TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar svarbi tautinė kultūra?

2011 06 23 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Šią naktį suliepsnos Joninių laužai, prasidės Rasos šventė. Bet ši diena Lietuvoje dar nėra tokia svarbi kaip Janio diena ir Lyguo Latvijoje. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje skiriama mažiau dėmesio tautinės kultūros puoselėjimui nei gretimoje Latvijoje? Kaip atsitiko, kad tautinė kultūra Lietuvoje, buvusi tokia svarbi Sąjūdžio laikais, dabar atsidūrė šalikelėje? Ar jos svarbą supranta valdžia?

Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susitiko pakalbėti Kultūros ministras Arūnas Gelūnas, prezidentės patarėja Virginija Būdienė, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė, Liaudies kultūros centro vadovas Saulius Liausa, buvusi ilgametė folkloro ansamblio "Ratilio" vadovė Zita Kelmickaitė ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Tautinė kultūra stipri, kai jai reikia gintis?

A.Medalinskas. Sovietiniais laikais tautinė kultūra, folkloras buvo tautos gyvastis, teikiantis vilties, kad Lietuva atbus, o lietuviai nenutautės. Rasos šventė Kernavėje, kiti renginiai buvo labai reikalingi žmonėms. Gyvename nepriklausomoje valstybėje daugiau nei 20 metų. Ar šiandien tautinė kultūra ne mažiau svarbi ir reikalinga, kai nedidelė tauta susiduria su globaliniais kultūros iššūkiais?

A.Gelūnas. Sovietmečiu folkloras, tautinė kultūra iš tikrųjų buvo savotiška pasipriešinimo forma. Važiavome į renginius, klausėmės folkloro Kernavėje. Tai buvo lyg sakralinė piligrimystė. Šiais laikais tautinei kultūrai kyla žymiai didesnė grėsmė. Nacionalinės ir tautinės kultūros klausimas aktualus kaip niekada. Kai šiuolaikinė visuomenė atsipalaidavusi, atrodo, kad viskas gerai, tada įsėlina tuštuma, ryšio su žeme stoka. Ir didžiulį emigracijos mastą siečiau su kultūrinio neraštingumo bėda.

A.Medalinskas. Ir su šaknų praradimu savo gimtajame krašte?

A.Gelūnas. Kai šaknys silpnos, už tam tikrą atlygį persisodinsi save ten, kur geriau. Kultūrologas Ernestas Gellneris tokį žmogų pavadino moduliniu žmogumi. Jis panašus į futbolininką ar krepšininką, keliaujantį iš komandos į komandą. Jie uždirba milijonus iš gerų kontraktų ir juos sunku prisišaukti į nacionalines rinktines. Veikia tik ekonominiai, o ne fundamentalesni svertai.

A.Medalinskas. Galbūt per tuos metus, kai nuslūgo Sąjūdžio banga, Lietuvoje buvo nuvertintas žodis "tautiškumas"? Dabar jis vėl grįžta į politikos apyvartą. Tai galbūt rodo, kad prisišaukėme laiką, kai žodžiai "Lietuva", "mūsų valstybė", "tauta" vėl taps visiems svarbūs.

V.Būdienė. Prezidentei visa tai labai svarbu. Metiniame pranešime ji sakė, kad kultūra nėra prabanga, o mūsų vienybės garantas, be kurios neišgyvens nei demokratija, nei mūsų bendrumas, mūsų tautinė tapatybė ir mūsų Lietuva.

Z.Kelmickaitė. Tautinė kultūra visą laiką gynėsi ir kovojo. Sovietmečiu gynėsi nuo rusų: norėjo, kad identitetas, tradicija gyvuotų. Šiandien situacija labai panaši. Vartai atsidarė, ir mūsų gyvenimas lekia kaip "Ferrari". Bet mūsų tautinė kultūra negali likti muziejumi. Ir mes negalime vaikščioti tik su klumpėmis ir šiaudinėmis skrybėlėmis.

