TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar valdžia nori išnaikinti vaikų gydytojus?

2010 11 12 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Ar galima pritarti valdžios norams atsisakyti vaikų gydytojų ir visą gydymą, įskaitant ir vaikų, patikėti plataus profilio šeimos gydytojams? Kokiais argumentais remiasi valdžia, žengdama šį žingsnį? Ką byloja kitų Europos valstybių patirtis? Ar negali veikti mišrus modelis, kai norintieji kreipiasi į pediatrus, o kiti - į šeimos gydytojus?

Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti sveikatos apsaugos viceministrė Nora Ribokienė, socialinės apsaugos viceministrė Skirma Kondratas, Lietuvos gydytojų sąjungos valdybos narė Kauno filialo pirmininkė vaikų gydytoja Virginija Lukšienė, Lietuvos pediatrų draugijos pirmininkas profesorius Arūnas Valiulis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

A.Medalinskas. Ar teisybė, kad dabar atsisakoma vaikų gydytojų ir paliekami tik šeimos gydytojai? Jeigu tokie planai jau įgyvendinami, ar nekyla rimtų problemų, kai vaikų sveikata ima rūpintis ir ne tos srities specialistai?

A.Valiulis. Daugelio vaikų sveikatos specialistų nuomone, Lietuvos vaikų sveikata prastėja. Tyrimai, atlikti 2009 metais kai kuriuose Lietuvos regionuose, parodė, kad mokyklose beveik neliko sveikų vaikų. Klaipėdoje kas trečias vyresnių klasių moksleivis dėl lėtinės ligos yra atleistas nuo fizinio lavinimo pamokų. Tarp 1-4 klasių moksleivių tokių vaikų yra 8,6 proc., o tarp 9-12 klasių moksleivių jau 34,4 procento. Tarptautinių tyrimų duomenimis, Lietuvoje sparčiai daugėja vaikų, sergančių ne tik lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, bronchų astma, bet ir tokiomis trečiojo pasaulio šalims būdingomis ligomis kaip mažakraujystė.

N.Ribokienė. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, žmogaus sveikata 50 proc. priklauso nuo jo gyvenimo būdo, 20 proc. lemia genetika, 20 proc. - aplinka, kurioje jis gyvena, ir tik 10 proc. priklauso nuo sveikatos priežiūros. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) visų pirma siekia gerinti visuomenės sveikatą, kad žmogus savo įpročiais nežalotų sveikatos, o ją saugotų. Aišku, svarbu, kad tie įpročiai susiformuotų ankstyvoje vaikystėje ir mokykliniame amžiuje. Deja, dabar tokia jautria tema kaip vaikų sergamumas dažnai spekuliuojama. Ypač tais susirgimais, kuriuos lemia netinkamos vaiko mokymosi sąlygos. Mūsų mokyklose taupoma elektra, dėl to nukenčia vaikų regėjimas, vaikai sėdi nepritaikytuose suoluose, o tai gresia laikysenos sutrikimais. Kitos lėtinės ligos tikrai neturi didėjimo tendencijų.

V.Lukšienė. Šiuo metu visuomenės ryšys su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis yra sužlugdytas. Visuomenės sveikatos specialistai ir mokyklų medicinos seserys pavaldūs visuomenės sveikatos biurams, o vaikų gydytojai dirba ne tik gydomąjį (tai mums norima įrodyti), bet ir profilaktinį darbą. Daugėja nutukusių vaikų, dažnesni vaikų hipertenzijos atvejai. To negalima nematyti.

N.Ribokienė. Profilaktinį darbą vykdo visų specialybių gydytojai, ne tik pediatrai. Mes siūlome atsakingai daryti sprendimus. Lietuvoje jau 10 metų pirminėje grandyje šeimos gydytojai prižiūri, gydo vaikus, o esant reikalui siunčia konsultuotis pas pediatrą. SAM panaikino siuntimo pas pediatrą apribojimus.

A.Medalinskas. Bet jeigu Jūsų paklausčiau tik kaip žmonių, kurie irgi turi vaikų, ar norėtumėte, kad Lietuvoje neliktų vaikų gydytojų? Net jeigu tai nurodo kieno nors priimtos politinės programos ir nuostatos?

