TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Arvydas Anušauskas: „Agresores reikia stabdyti nedelsiant“

2014 08 04 6:00
Dr. A. Anušauskas: „Vien tik agresorių užgrobtų teritorijų nepripažinimo procesas nieko nekeičia - sankcijos turi būti griežtos ir adekvačios grėsmei, o bendradarbiavimas su agresyvia valstybe turi būti maksimaliai apribotas“. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Šiandien sukanka 74-eri metai nuo tos dienos, kai 1940 metų rugpjūčio 3-iąją 20 marionetinio Lietuvos liaudies Seimo įgaliotinių važiavo į tuometinės Sovietų Sąjungos centrą Rusiją įteikti sovietinei Aukščiausiajai Tarybai „Deklaraciją dėl Lietuvos į stojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį“ ir iškart gauti formalų sutikimą tapti dar viena SSSR kolonija.

Okupantų suorganizuotame neva savanoriško prisijungimo farse dalyvavo ir nemažai kūrybinių asmenybių – tarp įgaliotinių buvo poetė Salomėja Nėris, kultūros veikėjas, spaudos ir radijo darbuotojas Juozas Banaitis, rašytojai Petras Cvirka, Liudas Dovydėnas, Liudas Gira, Antanas Venclova, tuometinio prezidento Justo Paleckio žmona mokytoja Genovaitė Paleckienė, operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė ir kiti. Visus juos į politikos aukštumas iškėlė 1940 metų birželio 15 dieną komunistinės SSSR įvykdyta Lietuvos okupacija, nuo kurios praėjus vos mėnesiui buvo išrinktas ir vadinamasis Lietuvos liaudies Seimas. Liepos 23 d. jis ir įgaliojo grupę parlamentarų iš Maskvos parvežti „Stalino saulę“. Anksčiau, kol nebuvo jau šiandieninės Rusijos aneksuotas Krymas ir bandoma atplėšti dalį Ukrainos, lietuviams nelabai buvo svarbi ir data prieš septyniasdešimt ketverius metus. Tačiau pasikeitus šiandienėms politinėms aplinkybėms, visai kitaip atrodo ir 1940-ųjų rugpjūčio 3-oji.

Ši data atskleidžia visą Rytinės mūsų kaimynės elgsenos su artimiausiais kaimynais niekšiškumą ir veidmainystę, kurios agresorė neatsisako netgi XXI amžiuje.

„Manyčiau, panašumai pirmiausia yra su 2014 metų kovo mėnesį organizuota Krymo aneksija, kai tariamas referendumas buvo organizuotas panašiu tempu, kaip ir „rinkimai“ bei okupacija 1940 metais Lietuvoje“, - dienraščiui LŽ sakė istorikas dr. Arvydas Anušauskas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys.

Farso organizatorius – emisaras iš Maskvos

- Apie 1940 metų rugpjūčio 3 dieną, kai 20 Lietuvos marionetinio Seimo įgaliotinių grupė neva vietos liaudies masių palaikomi nuvažiavo į Maskvą parvežti „Stalino saulės“, bent jau sovietiniais laikais buvo nemažai ditirambų sudėti. O kaip iš tikrųjų ta „saulė“ buvo parvežta? - LŽ klausė dr.A. Anušausko.

- Pagrindinis Lietuvos okupacijos variklis buvo Maskvos įgaliotinis Kaune Vladimiras Dekanozovas. Jo rankose buvo visi svertai. Jo vadovaujama grupė diktavo visus svarbiausius sprendimus. Tačiau Lietuvoje jis veikė tik penkias savaites. Ir kai 1940 m. liepos 23 d. vadinamojo Liaudies Seimo delegacija buvo sudaryta, jis paliko Kauną ir išvyko į Maskvą. Toliau tebuvo tik formalus aneksijos įteisinimo cirkas, kuriame dalyvavo iš Lietuvos atvykusi delegacija.

- Tarp dvidešimties įgaliotinių, 1940 metų rugpjūčio 3-ąją SSSR Aukščiausiajai Tarybai įteikusių „Deklaraciją dėl Lietuvos į stojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį“, buvo nemažai ir kūrybinių asmenybių. Kokie motyvai juos vedė būti sovietų surežisuoto farso dalyviais?

