TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar valdžia turi receptų nuo nedarbo?

2010 06 18 0:00
Vakar Statistikos departamentas paskelbė, kad pernai iš Lietuvos emigravo 34,7 tūkst. žmonių.
LŽ archyvo nuotrauka

Nedarbas veja žmones iš Lietuvos. Bet ar valdžia turi receptų, kaip mažinti nedarbą? Kol kas kalbama tik apie siūlymus, kad reikėtų skatinti kurti naujas darbo vietas, bet krizės metu siekiantis išlikti verslas dažniausia tik mažina darbo vietų skaičių.

Ar valdžia ir verslas žino, ką reikėtų padaryti, kad darbo birža būtų suinteresuota įdarbinti kuo daugiau žmonių, maksimaliai tenkinant jų poreikius? Kokių dar priemonių gali imtis valdžia, kad Lietuvoje nemažėtų darbo vietų, nes juk masinė emigracija į Vakarus slepia liūdną padėtį Lietuvos darbo rinkoje.

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo kalbėjosi socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas JANKAUSKAS, ūkio ministras Dainius KREIVYS, Verslo ir darbdavių konfederacijos prezidiumo narys akcinės bendrovės "Puntukas" generalinis direktorius Vytautas ZIMNICKAS, Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius doc. dr. Boguslavas GRUŽEVSKIS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Ar darbo birža suinteresuota žmogui rasti darbo?

A.Medalinskas. Likęs be darbo žmogus kreipiasi į darbo biržą. Ar šiandien darbo biržos tarnautojai yra suinteresuoti pagelbėti rasti žmogui darbą, atitinkantį jo norus ir poreikius? Žinoma, kalbame apie situaciją, kai žmogus suinteresuotas rasti darbą, o ne naudojasi kokiomis nors mūsų socialinės politikos spragomis, kai tik imituojama darbo paieška, siekiant kuo ilgiau gauti pašalpą?

B.Gruževskis. Esant nedarbui, Lietuvoje net darbo biržoje mažinamas darbuotojų skaičius. Tai nepateisinama. Vokietijoje, Skandinavijoje yra priešingai - ten didėjant nedarbui plečiamos įdarbinimo tarnybos ir taip pasiekiama dviejų laimėjimų. Jie sutrumpina darbo laiką, kad ten dirbtų daugiau žmonių, bet kiekvienas bedarbis gauna daugiau dėmesio. Darbo vietos yra mažiau apmokamos, bet žmonių daugiau, mat siekiama, kad kiekvienas bedarbis turėtų savo partnerį ir konsultantą. Augant nedarbui vienam tarpininkui tenka aptarnauti vis daugiau bedarbių, vadinasi, kiekvienam jų skirti vis mažiau laiko. Tai kodėl Lietuvoje mažinamas darbo biržos darbuotojų skaičius. Jie yra kvalifikuoti specialistai, nors gali pasitaikyti visko. O laisvų darbo vietų užpildymas, įdarbinimas, ir Lietuvoje yra vienas pagrindinių darbo biržos vidinės kontrolės rodiklių. Kiekviena teritorinė darbo birža yra įpareigota kuo daugiau nedirbančių asmenų įtraukti į aktyvią darbo rinką.

D.Jankauskas. Argi darbo biržoje mažinamas darbuotojų skaičius? Lietuvoje yra 60 savivaldybių, o jose - 46 darbo biržos. Visoje sistemoje dirba per 1400 darbuotojų, bet tik 55 proc. jų - tiesiogiai su žmonėmis. Siekiame, kad jų būtų ne mažiau kaip 93 proc., kad besikreipiantį žmogų į darbo vietą palydėtų jo konsultantas. Konsultanto darbo užmokestis priklausys nuo jo darbo sėkmingumo. Juk pagrindinė darbo biržos funkcija - ieškančiam darbo žmogui padėti rasti darbą. O darbdaviui birža turėtų būti instrumentas, tarpininkas, padedantis surasti darbuotoją.