S.Kondratas. Aš dirbu vaikų apsaugos srityje SAM. Taigi man, ir kaip pareigūnei, ir kaip mamai bei močiutei, kelia nerimą, kad pediatro mūsų krašte nebenorima laikyti pirminės sveikatos apsaugos grandies paslaugų teikėju. Kiek kalbėta Vaikų gerovės taryboje (VGT), su nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais asmenimis, kurie domisi šiuo klausimu, vyrauja nuomonė, kad pediatras yra tas, kuris turi atlikti prevencijos ir profilaktikos pareigą vaikų gydymo klausimais.

V.Lukšienė. Aš esu ir mama, ir močiutė, o pirminėje pediatrijos grandyje dirbu daugiau nei 30 metų. Šeimos gydytojais iš tikrųjų tapo ir pediatrai, ir terapeutai. Bet kažin ar tai įvyko jų pačių noru ir nemanau, kad tai gerai. Tik garbaus amžiaus gydytojams leista ramiai baigti savo praktiką.

Kas sumanė atsisakyti vaikų gydytojų?

A.Medalinskas. Vadinasi, ši idėja nėra šios Vyriausybės sugalvota, jeigu jau prieš 10 metų pradėta įgyvendinti? Kaip vis dėlto ji kilo?

V.Lukšienė. Tos idėjos siekia net 1992 metus. Dar Aukščiausiosios Tarybos iniciatyva buvo sukurta Nacionalinės sveikatos koncepcija, o jos iniciatoriai buvo Lietuvos gydytojų sąjunga, kuriai iš dalies aš dabar atstovauju.

N.Ribokienė. Ši idėja į Lietuvą atėjo kartu su šeimos gydytojo institucija. Nuo tada, be šeimos gydytojo, Lietuvoje dirba specialistų komandos, į kurias įeina chirurgas, akušeris-ginekologas, vidaus ligų gydytojas ir pediatras. Kai nauja Vyriausybė pradėjo darbą, ji rado ankstesnės Vyriausybės įsakymą, kuriuo remiantis nuo 2008 metų pabaigos turėjo nustoti galioti šių komandų veikla. Tokią politinę nuostatą išreiškė ir patvirtino Seimo Sveikatos reikalų komitetas. Nacionalinės sveikatos taryba 2009 metais pasiūlė uždrausti kurti naujas komandas. Ši taryba yra nepriklausoma institucija, veikianti prie Seimo. Ji neturi jokio pavaldumo ir tiesioginio ryšio su SAM. Taigi dvi svarbios institucijos pakartotinai patvirtino savo politines nuostatas. O buvęs sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas 2009 metų pradžioje padarė išlygą - dirbančioms specialistų komandoms leido tęsti veiklą, bet reikalavo naujų nebesteigti.

V.Lukšienė. Įvertinkime ir tai, kiek pastangų, išteklių buvo įdėta ruošiant vaikų gydytojus, o dabar kiek kainuoja juos perkvalifikuoti. Kaip šią politiką turi vertinti tie, kurie dar mokosi ir ruošiasi tapti vaikų gydytojais. Išgirdę žinią, kad vaikų gydytojų nebereikės, pas mus į kabinetą atėjo rezidentais vadinami terapeutai, kurie norėjo tik parašą gauti. Retas tikrai domisi vaikų sveikata, profilaktiniu vaikų tikrinimu.

A.Medalinskas. Tai kaip jie gydys vaikus?

N.Ribokienė. Svarstėme galimybę išplėtoti komandų darbą su pediatru priešakyje. Tačiau pasidomėję, kiek po pertvarkų Lietuvoje liko pediatrų, supratome, kad jų tokioms komandoms pakaktų tik didžiuosiuose miestuose.

