TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ar žolelė turi sielą?

2012 08 14 6:56
Krikščionybė nenukirto ryšio su senąja religija - suteikė jai naują prasmę. Taip pat ir pratęsdama Žolinės tradiciją, tas turėtų rodyti ir pagarbą gamtai tikrąja to žodžio prasme./Romo Jurgaičio nuotrauka

Rytoj minėsime šventę, kuri vadinama Žoline, arba Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Vienas pavadinimas atėjo iš senojo lietuviškojo tikėjimo, kitas - iš krikščioniškosios kultūros. Lietuvoje ši šventė dažniau vadinama Žoline. Kodėl žolynams skiriama viena gražiausių Lietuvoje švenčių? Ar augmeniją akcentuojanti šventė reiškia, kad Lietuvoje yra stiprus gamtos saugojimo ir puoselėjimo pradas?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti kunigas Algirdas Toliatas, etnologė Eglė Plioplienė, Vilniaus universiteto Botaniko sodo direktorius dr. Audrius Skridaila, fitoterapeutas dr. Juozas Vasiliauskas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Aukojimas ir šventinimas

Alvydas Medalinskas. Ar yra kokia nors bendra prasmė tarp skirtingų šių šventės pavadinimų - Žolinės ir Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dienos, turint omenyje ir tai, kad per lyg ir nieko bendro su žolynais neturinčią krikščionišką šventę šventinami bažnyčiose žolynai, kaip nurodo senasis šios šventės pavadinimas?

Algirdas Toliatas. Žinoma, yra. Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų turi ir kitą prasmę nei tą tiesioginę, kaip galima būtų suprasti. Kur yra dangus? Jis yra tarp mūsų. Ėmimas į dangų simbolizuoja žmogaus harmoniją su Dievu. Žmogus paimamas į dangų ne tik su siela - paimamas ir kūnas. Kūnas nėra našta, nuodėmė. Dievo Motinos ėmimas į dangų simbolizuoja žmogaus vienybę su Dievu. Kuo čia dėtos žolės? Kristus - žodis, kuris tapo kūnu - tapo kūnu ir mūsų gyvenime. Žolinė - tai derliaus nuėmimo metas. Mums šiais laikais tai nėra taip aktualu, bet kažkada tai buvo svarbus įvykis. Tos dvi šventės buvo sujungtos natūraliai. Tiek fiziniu, tiek dvasiniu požiūriu. Žmogus dirbdamas visą širdį sudeda į derlių. Dvasinėje plotmėje yra panašiai: žmogus nueina ratą, metų ciklas baigiasi derliaus nuėmimu. O derlius - tai apvainikavimas ir vienybė su Dievu.

A.Medalinskas. Derlius suvokiamas kaip darbo rezultatas?

A.Toliatas. Darbas - savo ruožtu, gyvenimas - savo. Žmogus yra ne tik kūnas, bet ir dvasia. Tos dvi dimensijos eina lygiagrečiai, o ši šventė juos sujungia. Sujungiama religinė šventė ir žmogaus gyvenimo ciklas.

Eglė Plioplienė. Tikrai čia susipina laiko ciklas. Marijos kultas atsirado ant senojo Žemynos kulto pamatų. O ėmimas į dangų... Kad ir Užgavėnių Morę degindami keliame į dangų. Kodėl? Ciklas pasibaigė, dūmais į dangų pakėlėme ir baigėsi šalčio metas. Rugpjūčio viduryje baigiasi augalų branda. Augimą skatinančios jėgos nebėra reikalingos. Jos kyla dangun, kad kitąmet vėl sugrįžtų. Ir seniau, ir dabar atliekame ritualą, nes taip įsisąmoniname gamtoje vyraujančią tvarką... Žolę nupjauname, gėlę nuskiname. Taip ją imame į dangų, nes ji nustoja būti susieta su žeme. Aukojame. Net ir šiandien dovanodami gėles darome auką: linkime žiedų sklaidos, spalvų įvairovės įvairiomis progomis tam, kas mumyse yra dieviška. Dangus tikrai yra tarp mūsų. Šios dimensijos tarpusavyje susijusios. Taip, kaip raštai juostoje. Tikėjimo, kad augalas, pasaulio medis ar medis šventoje girioje yra Dievo buveinė, yra ne tik krikščionybėje, bet ir  įvairiausiuose kituose mokymuose. O pasaulio medis - tai, ką mes suvokiame kaip save pačius. Laja - dangaus sfera, kamienas - dabartis, o  šaknys - tai, kas yra žemės, požemio karalijoje.