- Yra daug prirašyta apie Vinco Krėvės-Mickevičiaus sutikimą 1940-aisiais metais dalyvauti vadinamojoje Liaudies vyriausybėje. Maskvos emisarui V. Dekanozovui buvo reikalingi autoritetingi vietos asmenys, kad visuomenė patikėtų Liaudies vyriausybe ir sukurtų iliuziją, kad dar ne viskas prarasta, kad bus plati autonomija. Kai kurie iš jų buvo parinkti iš Lietuvių draugijos SSSR tautų kultūrai pažinti veikėjų (draugijos pirmininkas buvo rašytojas V. Krėvė-Mickevičius, vicepirmininkas – žurnalistas Justas Paleckis, aktyvūs veikėjai – rašytojai Liudas Gira, Antanas Venclova ir kt.), kuriuos sovietinė pasiuntinybė žinojo pakankamai gerai. Iliuzijų turėjo ir dalis delegacijos narių. Pasitraukti jie jau nebegalėjo (kiti ir nenorėjo, nes jiems tos permainos buvo ir priimtinos), tačiau savo veiksmais suteikė reikalingą sovietizacijos legalumo iliuziją.

Šiandienė Rusija – dar įžūlesnė?

- Įgaliotinius patvirtino per tariamus 1940 metų liepos 14-15 dieną Liaudies Seimo rinkimus išrinkti deputatai. SSSR propaganda skelbė, kad juose dalyvavo daugiau nei 95 proc. Lietuvos rinkėjų, o daugiau nei 99 proc. iš jų esą laisva valia nubalsavo už 79 kandidatus, kurių dauguma priklausė iš komunistų sudarytai Darbo liaudies sąjungai. O kaip rinkimai vyko iš tikrųjų?

- Minėta V. Dekanozovo grupė liepė skubiai parengti tokį rinkimų įstatymą, kad faktiškai būtų užtikrinta komunistų kontrolė rinkimų eigai. V. Dekanozovo grupė ir Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto sekretoriatas patvirtino rinkimų įstatymą ir sudarė rinkimų komisiją. Rinkimų įstatyme jau buvo SSSR konstitucijos normos, kad kandidatus į seimą galėjo kelti tik apskričių “darbo žmonių” susirinkimai, kuriuos rengė apygardų rinkimų komisijos. Šiai procedūrai buvo skirtos trys dienos. Kandidatų galėjo būti siūloma tik tiek, kiek apygardoje renkama atstovų, balsavimas buvo privalomas darant pase žymas apie dalyvavimą rinkimuose ir kartu su rinkimais pradėjus pirma masinio teroro kampaniją. Į 79 vietas numatyti 79 kandidatai pasivadinę Lietuvos darbo liaudies sąjungos rinkiminiu bloku. Jame buvo net 38 komunistai.

Pasitaikė atvejis, kada į Ukmergės apygardos kandidatų sąrašą buvo įrašyta vieno iš kandidato pavardė (vietoje A. Bakonis – Jonas Abakonis) ir rinkėjams teko balsuoti už asmenį, kurio apskritai nebuvo.

V. Dekanozovo grupė formavo lietuviškos sudėties Liaudies seimo vaizdą ir ypač griežtai kontroliavo, kad tarp kandidatų būtų kuo mažiau tautinių mažumų atstovų: buvo įrašyti tik 4 žydai, 3 lenkai, 2 baltarusiai, po 1 rusą ir latvį, o lietuviai sudarė daugumą – 86 proc. Nebuvo reikalaujama sudaryti rinkėjų sąrašų. Kiekvienas atėjęs į rinkimus gaudavo lapelius su kandidatų pavardėmis, kuriuose buvo galima atplėšti norimą kandidatą ir įdėti į voką. Dauguma atėjusių į rinkimus išmesdavo tuos lapelius ir atiduodavo tuščius vokus. Pradėjus skaičiuoti vokų turinį, paaiškėjo, jog joks „Liaudies seimas“ neišrinktas, nes dauguma nesurinko reikalingų balsų. Todėl buvo suskaičiuoti vokai, net nežinant ir neskelbiant koks realus jų turinys ir koks tikras rinkėjų skaičius. Tačiau rinkimų falsifikatoriams tai ir nerūpėjo.

- Kuo 1940 metų farsas Lietuvoje panašus į 2014 metų įvykius Ukrainoje?