S.Kondratas. Aš tikrai niekada nevertinau pediatro kaip minėtos specialistų komandos nario. Nevertinau ir kaip pareigūnė, ir kaip mama, močiutė. Pediatras moko tėvus, kaip jie turėtų elgtis, kaip turi auginti vaikus, kad jie būtų sveiki. Nežinau, ar tai sugebės padaryti šeimos gydytojas. Man pediatras ir toliau lieka labai svarbus pirminės grandies gydytojas, nepaisant visų kitų institucijų planų. Jei kas nors ką nors prieš 10 metų sumanė, dar nereiškia, kad mes turime būtinai tai tęsti.

V.Lukšienė. Čia ir yra problema. Tai buvo politinis sprendimas, o tokiais sprendimais galima ne tik daug gero padaryti, bet ir daug blogo. Jeigu šeimos gydytojas yra geras, pas jį prisirašo tūkstantis, du tūkstančiai, o rajonuose net trys tūkstančiai pacientų. Visi turime normuotą darbo dieną ir normuotą priėmimo laiką. Pediatras turi prisirašęs tik 600-700 vaikų ir jis juos apžiūrėti tikrai spės.

Norime būti kaip danai?

A.Medalinskas. Kieno modelis buvo pasirinktas Lietuvoje, kad įkūrus šeimos gydytojo instituciją, apie kurią tikrai gražiai daug buvo kalbama ne vienus metus, vėliau apsispręsta, nieko nesakant visuomenei, numarinti vaikų gydytojų specialybę Lietuvoje? Ar toks modelis dominuoja Europoje?

V.Lukšienė. Buvo paimtas danų pavyzdys. Bet jų teritorijoje gyventojai išsidėstę netolygiai, dažnai gyvena pavieniai žmonės, kuriems nereikia atskirai šeimos gydytojo ir pediatro. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas yra visiškai kitoks.

A.Medalinskas. Mes perėmėme skandinavų patirtį, o tos šalys - Norvegija, Švedija ir Danija - masiškai verbuoja atvykti pas juos mūsų gydytojus, nes jiems galbūt sistema nepasiteisino, o mes dabar norime eiti jų keliu. Kaip yra kitose Europos valstybėse?

N.Ribokienė. Pasaulyje yra įvairiausių modelių. Vienose šalyse vaikus gydo šeimos gydytojai, kitose - pediatrai, trečiose veikia mišrus modelis. Per pastaruosius metus jau 12 Europos Sąjungos (ES) valstybių (anksčiau buvo 6) vaikus gydo šeimos gydytojai, o ne pediatrai.

A.Valiulis. Šeimos gydytojo modelis buvo populiarus prieš 30 metų. Dabar daug valstybių bando grįžti prie mišraus modelio, nors susiduria su dideliu vaikų gydytojų stygiumi. Dabar 12 ES valstybių veikia šeimos gydytojo modelis, 11 - mišrus modelis, o 7 - tik pediatrinis. JAV pediatrų prižiūrimų vaikų skaičius, palyginti su prižiūrimų šeimos gydytojų, per dešimtmetį išaugo 15 proc. ir dabar pirminėje grandyje pediatrai prižiūri 71 proc. visų vaikų.

A.Medalinskas. Ar pediatrai turi kokių nors pretenzijų šeimos gydytojams, nes kartais atrodo, kad šių dviejų sistemų gydytojus norima supriešinti?

A.Valiulis. Kartais susidaro įspūdis, kad sveikatos sistemos valdininkai to ir siekia. Šeimos gydytojo institucija labai svarbi mūsų sveikatos sistemos dalis. Mes kalbame ne apie šeimos gydytojų naikinimą, mes klausiame, kodėl diskriminuojami pediatrai? Kodėl jiems nuo 2009 metų pradžios draudžiama pradėti dirbti pagal specialybę, kai pirminėje sveikatos priežiūroje trūksta gydytojų? Ir niekaip negalime valdžiai įrodyti, kad tai yra Žmogaus teisių ir Konkurencijos įstatymų pažeidimas.

N.Ribokienė. 2009 metais sveikatos apsaugos ministras padarė išlygą ir priėmė kompromisą, leidžiantį pediatrui dirbti komandoje.

A.Valiulis. Tikrai padarytas "kompromisas", po kurio ligonių kasos neperka pediatro paslaugų, o Akreditavimo tarnyba nelicencijuoja jo darbo vietos. Jie negali pradėti dirbti nei kaip pirminės grandies, nei kaip antrinės grandies pediatrai.