V.Būdienė. Aš irgi girdžiu nuogąstavimų, kad galbūt nepakankamai prisidedame prie šio svarbaus tautos paveldo išsaugojimo, perteikimo ir kultūros kūrimo. Tačiau kultūros tikrai negalime tik saugoti. Ji yra gyva ir turi būti gyva.

Z.Kelmickaitė. Filosofas Krescencijus Stoškus, kalbėdamas apie kultūrą, paminėjo giliąją kultūrą. Tą kultūrą, kuri yra giliai mūsų viduje, kultūrą, kuria gyvena žmonės.

A.Medalinskas. Ar šia tradicine kultūra šiandien gyvena Lietuva? Kalbu ne tik apie paprastus žmones, bet ir apie tai, ar valdžios žmonėms tradicinė, tautinė kultūra yra svarbi?

Z.Kelmickaitė. Iš tikrųjų itin svarbi valstybės ir jos vadovo laikysena. Kai prezidentė Dalia Grybauskaitė į Dainų šventę atėjo su tautiniu kostiumu, ta šventė ne vienam jos dalyviui liko ketvirtoje vietoje. Visi kalbėjo apie prezidentę, apie tai, kaip jai tinka tas drabužis. Visiems svarbu, kad valstybės žmogus pagerbia tautą. Paprastas žmogus tuoj pat pamato, kad į renginį atvyko ir ministras A.Gelūnas.

A.Medalinskas. Irgi su tautiniu kostiumu? Šito dar nebuvau girdėjęs.

A.Gelūnas. Ne, tautiniu kostiumu dar nebuvau apsirengęs. Nieko neturiu prieš, bet ne toks svarbus klausimas, kaip tautinis kostiumas kiekvienam iš mūsų tinka.

S.Liausa. Pastaruoju metu tautinis kostiumas labai populiarėja.

Z.Kelmickaitė. Jokiu būdu nesakau, kad visi turi ateiti tik su tautiniais drabužiais. Tačiau folkloristai dabar įsivaizduojami kaip kokie sektantai. Tai negali neliūdinti.

A.Medalinskas. Kodėl? Juk anksčiau buvo įsivaizduojami kaip dalis tautos, viena pačių gražiausių tautos dalių. Bet tai buvo sovietmečiu, o dabar turime savo nepriklausomą valstybę.

S.Liausa. Kiekviena karta privalo iš naujo išgyventi savo santykį su tautine kultūra ir paveldu. Tautiškumo, patriotiškumo prasme dabar gyvenantys žmonės nesiskiria nuo tų, kurie gyveno prieš šimtus metų. Svarbu suvokti, kad tai, kas bus sukurta dabar, žmonės po šimtų metų suvoks kaip paveldą. Nacionaliniai dalykai buvo svarbūs visada: valdovams - vienaip, liaudžiai - kitaip. Visada buvo tas platusis, gilusis paveldas: liaudies kūryba, papročiai, gyvoji tradicija. Tiesa, jie apaugę stereotipais, todėl vieniems atrodo, kad gal to nereikia, o kitiems tai be galo svarbu.

Latviams - Janio diena ir Lyguo, o lietuviams - Vėlinės?

A.Medalinskas. Kodėl Latvijoje Lyguo suvokiama kaip visų Latvijos žmonių nacionalinė šventė, o Lietuvoje mūsų Joninės tapo alaus švente? Ačiū Dievui, yra Rasos, bet jos dažnai užtemdytos alaus šventės ir užstalės pasisėdėjimų, sveikinant Jonus ir Janinas. Gerai, kad žmonės turi gražią progą susiburti, bet Lietuvoje ši diena nėra tokia tautą vienijanti šventė kaip Latvijoje. Kodėl?

D.Urbanavičienė. Lietuvoje šios šventės tradicija silpnesnė nei Latvijoje. Ir ne visuose Lietuvos regionuose Rasos šventės tradicija vienodai ryški. Folkloristai, žinoma, surinko daug informacijos, kas būdinga šiai šventei nuo seniausių laikų. Ir Europoje tai unikali šventė, turinti įvairiausių simbolių. Ne tik laužą, paparčio žiedą, bet ir žalumą, vainikus, kupoles...

