TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar valstybė taps savo įmonių šeimininke?

2011 01 28 0:00

Iki šiol Lietuvoje trūksta realios atsakomybės už valstybės įmonių valdymą. Neaišku, kas už tai atsakingas, kas turi nustatyti šių įmonių darbo tikslus, vertinti jų veiklos naudą valstybei ir žmonėms.

Ar gali ši situacija, kai valstybės įmonės tapo "valstybe valstybėje", pasikeisti? Jeigu taip, ką reikia padaryti?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti ūkio ministras konservatorius Dainius Kreivys, Seimo nariai buvęs finansų ir susisiekimo ministras socialdemokratas Algirdas Butkevičius, buvęs ūkio ministras Darbo partijos narys Kęstutis Daukšys, buvęs ekonomikos ministras LDDP Vyriausybėje partijos "Tvarka ir teisingumas" narys Julius Veselka ir buvęs Vilniaus vicemeras konservatorius Kęstutis Masiulis. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ar galima surasti aukso vidurį?

A.Medalinskas. Kaip turi būti valdomos valstybės įmonės, kad jos duotų pelną, kurį valstybė galėtų panaudoti savo reikmėms. Ir kad įmonės nebūtų uždusintos atimant iš jų uždirbtas lėšas arba, priešingai, nebūtų dirbtinai palaikomos, nepagrįstai užkeliant tarifus, nes tada uždus žmonės.

D.Kreivys. Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) gairės, kaip valdyti turtą ir valstybei priklausančias įmones, išskiria tris pagrindinius principus. Pirmas - skaidrumo principas. Antrasis - aiškių tikslų iškėlimas. Trečiasis - reguliavimo ir valdymo atskyrimas. Mažiausiai klausimų kelia skaidrumo principas, nes sutinkame, kad valstybės įmonės priklauso visiems žmonėms, jos privalo būti pačios skaidriausios.

A.Medalinskas. Bet ar tokios yra?

D.Kreivys. Turi būti. Valstybės įmonių išlaidų ir pajamų balansai privalo būti labai aiškūs, grįsti tarptautine apskaita. Jų atlyginimų politika taip pat turėtų būti skaidri. Vyriausybė patvirtino skaidrumo gaires, pagal kurias valstybės įmonės turėtų tapti skaidresnės netgi už komercinės kompanijas. Tai išsklaido rūką nuo to sektoriaus, nes anksčiau buvo labai sunku pamatyti, kaip tos įmonės dirba. Kalbėdami apie aiškius tikslus, turime išskirti kelių tipų valstybės įmones. Kai kurios jų yra grynai komercinio pobūdžio. Tokioms pagal bendrą praktiką nustatoma, koks turi būti jų pelnas, uždaviniai ir tikslai. Jie iškeliami analizuojant įmonės veiklą, kapitalą ir kitus dalykus. Bet juk yra ir kita įmonių grupė, kuri vykdo socialinius tikslus.

A.Medalinskas. Pavyzdžiui?

D.Kreivys. "Lietuvos geležinkeliai". Keleivių vežimas sunkiai atsiperka. Lietuvoje gal tik maršrutas Vilnius-Klaipėda gali būti pelningas, bet ir jis balansuoja ties riba. Todėl svarbu mūsų valstybės įmonėse atskirti komercines ir nekomercines funkcijas. Balanse labai aiškiai turime matyti, kiek kokios funkcijos mums kainuoja. Komerciniai tikslai turėtų būti nustatyti aiškiai. Geležinkeliuose tai yra krovinių vežimas. Žinoma, reikia turėti galvoje visą sistemą, grandinę. Juk veikia ir uostas, kuris yra taip pat valstybės įmonė. Geležinkelio tarifai turi būti optimizuoti, kad uostas galėtų daugiau perkrauti. Tada ir geležinkelis gaus daugiau krovinių, o valstybė didesnes pajamas. Nekomercinės, socialinės funkcijos turi būti labai aiškiai atskirtos ir kompensuojamos. Įmonė susimoka į biudžetą, kiek priklauso, o iš biudžeto gauna dotaciją socialinėms funkcijoms.

A.Medalinskas. O kas valstybėje gali spręsti: kaip tai atskirti, kad būtų nauda valstybei?