A.Medalinskas. Ar jūs norite, kad dar ir pediatrai eitų į darbo biržą arba emigruotų? Ar tai ne absurdas?

N.Ribokienė. Ne, žinoma, niekas to nenori. Nemaža dalis pediatrų jau persikvalifikavo į šeimos gydytojus, o kiti gali sėkmingai dirbti antrinėje ar stacionaro grandyje.

A.Valiulis. Gydytojas, ką tik baigęs 11 metų valstybės finansuojamas studijas ir tapęs pediatru, priverstas "persikvalifikuoti", stoti į komercinę šeimos gydytojo rezidentūrą ir mokėti iš savo kišenės po 23 tūkst. litų per metus. Draudimai, ribojantys įsidarbinimą pirminėje priežiūroje, įsigaliojo nuo 2009 metų pradžios, o vien šiemet į pediatrinių specialybių rezidentūrą Lietuvos aukštosiose mokyklose priimta per 50 žmonių. Ką jie veiks po penkerių metų? Emigruos? Persikvalifikuos? Tikrai nesuprantu, kodėl nenorima, kad Lietuvoje būtų sukurta mišri sistema.

N.Ribokienė. Teikiamų pasiūlymų esmė - kad pediatras vėl grįžtų į pirminę grandį ir kad egzistuotų mišrus paslaugų teikimo modelis. SAM, norėdama pasitikslinti, ar pasikeitė nuostata kitų institucijų, kurios sprendimus ir rekomendacijas teikia ministerijai, šių metų rugsėjo 24 dieną surengė posėdį. Dalyvavo Nacionalinės sveikatos tarybos, prezidentūros, Ministro pirmininko tarnybos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vilniaus universiteto, Seimo Sveikatos reikalų komiteto, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai. Niekas nepritarė keisti anksčiau padaryto sprendimo. Visi įsitikinę, kad keisti sistemą, kuri kuriama daugiau nei 10 metų, nėra tikslinga. Taip įsitikinusi ir prezidentės patarėja, kuri yra pediatrė.

A.Valiulis. Bet tame posėdyje ministerijos atstovai visiems susirinkusiesiems iš karto pranešė, kad Lietuvoje vaikų sveikatos problemų nėra.

S.Kondratas. Manęs, kaip vartotojos, netenkina ta norima kurti ir daug kur jau egzistuojanti sistema tiek laiko, kurį turi praleisti laukdamas paslaugos suteikimo, tiek ir valstybės investuotų pinigų atžvilgiu. Užregistruoji vaiką pas šeimos gydytoją, o jis tave siunčia pas pediatrą, kuris dabar yra traktuojamas kaip specialistas, nors jis irgi gali nusiųsti dar pas kitą gydytoją. Žmogus praranda daug laiko, vaikščiodamas iš kabineto į kabinetą, o valstybė ir daug pinigų.

N.Ribokienė. Žinodama šią problemą aš neseniai lankiausi Marijampolės rajone, Igliaukos ambulatorijoje. Ten dirba dvi gydytojos. Paklausiau, ką jos manytų, jeigu į pirminę grandį grįžtų pediatras? Išgirdau, kad tiek gydytojai, tiek tėveliai yra įpratę prie dabartinio modelio ir nėra ko kaitalioti. Sistema jau nusistovėjo. Nuo kaitaliojimo tikrai niekam geriau nebus, greičiau priešingai.

A.Medalinskas. Bet mes nešnekame apie kaitaliojimą. Klausiu tik, kodėl ši sistema tokia griežta pediatrų atžvilgiu? Kodėl ji negalėtų būti mišri? Kodėl vaikų gydytojams neleidžiama dirbti ten, kur yra to poreikis: miestuose ir didesniuose miesteliuose?

N.Ribokienė. Žiūrėdama į ateitį, matydama, kad atsiranda naujų svarių argumentų, SAM pasirengus naujoms diskusijoms. Bet sprendimai priklauso ne tik nuo ministerijos. Reikės sutarimo visų suinteresuotų institucijų bei profesijų atstovų.