Z.Kelmickaitė. Kur tie žalumynai Gedimino prospekte? Būna švenčių, kurių į miestą neperkelsi.

A.Medalinskas. Svarbu, kad būtų noro. Latviai visoje šalyje švenčia. Suranda žalumos ir Rygoje.

Z.Kelmickaitė. Taip, Lyguo - daug didesnė šventė. Bet ten žmonės jau iš namų ateina nusipynę vainikus. Aš augau Klaipėdoje, kuri tuo metu buvo rusakalbių miestas. Visa tėvo - jis buvo kriaučius - darbovietė susirinkdavo ir, kalbėdami, kad "Jonas u nas sievodnia" ("šiandien pas mus Joninės"), eidavo į parką. Ten įstaigų darbuotojai pasitiesdavo antklodes ir švęsdavo. Tada Joninės Lietuvoje dar buvo darbo diena, o dabar jau ne pirmus metus poilsio diena.

D.Urbanavičienė. Per Rasos šventę Vilniuje Verkių parke taip irgi bus. Atsineškite ką pasikloti, maisto ir švęskite. Juo labiau kad dabar ši šventė - nedarbo diena. Etninės kultūros draugija seniai siūlė ne tik Rasos šventę, bet ir Kūčias bei Vėlines įteisinti kaip šventes, bet kol aludariai nesusidomėjo Joninėmis, to nesisekė padaryti. Tiesa, praėjusių metų pabaigoje be aludarių pagalbos pasisekė išsikovoti laisvas Kūčias. Mūsų peticiją už laisvas Kūčias ir Vėlines pasirašė 35 tūkst. žmonių. Šiemet pirmą kartą turėsime laisvą Kūčių dieną, O Vėlinės, lapkričio 2 diena, nuo seno labai svarbios lietuviams. Gal net svarbesnės nei Rasos šventė ir Joninės.

A.Medalinskas. Tai lietuviams svarbiausių švenčių metas yra tamsiuoju periodu? Žiemą?

D.Urbanavičienė. Protėvių pagerbimas iš tiesų svarbus. Bet dabar ir vertybės keičiasi.

Z.Kelmickaitė. Būčiau Vyriausybėje, neliktų Joninių kaip šventės. Mes neturime gilių šios šventės tradicijų, o Vėlines ir Kūčias būtinai tokiomis padaryčiau.

A.Gelūnas. Lietuvoje vyksta daug Joninių renginių, todėl nemanau, kad ta šventė negyva. Juk įmanoma rasti ir modernių šventės formų. Bet yra ir kitų puikių renginių. Pavyzdžiui, paroda "Baltų menas" atskleidė mūsų archajiškos kultūros sąsajas su šiuolaikiniu dizainu ir daile. Mane pribloškė ir Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje. Pati Kernavė - sakralinė, autentiška vieta, mūsų valstybės lopšys. Žmonės masiškai plūdo į šią šventę, viskas aplinkui taip gyva...

Z.Kelmickaitė. Žmonės nori pažinti savo šaknis, todėl Kernavėje viskas taip gyva. O Jonines akcentuojame labai dirbtinai...

A.Gelūnas. Neturime tik konservuoti senosios kultūros. Tada ji negalėtų išlikti. Turime parodyti jos grožį, pranašumus šiuolaikiniame pasaulyje. Paveldas turi būti integruotas į miestiečio gyvenimą. Lietuviui malonu sėdėti ir kaimo architektūros restorane, turinčiame etninių elementų, ragauti kaimiškus patiekalus.