- Manyčiau, panašumai pirmiausia yra su 2014 m. kovo mėn. organizuota Krymo aneksija, kai tariamas referendumas buvo organizuotas panašiu tempu, kaip ir „rinkimai“ ir okupacija 1940 metais Lietuvoje. Žinoma, prieš tai įvedus ginkluotąsias pajėgas ir okupavus teritoriją. Tuo tarpu Rytų Ukrainoje vadinamieji referendumai buvo organizuoti net nesistengiant slėpti klastočių.

- 1940 metų liepos 7 d. Maskvos statytinis Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus patvirtino „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“. Nuo šiol leista veikti tik Darbo darbo liaudies sąjungai. Tačiau iki tol dar kurį laiką, nors visos kitos partijos jau buvo uždraustos, kurį laiką veikė ir Tautininkų partija. Kodėl jos neuždraudė iš karto? Ar čia negali būti paralelių su šiandieniniais ultranacionalistais?

- Turiu patikslinti. Tokios Lietuvos darbo liaudies sąjungos tikrovėje nebuvo. Tai tebuvo V.Dekanozovo drauge su Komunistų partija sukurta širma. Realiai egzistavo vienintelė Komunistų partija. Tautininkų sąjunga taip pat buvo uždrausta praėjus vos kelioms dienoms po okupacijos - birželio 19 d., o birželio 25 d. legalizuota Komunistų partija. Kai buvo vykdoma pirmoji masinio teroro akcija ir masiškai suimami įvairių organizacijų nariai (liepos 10-17 d.), tai nė vienos legaliai veikiančios nekomunistinės organizacijos jau nebuvo. Tačiau žinoma, kad buvo žmonių, kurių nepasitenkinimas Antano Smetonos valdžia buvo išnaudotas.

Agresoriams nuolaidžiausi nevalia

- Savo rugpjūčio 3 dienos kalboje Maskvoje tuo metu nominalaus prezidento pareigas Lietuvoje ėjęs J. Paleckis sakė, kad esą rinkdama į Liaudies Seimą komunistų kandidatus, Lietuva esą pareiškė protestą „tai priešingai liaudžiai supuvusiai smetoniškų valdovų politikai“. Kiek neigiamos nuotaikos A. Smetonos valdymo laikams galėjo turėti įtakos tuometiniam Lietuvos pasirinkimui?

- Kiekvienoje suverenioje valstybėje, net jei tai demokratinė santvarka (ir jei tai autoritarinė valdžia), yra nepatenkintų valdymu. Lietuva nebuvo jokia išimtis. Tačiau kai kėsinamasi į valstybingumo pagrindus, tai galima vadinti jau kitais žodžiais, ir 1940 metais buvęs dalies žmonių nepasitenkinimas (ypač išgyvenusių 4-ojo dešimtmečio viduryje ekonominę krizę) nieko nekeitė ir negalėjo pakeisti. Po okupacijos ir aneksijos Lietuvos žmonių ekonominė ir socialinė padėtis stipriai pasikeitė į blogąją pusę (nacionalizacijos, užslėpta bedarbystė, nusavintos santaupos, milžiniška infliacija, deficitai, teroras ir t.t.), tačiau tai neturėjo jokios įtakos okupantų valdžiai.

- Kodėl kai kurie Lietuvos istorikai šiandien nori įbrukti nuomonę, kad 1940 metų Lietuvos inkorporavimas į SSSR buvo ne mūsų valstybės okupacija, o tiktai aneksija? Koks skirtumas tarp apibrėžimų?

- Pirmiausia negalima pabėgti nuo faktų. Karinė okupacija buvo faktas. 1940 m. birželio 4-7 d. trijų karinių apygardų kariuomenė buvo “mokymų” pretekstu telkiama Lietuvos pasienyje tiesioginei invazijai. 1940-ųjų birželio 10 dieną prie rytinės Lietuvos sienos susitelkė karinės sovietų pajėgos – du kavalerijos korpusai, dvylika šaulių divizijų, keturios tankų brigados. Kovinėje parengtyje įsakymo laukė 221 260 karių, 1513 tankų, 245 šarvuočiai, 1140 karo lėktuvų ir 2946 minosvaidžiai bei patrankos. Visame Baltijos šalių pasienyje ir jose pačiose buvo sutelkta 435 000 karių su 3000 tankų, 8000 pabūklų, 2061 lėktuvų. Birželio 15 d. 15 val. Sovietų Sąjungos kariai peržengė Lietuvos sieną. Apie 19 val. Raudonosios armijos tankai jau buvo Kaune, kur apsupo Prezidentūrą, Vyriausybę, Lietuvos banką ir kitas vyriausybines įstaigas. Sovietinė kariuomenė okupuodama Baltijos šalis neteko 58 karių žuvusiais (15 nusižudė, 15 nuskendo ir 28 žuvo) ir 158 sužeistais pabaigė invazijos procesą. Tik įvykdžius karinę okupaciją buvo pradėtas aneksijos procesas pasitelkiant kolaborantus ir inscenizuojant bei klastojant įvairius teisinius procesus.