S.Kondratas. Jūs sakote, kad buvo derinta su visomis institucijomis, kurios priima sprendimus. Bet jei iš tikrųjų 50 proc. žmogaus sveikatos priklauso nuo pačių žmonių, o 20 proc. nuo aplinkos, reikia tartis ir su pacientų atstovais, su vaikų interesams atstovaujančiomis organizacijomis, Vaiko gerovės taryba, galų gale padaryti žmonių apklausą.

Ar Lietuvoje netrūksta dėmesio vaikų sveikatai?

A.Medalinskas. Visa tai išgirdus kyla klausimas: ar mūsų valstybėje netrūksta dėmesio vaikų sveikatai, jei šitaip galima elgtis su vaikų gydytojais?

A.Valiulis. Trūksta. Beje, Vyriausybės programoje įrašyta, kad ji skirs ypatingą dėmesį vaikų sveikatai, tačiau matome priešingą rezultatą.

N.Ribokienė. Sveikatos sistemos plėtros 2010-2015 metais metmenyse numatyta: "(...) prioriteto tvarka toliau plėtoti šeimos gydytojo ir slaugytojo paslaugas plečiant jų teikimo apimtis ir formas, išlaikant nuoseklumą ir prioritetinį dėmesį vaikų sveikatai".

A.Valiulis. Tačiau vaikų sveikatos klausimas atskiru straipsniu neišskirtas. Pediatrai nuolat kelia klausimą, kad vaikų sveikatos sistema, apimanti pirminę vaikų sveikatos priežiūrą, ligonines, reabilitacijos įstaigas, ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigas, būtų aptarta rengiamuose Lietuvos sveikatos sistemos plėtros 2010-2015 metų metmenyse. Tą patį SAM ne kartą ragino daryti tarpžinybinė VGT, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba, Ministro pirmininko tarnyba. Kaip manote, ar buvo atsižvelgta nors į vieną pataisą ar siūlymą?

A.Medalinskas. O kas pasikeistų, jeigu būtų išskirta atskiru straipsniu?

N.Ribokienė. Šie metmenys yra konceptualus dokumentas. Kai jis bus patvirtintas, bus rengiamas detalus priemonių planas jam įgyvendinti.

A.Valiulis. Visais būdais mėginama neigti vaikų sveikatos sistemą, nors tai ne mūsų sugalvotas, o PSO terminas, ginamas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos. Kodėl? Ko gero todėl, kad nebūtų kaltų dėl dabartinės Lietuvos vaikų sveikatos būklės, nevykusių sveikatos priežiūros pertvarkos eksperimentų, nereikėtų skaičiuoti, ar proporcinga Privalomojo sveikatos draudimo fondo dalis tenka vaikų sveikatai, ar nemėginama sveikatos priežiūros organizavimo problemų spręsti vien vaikų sveikatos finansavimo mažinimo sąskaita.

Ir tuose Sveikatos metmenyse apie vaikus nekalbama. Tarpžinybinė VGK griežtai pasisakė, kad tai yra vaiko teisių pažeidimas, bet nieko nebuvo pakeista. Vaikų sveikata taip ir liko tarp eilučių. Bet kaip galima neigti tai, kas visame pasaulyje yra prioritetas.

N.Ribokienė. Rengdami metmenis laikėmės nuostatos, kad sveikatos sistemoje svarbiausias yra pacientas, o Lietuvos valstybės sveikatos sistemos politika yra formuojama ir įgyvendinama remiantis lygybės principu, t. y. sveikatos priežiūra turi būti prieinama visiems gyventojams, neatsižvelgiant į amžių, lytį, rasę, tautybę ar socialinę grupę. Yra kelios opiausios problemos. Tai nepakankamas sveikatos politikos nuoseklumas, nelabai aktyvi organizavimo sistema, nepakankama gyventojų atsakomybė. Ir nesvarbu, kas tas pacientas: suaugusysis ar vaikas.

Kas yra vartininkas?