B.Gruževskis. Jūs kalbate apie kitą požiūrį į žmogų, ieškantį darbo, ir apie tai, kad reikėtų daugiau laiko skirti bedarbiams, taip pat labiau atsižvelgti į darbdavių poreikius. Tačiau drauge numatote mažinti darbo biržos darbuotojų skaičių. O juk dėl to gali nukentėti darbo biržos teikiamų paslaugų kokybė.

D.Kreivys. Ko turėtume siekti darbo biržos reforma? Administracinės reformos? Ne tik. Kaip visa tai vyksta Danijoje arba Prancūzijoje? Bedarbis, iškritęs iš darbo rinkos, ateina į darbo biržą ir jam priskiriamas žmogus, kuris jį kuruoja iki tol, kol šis gauna darbą įmonėje. Visą tą laiką. Jam išmoka pinigus, siunčia į kursus, patikrina jo kompetenciją, skambina darbdaviui, viską šiame procese valdo ir už sėkmingą įdarbinimą, atsižvelgiant į tai, kiek lėšų buvo panaudota, gauna motyvuotą atlygį. Ir mes turėtume pereiti prie panašios sistemos.

A.Medalinskas. Ar po darbo biržos reformos bus einama tuo keliu?

D.Kreivys. Manau, turėtų būti einama. Tačiau mes taip pat turime atsakyti į klausimą, ar dirbančiam žmogui reikia siekti suteikti dar vieną (ar kelias) profesiją, kad jis jaustųsi saugesnis. Pagal perkvalifikavimo sistemą Danijoje žmogus turi antrinę ir tretinę specialybes, jis skatinamas tai daryti. Tuo metu Lietuvoje kol kas vienus pagauname piktnaudžiaujant, kitiems duodame pašalpą, trečius mokome, o kiekviena grandis tarpusavyje nesusijusi. Žmonės tuo naudojasi.

Ar Vyriausybė įkalbės bankus pagelbėti verslui?

A.Medalinskas. Kad verslas kurtų naujas darbo vietas arba bent nemažintų jų, priklauso nuo finansinių išteklių, o lėšų galima pasiskolinti iš banko. Bet ir čia iki šiol maža poslinkių.

V.Zimnickas. Taip. Vyriausybė, Ūkio ministerija smulkiajam ir vidutiniam verslui finansuoti skiria apyvartinių lėšų per INVEGĄ ir kitus fondus, bet tie pinigai eina per bankus, o jie turi savo žaidimo taisykles. Ne kiekvienas verslininkas gali gauti šių apyvartinių pinigų: bankai reikalauja asmeninio, privataus šeimos turto, šeimos santaupų garantijų.

D.Kreivys. Šiek tiek vilties suteiksiu.

V.Zimnickas. Prieš pusmetį reikėjo tos vilties.

D.Kreivys. Prisiminkime, kokia prieš pusmetį buvo ekonomikos padėtis. Ir ne vien Lietuvoje. Tačiau praeitais metais smulkiais kreditais bankai viską išskolino. Ir jeigu vėlavo, baudas gavo. Dabar bankai turi daug perteklinių lėšų. Labai daug. O lėšos yra neefektyvios, jeigu guli bankų seifuose. Taigi jie greitai nebeturės kur dėtis.

V.Zimnickas. Bet kol kas bankai žaidžia jiems naudingą žaidimą, kartu su mūsų valdžia. Vyriausybė kas mėnesį skolinasi rinkoje, moka stabilius, gerus procentus, ir bankai svarsto, ar verta verslui skolinti. O kieno bankai šiandien valdo Lietuvą? Ar jie gali būti suinteresuoti Lietuvos verslo sėkme?

D.Kreivys. Bet iš Lietuvos žmonių surinkti indėliai yra daug didesni, nei bankai gali skolinti. Anksčiau jie kredituodavo iš kreditinių linijų, kurios ateidavo iš pagrindinių bankų, o dabar indėlių yra tiek, kad bankai tų pinigų nebeišskolina. Užtikrinu, kad nuo metų vidurio bankai pradės skolinti. Jie jau dabar keičia toną ir pradeda skolinti įmonėms.

