TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar valdžia nori matyti aktyvią visuomenę?

2011 12 02 5:00

Įvairūs valdžios atstovai dažnai apgailestauja, kad Lietuvoje nėra aktyvios visuomenės ir jos dialogo su valdžia. Tačiau kodėl Lietuvoje visuomeninės organizacijos net neturi teisinio pagrindo būti įsteigtos? Kodėl jos suplakamos su viešosiomis įstaigomis, kurias valdžia pati ir įkuria? Ar Lietuvos valdžia nori matyti laisvą visuomenę, lygiavertę dialogo partnerę?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti prezidentės patarėja Virginija Būdienė, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Audra Mikalauskaitė, Teisingumo ministerijos Registrų departamento Juridinių asmenų ir religijų reikalų vedėjos pareigas laikinai einanti Reda Kazlauskaitė ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kai viskas gerokai supainiota

A.Medalinskas. Koks valdžios institucijų požiūris į pilietišką visuomenę? Dažnai kalbama, esą lietuviai iš prigimties pasyvūs, bet taip sakantieji gal nežino, kad šiam pasyvumui turi įtakos ir teisinė bazė Lietuvoje. Pasakykite, kas Lietuvoje, remiantis dabar veikiančiais įstatymais, yra visuomeninės organizacijos ir nevyriausybinis sektorius? 

R.Kazlauskaitė. Teisės aktuose iki šiol nenustatyta, kas yra nevyriausybinis sektorius ir nevyriausybinė organizacija, taip pat visuomeninės organizacijos. Lietuvoje veikia tik Asociacijų įstatymas, aprėpiantis draugijas, visuomenines organizacijas. Jame

įvardijamos organizacijos, siekiančios visuomenei naudingų tikslų. Nevyriausybinėmis organizacijomis gali būti ir viešosios įstaigos, neribojama, kas gali jas steigti. Tokią teisę turi tiek valstybė, tiek savivaldybė, tiek privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys.

A.Medalinskas. Bet taip atveriamos didelės landos valdžios žmonėms piktnaudžiauti ir naudotis nelygiaverte padėtimi. Visuomeninės organizacijos, neturinčios jokios valstybinių institucijų ar savivaldybių kapitalo dalies, atsiduria tokioje pačioje teisinėje situacijoje kaip ir viešosios įstaigos, kuriose neretai koks nors valdžios žmogus dar įdarbina savo šeimos narius, o partijos veikėjas - partijos bičiulius, kad būtų galima pasinaudoti valstybės lėšomis. 

V.Būdienė. Iš tiesų esama didelių spragų, susijusių su nevyriausybinių organizacijų veiklos teisiniu reglamentavimu. Pradedant apibrėžimu, kas jos yra, ir baigiant finansavimu, iš biudžeto gautų lėšų kontrole. Šiuo metu kalbėdami apie nevyriausybines organizacijas sunkiai įvardijame, apie ką šnekame. Bet kurios viešosios įstaigos atstovai, matyt, teigtų, kad jų įstaiga yra nevyriausybinė organizacija, ir nesvarbu, kas ją įkūrė. Laikantis tokios logikos net savivaldybių įsteigtos viešosios įstaigos dėl teisinio vakuumo gali priskirti save prie nevyriausybinių organizacijų. Paradoksas.

A.Medalinskas. Pavyzdžiui, VEKS, dėl kurios veiklos neskaidrumo buvo tiek kritikos.

V.Būdienė. Jau vien žodžiai "nevyriausybinės organizacijos" sufleruoja, kad jos turėtų būti susijusios su visuomenės saviorganizacija, visuomenės savanorišku dalyvavimu tam tikroje veikloje. Galbūt teikti kai kurias paslaugas, rūpintis savo grupės, bendruomenės ar visos visuomenės bendrais reikalais ir rūpesčiais. 

A.Medalinskas. Būtent taip. Demokratiniame pasaulyje puikiai suvokiama, kas yra nevyriausybinis sektorius ir visuomeninės organizacijos, tik Lietuvoje - ne.