D.Kreivys. Seimas, jo komitetai ir ekspertai. Jie gali aiškiai pasakyti, ar tam tikrų socialinių funkcijų įgyvendinimas yra optimalus, o galbūt tai galėtų atlikti kitos kompanijos. Bet yra dar ir trečia grupė valstybės įmonių. Tos, kurios teikia komunalines paslaugas. Tikslų nustatymas šiose įmonėse privalo neperžengti esamo tarifo ribų ir įmonės turi ieškoti pelningumo rezervų savo viduje.

A.Medalinskas. Vadinasi, tarifai neturėtų būti didinami nei iki rinkimų, nei po rinkimų?

D.Kreivys. Visi žinome, nuo ko priklauso elektros tarifai. Mes dabar negeneruojame elektros, kurią vartojame. Galime susitvarkyti Elektrėnus ir tik per ten paleisti elektrą, bet kaina būtų kosminė. Turbinos senos, naudingumas tėra 36 procentų. Yra ir daugiau problemų.

A.Medalinskas. Ar gali valstybinė įmonė būti kieno nors rėmėja?

D.Kreivys. Ar remti įmonei kokį renginį ar ką nors kita, sprendžia įmonės valdyba. Bet valdybai iškelti tikslai turi būti įgyvendinti. Tiek pelningumo, tiek kiti. Jeigu tai yra padaryta, jei valdyba dirba puikiai ir įmonė sugeba turėti daugiau pelno, prašau, tegu remia.

A.Butkevičius. Čia nepasakyta nieko naujo. Taip buvo ir anksčiau. Svarbiausia yra strategija arba vizija. llgalaikė arba trumpalaikė. Kalbėti apie skaidrumą Lietuvoje yra labai populiaru. Kalbos apie korupciją man nusibodo, nes kai žmonės pradeda apie tai kalbėti, aš pasakau, kad jau čia jie realiai neišmano apie ūkio valdymą.

A.Medalinskas. Sakote, kad nėra korupcijos, bet štai Lietuvoje kyla triukšmas net dėl to, ar ūkio ministras ir jam artimi žmonės skaidriai turtėja. O socialdemokratų vadovavimo laikais įmonė, kurioje didelę įtaką turėjo premjero Algirdo Brazausko brolis, gavo pagrindinius kontaktus dėl geležinkelių pabėgių klojimo? Ar tai nebuvo korupcijos pavyzdys?

A.Butkevičius. Man būnant ministru to tikrai nebuvo ir aš nenoriu tikėti, kad taip buvo.

A.Medalinskas. Tai tiesiog ėmė ir laimėjo konkursus?

A.Butkevičius. Dedame ant stalo įrodymus.

K.Daukšys. Pažiūrėkite projekte "Rail Baltica".

A.Butkevičius. Jeigu kas nors ir buvo, gal tada anksčiau.

Kaip naudojamas valstybės turtas?

A.Medalinskas. Skaidrumas yra svarbus ne tik pačiai valstybės įmonių veiklai, bet ir valstybės turto valdymui, kuris irgi gali priklausyti valstybės įmonėms. Kokia čia yra situacija?

A.Butkevičius. Valstybinių funkcijų vykdymas priklauso nuo to, kokius tikslus kelia jai valstybė. Tarkime, yra kelių priežiūros įmonės. Iškelti tikslai - kad keliai laiku būtų nuvalyti, sudėtos atitvaros nuo žvėrių ir panašiai. Bet yra klausiama, ar joms leisti gauti komercines pajamas, ar ne? Kai kurios įmonės, susidūrusios su apribojimais, gudrauja: stato šildomus garažus, sandėlius.

A.Medalinskas. Ar tai gali būti vadinama tik šiaip gudravimu, ar turėtų būti įvardyta kaip valstybės lėšų panaudojimas ne pagal paskirtį ir baudžiama pagal įstatymą. Juk ne tik garažus ir sandėlius susitvarko. Prisiperka automobilių, dar kokių nors brangių dalykų, o paskui verkia, kad pinigų nėra.

A.Butkevičius. Iš tikrųjų yra valstybės turto panaudojimo efektyvumo problema. Nori įvairių daiktų nusipirkti ar ką pasistatyti. Ir viskas už mokesčių mokėtojų pinigus.