A.Medalinskas. Prabilote apie pasaulio medį. Koks vaidmuo skiriamas paprastai žolelei?

E.Plioplienė. O kas yra rugys, linas, jonažolė arba ramunė? Ar ne medis, jei turi šaknį, stiebą, lapus, žiedus ir vaisius. Žolės, kaip ir didžiausio medžio sėkloje, yra visas pasaulio medžio gyvasties stebuklas. Santykis ir su žole, ir su medžiu yra vienodai sakralus, jei kreipdamiesi į juos atliekame ritualą. Tai akivaizdu liaudies dainų tekstuose.

Audrius Skridaila. Biologiškai nelabai svarbu, kas yra augalas - žolelė ar medis. Botanikams svarbu, ar augalas turi sumedėjusių dalių, kurios būna biologiškai nelabai aktyvios, tarnauja kaip stuomuo. Yra daugybė pereinamųjų formų. Kartais ir botanikams sunku atskirti tokius dalykus: kai kuriose augalų gentyse yra ir žolinių augalų, ir sumedėjusių. Augalų skirstymas į žolinius ir sumedėjusius - susitarimo reikalas. Todėl nedaryčiau tokio didelio skirtumo tarp žolės ir medžio.

A.Medalinskas. Bet per Žolinę akcentuojami būtent žolynai. Ne medžiai. Juos šventina.

A.Skridaila. Taip, per Žolinę labiau akcentuojamos žolės, o ne medžiai. Bet senoji kultūra vienodai gerbė visus augalus, nedaryta tarp jų ryškesnio skirtumo. Japonai iki šiol garbina pagoniškąsias dievybes. Tiki, kad kiekviename medyje yra dievybė.

A.Toliatas. Ne taip svarbu, ar kalbame apie žolynus, ar medžius. Žolynų pašventinti nešdavo todėl, kad žmogaus kasdienis gyvenimas būtų susietas su religiniu gyvenimu.

E.Plioplienė. Augalų šventinimą galima matyti ir kaip mūsų atsiprašymą už tai, kad nepagarbiai, nešventai su augalais elgiamės. Taip grąžiname jiems sakralumą, kurį patys esame atėmę.

Juozas Vasiliauskas. Ir padėkojama Dievui. Iš pašventinto grūdo jau galima ruošti duoną. Atsimenu laikus, kai tarnavau vadinamuoju klapčiuku, o žoles šventino Vladas Mironas. Žmonės ateidavo nešini vainikais, puokštėmis. Jose būdavo visko: rugių varpų, obuolių... Žmonės norėdavo, jog tie augalai būtų pašventinti, jais pamaitinti šeimą bei gyvulius, kad visi būtų sveiki. Dabar žmonės vėl grįžta prie savo ištakų.

A.Medalinskas. Vadinasi, augalus per Žolinę neša šventinti ir todėl, kad nori būti sveiki?

J.Vasiliauskas. Taip.

A.Toliatas. Žinoma, sveikata - svarbu. Bet yra ir aspektų, kurių nederėtų pamiršti: šitaip dėkojama už derlių, prašoma kito derliaus.

Ypatingi mūsų kultūrai augalai

A.Medalinskas. Senajame tikėjime kalbama apie žmogaus persikūnijimą po mirties. Pavyzdžiui, į gegutę, liepelę. Ar dažnai užsimenama apie persikūnijimą į žolelę?

E.Plioplienė. Liaudies dainose bernelis vadinamas dobilėliu, mergelė - lelijėle. Vandens lelija, žinoma. Šių augalų žiedai turi daugybę žiedlapių, tai ir lėmė jų tapatumo su žmogumi vaidmenį. Mitologinėje sferoje pasaulio medis kaip žolė tikrai yra. Kita vertus, naujas religinis mokymas padaro sau palankių sprendimų. Žolės buvo pervadintos. Nežinau, kaip anksčiau vadinosi jonažolė. Tai stiprus vaistinis augalas. Rusai ją vadina "zveroboj". Paklausykite, koks pavadinimas. Beje, ir rūta žalioji nėra mūsų senovinė rūta. Mūsų senoji rūta - meškauogė, kuri auga rūtojais. Tai - ilgas stiebas, nuo jo atsišakoja daug stiebelių. Iš tos vienos šakos ir buvo pinamas vainikas. Jis - tikrai visžalis.