A.Medalinskas. Ar galima žiūrėti į vaiko sveikatą kaip į suaugusiojo? Vaiko juk labai jautrus organizmas.

N.Ribokienė: Norint suprasti padarytą sveikatos apsaugos reformą šioje srityje, reikia suvokti ir šeimos gydytojo koncepciją, kaip ji suprantama Europoje, o dabar ir Lietuvoje. Šeimos gydytojas yra vartininkas, kuris stebi bendrą šeimos sveikatą. Kai mato gresiantį įvartį, jis atremia problemą arba nukreipia kitam specialistui.

A.Medalinskas. Galbūt kaip tik tas pediatras ir yra vartininkas? Juk vaikas auga, bręsta ir laiku neišspręsta problema gali turėti rimtų pasekmių.

N.Ribokienė. Šeimos gydytojo misija - domėtis visa šeima. Kai matai, kuo kvėpuoja, kuo gyvena visi šeimos nariai, nesudėtinga apžiūrėti vaiką ir tiksliai nustatyti jo problemas. Šeimos gydytojo funkcija ir yra stebėti vaiką nuo gimimo iki pat senatvės - jo aplinką, mitybą, veiklą, tėvų ligas, jų profesinę bei asmeninę riziką ir t. t. Geras šeimos gydytojas turi daug informacijos. O jeigu kyla problema, galima papildomai konsultuotis ir su pediatru ar kitu specialistu.

V.Lukšienė. Ir aš kaip vaikų gydytoja visų pirma susirenku šeimos duomenis, nes negaliu apžiūrėti naujagimio nepatikrinusi šeimos sveikatos. Vaikų gydytojai ypač orientuoti į profilaktiką. Mes žinome, kurie skiepai yra finansuojami valstybės. Šeimos gydytojai tai irgi stengiasi išmokti, tačiau jų žinių tikrai nepakanka. Yra begalė naujų skiepų ir be galo daug faktorių, kuriuos tiesiog būtina gydytojui žinoti.

N.Ribokienė. Skirkime svarbiausius dalykus. Šeimos gydytojas yra tarsi vartininkas. Tačiau jei jam reikia kitos nuomonės, didesnio išmanymo, gali kreiptis į pediatrą. Jie neišnyko.

A.Medalinskas: Dar neišnyko, bet po tokios sveikatos apsaugos politikos gali ir išnykti.

A.Valiulis. Jie "persikvalifikuoja".

A.Medalinskas. Arba emigruoja. Niekaip nesuprantu, kam reikia naikinti gerai veikusią vaikų gydymo sistemą? Dar sovietmečiu Lietuva didžiavosi gerais šios srities specialistais ir išaugino tikrai garbingą vaikų gydytojų rengimo bei tobulinimosi mokyklą. O dabar visa tai naikinama.

N.Ribokienė. Daugelis pediatrų per šiuos 10 metų jau tapo šeimos gydytojais. Suprantu, ką norite pasakyti, bet pabrėžiu, kad tai nėra vienos institucijos sprendimas. Tame pačiame Sveikatos apsaugos sistemos plėtros metmenų projekte ir kituose dokumentuose išdėstytos konsoliduotos atsakingų institucijų pažiūros ir nuostatos, kurias ministerija visai neseniai patikrino. Jeigu manome, kad dar kartą reikia visiems susirinkti ir iš naujo visa tai svarstyti, SAM atvira diskusijoms.

Ar viskas slypi Pasaulio banko paskoloje?

A.Medalinskas. Bet gal jūs turite argumentų, išskyrus tai, kad sprendimas priimtas, ir viskas. Gal ir yra valstybės ar Vyriausybės finansinių įsipareigojimų kokiai nors finansinei institucijai? Žmonės tai turi žinoti. Kitaip viskas, kas vyksta, labai keistai atrodo. Ar galite pateikti argumentų, kodėl negali būti mišrios sistemos.

N.Ribokienė. Į naująją gydymo sistemą daug investuota. Įkurta šeimos gydytojo institucija, kuri prižiūri vaiką ir visą šeimą. Dabar skundžiamasi, kad pediatrai neįdarbinami pirminėje grandyje. Tačiau vaikų gydytojai gali dirbti kaip specialistai ar konsultantai antrinėje ar stacionarinėje grandyje.