D.Kreivys. Bet yra ir nekilnojamojo turto valstybės įmonėse valdymo problema. Dabar šio turto valdymas bus centralizuotas. Estai tai padarė 2004 metais, o dabar net ėmė skaldyti į dvi dalis šią instituciją, nes ji užima didelę rinkos dalį ir atlikdama komercines funkcijas, kaip nekilnojamo turto agentūra, nukonkuruoja kitas nekilnojamojo turto agentūras ir nepalieka vietos konkurencijai.

A.Medalinskas. Sakykite, ar šios Vyriausybės tikslas yra geresnis valstybės turto ir valstybės įmonių valdymas? Ar vis dėlto dalį iš tų milijonų, kaip skelbiama, planuojate gauti šį turtą išparduodami? Jeigu taip, kas garantuos, kad neįvyks nauja "prichvatizacijos" banga, o valdžia skelbs, kad gavo tuos šimtus milijonų iš skaidresnio valstybės įmonių valdymo.

D.Kreivys. Pajamos gali būti iš tiesioginės veiklos ir su šia veikla nesusijusio pardavimo. Pavyzdžiui, "Lietuvos geležinkeliai" turi apželdinimo įmonę. Kam ji jiems?

A.Medalinskas. Vadinasi, Vyriausybė yra už dar vieną valstybės turto išpardavimo bangą?

K.Daukšys. Valstybės įmones nebūtina parduoti. Esant reikalui, valstybės turtą galima paskolinti. Kaip estai padarė prieš įsivesdami eurą. Taip pasielgė ir "Vilniaus prekyba", nusipirkusi Rytų skirstomuosius tinklus. Nusipirko ir paskolino turtą. Kiekviena valstybė turi apsispręsti, ar apsimoka investuoti 250 mln. litų šiemet tam, kad vėliau ketverius metus gautų 100 mln. litų pelną, ar tuos 250 mln. litų pasiimti šiandien ir kitais metais pelno negauti arba gauti gerokai mažiau. Tada valstybei turėsime sumokėti 50 mln. Bet jei valstybė nori 100 mln. litų, tai tuos 50 mln. litų reikės įmonei pasiskolinti.

K.Masiulis. Jeigu investavo į kokį nors naują produktą, kuris vėliau duos pelną, tai vėliau ir tą skolą atiduos, ir dar dividendai sugrįš.

A.Medalinskas. Bet svarbu, kad skolų nedengtų skolomis. Ir skola juk yra našta ateičiai. Pavyzdžiui, viena Vyriausybė, spręsdama savo politines problemas, leis įmonėms pasiskolinti, bet ta našta guls jau ant kitos Vyriausybės ir žmonių pečių. Kas gali nustatyti, kad skola yra pagrįsta, ir imtis už tai atsakomybės, jeigu tokia skola padarys žalą valstybei ir žmonėms?

K.Daukšys. Dauguma valstybinių įmonių paprastai turi tiek turto ir sukaupto kapitalo rezervo, kad kokius 5 mln. gali laisvai pasiskolinti ir išmokėti dividendus valstybei. Visos valstybinės įmonės paprastai turi tiek daug turto ir sukaupto kapitalo rezervo, kad, gavusios 5 mln. litų šiais metais, iš savo sukaupto turto gali padengti dividendus.

A.Medalinskas. Bet jei jie parduoda tą turtą, tai gali padaryti žalą valstybei.

K.Daukšys. Neparduoda, o tik paskolina. Visi vadovai norės, kad iš jų pelno neatimtų, kad kuo daugiau liktų investicijoms. Bet tam ir yra ministerija, ministrų kabinetas, kurie turi nustatyti, kokios investicijos yra optimaliai reikalingos valstybei ir kiek turi būti išmokėta dividendų.

A.Butkevičius. Yra mokslas: ekonominio efektyvumo analizė. Ministrai turi nuspręsti, ar mes važinėsime trisdešimties metų senumo keleiviniais traukiniais, ar pirksime naujus, nors gal ir pasiskolindami lėšų. Nuo to priklauso ir kiek valstybės įmonės gali į biudžetą sumokėti.