A.Medalinskas. Tačiau kur čia yra sąsajos su persikūnijimu?

E.Plioplienė. Jeigu kalbėsime apie medžius, jis labai akivaizdus. Kokiais vardais vadiname savo vaikus? Aš esu Eglė. Yra ir vardai Liepa, Ąžuolas... Tai medžių vardai.

A.Medalinskas. Yra ir Rūta.

E.Plioplienė. Taip, ir Ramunė... Ar man, Eglei, nelemta po mirties tapti egle? Ar šis augalas nebus pasodintas ant mano kapo? Beje, kokius augalus mes sodiname ant kapų? Mes sąmoningai nesuvokiame, ką darome. O darome gal būt tam, kad mirusiojo vėlė įsikūnytų į tą augalą. Dėl to ant kapų pasodintų gėlių, kitų augalų nevalia skinti. Jeigu augalą imu ir aukoju sau, darau tą patį, ką medžiotojas medžiodamas žvėrį. Jam atimu gyvybę. Bet kuris augalas irgi yra gyvybė, Dievo būtis. Visa yra Dievo būtis.

A.Medalinskas. O kodėl dobilėliai ir rūtelės turi tokį stiprų kodą mūsų kultūroje?

E.Plioplienė. Jeigu kalbėsime apie rūtą, meškauogė vaistiniu požiūriu yra nuostabi žolė. Šviesaus atminimo biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė pasakojo apie rūtoją.

A.Medalinskas. Ką pasakojo? Kodėl rūta yra skaistybės simbolis lietuvių kultūroje?

E.Plioplienė. Kaip sakydavo Šimkūnaitė, dabartinė rūta yra rūta smirdalė. Joje yra rutino, kitų abortyvių medžiagų. Buvo mergelės, kurios eidavo paskui karius. Kad neitų kariai, mergelės ir dar vaikai, o tik kariai ir mergelės, jos privalėdavo turėti rūtų vainiką.

A.Skridaila. Iš principo ta rūta yra nuodinga.

J.Vasiliauskas. Pas mane buvo atėjęs ligonis, kuris dirbo kapuose. Ten augo daug rūtų. Baisu prisiminti, kas jam nutiko, kai prisilietė prie tų rūtų. Gerai, kad dabar žmonės žino, kokias pasekmes tai gali sukelti sveikatai.

Ar galima žolę mindyti ir deginti?

A.Medalinskas. Ar žolės trypimas reiškia nepagarbą gamtai? Anglijoje poilsio parke kultūra yra neatsiejama nuo gulėjimo žolėje, o Lietuvoje dar neseniai buvo daug kur lentelės, draudžiančios ant žolės lipti ir ją mindyti, trypti.

A.Skridaila. Bet gražiausia atrodo būtent ta veja, kuri yra nuolat trypiama. Ji tam skirta.

A.Medalinskas. Kodėl Lietuvoje yra kitas požiūris? Gal tai priklauso ne tik nuo poilsio kultūros, bet ir nuo žolės struktūros ar klimato? Tiesa, dabar Lietuvoje jau irgi parkuose ant žolės lipti, vaikščioti po ją, gulėti galima, bet dažnai vaikščiojant ištrypiamas takas.

A.Skridaila. Taip yra dėl klimato įtakos: Anglijoje yra daug kritulių, žolė lengvai atsigauna. Todėl gulinėtojai nedaro beveik jokios įtakos. Pietų Prancūzijoje, Ispanijoje yra mažai kritulių. Ten bet koks lipimas ant žolės ją naikina. Šiaip jau Europa yra žalia, bet rugpjūtį grįžus iš pietų Lietuva atrodo kaip žydinti oazė. Botanikos sode mes nedraudžiame žmonėms vaikščioti žole. Galima ir gamtą saugoti, ir rasti žmogui vietos joje. Nors šie dalykai - labai subtilūs. Todėl kartais aplinkosaugininkai ir bando atskirti gamtą nuo neigiamos žmogaus įtakos.