V.Zimnickas. Tikiuosi, nebus pamirštos ir Lietuvos tradicinės pramonės įmonės. Vyriausybė paleido gerą eksporto skatinimo ir naujų darbo vietų kūrimo programą, kad verslas šioje srityje galėtų toliau sėkmingai plėtotis, nemažintų darbo vietų, o gal net kurtų naujų. Stebėdamas ir savo įmonės rodiklius suprantu, kad jeigu šiandien nebūtų tokio eksporto, rinkoje neturėčiau ką daryti, būčiau priverstas uždaryti įmonę. Tačiau Vyriausybė, kurdama verslo skatinimo politiką, turi nepamiršti ir tos tradicinės pramonės, kuri sukuria daugiausia BVP Lietuvoje.

D.Kreivys. Tradicinė pramonė, eksportuojanti pramonė - mūsų ekonomikos stuburas. Ir 80-90 proc. jau egzistuojančių programų yra nukreiptos tai pramonei stiprinti, persitvarkyti, technologiškai atsinaujinti, eksportuoti ir pan. Mes ją remiame ir esame atsisukę veidu į mūsų pramonininkus.

Ar dar gyva verslo ir mokslo partnerystė?

A.Medalinskas. Darbo vietų problemą galbūt galėtų spręsti ir efektyvus verslo-universitetų partnerystės idėjos įgyvendinimas, kai įmonės dar universitetuose renkasi būsimuosius specialistus. Tada jauni žmonės, baigę mokslus aukštojoje mokykloje, neišeitų "tiesiai į gatvę". Ar ši partnerystė veikia?

V.Zimnickas. Sunkiai, nes ir čia krizė pakoregavo. Kai darbo jėga buvo deficitas, verslas daugiau komunikavo su mokslo įstaigomis. Šiandien verslas yra daugiau užsidaręs savo kieme, sprendžia, kaip išlikti, mokslo įstaigos žiūri, kaip pritraukti lėšų ir išsilaikyti konkurencinėje kovoje. Ar reikia Lietuvoje šitiek aukštojo mokslo įstaigų? Mes, verslininkai, esame priversti adekvačiai reaguoti į susidariusią padėtį. Reikėtų kai kurių aukštųjų mokyklų specialybių poreikį peržiūrėti.

D.Kreivys. Jungtis tarp studijų, mokslo ir verslo atsiranda, kai pradedame kalbėti apie aukštesnės pridėtinės vertės aukštųjų technologijų pramonę, paslaugas. Tai vadinamieji mokslo slėniai. Mokslo technologijų parkai, kur žinios tampa produktais. Iki šiol tų procesų nebuvo. Kaip ir normalios intelektinės nuosavybės apsaugos sistemos, mokslo žinių transformavimo į patentą, į produktų sistemos, rizikos kapitalo, kitų kapitalo rūšių. Dabar mes viską pradedame nuo nulio.

A.Medalinskas. Anksčiau nebuvo ir tam skirtų europinių pinigų. Bet ar jie dabar nebus panaudoti tik pastatams statyti ir programoms, vien "ant popieriaus"?

D.Kreivys. Tai yra mitas. Jeigu neturime normalios infrastruktūros nuo ko pradėti, ją reikia sukurti. Jeigu yra tie patys oscilografai, kaip ir prieš 30 metų, nors mokslo pažanga nuėjo toli į priekį, tai apie kokį mokslą ir kokią inovacinę pramonę mes galime kalbėti. Štai labai konkretus pavyzdys. Atvažiavo gerai žinoma kompanija, kuri patentuoja 2-3 kartus daugiau patentų per metus, nei bet kuri kita pasaulio kompanija. Juos nustebino mūsų specialistų kompetencija. Vien nanotechnologijoje yra 13 sričių, į kurias jie kartu su mūsų specialistais norėtų gilintis.