V.Būdienė. Pasaulyje esama įvairių apibrėžimų ir įvairios praktikos - nuo visiškai nepriklausomo iki manipuliuojamo nevyriausybinio sektoriaus. Tam turi įtakos visuomenės branda ir šalies demokratija. Gal vertėtų gerai juos išstudijuoti ir pritaikyti sau, sukurti deramą savo teisinę sistemą, nes tai, kaip Lietuvoje yra reglamentuojama dabar (tiksliau, nereglamentuojama), sukelia daug maišaties ir net suteikia neskaidrumo nevyriausybinių organizacijų veiklai bei jų dialogui su valdžios sektoriumi. 

R.Kazlauskaitė. Balandžio mėnesį Vyriausybė pristatė Seimui Finansavimo nevyriausybinėms organizacijoms teikimo ir kontrolės įstatymo projektą, kuris numato skaidresnį nevyriausybinių organizacijų, teikiančių naudos visuomenei, finansavimo modelį. Šiame projekte apibrėžta, kad nevyriausybinė organizacija yra nuo valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų nepriklausomas, laisvai susivienijęs visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra pelno ar politinės valdžios siekis arba vien religinio kulto poreikių tenkinimas. Siūloma, kad valstybė ar savivaldybė negali turėti daugiau kaip trečdalio balsų visuotiniame tokio juridinio asmens dalyvių susirinkime. 

A.Medalinskas. O kam visuomeninei organizacijai apskritai reikalinga valdžios dalis? 

R.Kazlauskaitė. Šis projektas - kompromisinis. Jį teko derinti tiek su institucijomis, tiek su nevyriausybinėmis organizacijomis. 

A.Medalinskas. Su tomis, kurios turi dalį valstybės kapitalo? 

R.Kazlauskaitė. Su visomis. Ir nelabai buvo pastabų, siūlymų, kad valstybė ar savivaldybė nedalyvautų šių organizacijų veikloje.

V.Būdienė. Kalbant apie kompromisą, manau, kai kurios nevyriausybinės organizacijos, viešosios įstaigos tikėjosi, kad joms veikti bus lengviau, jei tarp steigėjų ar dalininkų bus savivaldybių arba valstybės institucijų. Kartais tai - "buitinis" kompromisas dėl kitų teisės aktų, kurie leidžia atpiginti, pavyzdžiui, nuomą ar ką nors panašaus. Tačiau kompromisai kainuoja, o kaina - prarastas skaidrumas ir konformizmas. Kai kurios nevyriausybinės organizacijos manė, kad jei steigėja arba dalininkė yra savivaldybė, kitai biudžetinei įstaigai (tarkime, universitetui) bus lengviau siekti tikslų. Tokie kompromisai daug ką sujaukė nevyriausybiniame sektoriuje. 

A.Medalinskas. Ir dabar tuose įstatymuose painiojami du dalykai. Mokykloms, ligoninėms, universitetams gal ir naudinga turėti dalį valstybės ar savivaldybės kapitalo, bet galbūt šias organizacijas reikėtų atskirti nuo visuomeninių, o tada žiūrėti, kokia iš tikrųjų yra visuomeninių organizacijų padėtis Lietuvoje, nepainioti jų su visomis tomis viešosiomis įstaigomis?  

R.Kazlauskaitė. Esama nemažai nevyriausybinių organizacijų, kuriose valstybės ar savivaldybės dalis - tik vienas litas. 

A.Medalinskas. Ir per tą vieną litą sukuriamos nelygiavertės sąlygos. 

R.Kazlauskaitė. Arba duodamos patalpos. 

A.Medalinskas. O jūs žinote, kiek visuomeninių organizacijų, dirbančių labai svarbų darbą valstybei, žadinančių mūsų tautiškumą, dėmesį kultūrai, istorijai, garsioms praeities asmenybėms, išvis neturi patalpų. Ir to trečdalio balsų - taip pat. Dėl to šios organizacijos gali būti nepriklausomos nuo valdžios, bet jų padėtis - nelygiavertė. Jeigu, pavyzdžiui, aplinkosaugos, paminklosaugos, antikorupcinės organizacijos kreiptųsi dėl Europos Sąjungos paramos, kai reikia ir valstybės ar savivaldybės įnašo, jos susidurtų su problema, nes Lietuvoje nėra mechanizmo, kaip ši parama gali būti suteikta atsižvelgiant į tai, kiek naudos visuomenei ir valstybei tos organizacijos duoda. Jaučiate skirtumą? Vienoms valdžia šiandien suteikia šiltnamio sąlygas, o kitoms - visiškai nieko.

