TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Arkivyskupas Inokentijus: "Turime būti drauge"

2011 02 28 0:00
Arkivyskupas Inokentijus sveikino visą lietuvių tautą ir išreiškė pagarbą jos pasirinktam keliui.
Petro Malūko nuotrauka

Naujasis mūsų krašto stačiatikių vadovas Inokentijus meldžiasi už Lietuvą ir jos tautą. Bendradarbiauti su Katalikų bažnyčia jis pirmiausia žada gindamas krikščionišką moralę.

Rusų stačiatikių bažnyčios Šventasis Sinodas paskyrė arkivyskupą Inokentijų Lietuvos stačiatikių bažnyčios vadovu praėjusių metų gruodžio 24 dieną. Jis pakeitė iki tol šias pareigas ėjusį metropolitą Chrizostomą. Mūsų krašte stačiatikių tikėjimą išpažįsta apie 150 tūkst. gyventojų. Praėjusią savaitę Inokentijų priėmė prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, premjeras Andrius Kubilius.

Prieš šiuos susitikimus arkivyskupas Inokentijus davė išskirtinį interviu "Lietuvos žinioms" - pirmąjį mūsų krašto žiniasklaidai.

Ta pati misija

- Kokias esate numatęs pagrindines savo, kaip Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupo, veiklos kryptis, uždavinius?

- Arkivyskupo, kaip ir kitų dvasininkų, misija viena ir ta pati - liudyti Kristaus tiesą, skelbti Dievo žodį visiems žmonėms, telkti juos, artinti prie Bažnyčios, kad jie taptų giliai tikinčiais žmonėmis, dažniau dalyvautų Bažnyčios pamaldose ir priimtų Sakramentus, o tie, kurie tėra už Bažnyčios ribų, ateitų į ją ne tik mirus artimiesiems arba krikštynų proga. Norėtųsi, kad nekrikštytieji ir mažai pažįstantieji tikėjimą išgirstų Dievo žodį, susimąstytų apie savo sielą, amžinybę.

- Bet tai labai sunkus uždavinys.

- Taip, mūsų laikais tai - itin sunkiai pasiekiamas tikslas. Tačiau kito tiesiog negali būti. Jo siekiame jau 2000 metų.

- Kaip ketinate pritraukti į Bažnyčią jaunus žmones?

- Kol kas negaliu pasakyti, kokiomis formomis tai darysiu, nes dar nesu gerai susipažinęs su stačiatikių padėtimi Lietuvoje. Mezgu kontaktus su pažįstamais žmonėmis, kaupiu informaciją, daug skaitau, mąstau apie tai, kaip mums reikės veikti. Meldžiuosi, kad Dievas padėtų man surasti teisingą kelią.

- XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Šv. Dvasios vienuolyne arkivyskupas Chrizostomas ketvirtadieniais rengdavo atvirų durų dienas, kuriose dalyvaudavo įvairių tautybių ir konfesijų žmonės. Jis atsakinėdavo į įvairiausius klausimus. Šie susitikimai visuomenės buvo labai vertinami. Ar nereikėtų šios tradicijos atgaivinti?

- Tai - labai geras dalykas, negalima tos patirties pamiršti.

- Ar Vilniaus, Lietuvos nelaikote savo tremties vieta?

- Jokiu būdu. Mano buvimas čia atliepia ir Bažnyčios tikslus, ir mano asmeninius interesus. Lietuvoje ir Vilniuje esu ne pirmą kartą. Man labai patinka ši šalis. Manau, kad mano pareiga melstis už ją, jos vadovus, tautą. Mes turime būti visi vieningi, juolab kad absoliuti dauguma Lietuvos piliečių turi krikščioniškas šaknis, be to, mes gerbiame kitų religijų žmonių pasaulėžiūrą ir jų tradicijas. Prieš didžiulius šiuolaikinio sekuliariojo pasaulio išbandymus mes, krikščionys, turime būti drauge.

Sudėtingas metas

- Užsimindamas apie išbandymus, ką Jūs turite omenyje?

- Jūs ir pati matote, kaip dažnai atvirai propaguojamas, net atvirai primetamas palaidas, neatsakingas gyvenimo būdas - nuo to kenčia ir žmogus, ir šeima, ir visuomenė. Nuodėmė dažnai jau ne tik nebeįvardijama kaip nuodėmė, o net pateisinama, pasitelkiant įvairiausius melagingus aiškinimus: žmogaus prigimties silpnumu, jo neva prigimtiniais polinkiais ir pan.

- Kodėl šiais laikais taip mažai asmenybių, autoritetų, kurie rodytų gero gyvenimo pavyzdį?