A.Medalinskas. Svarbiausia, kad atvažiavę čia ir apsižiūrėję, neišsivežtų mūsų specialistų pas save, pasiūlę jiems didesnius atlyginimus ir geresnes darbo sąlygas. Protų nutekėjimo problema yra ne mažiau aktuali, negu nedarbas.

D.Kreivys. Numatoma tyrimų centrus kurti čia, Lietuvoje. Kalbama ne tik apie nanotechnologiją, bet ir apie biotechnologiją, taip pat įvairias medicinos sritis: onkologiją, kardiologiją, kardiochirugiją ir t. t. Ten irgi turime labai stiprių mokslinių kompetencijų. Bet mes visada iš mokslo darėme mokslą, o ne verslą. Dabar mes turime išmokti iš mokslo daryti verslą.

Mokesčiai, europiniai pinigai ir investicijos

A.Medalinskas. Kokie gali būti sprendimai mokesčių politikoje: mokesčių sumažinimas ar lengvatos? Kol kas girdime tik apie dar vieną jų galimą didinimą.

D.Kreivys. Yra siūlymų, pavyzdžiui, dėl pelno mokesčio, sudarant palankesnes sąlygas verslui.

D.Jankauskas. Yra ne tik mokestinių lengvatų, apie kurias daug kalbama, bet ir mokesčių administravimo. Kodėl šiandien žmogus vienus mokesčius moka "Sodrai", o kitus per Mokesčių inspekciją? Šie administravimo dalykai neturi nieko bendra su mokesčių dydžiu, reikia supaprastinti pačią sistemą.

V.Zimnickas. O man kelia šypseną, kai pradėjus kalbą apie verslo skatinimą kas nors ima iš karto šnekėti apie pelno mokestį. Ir jo sumažinimą bandoma traktuoti kaip vieną pagrindinių lengvatų verslui skatinti. Dabar pelno mokestis nėra verslo sėkmingo gyvavimo rodiklis. Dabar verslas to pelno beveik neturi, o jeigu ir turi, tai jį visų pirma investuoja. Bet kalbant apie lengvatas ir paskatas, kad būtų kuriamos darbo vietos arba kad jos nebūtų mažinamos, yra svarbūs ir kiti mokesčiai, taip pat PVM. Kas yra PVM verslui? Tai yra apyvartinės lėšos. O kaip jų gauti su tokia bankų politika?

D.Kreivys. Pelno mokestis iš tikrųjų nėra tas pagrindinis mokestis, kurį dabar moka verslas. Tačiau mažai įmonei pelno mokesčio buvimas apskritai sukelia pernelyg didelę administracinę naštą. Kalbėdami, kad naikinsime pelno mokestį, mes kalbame apie administracinės naštos panaikinimą smulkiausioms įmonėms.

V.Zimnickas. Labai ilgas procesas iki europinių struktūrinių fondų pinigų panaudojimo. Verslininkai, parašę projektą, mato, kiek laiko reikia laukti, kol gauni pinigus. Šiandien realiai nėra valstybės investicijoms skirtų pinigų, todėl mums tokie svarbūs šie europiniai pinigai, kurie verslui galėtų pagelbėti kurti naujas darbo vietas.

D.Kreivys. Kai kurios europinių fondų programos yra tikrai labai supaprastintos. Tačiau kitų, investicinių, programų lėšų mes negalime švaistyti. Įsivaizduokite, kiek dabar yra projektų? Į įvairių programų lėšas - 200 mln. litų - pretendavo paraiškų už 850 mln. litų. Panašus santykis yra ir privataus turizmo programose: viešbučiai, kaimo turizmo sodybos. Niekada tokių konkursų nebuvo. Kodėl, mano manymu, taip yra? Todėl, kad sistema nebuvo skaidri.