V.Būdienė. Esate teisus. Kol kas visuomeninių organizacijų Lietuvos teisinėje bazėje nėra, išskyrus asociacijas ir labdaros fondus. 

R.Kazlauskaitė. Anksčiau tokį įstatymą turėjome, bet 2004-aisiais jis buvo sujungtas su Asociacijų įstatymu ir dabar reglamentuoja visuomeninių organizacijų veiklą.

V.Būdienė. Reikia naujo teisinio dokumento, kuriame būtų reglamentuojama, kas yra tos visuomeninės organizacijos, aptarti jų finansavimo, organizavimo pagrindai, registras. Prie prezidentūros buvome sukvietę grupelę nevyriausybinių organizacijų atstovų, kad paragintume apsvarstyti ir rengti Nevyriausybinių organizacijų (NVO) įstatymo projektą. Beje, tas Teisingumo ministerijos įstatymo projektas, mano galva, yra nepakankamas. Kodėl šios ministerijos rengto projekto įstatymas reikalingas tik kaip "NVO finansavimo ir kontrolės įstatymas"? Kodėl vengiame visos nevyriausybinių organizacijų politikos įvardijimo? Galbūt jame vertėtų išskirti dvi nevyriausybinių organizacijų grupes: grupinio intereso ir visuomeninio arba viešojo intereso nevyriausybines organizacijas. O gal nevyriausybinėmis laikyti visas organizacijas, kurios yra labdaros ir paramos gavėjos? Viena akivaizdu - reikia naujos teisinės NVO bazės, bet būtų gerai, kad atsirastų daugiau politikų, kuriems ši sritis rūpėtų.

A.Mikalauskaitė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija susiduria su įvairių socialinių grupių interesais. Iškyla klausimų ir dėl tų interesų atstovavimo priimant vieną arba kitą sprendimą, rengiant įstatymų projektus. Reikia ieškoti visuomeninių organizacijų pasitelkimo formų, kad jos galėtų dalyvauti tame procese kaip jaunimo, neįgaliųjų, vaiko gerovės organizacijos. 

Gera visuomenė tik ta, kuri palanki valdžiai?

A.Medalinskas. Bet problemų, atrodo, kyla dėl Trišalės tarybos. Kai kurios organizacijos nesupranta, kodėl jos negali ten dalyvauti, nors atitinka visus kriterijus. Negi valdžia skirsto organizacijas į tas, kurios jai artimesnės, mielesnės, ir visas kitas? 

A.Mikalauskaitė. Trišalė taryba - svarbi organizacija, joje verslas ir darbdaviai derina savo interesus. Tačiau neturime aiškaus visuomeninių organizacijų apibrėžimo, todėl viena jų ten patenka, o kita - ne, nors irgi atstovauja tai grupei.

V.Būdienė. Visa tai dėl to, kad Lietuvoje, deja, visiškai nėra nevyriausybinių organizacijų politikos. Ji dažnai pakeičiama "tuo", ko reikia viešajam sektoriui. Ieškoma pritariančiųjų viešojo sektoriaus arba politikų idėjoms ir dirbama beveik tik su palankiomis organizacijomis. Bet nevyriausybinės organizacijos atstovauja įvairioms idėjoms. Jos gali ir nesutapti su tuo metu populiariomis, masinėmis nuostatomis ar vyraujančiomis politinėmis idėjomis. 

A.Medalinskas. O kai visuomeninių organizacijų pozicija nėra lygiavertė ir kai jos su nevyriausybinėmis suplakamos į tą pačią krūvą, valdžia išgirsta balsą tik tų, kurios dažnai iš tos pačios valdžios gavo lėšų savo veiklai. Taip dingsta kritiška nuomonė visuomeniniame gyvenime arba ji nustumta į pakraštį.