V.Būdienė. Ne visada reikia eiti į masinius renginius, jeigu nori švęsti, kad ir minimas Jonines. Man skambina vaikai, jau suaugę, ir klausia, ar važiuosime per Jonines į gamtą. Jie dar būdami vaikai žinojo, kad tą dieną šeima puoselėja tokią tradiciją. Svarbiausia, kad kiekvienas žinotų tos dienos tradiciją, ir jau pats nuspręs, ar eiti į masinį renginį, ar tik su draugais kūrenti laužą ar ieškoti paparčio žiedo. Nekurkime mito, kad "teisingos" Joninės tik prie Baltojo tilto ar Kernavėje. Ne kiekvienas iš tolimesnių nuo Vilniaus Lietuvos vietovių turi važiuoti Joninių švęsti į Kernavę ar Verkių parką. Svarbiausia, kad tradicija būtų arti ir artima. Labai gražu, kai buriasi vietos bendruomenės ir kartu švenčia tradicines šventes. O dėl latviškų tradicijų, jie irgi šašlykus per Jonines kepa ir nesuka sau galvos, kad tai nelabai autentiška.

D.Urbanavičienė. Šventės gyvos ir tada, jeigu žmogus supranta jų prasmę, o ne sėdi ir žiūri, kaip kažkas rodo programą. Bėda, kad praradome saviraiškos poreikį. Sovietmetis paliko tam tikrą modelį: kaime visi buvo kūrėjai, dalyviai, o sovietmetis atskyrė etnografinį ansamblį nuo publikos, kuri sėdi ir žiūri. Beje, Verkių parke bus ir vakaronė. Galėsime pasilinksminti, pašokti, padainuoti.

V.Būdienė. Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelyje 1953 metais studentai per pertraukas tarp paskaitų dainavo liaudies dainas, dabar to nebėra. Ar reikia tai dirbtinai skatinti? Tradicija - ne tai, ką turėjome vakar. Tradicija yra tai, ką turime šiandien. Galime tik dėti pastangas tradiciją sustiprinti, pratęsti. Man svarbu, kad mūsų vaikai mokėtų dainuoti lietuviškų dainų. Ir nebūtinai vien autentiškų, etnografinių. Ir kad ne vien chorai jas dainuotų per Dainų šventę, o mes visi. Vis mažiau girdėti natūralaus spontaniško dainavimo.

A.Medalinskas. Gal šiandien to baltiškojo identiteto Lietuvoje jau pradedama gėdytis? Kai kas sako, kad ir dėl krikščioniškosios kultūros kyla problemų, nors akivaizdus tarpusavio ryšys, ypač tokiomis švenčių dienomis, kai švenčiamos ne tik Joninės, bet ir Rasos.

A.Gelūnas. Augau katalikiškoje šeimoje, nuo mažų dienų ėjau į bažnyčią. Ugdymo programose teigiama, kad krikščionybė perėmė daug pagonybės elementų: Aušrinės kultas susiliejo su Mergelės Marijos kultu, stogastulpiai, koplytstulpiai taip pat gravituoja tarp liaudiškos ir bažnytinės tradicijų. Atrodo, kad šie dalykai harmoningai sugyvena, o staiga įkalama distinkcija. Ne taip seniai nugirdau kažkieno pasakytą mintį, kad prieš etninę kultūrą gali kovoti Bažnyčia. Lietuvoje šis supriešinimas gali būti labai pavojingas. Rusų politologas Aleksandras Duginas savo knygoje, kur kalba apie Euraziją ir invazijos į Baltijos šalis galimybes, mini ir užduotį silpninti Katalikų bažnyčią, skatinant pagoniškus kultus ir tokiu būdu pakertant priklausomybės Europos kultūrai jausmą.

Kas nori panaikinti Etninės kultūros globos tarybą?

A.Medalinskas. Jei kalbėtume apie krikščioniškąjį tikėjimą, tai šio tikėjimo gynėjų Lietuvoje visada yra trys - valdžia, Bažnyčia ir tikinti visuomenė. Tačiau kai kalbame apie etninę kultūrą, gynėjų yra mažiau: valdžia, jeigu tai jai rūpi, ir visuomenė. Iš kur atėjo idėja, kad Etninės kultūros globos tarybą reikia jungti arba naikinti? Parlamente ši idėja stumiama, nors jos šalininkai nelabai nori žiniasklaidoje išdėstyti šios idėjos motyvus. Ar tiesa, kad šis siūlymas gimė Kultūros ministerijoje (KM)?