- Tai - tiesa. Išgyvename sudėtingą istorinį laikotarpį, kuris reikalauja iš kiekvieno žmogaus savo dvasinio įprasminimo ir sektinų asmenybių pavyzdžių. Tiesą pasakyti apie mūsų laiką gali tik Dievo apšviestas žmogus. Šventų žmonių visais laikais buvo mažai.

- Be to, dažnai asmenybės būna labai kuklios, nepastebimos arba dirbtinai nustelbiamos vadinamųjų pramogų verslo legendų.

- Iš Bažnyčios istorijos žinome, kad šventą gyvenimą gyvenę krikščionys buvo labai kuklūs, tylūs, nepastebimi, apie jų dvasinį gyvenimą žinojo nedaugelis. Gyvenimo tiesos ieškančiuosius Dievas atveda prie tokių šventų žmonių.

Mato nišą veikti kartu

- Kaip vertinate Stačiatikių bažnyčios padėtį Lietuvoje?

- Trumpai tariant, ji yra gera, stabili ir visa tai pasiekta metropolito Chrizostomo ilgalaikiais darbais ir atkakliomis pastangomis. Už tai jam esu be galo ir nuoširdžiai dėkingas, jaučiu jam didelę pagarbą. Mano rūpestis, remiantis šiuo pagrindu, tęsti pradėtus bažnytinio gyvenimo stiprinimo darbus.

- Kokius santykius norėtumėte palaikyti su Lietuvos katalikų bažnyčia?

- Pačius geriausius, tikrai draugiškus. Pasisakau už aktyvų bendradarbiavimą ginant dvasines vertybes visų krikščionių labui.

- Kokią matote Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių santykių ateitį?

- Į šį klausimą galėtų atsakyti tik patriarchas arba Šventasis Sinodas. Nuo savęs galiu pasakyti, kad šiandien jie yra dinamiški, ir tai džiugina.

- Ar tikite, kad įmanomas šių dviejų Bažnyčių bendradarbiavimas socialinėje, labdaros, apaštalinėje srityse?

- Taip, žinoma. Ir pirmiausia ginant krikščionišką moralę. Čia mes turime būti vieningi, kitu atveju Europa, turinti krikščioniškas šaknis, praras savo veidą.

Įtikėjo būdamas 30-ies

- Jūsų Ekscelencija, skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kur, kokioje šeimoje augote.

- Gimiau Senosios Rusios mieste (Novgorodo sritis) 1947 metais paprastoje tarnautojų šeimoje. Tėvai slaptai tikėjo Dievą, bet, tiesa, apie tai niekuomet nebuvo kalbama. Iki 30 metų aš pats buvau netikintis, nors nebuvau ateistas. Greičiau mane galima buvo priskirti prie ieškančių žmonių, bandančių suprasti žmogaus egzistencijos, būties prasmę. Kiek ilgai tai galėjo trukti, nežinau. Sulaukęs 30 metų, išgyvenau dvasinę krizę, įvyko radikalus mano pažiūrų lūžis. Pats Dievas panoro man save atskleisti. Skaitydamas Evangeliją supratau, kad Dievas egzistuoja. Nuo tada mano gyvenimas smarkiai pasikeitė. 1980 metais tapau Bažnyčios žmogumi, reguliariai lankydavausi Dievo šventovėje, priimdavau Sakramentus, ieškojau galimybių tarnauti Dievui.

- O kas turėjo įtakos tam, kad Jūs apsisprendėte tarnauti Bažnyčiai?

- Iš esmės niekas nedarė įtakos. Buvo vidinis poreikis, kvietimas ne iš šio pasaulio, kitaip tariant, paties Dievo. Dievo malonė veikė manyje ir traukė mane prie Jo. Manau, jog Dievas norėjo, kad tapčiau šventiku, bet tik nuo manęs priklausė, sutikti ar atsisakyti šio pašaukimo.

- Tuo metu gyvenote ateistinėje visuomenėje. Tad tokiam pasirinkimui, susiorientavimui, kas sieloje vyksta, atrodytų, reikėjo dvasios vadovo, dvasinės pagalbos.

- Žinoma, turėjo būti jau paruošta dirva. Pirmieji vidiniai pasikeitimai įvyko dar studijų metais, kai siekiau tapti Rytų šalių specialistu ir supratau oficialios ideologijos melagingumą. Paskui prasidėjo keletą metų trukę vidiniai tikrųjų vertybių ieškojimai.

- Įvykus vidiniam lūžiui, kas Jums padėjo? Ar turėjote dvasinį vadovą?