A.Mikalauskaitė. Sutinku, kad yra problemų, bet patirtį kaupiame augdami, keisdamiesi, kurdami bendrą valstybę. Prieš dešimtmetį suvokimas buvo vienoks, dabar - kitoks. Kai daugiau finansinės paramos ateidavo iš užsienio, buvo aišku, kad yra trys finansavimo šaltiniai, ir valstybė prisidėdavo iš dalies. Kai viskas pasikeitė, alternatyvos viešajam finansavimui neatsirado. O verslo struktūros nelinkusios remti nevyriausybinio sektoriaus. 

A.Medalinskas. Arba jei remia, ko nors už tai gali ir paprašyti. 

A.Mikalauskaitė. Augimas - ne vienos dienos ir ne vieno įstatymo reikalas. Įstatymai neprigyja jiems neparuoštoje dirvoje. 

A.Medalinskas. O gal patys įstatymai dabar supainioja situaciją? Kodėl negalima aiškiai pasakyti, kad visuomeninės organizacijos yra tos, kurios neturi nė vieno lito iš valstybės kišenės, bet valstybė (tai gali būti ne tik valdžia, bet ir visuomenė) pati nutaria, kurių organizacijų veikla naudinga jai, ir tas paremia? 

V.Būdienė. Kai kurios nevyriausybinės organizacijos - kaip karti piliulė valdžiai. Galbūt dėl to šių organizacijų ir valstybės santykis neaiškus. Su tuo sietinos ir finansavimo problemos. Mūsų valstybėje nėra išspręsti nevyriausybinių organizacijų rėmimo klausimai. Žinoma, labai gerai, kad galime tuos 2 proc. pervesti ten, kur norime. Bet juk pradinė idėja buvo susijusi su nevyriausybinių organizacijų galimybe gauti finansinės paramos iš piliečių. Tačiau net savivaldybių, valstybės įsteigtoms biudžetinėms įstaigoms, mokykloms ir darželiams buvo suteikta teisė gauti tuos procentus. Ir dabar neretai matome, kaip ta idėja išsigimsta.

Kaip valdžia atrenka, kam skirti paramą? 

A.Medalinskas. Lietuvoje daug veiklos finansuojama per projektus, kurie eina per ministerijas, savivaldybes. Kadaise tai laikyta labai geru sprendimu. Dabar aiškėja, kad per tų projektų finansavimą neretai išplaunami pinigai, kai valdžios žmonės skatina artimus asmenis sukurti vadinamąsias nevyriausybines organizacijas ir kartu panaudoja pinigus. O tikrai visuomeninėms, nepriklausomoms organizacijoms nieko nelieka. Ar Lietuvoje gali būti aktyvi visuomeninė veikla, jeigu akcentuojama ta imitacinė veikla?

V.Būdienė. Iškėlėte rimtą problemą. Mes neturime fondo nevyriausybinėms organizacijos, nors jas valstybė greičiausiai turėtų remti panašiai kaip partijas. Nevyriausybinis sektorius - tai terpė kilti ir bręsti idėjoms, plačiau atstovauti visuomenės nuomonei, tam tikrų grupių interesams. Nesant nepriklausomo finansavimo susidaro galimybė marinti neįtinkantį nevyriausybinį sektorių.  

R.Kazlauskaitė. Jei Seimas pritartų mano minėtam Teisingumo ministerijos parengtam įstatymo projektui, kuriam Vyriausybė jau pritarė, ten numatytas ir šių organizacijų finansavimo modelis. Jeigu jos užsiims visuomenei naudinga veikla, valstybės institucijos galės skirti finansavimą - ilgalaikį arba projektinį, atitinkamai numatys ir šių lėšų panaudojimo saugiklius, kad pinigai būtų leidžiami skaidriai ir tik visuomenei naudingiems tikslams.