A.Medalinskas. O žolės deginimas?

A.Skridaila. Tai yra blogai. Žinoma, galima pasakyti, kad išdeginus žolę nebelieka erkių, bet padaroma daug žalos. Ugnis sudegina organinį sluoksnį, humusą. Žūsta mikroorganizmai, paukščiai, varlytės. Nukenčia ir medžiai. Vis dėlto dabartinis Lietuvos kraštovaizdis per pastaruosius tūkstančius metų buvo sukurtas per lydiminę žemdirbystę. Gamta buvo stipri: Lietuva yra miškų zonoje. Tik nesutariama, ar pas mus dominavo spygliuočiai, ar Vakarų Europai būdingi lapuočiai. Esmė ta, kad čia buvo miškais apaugusi teritorija, o tais laikais nebuvo traktorių ir kitų mechaninių priemonių. Siekiant atsikovoti erdvės žemdirbystei buvo vienintelis būdas - deginti. Taip žmogus stipriai paveikė Lietuvos kraštovaizdį, sukūrė daug atvirų vietų. Daug augalų čia auga tik todėl, kad žmogus per kelis tūkstantmečius sukūrė jiems palankias sąlygas. Deja, žmogui niekada nepavyksta iki galo įgyvendinti gamtos patobulinimo plano. Kartais sukeliamos ekologinės katastrofos - kaip Vidurio Azijoje. Beje, pagal Bibliją rojaus sodas turėjo būti Tarpupyje. Šiandien ten - dykumos. Anksčiau ten buvo visai kitokia žemė. Bet atrodo, kad žmonės ne visada pasimoko iš senų klaidų, per savo godumą ir toliau sukuria didžiulių ekologinių problemų.

A.Toliatas. Pasakojime apie rojaus sodą daug prasmės paslėpta tarp eilučių. Kokia buvo uždrausto vaisiaus pagunda? Žaltys sakė, kad žmogus pats gali būti kaip Dievas, spręsti, kas yra gera, o kas - bloga. O ir dabar žmogus dažnai dėl pelno ar gerovės neįsiklauso, negerbia jam dovanoto pasaulio prigimties, bet išnaudoja jį, griauna, ir kaip Biblijoj rojaus sodas pavirsta dykuma... Aplink yra labai daug konkrečių pavyzdžių.

J.Vasiliauskas. Bet dabar tikrai atsirado daug erkių. Aišku, nemanau, jog yra gerai deginti žolę, kad šias erkes išnaikintume. Vis dėlto paaiškinkite, iš kur tos erkės atsirado. Esu ūkininko vaikas, vaikščiodavau po miškus, ir jokia erkė nebuvo įsisiurbusi.

A.Skridaila. Erkių būdavo ir anksčiau, bet mažiau jų buvo užkrėstų. Dabar kaimai ištuštėjo. Anksčiau viską tvarkingai šienaudavo. Net ir pakrūmes. Dėl biologijos erkėms palankesnė aplinka, kur žolė nepjauta, pavyzdžiui, dvejus metus. Vingio parkas garsėja tuo, kad jame daug erkių. Ten yra vienas mūsų Botanikos sodo skyrius. Yra buvę, kad grįžęs iš ten kasdien nuo savęs turėdavau nusiimti po septynias erkes. Tai labai daug. Mūsų centras - Kairėnuose. Ten dirbu 25 metus. Nesu ant savęs radęs nė vienos erkės. Manau, kad tai susiję su tuo, jog čia mes tvarkingai šienaujame atviras erdves. Nenušienautų pakrūmių yra mažai.

J.Vasiliauskas. Tačiau miškai anksčiau būdavo tokie pat kaip ir dabar. Mes turėjome penkis hektarus lapuočių miško, po kurį vaikščiodavau. Erkė niekada nebuvo įsisiurbusi.

A.Skridaila. Tuo metu kaimuose nušienaudavo visas pamiškes, o ir miškuose lietuviai galvijus anksčiau ganė (nors tai ne visais požiūriais buvo gerai), todėl ir erkių buvo mažiau.

Ko ieško žmogus gamtoje?