A.Gelūnas. Ne, mes esame prieš tokį sujungimą.

D.Urbanavičienė. Jūsų viceministrė pateikė KM poziciją, kad reikia jungti.

A.Gelūnas. Aš pasidomėsiu, bet tą poziciją, kaip dabar čia sakiau, išdėstėme ir Vyriausybėje.

A.Medalinskas. Juk jeigu pripažįstate, kad mūsų valstybėje tautiškumas yra svarbus dalykas, tai turi būti ir institucijos, kurios vykdytų šią politiką, bei prižiūrėtų, kaip kitos institucijos ją įgyvendina.

V.Būdienė. Prižiūrėtojų pakanka. Esame kontrolės visuomenė. Yra dar Lietuvos liaudies kultūros centras, Valstybinė kultūros paveldo komisija, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, Kultūros paveldo departamentas prie KM su padaliniais visoje Lietuvoje, yra Valstybinių švenčių komisija. Kai yra tiek daug, matyt, Seime kilo klausimas, ar ne per didelė institucijų fragmentacija, jeigu senamiesčiuose "stiklainiai" kyla, dainų nebemokame, nors daug prižiūrėtojų turime. Štai yra Etninės kultūros globos taryba, bet Lietuvos liaudies kultūros centro puslapyje radau ir Etninės kultūros skyrių. Kyla klausimas, kas kokias funkcijas atlieka: kas - ekspertines, kas - plėtojamąsias, kas - kaupiamąsias, kas - tiriamąsias.

D.Urbanavičienė. Etninės kultūros globos taryboje didžiulį darbą atlieka ir regioninės tarybos, bet jos iš biudžeto negauna nė lito. Jos užsiima tautinės kultūros stebėsena, kelia svarbias problemas.

Z.Kelmickaitė. Jeigu jūs užsiimate tik stebėsena, tokią tarybą aš iš karto panaikinčiau. Sakyčiau: "Sėdėk, vaikeli, namie ir stebėk..." Neduočiau nė cento.

D.Urbanavičienė. Ir vis dėlto tokia institucija labai reikalinga norint puoselėti tautinę kultūrą. Mintis steigti šią tarybą priklauso profesoriui Norbertui Vėliui. Etninė kultūra apima labai įvairias sritis. Tai ne tik KM sritis, bet ir Švietimo ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, todėl dalyvaujant Marcelijui Martinaičiui bei K.Stoškui ir buvo sumanytas toks naujas modelis. Pavyzdžiu ėmėme skandinavišką modelį, pagal kurį tarybos darbe dalyvauja ir visuomenė. Tai yra tokia taryba, į kurią susirenka ir visuomeninių organizacijų atstovai, ir Lietuvos liaudies kultūros centro atstovai. Tai yra pirmoji taryba, kuri įtvirtino etnografinius regionus, o dabar ją nori naikinti.

S.Liausa. Tikrai, vieną kartą reikėtų susėsti ir susitarti, kas už ką atsakingas, kokie uždaviniai iškelti, nusistatyti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima vertinti, kaip vyksta procesas.

Ar etnografiniai regionai Lietuvoje yra svarbūs?

A.Medalinskas. Norėčiau pakalbėti apie etnografinius regionus. Etnografiniai regionai turėtų būti labai svarbūs valstybėje, kurioje svarbi tautinė kultūra, bet kodėl, kai Lietuvos valstybėje yra parengiama regionų kultūros programa, joje šie etnografiniai regionai net nepaminimi?