B.Gruževskis. Reikia kalbėti apie investicijų pritraukimą eksportuojančios pramonės aptarnavimui. Iš tokių stiprių eksportuojančių įmonių turėtų būti sudarytas direktoratas ir dirbama ta linkme, bet ta priemonė, galima sakyti, vėluoja kokius 12 mėnesių, nes pirmiausia tai turėtų būti pinigai, aiškūs įsipareigojimai darbo vietoms, antra, dalis Darbo biržos projektų irgi galėtų būti koordinuojama pagal tų įmonių poreikius. Aišku, kiekvienam darbdaviui norisi padėti, bet reikėtų pagelbėti ypač tam, kuris eksportuoja, padedant įdarbinti į subsidijuojamą vietą. Tokios darbo vietos gal bus labiau pilnavertės ir atneš didesnį bendrą efektą.

A.Medalinskas. O į paslaugų sektorių investuoti nereikia? Ir ten pagelbėti arba sukurti naujas darbo vietas, arba bent jau sudaryti sąlygas, kad jų nemažėtų.

B.Gruževskis. Svarbu ir ten, bet visų pirma reikia gelbėti eksportuojančiąją pramonę. Jeigu tai bus padaryta, ten bus kuriamos naujos darbo vietos, procesas pereis ir prie kitų ekonomikos sričių. Darbo biržos finansuojamoms priemonėms skirta nemažai pinigų. Eksportuojančiose įmonėse investicijos yra efektyviausios. Tam, kad pritrauktume investicijų, reikia pritraukti ir specialistų iš užsienio. Jei Lietuvoje yra dideli mokesčiai, darbo jėgos sąnaudos, reikia, kad užsieniečiai, ateinantys į Lietuvą, to nejaustų. Esame pasiūlę, kad įdarbinti Lietuvoje kitų ES valstybių specialistai "Sodros" mokesčio nemokėtų metus arba jis turėtų likti labai nedidelis, pavyzdžiui, tik dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų.

A.Medalinskas. Bet kur jūs tai siūlydami įžvelgiate nedarbo mažinimą Lietuvoje? Kuo naudingos Lietuvos darbo rinkai, kur ir taip didelis nedarbas, kitų ES valstybių piliečių įdarbinimo mokesčių lengvatos?

B.Gruževskis. Labiausiai nedarbą mažina atsigaunanti krašto ekonomika, auganti gamyba bei vartojimas. Todėl labai reikalingos tokios investicijos ir užsienio specialistai, kurie didins ūkio gamybinį potencialą. Mums galbūt net apsimokėtų padengti dalį mokesčių, kad galėtume pritraukti tokį gerą specialistą. Juk kalbama ne apie užsieniečius, kurie dirbtų suvirintojais, bet apie aukštos kvalifikacijos specialistus inžineriniam-techniniam darbui, aukšto lygio paslaugų specialistus. Tai būtų samdomi minčių, technologijų generatoriai. Kalba eina apie finansų analitikus, įvairiausių sričių atstovus, kurie Lietuvoje tarnautų technologijų ir gamybos plėtrai. Tai būtų svarbu kaip ideologinė koncepcija, kad Lietuvoje pigiausiai kainuoja įdarbinti užsienietį.

A.Medalinskas. O ar Vyriausybė rūpinasi, kad, esant tokioms investicijoms, būtų įdarbinta ir nemažas procentas Lietuvos piliečių? Nes mums visų pirma rūpi ne šiaip naujos darbo vietos, o darbo vietos Lietuvos piliečiams ir čia - Lietuvoje.

B.Gruževskis. Iš tikrųjų turėtų būti kokia nors nauda iš tų žingsnių. Kitaip neapsimoka to daryti. Įdarbinant turėtų būti kokia nors kvota, norma, ir tik tada, jeigu ji viršijama, turėtų prasidėti "Sodros" lengvatos.

Trumpesnis darbo laikas ir viešieji darbai

A.Medalinskas. Ką dar galėtų padaryti Vyriausybė, taip pat savivaldybės, mažindamos nedarbą?