Kuris ministras yra atsakingas?

A.Medalinskas. Sakote, kad ministerija turi iškelti valstybės įmonėms tikslus, atlikti išlaidų analizę, nustatyti, kaip valdyti valstybės turtą. Kuri ministerija tai turėtų daryti?

K.Masiulis. Finansų ministerija, ji yra atsakinga už tikslų nustatymą.

J.Veselka. Pirmiausia reikia smegenų ir žinių turėti, kad galėtum lyginti.

D.Kreivys. Tikslams nustatyti yra paskirta Finansų ministerija. Ji reikalauja atskirti komercines ir nekomercines funkcijas, paskui pažiūrėti, ar nekomercinės funkcijos yra teikiamos optimaliai.

A.Butkevičius. Tačiau kurios nors šakos ministras turi būti atsakingas už jam patikėtų įmonių rezultatus.

K.Daukšys. Aš irgi manau, kad šis ministras turi būti už viską atsakingas.

D.Kreivys. Taip ir yra planuojama, bet nustatyti įmonės tikslus turi Finansų ministerija. Ji padeda atskiros šakos ministrui susidėlioti tikslus. Tada jie bus pagrįsti ir baigsis derybomis su įmonės valdybos pirmininku bei direktoriumi. O Vyriausybė šio susitarimo rezultatus įformins savo nutarimu.

K.Daukšys. Finansų ministerija suinteresuota gauti daugiau pajamų į biudžetą, o atitinkamų šakų ministerijos, globodamos vieną ar kitą įmonę, žiūri, kad tų įmonių neuždusintų. Tose ministerijose yra ištisi skyriai, kurie užsiima priežiūra. Nemanau, kad Susisiekimo ministerijoje, pavyzdžiui, nėra transporto specialistų. Ar energetikos specialistų nėra Ūkio ministerijoje. Yra. Arba bent jau buvo anksčiau. Todėl galima sakyti, kad ir "Lietuvos geležinkeliai" natūraliai turi savo ministrą, o "Lietuvos energija" - savo ministeriją. Tiek žmonių tose ministerijose, o jūs norite pasakyti, kad jie nesugeba šių įmonių suvaldyti? Kam jums dar reikia Finansų ministerijos ir kas bus atsakingas už galutinį rezultatą.

J.Veselka. Ir tie atskirų šakų ministrai turi atstovauti Vyriausybėje ir Seime tiems kolektyvams, kurie yra jų kompetencijos ribose. Sakyti, kad jau yra suformuoti, pavyzdžiui, energetikos, vandentiekio, šilumos tiekimo įmonių tikslai, sukurta jų skatinimo sistema, numatyta atsakomybė ir galima dirbti. Ir tai politikai, ministrai turėtų tik koordinuoti, stebėti ir analizuoti šių įmonių darbą, nesikišdami į jų veiklą. O Lietuvoje sistema kol kas veikia daugiau politizuojant ir politikuojant.

D.Kreivys. Valstybinių įmonių tikslai negali būti nukelti nuo lubų. Žmonės, kurie kelia tikslus, ypač finansinius, turi turėti ypatingų gebėjimų, žinių ir kompetencijos. Šie tikslai automatiškai turi būti derinami su tam tikros šakos ministerija, kontroliuojančia tos įmonės darbą. O ši ministerija yra susijusi su ta įmone ir tai turi savo minusų. Pažiūrėkime, kas pirmas ateina į Vyriausybę prašyti, kad įmonei nereikėtų mokėti dividendų. Todėl čia atsiranda ir Finansų ministerijos vaidmuo. Kaip nesuinteresuotos institucijos ir turinčios savų gerų specialistų.

J.Veselka. Iš kur Finansų ministerija nustatys, kiek pelno reikia įmonei gauti?

D.Kreivys. Yra bendra praktika.

A.Butkevičius. Aš galiu pasakyti, kaip bus. Nurodys atnešti savo viziją ir planus. Tada Finansų ministerijos du ar trys klerkai juos pervers ir lieps ką nors pataisyti.

A.Medalinskas. O kas atsakys, jeigu bus sumažinti tikslai arba įmonė savo veikla padarys žalos valstybei? Finansų ministrė? Už visas valstybės įmones.