V.Būdienė. Kai kūrėme demokratiją, pilietinę visuomenę, turėjome nemažai užsienio donorų. Dabar yra daug kitų valstybių, kurioms tokios paramos reikia labiau. 

A.Medalinskas. Matau, kaip užsienio donorai labai noriai ir dabar paremia lygių galimybių ar kitokius projektus. Štai gatvėse pilna 

brangių stendų, vaizduojančių atseit sumuštas moteris, visuomenės įžymybes, nors gal geriau paprastoms moterims, patyrusioms smurtą šeimoje, už tuos pačius pinigus įrengti globos namus. Aišku, tai užsienio donorų reikalas, kaip panaudojami tie pinigai. Juk būtų nenatūralu, jeigu jie remtų tai, kas susiję, pavyzdžiui, su mūsų tautos kultūra. 

V.Būdienė. Sutinku, užsienio parama tokiems mums svarbiems projektams ne visada atrodo gerai, kartais atsiranda "priklausomybės nuo donorų" fenomenas. Patys turime išsiugdyti suvokimą, kad nevyriausybinės organizacijos valstybėje gali nuveikti labai daug demokratijos labui, mentaliteto kaitai, ir jos negali "maitintis" iš nežinia ko.

A.Medalinskas. Arba būti paliktos bado dietai. Dabar organizacija, pakritikavusi instituciją ar šios vadovą, iš kurios gauna paramos, daugiau jos nebesulauktų. 

V.Būdienė. Nevyriausybinėms organizacijoms reikia nepriklausomo fondo, bet kiltų problema, kaip jį tinkamai paskirstyti. Partijoms lengviau skirstyti valstybės paramą, nes jų ne tiek daug. O paprašius nevyriausybininkus pakelti rankas, pakiltų jų tūkstančiai. 

A.Medalinskas. Nes tai, kas Lietuvoje gali būti vadinama visuomenine organizacija, yra teisinė košė.

V.Būdienė. Jeigu valstybės institucija ar savivaldybės valdžia demokratiška, ji neturėtų bijoti kritikos, priešingai, turėtų būti suinteresuota pamatyti save veidrodyje. Jei būtų įsteigtas toks nevyriausybinių organizacijų paramos fondas, aišku viena: lėšas skirstyti reikėtų ne politikams.

A.Medalinskas. Kas galėtų formuoti tą fondą? 

V.Būdienė. Jeigu būtų nevyriausybinių organizacijų taryba, ji tą fondą galėtų ir valdyti. Tačiau kol kas neįmanoma nė įsivaizduoti, kada jis galėtų atsirasti. 

Ar galima sutvarkyti visuomenines organizacijas?

A.Medalinskas. Čia ir prieiname prie kertinio klausimo: kaip tas nevyriausybines visuomenines organizacijas surinkti ir išrinkti tarybą, kad ji atstovautų visų organizacijų interesams? Ar  Teisingumo ministerija turi bent nevyriausybinių organizacijų registrą. 

R.Kazlauskaitė. Turime tik bendrą visų juridinių asmenų registrą.  

A.Medalinskas. Jūs galite išskirti nevyriausybines organizacijas ir sudėlioti jas į atskiras lentynėles pagal tai, turi ar neturi valstybė ir savivaldybės jose savo lėšų? 

R.Kazlauskaitė. Tai įmanoma. 

V.Būdienė. Bet ten patektų visos viešosios įstaigos. Pavyzdžiui, konsultavimo firmos, kurios irgi turi viešosios įstaigos statusą. 

R.Kazlauskaitė. Yra daugybė viešųjų įstaigų, kur nėra nei valstybės, nei savivaldybės, bet jos užsiima verslui būdinga veikla. 

V.Būdienė. Pavyzdžiui, suaugusiųjų mokymo firmos. Jų yra apie tūkstantį. Beje, mokymo veikla yra bene pagrindinė veikla ir  pragyvenimo šaltinis net gryniausioms NVO. Nes daug lėšų šiai veiklai skiriama iš ES struktūrinės paramos lėšų.

A.Medalinskas. Galbūt viešąsias įstaigas galima atskirti nuo visuomeninių organizacijų? 