B.Gruževskis. Nekalbėjome apie viešojo sektoriaus, viešųjų įstaigų, tarp jų ir ministerijos, kaip darbdavio funkcijų išplėtimą. Pavyzdžiui, JAV, kai kurių savivaldybių bibliotekose negalima dirbti daugiau negu puse etato. Visu etatu gali dirbti tik žmogus, turintis tris vaikus. Jeigu neturi trijų vaikų, savivaldybės finansuojamoje įmonėje gali dirbti tik puse etato. Tokiu būdu valstybės biudžeto lėšomis įgyvendinama užimtumo didinimo politika. Kol mūsų krašte sunkmetis, labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių būtų įtraukta į darbo rinką. Kitaip juos galime prarasti. Aišku, tai būtų šiek tiek brangiau valstybei, bet, žvelgiant iš socialinio taško, daug efektyviau. Žmogus liks darbo vietoje, o ne gatvėje.

A.Medalinskas. Bibliotekose dėl tokio modelio įgyvendinimo gal ir niekas nieko bloga nepasakytų. Svarbu, kad atėjęs skaitytojas gautų pakankamai dėmesio. Bet jeigu šį modelį pasiūlysite įgyvendinti ministerijoje ar kitoje valdiškoje įstaigoje, žmonės sakys, kam tiek biurokratų. Ir taip reikia mažinti valstybės valdymo išlaidas.

B.Gruževskis. Valstybinėse įstaigose tokias priemones reikia įgyvendinti atsakingiau. Galime atleisti, o galime ir palikti, bet 20-30 proc. sutrumpinti darbo laiką. Žmogus gali dirbti nebe aštuonias, o septynias, šešias darbo valandas. Lėšų nei padaugėtų, nei sumažėtų. Viešoji įstaiga, ministerija, savivaldybė yra kaip darbdavys. Tačiau valstybės sektoriuje dažniausiai nėra labai didelių pajamų, jo patrauklumas yra užimtumo garantijos bei stabilumas. Jeigu nenori, prašau, išeik, gauk pašalpą, bet daugelis žmonių tikrai liks, nors ir gaus mažiau pajamų. Iš kitos pusės, galima daryti prielaidą, kad tokios priemonės padidintų privataus sektoriaus ir savo verslo patrauklumą, o tai irgi būtų naudinga Lietuvos ūkiui.

V.Zimnickas. Savivaldybės irgi galėtų daugiau prisidėti prie nedarbo mažinimo, tačiau neretai jos tik trukdo verslui. Imkime bet kokius projektus: viešųjų darbų, būsto pritaikymo ir kitus. Jos atsisako tai daryti, teigdamos, kad neturi lėšų kofinansuojamai daliai sukaupti.

D.Jankauskas. Dabar jau organizuojant viešuosius darbus savivaldybės turės savo lėšomis prisidėti nebe 50, kaip anksčiau, o 40 procentų. Ir už sutaupytas valstybės biudžeto lėšas bus galima į viešuosius darbus nukreipti daugiau žmonių.

B.Gruževskis. Būtų gerai sustiprinti tų lėšų panaudojimo atsakomybę bei kontrolę savivaldybėse, nes artėja rinkimai ir nežinia, ar tų lėšų nebus skubama išleisti. Ten galėtų atsirasti socialinių ekonominių sprendimų koordinavimo komitetai. Paimkime kad ir tą Vilniaus miesto vakarinį aplinkkelį. Ar nėra galimybių darbo rinkos politikos priemonėmis prisidėti prie jo užbaigimo? Savivaldybės lygmeniu būtų galima centralizuoti viešųjų darbų organizavimą, koordinuoti nepanaudotų gamybinių pajėgumų pajungimą viešiesiems ar kitiems darbams. Bet savivaldybė pasyvi. Ji žino, kad žmonės gauna iš darbo biržos pinigus ir dirba. O ką dirba? Mokyklos, keliai, infrastruktūros tinklai - viskas yra savivaldos teritorija. Esant geram koordinavimui, kontrolei, valstybės lėšas galima būtų panaudoti daug efektyviau.