V.Lukšienė. Reikia pasakyti vieną svarbų dalyką. Prieš 10 metų pediatrai, kai persikvalifikavo į šeimos gydytojus, gavo Pasaulio banko paramą privačiai veiklai. Tai buvo labai didelis saldainis.

A.Medalinskas. Čia jau tampa aiškiau. O valstybė tą paskolą garantavo?

V.Lukšienė. Norėta sutaupyti lėšų, tad stengtasi, kad kuo daugiau paslaugų teiktų vienas gydytojas.

A.Valiulis. Realybė yra kitokia. BVP dalis vieno gyventojo sveikatos priežiūrai šeimos gydytojo modelį pasirinkusiose valstybėse yra vidutiniškai 1,7 karto didesnė, palyginti su pediatrinį modelį pasirinkusiomis šalimis. Šeimos gydytojo modelis reikalauja papildomai išplėtoto neatidėliotinos vaikų pagalbos skyrių tinklo, gerai funkcionuojančios Visuomenės sveikatos tarnybos ir vaikų slaugytojų, dirbančių kartu su šeimos gydytoju. Viso to pas mus nėra. Be to, kai kuriuose kraštuose atlikti tyrimai rodo, kad šeimos gydytojo prižiūrimas vaikas mokesčių mokėtojams kainuoja beveik 2 kartus daugiau negu pediatro prižiūrimas vaikas. Šeimos gydytojas kur kas dažniau siunčia vaikus į ligoninę ir išrašo daugiau vaistų, pirmiausia antibiotikų, taip pat jo prižiūrimi vaikai dažniau sirgo mažakraujyste, rachitu. ES šeimos gydytojas vaikų ligų mokosi 4 mėnesius, t. y. maždaug 12 kartų trumpiau negu pediatras.

N.Ribokienė. Norėčiau grįžti prie Igliaukos pavyzdžio. Ten žmonės bet kuriuo paros metu gali konsultuotis su gydytoju. Jis gyvena tame pačiame ambulatorijos pastate ir gali patarti, kaip vartoti medikamentus, o jei nutiko kas nors rimtesnio, ir apžiūrėti. Mes galime pasiūlyti mišrią sistemą, bet tokiu atveju vėl visiems reikia susėsti ir viską ramiai aptarti. Pastaruoju metu dažnai girdime, kad pediatrai yra skriaudžiami. Aš, kaip ministerijos atstovė, galiu pareikšti, jog mums svarbiausia vaikas, kad jam reikiamos paslaugos būtų prieinamos.

A.Medalinskas. Kieno darbo krūvis yra didesnis: pediatro ar šeimos gydytojo?

V.Lukšienė. Lietuvoje nėra darbo krūvio sistemos, patvirtintos valstybės mastu. Kiekviena įstaiga sukuria savo sistemą ir taip prieinama iki absurdo.

N.Ribokienė: Iki 2001 metų egzistavo patvirtinti laikinieji darbo krūviai. 2001-aisiais ministras Vinsas Janušonis gydymo įstaigų vadovams suteikė teisę suderinus su Stebėtojų taryba patiems nusistatyti darbo krūvius. Jeigu tas procesas normaliai veiktų, viskas būtų gerai. Bet iš tikrųjų taip nėra. Tai žinodami darbo krūvių nustatymą įrašėme į Vyriausybės programą. Pirmiausia suvienodinome savaitės darbo laiko ir atostogų trukmę. Daugumai darbuotojų savaitės darbo laiką sutrumpinome, o atostogas pailginome. Be to, vykdomas projektas "Medicinos personalo skaičiaus, poreikio ir darbo krūvio bandomoji "dienos fotografija", leisiantis parengti bendrą metodiką medicinos darbuotojų darbo krūviams nustatyti.

Gal dar nevėlu įkvėpti vilties vaikų gydytojams?

A.Medalinskas. Kiek dar liko Lietuvoje pediatrų? Kiek jų dar neemigravo ar nepersikvalifikavo, nors ir skaudama širdimi, kad valstybė nevertina jų profesijos, juo labiau suvokdami, kad galėjo tapti kieno nors interesų aukomis?