R.Kazlauskaitė. Nėra tokios sąvokos. Neapibrėžta, kas yra visuomeninė organizacija. 

A.Medalinskas. Aišku, kodėl gyvuoja ta netvarka dėl visuomeninių organizacijų. Tai gal reikia priimti Visuomeninių organizacijų įstatymą, atskirti jas ir nuo nevyriausybinių organizacijų, kurios turi valstybės bei savivaldybės kapitalo, ir nuo viešųjų įstaigų? 

V.Būdienė. Jeigu nevyriausybinės organizacijos būtų padalytos į dvi grupes, tai į grupinės naudos kategoriją patektų, pavyzdžiui, mokymų firmos, o į viešosios naudos - kitos visuomeninės nevyriausybinės organizacijos. Jų tikslas - nauda visuomenei plačiąja prasme. Pavyzdžiui, dabar Lietuvos vežėjų asociacija LINAVA taip pat yra nevyriausybinė organizacija, bet ji būtų grupinės naudos nevyriausybinė organizacija. 

R.Kazlauskaitė. Aš nesutikčiau. Jie siekia naudos sau, bet kiekviena nevyriausybinė organizacija to tikisi. Tačiau jie padeda našlaičiams, dalyvauja kovos su vėžiu programose. 

A.Medalinskas. Tai labai gražu, kad vykdo tokias kilnias programas, bet tegu tuo užsiima kaip nevyriausybinė organizacija ir nesivadina visuomenine. 

R.Kazlauskaitė. Negalime taip pakreipti klausimo, nes visuomeninės organizacijos sąvoka neapibrėžiama, todėl joms automatiškai nėra suteikiamos skirtingos teisės nuo nevyriausybinių organizacijų.

A.Medalinskas. O aš keliu tą klausimą, nes jis yra labai svarbus, jeigu norime tikrai matyti visuomeninį žmonių aktyvumą, o ne pinigų plovimą per abejotinas programas. Jeigu nepanaudosime tų žmonių potencialo, tai bus didelis praradimas mūsų valstybei. O dabar kartais atrodo, kad valdžiai net trukdo, kad tie žmonės nori kažkur susirinkti.  

R.Kazlauskaitė. Bet Jūs sakote, kad patalpos panaudai yra blogai.

A.Medalinskas. Blogai, kai kas nors išskiriamas iš bendro konteksto neturint aiškių kriterijų, kuo ši veikla naudinga valstybei, o neretai būtent artimos valdžiai organizacijos gauna patalpas ir finansavimą. Galbūt reikia pradėti ne nuo fondo, o nuo visuomeninės savivaldos? Sukurti tokio gyvenimo savivaldos tarybą, kuri ir galėtų spręsti, kaip organizuoti visuomeninį gyvenimą Lietuvoje, įskaitant ir finansavimą.

A.Mikalauskaitė. Būtų panaši problema: ką pakviesti į tarybą, kai nėra aiškių kriterijų. Ir kaip galėtų atrodyti ta visuomeninio gyvenimo savivaldos taryba.

Kaip galėtų atrodyti visuomeninio gyvenimo savivalda?

A.Medalinskas. Pradėkime nuo paprasčiausio visuomenės savivaldos modelio, veikiančio daugelyje Europos Sąjungos (ES) valstybių, bet ne Lietuvoje. Tai yra Ekonominė ir socialinė taryba. Į ją kviečiami profsąjungų, darbdavių ir visuomenės atstovai, bet atrodo, kad Lietuvoje Trišalei tarybai norima suteikti Ekonominės ir socialinės tarybos funkcijas. Tada ten nebeliktų vietos visuomenės segmentui.

A.Mikalauskaitė. Mes esame užsakę tyrimą, kuriuo mėginame visoje toje košėje surasti pamatuojamus kriterijus, kad galėtume pasiūlyti tai trečiai visuomenės grupei, kuri irgi galėtų deleguoti savo atstovus į šią tarybą. Joje dalyvautų ir visuomenės atstovai.

V.Būdienė. O kodėl Jus taip domina ta socioekonominė taryba? O ne, pavyzdžiui, sociokultūrinė, kur dalyvautų inteligentijos atstovai? 