A.Medalinskas. Ko atvyksta lankytojai į Botanikos sodą? Ar jie labiau domisi kokiais nors retais, gražiais augalais, ar tiesiog mėgsta vykti į gamtą? Ar randate aplaužytų augalų?

A.Skridaila. Žmogus - gamtos dalis. Tų, kurie gamtos nemyli, reikia gailėti. Jie tiesiog nežino, ką daro. Ateina įvairių žmonių. Tik 5 procentai žmonių domisi kokiu konkrečiu augalu. Didžioji dalis jų nori tiesiog pabūti gamtoje.

A.Medalinskas. O vertingi, reti augalai juos mažiau domina?

A.Skridaila. Kiekvienas augalas yra vertingas. Jį reikia saugoti, kad žmogaus veikla nenušluotų nuo žemės paviršiaus. Europoje aplinkosaugos tendencijos stiprios, bet yra daug pasaulio šalių, kuriose žmonėse dėl egzistencijos aukoja tai, kas yra kaimynystėje. Yra tokia teorija (negaliu garantuoti, jog ji pagrįsta), kad per savaitę pasaulyje išnyksta iki dvidešimt augalų rūšių. Per metus - apie tūkstantį. Čia veikiau kalbama apie tokius mažai ištyrinėtus kraštus kaip Amazonės džiunglės. Vartodami kai kuriuos produktus nesusimąstome, kokios yra to pasekmės. Sojų vartojimas Europoje paskatino Pietų Amerikoje ūkių, kurie užima atogrąžų miškų plotus, atsiradimą. Dėl ekonominių priežasčių žmonės čia sunaikina dar neatrastas augalų rūšis. Manoma, kad pasaulyje yra 350 tūkst. augalų rūšių. Mes esame kažkaip pavadinę (t. y. pabandę sudėlioti į savo pažinimo dėžutes) tik apie 287,5 tūkst. rūšių. Dar daugybė tūkstančių yra nežinomi. Būtent šie tūkstančiai labiausiai nukenčia nuo žmogaus veiklos.

A.Toliatas. Pavadinti augalą reiškia atpažinti, pripažinti, gerbti jo esmę. Vardas išreiškia dalyko ar asmens esmę. O kad galėtum pavadinti tikruoju vardu, turi nusilenkti jam, gerbti ir mylėti.

E.Plioplienė. Galima būtų pasakyti: nemink žolės be reikalo. Štai kodėl ant žolynų yra lentelės: nemindyti, nelipti. Jeigu pažįsti augalo savybes, pažįsti jas savyje. Dėl to labai svarbu išsaugoti kiek įmanoma daugiau augalijos.

A.Medalinskas. Ar galima sakyti, kad žmogus eina į gamtą ir pasisemti sveikatos? Ne tik pakvėpuoti grynu oru, bet ir prisirinkti žolėje, pievoje gamtos užkoduotų sveikatos klodų?

A.Toliatas. Kodėl taip akcentuojate būtent žolę?

A.Medalinskas. Nes kalbame apie Žolinę. Be to, žolė yra mus supančios augmenijos žemutinis lygmuo, kurio žmogus nepastebi, neįvertina. Kas yra po kojomis, dažnai matoma blogiau nei tai, kas yra akių lygmeniu.

A.Toliatas. Bet jeigu kalbėdami apie Žolinę susikoncentruotume tik į žolę, nutoltume nuo teologinės prasmės. Ši šventė  yra Kristaus šventė. Dievo Žodis tapo kūnu, kad atskleistų žmogui, kas jis yra. Ir tai neturi tiesioginio ryšio su žolėmis ar ekologija.

A.Medalinskas. Gal ir neturi, bet žolynai čia turi ypatingą prasmę. O žolė žmogui kartais suteikia ypatingą palaimą. Ypač tada, kai ant jos atsigulame ir prie pat akių pamatome žolelių stiebelius. Vaikščiodami galime ir nepastebėti, kas yra po kojomis.

E.Plioplienė. Ten slypi daug erotikos. Galime kalbėti apie Kupoles, Rasas, Jonines. Šioje šventėje ir anksčiau, ir dabar aiški šventoji trejybė: jis, ji ir tai, kas jiems gimsta. Žolės gausa skatina intymų santykį.

A.Toliatas. Žolė taip pat yra ir labiausiai pažeidžiama.