A.Medalinskas. Viešieji darbai būtų bent tam tikra pagalba žmogui, kol valstybėje toks nedarbo lygis.

B.Gruževskis. Bet kai valstybė finansuoja viešuosius darbus, jų programos turėtų būti koncentruojamos prie įmonių. Iš visų pinigų, skirtų viešiesiems darbams, bent pusė turėtų būti skirstoma per Ūkio ministeriją, kad būtų sukurta koordinuota viešųjų darbų sistema. Tiesiant kelius, vykdant statybos darbus, gamtos apsaugos projektus ir pan. Žmogus, netekęs darbo, ne tik gautų atlygį už, pavyzdžiui, 6 mėnesių darbą, bet ir kompetenciją, kvalifikaciją. Taip organizuojami darbai, mano nuomone, būtų labiau patrauklūs ir jaunimui.

A.Medalinskas. Bet kaip užtikrinti, kad viešieji darbai iš tikrųjų taptų paskata darbo netekusiems žmonėms, o valstybei būtų vienas iš jos gerovės kėlimo būdų?

B.Gruževskis. Tam reikia 3 dalykų. Didinti viešųjų darbų organizavimo įvairovę, kad juose galėtų dalyvauti pagal įgytą specialybę aukštąjį išsilavinimą turintys bedarbiai, sudarant galimybes teikti įvairias edukacines paslaugas mokyklose, konsultacines paslaugas ir t. t. Antra, didinti viešųjų darbų ekonominį pagrįstumą, juos koordinuojant savivaldybės lygmeniu su įgyvendinamų nacionalinių programų veikla. Trečia, didinti įgyvendinamų viešųjų darbų kontrolę, ypač kai bus 100 proc. finansuojami valstybės lėšomis.

Ar pakanka Vyriausybės receptų?

A.Medalinskas. Ar Vyriausybė mato, kokia liūdna situacija dėl nedarbo, kurį iš dalies maskuoja tik masinis darbingų žmonių išvykimas iš Lietuvos?

D.Kreivys. Tai suprantama ir kelia nerimą. Po Rusijos krizės, kuri baigėsi prieš 2000 metus, nedarbas pradėjo mažėti tik 2003-2004 metais. Liekamieji nedarbo reiškiniai tęsėsi dar trejus metus, o 2001-2002-aisiais nedarbas net didėjo. Tą pat matome ir dabar, po šios krizės. Drįstu sakyti "po krizės", nes gauname daug informacijos, kad eksporto ir kiti mūsų ekonomikos rodikliai jau gerėja. Finansiniai rodikliai, tokie kaip biudžeto surinkimas, taip pat rodo, kad iš krizės duobės jau lipame.

A.Medalinskas. Krizė, jūsų manymu, jau praeitis? Žmogui, neturinčiam darbo ar pajutusiam žymų pajamų kritimą, gali atrodyti, kad valdžia nemato tikros realybės arba paveikslą piešia daug gražesnį, negu jis yra.

D.Kreivys. Taip, nes vienintelis atsiliekantis rodiklis yra nedarbas. Praėjusiais metais Vyriausybė iškėlė sau uždavinį suvaldyti, stabilizuoti krašto finansus, kad išvengtų bankroto, nors galimybė buvo labai didelė ir jokia valstybė, kurios bendrasis vidaus produktas sumažėjo 15 proc., be devalvacijos neišsisuko. Tai, ką padarė Latvija, Estija, Lietuva, yra unikalu ir tikrai įeis į vadovėlius. Pirmą kartą ekonomikos istorijoje per vidinę devalvaciją ištrūkta iš tokios krizės. O krizė buvo labai didelė. 2000 metais ji tokia nebuvo. Ir nedarbo kreivė dabar tiksliai atkartoja mūsų pernykštį ekonomikos kritimą. Tik su tam tikru atsilikimu. Estijoje situacija jau pradėjo gerėti, tačiau Lietuvoje privalomasis sveikatos draudimas mūsų bendrus skaičius šiek tiek gadina. Suprantame, kad nedarbas yra pati skaudžiausia šių ir ateinančių metų problema, bet privalome pasakyti, kad jos sprendimas su visais liekamaisiais reiškiniais yra ilgas procesas.