A.Medalinskas. Aš matau tik viena: Lietuvoje reikia, kad susikurtų tvirtas visuomeninio gyvenimo stuburas. Nepriklausomo visuomeninio gyvenimo, o ne vykdančio valdžios norus. Tokios visuomeninės veiklos, kuri ne tik teiktų savo siūlymus dėl įstatymų, kitų teisės aktų projektų, svarstomų Vyriausybėje ar Seime, bet ir galėtų vykdyti valdžios kontrolę. Ekonominės ir socialinės tarybos pliusas yra tas,  kad tokios struktūros veikia visoje ES. Tada atmetame kritiką, kad išradinėjame dviratį, bet aš pats, žinodamas ne tik šios Ekonominės socialinės tarybos veiklos pliusus, bet ir minusus, pritariu visuomenės interesus atstovaujančiai institucijai: tarybai ar visuomeninio parlamento išrinkimui visų piliečių balsais. Tai būtų galima padaryti ir per šiuos Seimo rinkimus. Šalia Seimo išrinkti ir visuomenės gyvenimo savivaldos instituciją.

A.Mikalauskaitė. Jau buvo mėginama išrinkti nevyriausybinių organizacijų forumą. 

A.Medalinskas. Bet nebuvo visuotinių rinkimų, o tada kyla tie patys klausimai, kuriuos mes jau aptarėme. Kas ir kodėl reprezentuoja visuomenę. Ir visada bus nepatenkintųjų. Šiuo atveju lemtų tų Lietuvos žmonių, kurie dalyvautų rinkimuose, balsai. Ir viskas būtų aišku. Žmonės išsirinktų visuomenininkus, kurie ne eitų į politiką, o norėtų dirbti savo valstybės labui.

A.Mikalauskaitė. Manau, reikia iki to užaugti. 

A.Medalinskas. Užaugome. Visuomeniniame gyvenime yra didžiulis potencialas, kurį būtina išnaudoti. Ir žmonėms reikia suteikti vilties, kad galima pasitikėti savo valstybe, kad valdžia iš tikrųjų nori aktyvios, savo valstybei neabejingos visuomenės. Pradėti kurti visuomeninio gyvenimo savivaldą geriausia, matyt, būtų nuo Ekonominės ir socialinės tarybos, nes jos veikia kitose ES valstybėse, ir galime pasirinkti mums tinkamą modelį.

A.Mikalauskaitė. Bendra yra tik viena: ši taryba yra patariamasis valdžios organas. Briuselyje yra tie didieji rūmai, į kuriuos deleguojami atstovai iš visų 27 šalių.

A.Medalinskas. Aš nebūčiau linkęs aklai kopijuoti šio Briuselio modelio, bet pats principas yra svarbus, kai valdžia nepasikonsultavusi su visuomenės atstovais nepriima svarbiausių sprendimų. Tokia taryba yra ne tik Briuselyje, bet ir daugelyje ES valstybių.  

A.Mikalauskaitė. Tai yra pasiūto drabužio matavimosi kambarys, žiūrint, kaip valdžios siūlymus priima visuomenė. Mes judame į tą pusę, bet nesinori sukurti didžiulės netvarkos. Norisi sukurti veikiantį organą, o tam reikia laiko, kad startas būtų teisingas.  

A.Medalinskas. Bet tiek delsiant gali ir nebūti jokio starto arba vėliau bus paskubomis sukurptas koks nors politinei jėgai artimas visuomeninės savivaldos surogatas.

A.Mikalauskaitė. Bet juk esama ir kitų valdžios dialogo su visuomene formų. Ne tik Ekonominė ir socialinė taryba. Pavyzdžiui, Olandijoje yra judėjimas, kurį jie vadina 11 11 11. Kasmet lapkričio 11 dieną, 11 val. rengiamas forumas, kuriame piliečiai gali išreikšti nuomonę vienu kuriuo nors svarbiu klausimu. 