- Taip, žinoma. Su dėkingumu prisimenu tuos žmones, kurie sunkiomis ieškojimų dienomis padėjo atrasti teisingą kelią. Su meile ir dėkingumu prisimenu išskirtinai talentingą, jau mirusį žymų mokslininką, indologą Vsevolodą Semencovą ir šiandien žinomą Maskvos dvasininką protojerėjų Georgijų Brejevą, su kuriuo jau 30 metų palaikau šiltus dvasinius ryšius.

- Ar minėtos asmenybės ir nulėmė galutinį Jūsų apsisprendimą tapti dvasininku?

- Jie padėjo man pradiniame, pirmajame tapsmo dvasininku etape. Bet lemiamas atsigręžimas į Bažnyčią įvyko XX amžiaus 7-9-ąjį dešimtmečiais, žmogaus, garsaus savo šventu gyvenimu, archimandrito Serafimo Tiapočkino iš Belgorodo srities dėka.

Jam palaiminus, atėjau į Bažnyčią tarnauti Dievui, priėmiau kunigystę iš arkivyskupo Chrizostomo, kai jis buvo Kursko ir Belgorodo arkivyskupas. Tai įvyko beveik prieš 30 metų. Paskui baigiau Maskvos dvasinės seminarijos neakivaizdinį skyrių ir tarnavau įvairių diocezijų parapijose.

- Ne kiekvienas jaunas žmogus priima "už gryną pinigą" vyresnio žmogaus patarimą. Ar nejautėte vidinio pasipriešinimo?

- Tėvo Serafimo, autoritetingo ir dvasingo žmogaus, nuomonė atitiko mano vidinį poreikį. Galima pasakyti, jau buvau tam pasiruošęs. Man tereikėjo, kad dvasiškai iškilus žmogus (kunigas) pasakytų, kad mano mintys, norai ir ketinimai yra teisingi.

- Kokie Jūsų svarbiausi, pagrindiniai dvasininko - kunigo, vyskupo - "karjeros" etapai?

- Kunigui, vyskupui nėra ir negali būti pagrindinių ar antraeilių etapų. Kiekvienas etapas yra svarbus. Šiandien esu Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupas ir tai man svarbiausias etapas.

- Prieš atvykdamas į Lietuvą, gyvenote ir dirbote Prancūzijoje. Kuriose kitose valstybėse tarnavote Bažnyčiai?

- Šiemet sueis 30 metų, kai esu kunigas, o kitais metais bus 20, kai esu arkivyskupas. Taigi turiu gana turtingą tarnystės patirtį. Po tarnystės Kurske išvykau į Sibirą, tarnavau Irkutske, Chabarovske, Čitoje. Pusantrų metų dėsčiau liturgiką Odesos dvasinėje seminarijoje, ėjau jos inspektoriaus pareigas. Paskui iš ten buvau pakviestas vyskupo tarnystės ir vėl išvykau į Chabarovską. Neilgai tarnavau Maskvoje pas dabartinį patriarchą Kirilą, tuo laiku metropolitą, Ryšių su užsieniu skyriaus vadovu. Vėliau trejus metus tarnavau Čitos vyskupu. Iš Užbaikalės buvau iškviestas į tarnystę Vakarų Europoje. Vadovavau rusų stačiatikių bendruomenėms (parapijoms) Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Šveicarijoje. Ten dirbau daugiau kaip 11 metų.

- Kokią naudingą patirtį įgijote Vakarų Europoje?

- Bendraudamas su graikais, serbais, rumunais, bulgarais, giliau, išsamiau susipažinau su Stačiatikių bažnyčios vidaus gyvenimu. Labai praverčia Katalikų bažnyčios gyvenimo pažinimas.

Linki klestėjimo

- Ko palinkėtumėte tikintiems ir netikintiems žmonėms?

- Pirmiausia norėčiau pasveikinti visą lietuvių tautą, reiškiu didelę pagarbą tam keliui, kurį ji pasirinko. Visiškai nuoširdžiai noriu užtikrinti, kad mano, kaip stačiatikių hierarcho, pareiga yra visa siela melstis už šalį, kurioje gyvenu, už jos tautą, už visus žmones, su kuriais man tenka bendrauti, neatsižvelgiant į tai, tikintys jie yra ar ne. Nuoširdžiai linkiu, kad visi žmonės būtų laimingi, šeimos būtų darnios ir turtingos, o valstybė klestėtų. Ir telydi jus visus Dievo palaiminimas ir pagalba.

- Nuoširdžiai dėkoju Jums, Ekscelencija, už pokalbį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"