J.Vasiliauskas. Kita vertus, ji ir greičiau atgimsta.

A.Toliatas. Būtent. Iškirstas miškas taip greit neatsigauna.

E.Plioplienė. Labiausiai pažeidžiamas - paparčio žiedas, nors jo iš viso nėra...

A.Toliatas. Jis yra žmogaus širdyje.

A.Skridaila. Tas lygis tik iš pirmo žvilgsnio yra žemutinis. Biologinės evoliucijos požiūriu būtent žoliniai augalai ir yra vėliausiai atsiradę.

A.Medalinskas. Vis dėlto ar galima teigti, kad gamta - sveikatos namai ir šventovė?

J.Vasiliauskas. Be gamtos žmogus, gyvybė negalėtų egzistuoti. Labai daug ligų galima pagydyti naudojant gamtos resursus. Beje, labai sėkmingai.

A.Medalinskas. Gamta gali išstumti chemiją?

J.Vasiliauskas. Ji jau pastūmė. Būna, žmonės ateina, pasako, kad gydėsi sintetiniais vaistais, tačiau jie sukėlė alergiją. Pradėjus gydyti natūraliai viskas išsprendžiama. Tačiau chemijos negalima visiškai atskirti nuo natūraliosios medicinos. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu aš, kaip natūraliosios medicinos atstovas, sutinku vis daugiau žmonių, kurie domisi, kokie augalai yra naudingi sveikatai, kur jie auga, kaip juos atpažinti, ką jie  gali pagydyti.

A.Toliatas. Žmonės mąsto praktiškai.

A.Medalinskas. Ir būtent žolelėse paslėpta daug gydomųjų savybių. Ne veltui liaudies medicina vadinosi žolelių medicina, o liaudies gydytojos (kaip dabar sakytume, natūralių vaistinių medžiagų gamintojos) - žolininkėmis. Ar šiais gydomaisiais preparatais iš žolių galima daug ką pagydyti?

J.Vasiliauskas. Natūralioji medicina pagydo labai daug. Jau tūkstančius metų miškas, pieva buvo ir yra sveikata. Kai atsirado cheminės gydymo priemonės, jos kuriam laikui išstūmė liaudies, natūraliąją mediciną. Dabar ji vėl grįžta. Nors dažnai žmonės dar nesidomėdami vaikšto po žolę, kuri gali būti labai naudinga sveikatai.

A.Medalinskas. Kokia žolelė galėtų būti naudingiausia sveikatai?

J.Vasiliauskas. Jos visos naudingos. Tik reikia žinoti, kam naudoti. Kita vertus, kai kurių jų poveikis, naudojimo būdai pasikeitė. Anksčiau naudotos vienam tikslui, dabar - kitam.

E.Plioplienė. Bet tas naudingiausias sveikatai žoleles galime įvardyti. Jonažolės, pelynai, kiečiai. Beje, net sakoma: jeigu kiečių nėra šventinamoje puokštėje, ji ir nepasišventins.

A.Medalinskas. Ar yra žolelių, kurių bažnyčioje nešventintų?

A.Toliatas. Šventajame Rašte parašyta: ką Dievas padarė švarų, tu nevadink nešvariu. Visa, kas sukurta, yra reikalinga. Tai, kad vienas augalas - naudingas, o kitas - ne, yra tik mūsų žmogiškas požiūris. Kartais vėliau paaiškėja, kad laikyti nenaudingais yra labai reikalingi. Bažnyčia nieko neatmeta.

J.Vasiliauskas. Net nuodai, esantys augaluose, gali būti naudingi sveikatai, jeigu jų naudojamas nedidelis kiekis. O tada ir tie nuodingi augalai įgauna sveikatai naudingų savybių.

Ar mūsų kultūrai yra būdingas ekologinis pradas?

A.Medalinskas. Ar pagarbus požiūris į gamtą, augalus yra užkoduotas mūsų kultūroje?

A.Skridaila. Lietuva, kaip posovietinės erdvės dalis, kurį laiką buvo atskirta nuo didžiųjų globalizacijos procesų. Mes tarytum sustojome. Bet i ir čia gamtai padaryta daug blogo.

A.Medalinskas. Sovietų Sąjungoje net upes bandyta priversti tekėti kitaip.