- Visiems aišku, kad didžiausia dalimi tuometinį Lietuvos likimą nulėmė tarptautinė padėtis, paranki diktatorių Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio režimams ikikarinė Vakarų laikysena. Ar galime surasti paralelių su šiandiena? Ir kur ta riba, kurią peržengus galėtų pasikartoti 1940 metais įvykusi Lietuvos tragedija?

- Manyčiau, kad Lietuvos padėtis 1940 ir 2014 metais radikaliai skiriasi. Jų neįmanoma lyginti. Tačiau egzistuoja vienas nedidelis panašumas. 1936-1938 metais vieną agresorių - Vokietiją - buvo galima sustabdyti, jei tarptautinė bendruomenė nebūtų ignoravusi nerimą keliančių ženklų ir būtų laiku įjungusi stabdymo mechanizmą. 1939-1940 metais tą padaryti buvo praktiškai neįmanoma – Stalinas ir Hitleris jau buvo pasidalinę Europą. Tad išmokta pamoka yra svarbi – agresores reikia stabdyti nedelsiant, neduoti laiko jiems sustiprėti. Vien tik agresorių užgrobtų teritorijų nepripažinimo procesas nieko nekeičia - sankcijos turi būti griežtos ir adekvačios grėsmei, o bendradarbiavimas su agresyvia valstybe turi būti maksimaliai apribotas.

FAKTAI

Vladimiras Dekanozovas - sovietinės valstybės budelis, ilgametis stalininės slaptosios policijos (NKVD) viršininko pavaduotojas. Gimė 1898 metais Baku (Azerbaidžanas) armėnų šeimoje. Nuo 1921 m. dirbo Azerbaidžano ypatingojoje komisijoje (ČK), čia susipažino su būsimu NKVD viršininku Lavrentijumi Berija ir tapo jo statytiniu. 1923–1938 m. Gruzijos valstybinės politinės valdybos darbuotojas, Gruzijos Komunistų Partijos Centro Komiteto sekretorius, Gruzijos Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko pavaduotojas. 1938 m. L. Berijos pasiūlymu įsidarbino NKVD. 1938–1939 m. dirbo NKVD gulagų valdyboje L. Berijos pavaduotoju. 1939 m. tapo užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo pavaduotoju. 1940 m. birželio 15 d. kaip Maskvos ypatingas įgaliotinis atvyko į Lietuvą. Čia jis turėjo pasirūpinti marionetinės „Liaudies vyriausybės“ sudarymu ir teisėto Lietuvos inkorporavimo į SSRS regimybe.

Vėliau dirbo diplomatinį darbą Berlyne. 1946 m. vėl paskirtas TSRS užsienio reikalų ministro pavaduotoju, tačiau 1947 m. iš šių pareigų pašalintas. Paskirtas į Visasąjunginį radijo komitetą administracinės-ūkinės valdybos viršininku. 1953 m. L. Berijos paskirtas Gruzijos SSR vidaus reikalų ministru.

1953 m. birželio 26 d. buvo suimtas L. Berija, netrukus tas pat likimas ištiko ir V. Dekanozovą. Jis apkaltintas tuo, kuo ilgą laiką kaltino savo priešus ar netgi priešais tapusius buvusius bendražygius - valstybės išdavimu, teroristinių aktų vykdymu bei dalyvavimu antisovietinėje išdavikų grupuotėje ir nuteistas mirties bausme. 1953 m. gruodžio 23 d. Maskvoje, Liubiankos kalėjime kartu su L. Berija ir kitais saugumo organų veikėjais V. Dekanozovas buvo sušaudytas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"