K.Daukšys. Niekas neatsakys, nes nustatys krūvą kaltų valdininkų. O tada jau atsakomybė yra kolektyvinė ir niekas nekaltas.

J.Veselka. Susisiekimo ministrui pavaldūs: uostas, geležinkeliai, kelių įmonės. Jis turi atsisėsti su savo komanda, nustatyti tikslus, apsibrėžti resursus ir tikslų įvykdymo parametrus.

K.Daukšys. O štai ūkio ministras tiki, kad tik Finansų ministerijoje auksagalviai sėdi.

D.Kreivys. Nejaugi manote, kad Finansų ministerijoje nėra žmonių? Departamentai prie Finansų ministerijos turi sukaupę pakankamai kompetencijos. Gal iš pradžių tie tikslai bus sunkiau nustatomi. Gal bus ir klaidų, bet institucija mokosi, įgyja kompetencijos. Suformuoti tikslai ir kiti rodikliai yra aiškūs. Jau patvirtinta ir Vyriausybės strategija.

J.Veselka. Tokia tarnyba galėtų nebent išsikelti tikslus, kokios ji tikisi grąžos į biudžetą, bet ji tą programą turi pateikti Vyriausybei, o ne nuleisti iš viršaus įmonei, peršokdama tos šakos ministrą.

K.Daukšys. Ministre, atsakykite kaip buvęs verslininkas. Kai jūs planuodavote savo įmonės veiklą, ar Jums buhalteris nurodydavo, ką turite pasiekti, ar tai sprendėte pats, kaip vadovas?

D.Kreivys. Jei esi akcininkas, tau labiausiai rūpi kapitalo grąža. Jei esu valdybos pirmininkas, tada atsiranda daugybė rodiklių, kurių aš reikalavau iš įmonės. Ne tik finansinių. Juos subalansuoju ir kaip valdybos pirmininkas, atsakingas už akcininkų tikslų įgyvendinimą, nuleidžiu administracijai, ji turi tuos nurodymus vykdyti. Finansų ministerija šiuo atveju stovi akcininko vietoje ir reikalauja grąžos.

K.Daukšys. Jokia ji ne akcininkė. Ji valstybės mastu yra buhalterė.

D.Kreivys. Mūsų suvokimas, kas yra Finansų ministerija, skiriasi, bet kadangi ji yra atsakinga už mūsų visų gerovę per įmonei teikiamas paslaugas, kurias reikia apmokėti, ji labai puikia funkcionuoja kaip akcininkė. Valdybos pirmininku gali būti įmonės valdybos pirmininkas arba netiesiogiai - ministras, o Finansų ministerija nurodo vieną vienintelį - finansinį rodiklį.

K.Daukšys. Jeigu Finansų ministerijai reikės pinigų, jai bus nesvarbus jūsų įmonės likimas.

D.Kreivys. Tam yra tos šakos ministras.

J.Veselka. Tiek įmonės, tiek valstybės sėkmė priklauso nuo kompetentingos komandos, kuri turi ir strategiją, ir tikslus. Viskas turi būti nukreipta į rezultatus. Kompetentingoje komandoje turi būti žmonės, kurie žino, už ką yra atsakingi. Švedijoje tokios kontroliuojančios valstybės įmones tarnybos sukurtos kiekvienoje ministerijoje. Ir Lietuvoje ne Finansų ministerija turi kelti tikslus bei numatyti strategiją, kokius galutinius rezultatus privalo pasiekti tokia įmonė, pavyzdžiui, Klaipėdos jūrų uostas. Jeigu ten rentabilumas yra 10-15 proc.., gal reikia jį padidinti? Jei reikia, kiek tam prireiks pinigų? Klausimas, ar mes paliksime dividendus, kuriuos jie gali investuoti, ar sakysime: gyvenk iš kredito, taip suvokdami, kad paskui dar mažiau bus pelno, nes reikės ir bankui atiduoti. Tai spręsti turi tos šakos ministerija, tik bėda, kad aukštos kvalifikacijos specialistai bėga iš ministerijos.

Kodėl mokami milijonai samdomiems ekspertams?