A.Skridaila. Vakaruose taip pat buvo padaryta blogų dalykų. Šiandien Lietuva ieško savo įvaizdžio, išskirtinumo. Dažnai kopijuojame Vakarus. Visgi mūsų santykyje su gamta yra labai daug gerų senųjų dalykų: Vakarai to jau nebeturi, o mes turime.

A.Medalinskas. Kartais gamta lyginama su šventove. Ar, jūsų manymu, ekologinio prado yra senajame lietuvių tikėjime?

E.Plioplienė. Be jokios abejonės. Kas mums, lietuviams, yra linai? Kadaise manyta, kad į linų lauką įbėgusi ir atsistojusi mergina yra visiškai apsaugota. Mergina bei linelis ir bernelis bei rugelis mūsų sąmonėje yra neatsiejami. Ir rugių lauko apėjimas akivaizdžiai rodo santykį su augalu. Tai - pagarba. O šventa giria? Mes galime proziškai kalbėti, kad laisvalaikiu važiuojame grybauti ir uogauti, pailsime, bet pasiėmę žodyną sužinosime, kad alkas, alkat senojoje slavų kalboje reiškia žinių troškimą. Giria, pieva, kiekvienas augalas mus praturtina, sužadina visas jusles. Tai nereiškia, kad atsisėdau kaip koks jogas miške, pievoje ir įgijau naujo patyrimo.

A.Medalinskas. Arba dar ir kompiuterį atsinešiau į mišką - kaip toje reklamoje.

E.Plioplienė. Ir dabar žmogus pusiau sąmoningai įgauna patirtį. Beje, Kūčių vakaro neįsivaizduojame be burtų ir šiaudų. Atvykusieji iš kokių kitų kraštų, pavyzdžiui, Skandinavijos šiaurės, to nesupranta.  Jie per tas šventes stojasi ant slidžių ir čiuožia į gamtą. Tai, kas ten nutinka, - jų horoskopas. O mes miške atsiduriame savo alke. Svarbiausia, kiek esame atviri tai patirčiai. Žinoma, tik ne su kompiuteriu, o per miško kvapus, garsus, spalvas, susijungę su gamta ir dievoraiška per ją.

A.Toliatas. Tikrai į mišką žmogus gali ateiti  gerų emocijų pasisemti. O gali ateiti įsiklausyti, išmokti. Tai priklauso nuo to, kiek jis yra alkanas, atsivėręs. Jeigu bus alkis, bus ir kontaktas. Ir į bažnyčią užeina daug praeivių, kuriuos domina gera jausena. Tačiau jie nesustoja. Tai priklauso nuo to, kiek tu dėmesingas, atviras, atidus. Nesvarbu, apie ką kalbame, - Bažnyčia ar gamtą. Galima tiesiog praeiti. Tai - paviršutiniška. Viskas priklauso nuo to, kiek sugebi nusileisti žemyn, iškilti????? tikrosioms problemoms, apsivalyti ir atsiprašyti. Kodėl tokia svarbi pagarba? Santykis su Dievu atsiranda per tai, kas mus supa, - gamtą, žmogų, save. Jeigu to negerbiu, negerbiu Kūrėjo. Krikščioniškoji piligrimystė - vis labiau pažinti save ir aplinką. Viskas susipynę. Vienas plius vienas lygu trys. Galima dalykus ištyrinėti atskirai, tačiau sudėjus į krūvą išeina trečias elementas. Įsiklausykime, kas mus jungia, ir rasime naujų mus jungiančių elementų. Vedančių į didesnę pagarbą, didesnį žmonių supratimą, tvirtesnį santykį su Dievu.

J.Vasiliauskas. Visa gamta skleidžia energiją. Turime mokėti ją priimti. Jeigu į mišką eisime geros nuotaikos, atsipalaidavę, grįšime sotūs. Daugelis žmonių yra pikti. O ką reiškia pyktis? Tai - rūgštinė organizmo reakcija. Tada sutrinka žarnyno storosios žarnos geroji flora. Taigi geriau pabūti gamtoje, nusiraminti, nes gamta yra kaip šventovė. Joje žmogui gera pabūti, atsipalaiduoti ir pasisemti tos geros energijos.