A.Gelūnas. Tai nėra baigtas projektas. Ir premjeras per derybas dėl biudžeto pažymėjo, kad prisistatėme daug sporto arenų, šimtus milijonų investavome į objektus, kuriuos išlaikyti ateityje bus labai sunku, galbūt atėjo laikas dvareliams, bažnytėlėms, etnografiniams kaimams, kurie yra turizmo variklis. Galbūt jau ateina laikas ir kultūrai.

V.Būdienė. Būtų prasminga, kad pirmiausia kultūra pajustų valstybės biudžeto atsigavimą.

A.Medalinskas. Duok Dieve, nes kol kas požiūrio, kad Vyriausybei svarbi kultūra, taip pat ir tautinė kultūra, nepajutau. Ir etnografiniams regionams taip pat. Todėl ir klausimą kėliau: ar oficialiuose valdžios parengtuose dokumentuose bei kalbose gali atsirasti ir etnografiniai regionai?

D.Urbanavičienė. Šiuo požiūriu labai svarbus tautinės kultūros elementas yra ir tarmės. Siūlėme metams suteikti lietuviškų tarmių vardą, bet kol kas mūsų siūlymas nesulaukė valdžios pritarimo.

A.Gelūnas. Graži idėja. Kodėl nebūtų galima jos įgyvendinti?

A.Medalinskas. Bet valdžia, kaip supratau, tam kol kas nepritarė. Toks, matyt, yra ir požiūris į etnoregionų svarbą. Nors pakalbėkite su lietuviais. Ne vienas pasakęs, kad yra lietuvis, vėliau patikslins, kad yra žemaitis, aukštaitis, dzūkas ar suvalkas. Ar valdžiai tai yra svarbu?

V.Būdienė. Lietuvoje regionų politika formaliai užsiima Vidaus reikalų ministerija. O jų regionų vystymo politika yra silpna ir nekompleksinė.

S.Liausa. Latviai net per televizijos žinias mini savo etninius regionus. Sako: žinios iš Kuržemės ar Latgalos. Reikia pasvarstyti, prie kokio modelio mes Lietuvoje judame, ir apie etninių regionų administravimo kultūros modelį. Kodėl negali būti Žemaitijos regiono?

A.Medalinskas. Gali ir turėtų būti. Tik be visokių ten autonomijų. Kalbama tik apie kultūros plėtrą. Gali juk būti ir Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos regionai.

S.Liausa. Vietos žmonės to labai nori.

A.Gelūnas. O mes per sinoptikų prognozes girdime Vakarų Lietuva, Pietų Lietuva. Lyg mums gėda savo tarmių, regionų. Regioniškumas Europoje yra vertybė ir turi būti stiprinamas. Vokietijoje bei Italijoje jis labai stiprus. Suomijoje yra penkiolika regioninių menų tarybų.

D.Urbanavičienė. Šiuo klausimu su Vidaus reikalų ministerija dirbome nuo 2004 metų, kai buvo įgyvendinamos įvairios regionų reformos idėjos. Buvo net du modeliai, kuriuos siūlyta grįsti etnografiniais regionais. Esame patvirtinę sąlyginį regionų ribų žemėlapį. Vyko išsamios diskusijos, ar įmanoma nustatyti tikslias jų ribas. Lietuvoje tautiškumo ugdymą reikia pakelti į aukštesnį lygmenį.

S.Liausa. Nemanau, kad vokiečiai aiškiai žino Bavarijos ribas. Svarbus valstybės mąstymas ir apsisprendimas, ar norima matyti Lietuvą kaip dešimties apskričių visumą, ar žvelgti į ją per etninių regionų prizmę. Jei KM taip grįstų savo matymą, labai sveikintume.

A.Gelūnas. Regioninių kultūros padalinių turėjimas Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos pagrindu ir man atrodo kaip sveikintinas žingsnis. Mes dar nekalbėjome apie tautines mažumas.

A.Medalinskas. Jos, matyt, rastų savo vietą kiekviename tokiame lietuviškame etniniame regione.

D.Urbanavičienė. Ir folkloras galėtų būti raktas integruoti Lietuvos tautines mažumas. Jie turėtų pasirodyti ir mūsų folkloro festivaliuose. Niekas taip nemyli kitų tautų kaip folkloristai.