A.Medalinskas. Todėl ir mokami milijonai svetimiems samdomiems konsultantams Lietuvoje ir užsienyje, nes iš ministerijų bėga geri pareigūnai? O ministerijose, nors dar ir yra kvalifikuotų valdininkų, neretai jiems tenka dirbti šalia į atsakingas pareigas priimtų aukštų valdininkų, politikų, įstaigai vadovaujančių giminių ir draugų. Ar tai nėra labai neefektyvus mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas valstybės požiūriu?

D.Kreivys. Jūs norite pasakyti, kad ministras su klerkais Lietuvoje gali tiksliai parinkti, pavyzdžiui, technologijas be konsultacinės kompanijos pagalbos?

K.Daukšys. Bet pasakykite, kurioje užsienio valstybėje ministerija savo darbą paveda atlikti samdytiems ekspertams, kuriuos pasamdo ministerijai pavaldi įmonė? Ir ši ministerijai pavaldi įmonė sumoka 5 mln. litų už darbą, kuri turi atlikti ministerija? Apie kokį skaidrumą kalbame?

J.Veselka. Ir iškelia pasvarstyti tikslą: ar Lietuvai reikalinga elektrinė.

K.Masiulis. Tikrai kyla problema, kai samdo ne ministerija, o jai pavaldi įmonė. Ir ne atominei elektrinei statyti, ministre, o energetikos strategijai aptarti. Tai yra du skirtingi dalykai. Bet yra ir problema, kad valstybės tarnyba įdarbinti tų stipriausių ekspertų yra finansiškai nepajėgi. Tada ir prireikia konsultantų. Gal geriau padidinti algą kvalifikuotiems darbuotojams ir juos skatinti.

J.Veselka. Net sovietų laikais valstybinėms įmonėms Gosplano komitetas planavo ne tik ekonominius rodiklius, bet ir tai, koks turėtų būti šių įmonių darbuotojų materialinis skatinimas. Visi suprato, kad žmogus negali automatiškai įgyvendinti net ir labai protingai iškeltų tikslų. O dabar šios temos, koks bus materialinis darbuotojų, tarnautojų ir direktoriaus skatinimas, aš pasigendu.

K.Masiulis. Ministerijos turi apskaičiuoti rodiklius, kad įmonė nesužlugtų ir turėtų perspektyvą. Bet kas tai darys? Vadinasi, į valdybą reikėtų skirti žmonių, kurie gautų pinigų už tai, kad buvo geri valdybos nariai, kad įmonė augo, kad rodikliai buvo puikūs. Ir kad dirbtų ne po dvi valandas per tris mėnesius, o kaip valdybos nariai būtų atsakingi.

K.Daukšys. Valdininkai ir valstybės įmonės valdybos nariai profesionalai turi būti paskatinti, kad būtų suinteresuoti dirbti atsakingai. Jei bus geri rezultatai, jie turėtų gauti dalį įmonės pelno. Jei blogi, atsakyti asmeniškai. Bet šiandien jie negali gauti nei jokio paskatinimo, nei jokios nuobaudos.

K.Masiulis. Danijos ūkio ministerijoje veikia kontraktų vadybos principas. Vienas tarnautojas turi tris sutartis, kitas - vieną, o trečias - net septynias. Jis atlieka savo funkcijas, o to kontrakto administratorius su juo atsiskaito ne už darbo valandas, o už jo indėlį, kuris numatytas sutartyje. Ir finansininko visas uždarbis yra iš kontraktų, o ne stabilus darbo užmokestis.

A.Medalinskas. Ar taip siūlote daryti ir Lietuvoje?

K.Masiulis. Mes negalime taip daryti pagal įstatymus, todėl yra daug sudėtingų barjerų. Užsienyje valstybinių ir privačių įstaigų valdybų kai kurie nariai dirba net keliose valdybose. Tai profesionalus darbas. Kai kuriose įmonėse, kur valdybos nariui užkraunama didelė finansinė atsakomybė, keletą darbų turėti draudžiama. Nes dėl to įmonė gali patirti nuostolių. Yra ir draudimo kompanijų, kurios draudžia finansinę atsakomybę. Tie žmonės turi mokėti preciziškai skaityti sutartį, kad galėtų pamatuoti savo įsipareigojimus ir pasakyti, kad štai to aš nebepajėgsiu, todėl atsisakau pasirašyti sutartį ir į valdybą neinu, nes tikslai yra pernelyg ambicingi.

