.Toleikis. Didžiulė Lietuvos problema ir tai, kad pamatę esamą ar įsikalbėtą negerovę, spragą, nueiname lengviausiu keliu. Neva vaistai nuo visų ligų - techninės priemonės. Jei pastebime kur nešvankių ksenofobijos apraiškų, būtinai rengiame tarptautinę konferenciją, tuziną seminarų, jei lieka lėšų - išleidžiame knygelę minkštu viršeliu. Ir viskas. Ar ją kas perskaitys, tam patikrinti nebeliks projekte lėšų. Imitacija. Dabar jos labai daug visose srityse, bet prieš vaikus ilgai nepaimituosi... Jeigu atsirastų ir patriotizmo ugdymo programos, reikėtų visų pirma surašyti vertinimo kriterijus, pagal kuriuos būtų galima vertinti šiuos projektus. Kitaip viskas gali baigtis kaip su liūdnai pagarsėjusiu Lietuvos įvaizdžio kūrimu.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"