B.Gruževskis. O Vyriausybės tikslas yra tą procesą suspausti, sutrumpinti.

V.Zimnickas. Palankiau turėtų atsiliepti ir visi pakeitimai, susiję su Darbo kodeksu bei kitų įstatymų pakeitimais, nes gyvename labai subiurokratintoje darbo santykių sistemoje. Kai su premjeru svarstėme Nacionalinio susitarimo klausimus apie darbo santykių problemą, pirmuoju smuiku ėmė groti profsąjungos ir iš dviejų valandų, kurias skyrė premjeras, Vyriausybės kancleris ir grupė ministrų, pusantros diskutavome, kokiu procentu ir kaip galima skelbti streikus. Aš net pasakiau, kad Lietuva - ne Graikija, kad streikais spręstume nedarbo problemą.

A.Medalinskas. Bet valdžia graikiškų įvykių gatvėse labai bijo.

D.Kreivys. Nekalbėkime apie Graikiją. Pažiūrėkime, ką padarė danai ir estai. Jeigu norime, kad darbdavys žmogų galėtų atleisti kuo paprastesnėmis sąlygomis, kada nori ir kaip nori, socialinį krūvį turėtų prisiimti valstybė. Tačiau darbdavys už tai taip pat turėtų susimokėti. Tie socialiniai mokesčiai, garantinio fondo įmokos sudaro 1,5 procento. Tada ir atsiranda vadinamasis minkštasis saugumas, kas yra mokestis visiems. Kai verslininkų bendruomenė teigia, kad nori lankstesnių darbo santykių, paaiškiname, kad norint tai garantuoti reikia papildomos "pagalvės". Tačiau darbdavys negali mokėti už sistemą, kuri yra neefektyvi. Jis sako, kas bus, jeigu vėliau valstybei ir to 1,5 proc. nebeužteks ir bus pareikalauta sumokėti 2-3 procentus. Todėl visiems turi būti aišku, kad ta sistema gerai veikia. Jeigu viskas vyksta efektyviai, darbdavys bus patenkintas. O jeigu mes paimsime iš jo tą 1,5 proc. ir nieko už tai neduosime, be abejo, niekas iš darbdavių nesutiks.

D.Jankauskas. Kasdien svarstome įvairiausius galimus receptus, kaip sumažinti nedarbą. Vyriausybės darbo grupės siūlymams birželio mėnesiui neseniai pritarė ir Seimas. Dabar daugiau galimybių suteikta darbinę veiklą pradedantiems žmonėms, smulkiajam verslui, sudarytos sąlygos plėsti viešųjų darbų finansavimą. Bedarbiams, norintiems užsiimti individualia veikla pagal verslo liudijimą, būtų mokama subsidija, kuria padengiamos išlaidos verslo liudijimui įsigyti ir "Sodros" mokesčiams mokėti. Siūlymų pakete yra lengvatų darbinę veiklą pradedančiam jaunimui, parama neveikiančių individualių įmonių savininkams, greitesnė pagalba darbuotojams, įspėtiems apie atleidimą, pratęstas darbo įgūdžių rėmimas, sudarytos palankesnės sąlygos organizuoti viešuosius darbus. Tačiau nedarbo problema ir toliau yra Nr. 1. Viską reikia padaryti, kad ją amortizuotume.

B.Gruževskis. Formuojant darbo rinkos politiką Lietuvoje numatyta daug įvairių priemonių, lengvatų, ir jos tikrai tarnauja žmonėms, padeda surasti darbą, įsitvirtinti darbo rinkoje. Aišku, žinoma ir neefektyvių atvejų - arba dėl nekokybiškos paslaugos, ką labiausiai kritikuoja Lietuvos darbdaviai, arba dėl kontrolės trūkumo. Tuomet turime tik gerą statistiką be ekonominės naudos.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"