A.Medalinskas. Ekologinis pradas gali pasireikšti ir taip: negaliu lengva ranka nukirsti liepos, nes galbūt į ją persikūnijo žmogus, ir ji turi sielą. Tai gal net ir žolelė turi sielą?

A.Toliatas. Kiekviena religija gerbia pasaulį, augalą. Kodėl negalima jo mindyti, laužyti? Tai - gyvybė, kūrinija. O siela yra gyvybės pradas. Tai, kas gyva, turi sielą. Žinoma, to nereikėtų painioti su dvasia. Žmogus gali mąstyti, mylėti. Jo siela - dvasinė. Katalikų bažnyčia turi stiprų ekologinį pradą. Nuo pat Biblijos pradžios Dievas Adomui liepė pavadinti augalus ir gyvūnus. O duoti vardus reiškia ne primesti, o atpažinti. Negalime iš krikščionybės išmesti santykio su gamta, nes žmogus negali eiti prieš savo prigimtį.

A.Medalinskas. Jeigu mūsų kultūroje tiek per krikščioniškąjį, tiek ir per senąjį lietuvišką tikėjimą yra užkoduotas ekologinis pradas, tai kaip tada suprasti tą žolės deginimą, gamtos niokojimą, šiukšlinimą? Juk tai byloja nepagarbą.

A.Skridaila. Anksčiau įvairūs tikėjimai pasižymėjo pagarba gamtai. Žmonės gerbdavo tai, ko nesuprasdavo. Tai - savotiška pagarba dieviškajai paslapčiai. Šiandien ta pagarba prarandama. Tai - ir globalizacijos, moderniosios civilizacijos pasekmė. XVIII-XIX amžiuose manyta, kad žmogus turi valdyti pasaulį, tvarkyti jį pagal savo supratimą. Remiantis šia mąstysena padaryta ir gerų, ir labai blogų darbų. Vienas jų - prarandame ryšį su gamta.

A.Toliatas. Kai prarandi pagarbą augalui, prarandi pagarbą žmogui. Mes prarandame religingumą, tikėjimą, nes prarandame pagarbą. Jeigu atrandame tuos dalykus, jeigu randame bendrą kalbą, tai yra kelias į žmogaus širdį, vidinę ekologiją, vidinį žengimą į dangų. Jeigu šventė tėra formali (atėjome, pabuvome, pašventinome, išėjome), tai neturi jokios prasmės. Tada ji tampa tik poilsio diena. Geriausiu atveju atiduodame duoklę tradicijai. Jeigu tai nepriverčia mūsų pamąstyti apie vertybes, atrasti save patį kaip kūrinijos dalį. Juk taip atrandi ir Kūrėją. Keičiasi tavo santykis ir su savimi, ir su aplinkiniais. Tai ir yra žengimas į dangų.

A.Skridaila. Iš tikrųjų pastaruoju metu prarandame pagarbą daug kam. Krikščionybė nenukirto ryšio su senąja religija - suteikė jai naują prasmę. Taip pat ir pratęsdama Žolinės tradiciją, tas turėtų rodyti ir pagarbą gamtai tikrąja to žodžio prasme. Europoje nėra kitos valstybės, kuri turėtų panašią šventę kaip mūsų Žolinė. Na, gal tik kaimynai latviai. Atvažiuoja britas: eina per mišką ir stebisi, kiek daug kainavo atkurti biotopą. O tai - šimtamečio ūkininkavimo kaime pasekmė. Mūsų protėviai gerbė gamtą. Dabar iš Vakarų Europos perėmėme požiūrį, kad ūkininkaujant miške daug šakų reikia pūdyti, bet ne visada ir ne visur tai gerai. Ankstesnio, gana archajiško ūkininkavimo rezultatas - turime gražius šilus. Beje, mūsų žemė yra gana švari. Nekalbu apie upes, nors ir šių būklė pastaraisiais metais pastebimai gerėja. Dabar Vakaruose įsigali požiūris, kad reikia vertinti gamtą, populiarėja ekologinio ūkininkavimo modeliai. Mes ir anksčiau nepadarėme tiek blogo, tiesiog nespėjome, kaip buvo padaryta ten, daug intensyviau naudojant daugybę chemikalų žemės ūkyje, o dabar priėjome etapą, kai suvokiame, kad mūsų gamta - tai vertybė. Tai jau yra gerai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"