Ar viską padarome dėl savo tautinės kultūros plėtros?

A.Medalinskas. Pažiūrėkime savikritiškai į tautinės kultūros plėtojimą Lietuvoje, o gal ir pasidžiaukime tuo, kas buvo gero padaryta.

Z.Kelmickaitė. Noriu pagirti Liaudies kultūros centrą už tautinio drabužio puoselėjimą. Kai per Dainų šventę buvo pristatyta jų kolekcija, visi aiktelėjo, paskui ėmė klausti, kur tai galėtų įsigyti. Dabar jų įsigyti gali kiekvienas. Ir dar noriu pasidžiaugti, kad, nors ir mes raunamės plaukus nuo galvos, dejuojame, kad visi išvažiuoja, niekada dar neturėjome tokių vaikų ir tiek folkloro ansamblių, ir pavienių atlikėjų kaip dabar. Tie vaikai ir gražiai aprengti, ir puikiai muzikos prasme paruošti. Interneto epochos vaikai natūraliai perima tautinę mūsų tradiciją. O mes plaukus raunamės. Plaukus rovėsi ir garbusis folkloristas Antanas Juška, kuris sakė: nebe taip dainuoja, nebe taip kasas pina.

A.Medalinskas. Jeigu vaikų folkloro ansambliai yra gražiai aprengti, o jų dalyviai gauna gerą muzikinį išsilavinimą, ar tai reiškia, kad Lietuvoje skiriama pakankamai pinigų folkloro tradicijoms plėtoti? O gal viskas daroma daugiau entuziastų dėka?

Z.Kelmickaitė. Finansavimo tikrai nepakanka. Nėra stabilumo. Niekada neaišku, kiek gausi pinigų. Bet tiems kolektyvams, kurie yra tikrai puikūs, valstybė padeda.

D.Urbanavičienė. Tačiau Kultūros rėmimo fondas mėgėjų menui, ne tik folkloro kolektyvams, bet ir teatrams, chorams skyrė tik 6 proc. iš 4,5 mln. litų. O juk folkloro diegimas, ypač vaikams, labai svarbus. Kai vaikai mokyklose išmoksta dainų, jų išmoko ir savo tėvus.

A.Medalinskas. Bet teko girdėti, kad vaikai, atvykę į Dainų šventę, galėjo ir nesulaukti šios šventės vakaro, nes jų nakvynei Vilniuje trūko finansavimo.

S.Liausa. Dainų šventės biudžetas - sudėtingas klausimas. Ypač jeigu žiūrėsime į KM galimybes. Atvežti vaikus ir nutiesti porą šimtų metrų kelio kainuoja tiek pat. Ir mūsų Vyriausybei reikėjo rinktis, kas svarbiau: vaikai ar šimtas metrų kelio. Pinigų vis dėlto surado.

A.Medalinskas. Gerai, kad šį kartą kultūra laimėjo. Bet ar visą laiką laimi?

V.Būdienė. Labai tikiuosi, jog valstybė pagaliau pripažins, kad valstybės pamatas yra kultūra. O pasibaigus krizei kartu su ekonomika pradės atsigauti ir kultūros biudžetas.

A.Medalinskas. Bet Vyriausybės inicijuotos Lietuvos strategijos 2030 projekte kultūra ir tauta yra nustumta į šalį. Gali būti pinigų valstybėje, bet jie tautinei kultūrai nebus skirti.

V.Būdienė. Taip, nepakanka suvokimo, kad tradicinė ir moderni kultūra yra labai svarbi. Prezidentė inicijavo kultūros politikos kaitos gaires kaip vieną iš savo kadencijos pirmųjų prioritetinių dalykų. Bet problema yra ta, kad Seimui tas gaires priėmus Vyriausybė jas įgyvendina vangokai.

D.Urbanavičienė. Bet šiose gairėse taip pat labai trūksta dėmesio tradicinei kultūrai.