N.Ribokienė. Kadangi politinė nuostata dėl šeimos gydytojo institucijos mūsų šalyje įsitvirtino jau senokai, daug pediatrų per tą 10 metų laikotarpį tapo šeimos gydytojais. Įvyko virsmas ir funkcijų persiskirstymas - šeimos gydytojai apžiūri ir vaikus, o pediatrai tapo šeimos gydytojais. Šiandien šeimos gydytojai gydo 70 proc. Lietuvos gyventojų.

A.Valiulis. Lietuvoje yra 1100 pediatro licenciją turinčių gydytojų. Mūsų duomenys skiriasi nuo pateikiamų SAM. Dabar apie pusę Lietuvos vaikų prižiūri pediatrai. Taigi, mums dar ne per vėlu svarstyti, ar tikrai reikia išnaikinti paskutinius pediatrus. Juk gali nutikti kaip Švedijoje - mėginama sugrąžinti, tačiau nebėra ką. Tai buvo prievartinis procesas, kuriam gydytojai iki šiol priešinasi, net žinodami tuos stimulus.

A.Medalinskas. Ar įmanoma rasti kompromisą - kad ir valstybės skiriamos lėšos šeimos gydytojams nebūtų išleistos vėjais, ir vaikų gydytojai galėtų dirbti?

N.Ribokienė. Visi turime bendrą norą ir siekį, kad vaikai augtų sveikesni, o jų priežiūra būtų kokybiškesnė. Kita vertus, matyti ir tai, kad prisidengiant opiu vaikų sveikatos priežiūros argumentu siekiama savų interesų. Vienokiu ar kitokiu metodu paslaugos vaikams bus teikiamos. Jei politikai ir paslaugų teikėjai susitars ir nuspręs, kad tą modelį reikia koreguoti, SAM tokiai pozicijai visada atvira.

S.Kondratas. Matau pozityvų SAM norą taupyti lėšas ir vartininko sistema yra racionalus principas. Tačiau sveikata yra pernelyg svarbi sritis žmogui, kad ją galima būtų patikėti vien specialistams. Vaikų sveikatai iš tikrųjų reikėtų skirti ypatingą dėmesį.

A.Valiulis. Problema tikrai egzistuoja. Norint šią problemą įveikti, reikia ją įvardyti. Kai kuriems skaudiems SAM sprendimams aš pritariu, nors kiti pediatrai ir ne. Bet tai liečia labiau stacionarią pagalbą. Tačiau svarbiausia, kad SAM trūksta kompetencijos vaikų sveikatos klausimams spręsti.

A.Medalinskas. Susidariau įspūdį, gal ir klaidingą, kad ne visos valdžios institucijos pritaria eksperimentui su vaikų gydytojais, o SAM argumentas dažnai tik vienas: daryti, kas pradėta.

S.Kondratas. VGT nariai išsakė savo nuomonę, kad vaikų sveikatai reikia skirti atskirą pastraipą. Tačiau metmenų tikslai yra labai nekonkretūs, neaišku, kokių rezultatų galima tikėtis. Ir kai paklausėme, kokiu pagrindu aiškumas dėl vaikų sveikatos atsiras priemonių plane, kai nieko nepaminėta gairėse, SAM atstovė nieko ir nepažadėjo. Tai ir kelia nerimą.

N.Ribokienė. Mūsų sveikatos sistemos problema: nėra išlaikomas sveikatos politikos tęstinumas. Ateina nauja valdžiai, ir tai, kas daryta anksčiau, labai dažnai nubraukiama. Mes šią problemą įvardijome Sveikatos sistemos plėtros 2010-2015 metais metmenyse. Tai yra didžiausia problema.

A.Valiulis. Nesprendžiama problema didėja, o kai stinga argumentų, galima mėginti ieškoti interesų. Tačiau, mano nuomone, visiems reikėtų siekti, kad politika, kuria kartais taip norisi prisidengti, neužgožtų atsakomybės ir tikrųjų vertybių.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"