A.Medalinskas. Pas mus irgi tokios diskusijos vyksta, kai į jas kviečia Visuomeninis diskusijų forumas Mokslų akademijoje, ar keliama kita iniciatyva, bet, jeigu žmonės mato, kad po tokių susitikimų nebūna tolesnio rezultato, mažėja ir noras ką nors rengti. Aišku, jeigu valdžia yra pasirengusi išgirsti visuomenės nuomonę, kad ir tuo pačiu visuomeninio gyvenimo savivaldos modelio klausimu, tokią diskusiją tikrai būtų galima surengti.

V.Būdienė. Galbūt problema yra ne ten, kur jūs manote ją esant. Problema, matyt, ta, ar visuomeninės organizacijos ir valdžia girdi vieni kitus. 

A.Medalinskas. Ir čia taip pat. Bet pasakykite man, jeigu kalba eina apie institucijos, kuri veikia jau daugelyje ES valstybių, įkūrimą, tai kur tada gali atsirasti ta netvarka?

A.Mikalauskaitė. Tai būtų struktūrinė pertvarka. Juk atsitiktinai niekas neįvyksta, be to, šiai idėjai įgyvendinti būtų reikalingas ir  finansinis palaikymas. 

V.Būdienė. Pradžioje išsiaiškinkime, apie ką kalbame. Kaip suprantu, tai būtų "advocacy". Advokatavimas visuomenės idėjoms. Mes net neturime žodžio šiam procesui įvardyti.

A.Medalinskas. Galima sakyti, valdžios ir visuomenės dialogas. Bet jis neturėtų vykti tik pagal valdžios norus, visuomenės valia taip pat svarbi, t. y. gatvė turi turėti dvipusį judėjimą. Jo neturėtų kontroliuoti valdžia. Reikia nepriklausomos visuomenės iniciatyvos. Ant Tauro kalno tautos šviesuoliai: Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti norėjo pastatyti Tautos Namus, ir išpirko ten sklypą. Jeigu jų vizija būtų įgyvendinta, visuomenės savivaldai atstovaujanti institucija galėtų pereiti į tuos rūmus.

V.Būdienė. Taip, Jono Basanavičiaus Tautos namų idėja buvo graži, bet jūs tarsi turite galvoje kažką panašaus į visuomeninus antruosius parlamento rūmus?

A.Medalinskas. Arba visuomeninę tarybą.

A.Mikalauskaitė. Tai yra graži idėja, bet reikia ir jos tolesnio įgyvendinimo. Kur tokia taryba galėtų rinktis Lietuvoje? Kaip atrodytų šios tarybos veikla?

A.Medalinskas. Net dabar Lietuvoje yra gera vieta Ekonominei ir socialinei tarybai steigti. Tai Kovo 11-osios salė Seime, kur laisvos visuomenės dvasios net daugiau nei naujoje parlamento salėje. Darbo grupės gal irgi galėtų rinktis Seimo komitetų salėse, kai ten neposėdžiauja Seimo nariai. Aišku, visa tai suderinus su parlamento vadovybe. O dėl visuomeninės tarybos funkcijų, jos suformavimo ir delegavimo būdų ar tiesioginių rinkimų būtų galima dar susitarti. Svarbiausia, kad tai leistų sukurti visuomeninio gyvenimo stuburą, visuomeninių organizacijų paramos fondą, kurį visuomenės atstovai ir kontroliuotų. Ar prezidentūra pritartų visuomeninės savivaldos paieškai? 

V.Būdienė. Man ši idėja dar nauja ir šiuo metu negaliu nieko konkretaus pasakyti. Akivaizdu, kad būtina siekti aktyvesnio visuomenės dalyvavimo valstybės gyvenime ir reikia įvertinti visus galimus būdus bei išspręsti problemas, kurios dabar trukdo to siekti.

Visuomeninis diskusijų forumas "Tauta, piliečiai, valstybė" kviečia į diskusiją: "Kokį visuomeninį gyvenimą Lietuvoje norėtų matyti patys visuomenininkai?". Diskusija vyks 2011 m. gruodžio 14 d. (trečiadienį) 18 val. Mokslų akademijos ( Gedimino pr. 3) salėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"