Z.Kelmickaitė. Į tradicinę kultūrą turėtume žvelgti šių dienų akimis. Jeigu ją uždarysime į etninį sarkofagą, jis taps tiesiog grabu.

A.Medalinskas. Ir tai kalba viena folkloro entuziasčių Z.Kelmickaitė? Anksčiau, atrodo, jūsų požiūris buvo visiškai priešingas: negalima folkloro painioti su vadinamosiomis liaudies dainomis ir juo labiau su modernia kultūra. Kitaip folkloras išnyks ir liks tik kažkoks jo surogatas.

Z.Kelmickaitė. Aš ir neslepiu, kad mano požiūris pasikeitė kardinaliai. Ankstesnis požiūris buvo tam tikra gynybinė funkcija. Sakėme: nelieskime, išsaugokime autentiką...

A.Medalinskas. O dabar jau tos gynybinės pozicijos nereikia? Viskas gerai? Visas sąlygas turime šių dienų Lietuvoje tautinės kultūros sklaidai ir plėtrai, galime ją ugdyti tarp jaunų žmonių?

Z.Kelmickaitė. Šiandien labai trūksta visuotinumo. Airis bet kuriame pasaulio kampe sustabdytas padainuos dainą ir pašoks šokį. Jeigu šiandien žmogus - ar vaikas, ar suaugusysis - nori prisiliesti prie tradicinės kultūros, ji turi būti atvira. Nereikia scholastikos; kultūra turi būti gyva.

V.Būdienė. Buvau dainų šventėje Latvijoje. Mane sužavėjo, kad ten į šventę suvažiuoja visa Latvija. Ne tik atrinktieji, pateptieji chorai. Mūsų dainų šventės yra pernelyg elitinės: vienoje pusėje yra atlikėjai, o - kitoje žiūrovai. Aš pati ne kartą dainavau Dainų šventėje, studentų chore ir svarbiausia šventės dalis mums, dalyviams, prasidėdavo po tiesioginės televizijos, kada visi dainuodavome savo malonumui. Pradėdavome nuo "Lietuva brangi" ir taip išdainuodavome dar kelias valandas.

D.Urbanavičienė. Įdomu, ar dabar įvyktų dainuojanti revoliucija?

S.Liausa. Įvyktų.

A.Medalinskas. Iš pradžių reikia, kad žmonėse vėl atgimtų tas pasitikėjimas savo jėgomis, kaip buvo dainuojančios revoliucijos metais. Meilė gimtajam kraštui, savo valstybei. Pagarba savo tautos kalbai, istorijai ir kultūrai. Kol kas to nėra. Bet tikiuosi, kad šis meilės jausmas Lietuvai dar rusena ir jis atgims, o išvykusieji iš jos norės grįžti atgal.

S.Liausa. Iš tikrųjų kažkas mumyse buvo nutrūkę. Dabar tai nelengva atkurti. Nuo ko prasidėjo Dainų šventė? Žmonės talkininkaudavo vieni pas kitus ir po talkos uždainuodavo. Ši tradicija pas mus atėjo iš Šveicarijos, nors ten ji jau pradingo. Kaip ir Vokietijoje, Suomijoje taip pat. O mūsų mažose Baltijos valstybėse išliko. Bendruomenės terpėje visi yra dalyviai. Tie, kurie nori būti tik žiūrovai, į talką neina. Mes kuriame gyvąją tradiciją. Ne tik pas kaimynus išliko sveikas požiūris į tautos kultūrą. Likęs pasaulis pavydžiai žvelgia į mus visus, nes tokių tautinių švenčių nebeturi. Etninė kultūra, paveldas, liaudies menas yra didelis turtas. Tai reikia suprasti ir valstybinėms institucijoms, ir visiems Lietuvos žmonėms. Mažai valstybei reikia suvokti, kad nuo likusio pasaulio mes skiriamės būtent etnine kultūra ir privalome turėti saugiklius norėdami visa tai išlaikyti.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"