Bus mūšis?

A.Medalinskas. "Visuomio", kaip vienintelio valstybės įmonių tvarkytojo, idėja jau sužlugo. Kur garantija, kad nežlugs ir idėja perduoti visą atsakomybę Finansų ministerijai, kuriai valdančioji partija daro įtaką? Ar nebijote politinių partnerių Vyriausybėje nepasitenkinimo, jeigu iš jų kontrolės ištrauksite tas valstybės įmones, kurios ne vienai partijai tapo tikra lesyklėle?

A.Butkevičius. Bus didelis mūšis.

D.Kreivys. Nemanau, kad bus. Svarbiausia, kad būtų institucija, galinti spręsti jai iškeltus klausimus. Reikia suprasti, kad kol neturėsime bent minimalios konkurencijos, pavyzdžiui, kelių valymo ir priežiūros įmonių sektoriuje, tol bus statomi šilti garažai, perkama brangi technika. Tie, kurie perka, nelinkę optimizuoti išlaidų. Kuo brangesnė technika, tuo daugiau išlaidų amortizuoji.

K.Daukšys. Bet nereikia savo reformomis apversti viso pasaulio. Ir šiandien galioja Akcinių bendrovių įstatymas. Tas įmones valdo valdybos, o valdybas kiekvienas ministras gali paskirti, kokias tik jis nori. Tada privalo ir rezultatų reikalauti. Gali net Vyriausybėje pramušti, kad valdybos nariai būtų tie ar kiti asmenys. Bet kodėl niekas to nedaro, o ima ir pradeda viską reformuoti taip, kad nebelieka atsakingų ir galas su galu nesueina.

D.Kreivys. Mes tą ir sakome. Ir norime padaryti. Kiek buvo valdžių, niekas nieko nedarė.

K.Daukšys. Ar tikrai? O kas trukdo jums? Michaelis Schumacheris ir su taburete gali važiuoti, bet jei vairuoti nemoki, ir "Ferari" nepadės. Tai viena. Antra, kai Finansų ministerijoje atsiras mistinė grupė, kuri formuos visus tikslus, ministro atsakomybės nebeliks. Viską jam Finansų ministerija nuleis. Šį dalyką galima daryti tik tuo atveju, jeigu norime panaikinti pusę atskirų šakų ministerijų. Nereikėtų tada nei Ūkio, nei Susisiekimo, nei Žemės ūkio ministerijų. Viena ministerija būtų atsakinga už politikos formavimą šiose srityse. Ir viskas. Taupykime valstybės pinigus.

A.Medalinskas. Bet ministerijų naikinti juk niekas nesiruošia.

K.Daukšys. Todėl valstybės įmonėms nustatyti ambicingus tikslus turi Vyriausybė ir premjeras, kuris pasakytų: "Vyrai, šiais metais mums biudžete trūksta 300 mln. litų. Susisiekimo ministre, rask, iš kur paimti 100 mln. litų, o energetikos ministre - dar 100 mln. litų." Ir t. t. Premjeras kelia uždavinį. Ministrai randa pinigų. Vyriausybė nuleidžia direktyvą valstybės įmonėms ir sako, kad, pavyzdžiui, "Lietuvos geležinkeliai" turi šiemet įdėti bent 100 mln. litų dividendų į biudžetą. Valdyba gavo uždavinį ir turi dirbti. Kur nors sumažins investicijas, galbūt išlaidas apkarpys, bet priims sprendimą, kaip gauti tą 100 mln. litų. O dabar norima kurti specialų padalinį, kurį sudarys mistiniai labai geri valdymo specialistai, iškels visoms valstybės įmonėms uždavinius ir dar pasakys, ar jos teisingai dirba. Koks nors Finansų ministerijos tarnautojas nustatys, kad, pavyzdžiui, Lietuvos paštas turi sumokėti 50 mln. litų. O šios įstaigos vadovams nebeliks jokio pasirinkimo. Kariauti arba atsistatydinti. Bet ar nuo tokių žingsnių pagerės valstybės įmonių valdymas?

 

Parengė Alvydas Medalinskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"