TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Aš labai myliu Latviją - ar mylit ją jūs?"

2011 08 10 0:00
Gedimino Savicko (ELTA) nuotrauka

Filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis - tarsi fokusininkas - iš savo skrybėlės traukia tai publicistinį straipsnį, sukeliantį didžiulį atgarsį, tai pjesę apie Salomėją Nėrį ar Juzefą Pilsudskį, tai romaną. Dabar - grožinės publicistikos knyga "Ryga - niekieno civilizacija" ("Alma littera").

Didelė, graži. Tiesianti tiltus tarp dviejų tautų, dviejų valstybių, dviejų kultūrų, akinanti mylėti kaimynus, domėtis jais. Lietuviai turėtų dėkoti dėl gausybės žinių, latviai - dėl tokio dėmesio. Pagrindinis veikėjas - Miestas, Ryga, tačiau tai žvalgymasis po visą kraštą: istorija, kultūra, aktualijos, metafizika. Dėstydamas savo atradimus ir tiesas autorius kalba ir kaip mąstytojas, ir kaip Kindziulis - žmogus iš liaudies; kaip eseistas ir kaip žurnalistas (o žurnalistas, pasak taiklaus A.Juozaičio apibūdinimo, - Don Kichoto ir barono Miunhauzeno lydinys) - vadinasi, žino, kaip svarbu dažnai vartyti stilių.

Kažin, ar Latvijoje neatsirastų galinčiųjų pasiginčyti su A.Juozaičiu, kad ir dėl Rygos vardo minėjimo ar neminėjimo liaudies dainose. Arba pareikšti poleminių pastabų dėl "niekieno" sampratos - iš savo varpinės. O gal niekas ir nesiginčys, nuspręs ignoruoti, nepaisyti - kartais tikrai nelengva suprasti kaimyno būdą, juolab sielą. "Mįslė ta Latvija", - nagrinėjęs nagrinėjęs, gilinęsis gilinęsis, pasakojęs pasakojęs atsidūsta A.Juozaitis.

Jeigu jau knyga, tai būtinai viskas šlovinama, giriama, viskuo žavimasi? Ne. Lekia kritikos strėlės, plyksi ironijos išlydžiai, žyra įnirtingos polemikos kibirkštys. Pavyzdžiui, rašytojas neslepia savo neigiamos nuomonės apie naujausiąją latvių literatūrą ar teatrą. Ypač kliuvo garsiajam teatro režisieriui Alviui Hermaniui, be kita ko, pastačiusiam neeilinį spektaklį apie didžiąją gydovę - Mėlynojo kalno Martą (Zilakalna Marta). Bet ačiū A.Juozaičiui už šių dalykų paminėjimą, kitaip sakant, įvedimą į lietuviškąją apyvartą.

O kur pristatomi latvių ir Latvijos rusų santykiai (suprantama, tam knygoje skirta daug dėmesio), autorius pasirodo kaip politkorektiškumo riteris. Itin šviesiai skamba tos vietos, kur reiškiamas džiaugsmas dėl latvių talentų, Latvijos sėkmių, kur sakomi geri linkėjimai. Vadinasi, lai dzivo Latvija? Galbūt tai vis dėlto meilė.

- Ar neužsigauna latviai dėl knygos pavadinimo? Kodėl gi - niekieno? Latvių. Czeslawas Miloszas apie Vilnių mums sakė taip: visi šio miesto sluoksniai priklauso jums, taigi yra Lietuvos, lietuvių.

- Atsakyti galima tiesiai šviesiai: ar užgausi faktą? O ar būtį - įžeisi? Kaip yra - taip yra. Jeigu reikėtų pasakyti daugiau, tektų kartoti knygos atradimus, o tam nėra laikraštyje vietos. Kiekvienas Miestas, ypač sostinė, turi savo paslaptį, savo kodą, kurį gauna nuo gimimo. Ryga - ne Vilnius, jai nebuvo lemta tapti karališku sostu. Be to, tai svetimų įkurtas ir svetimų statytas miestas. Latvių epe "Lačplėsis" (1888) Ryga keikiama kaip blogio šaknis. Tiesa, tai pasakyta tuo metu, kai latviai jau kėlėsi į savo būsimą sostinę. Net keikdami tą svetimą sau "galvaspilseta", įkurtą jų žemėse. XX amžiaus pradžioje latvių Rygoje dar nebuvo nė pusės. Tai, žinoma, nepalyginti daugiau negu sąmoningų lietuvių tuo metu buvo savo miestuose Lietuvoje. Ir štai paradoksas: tarp Rygos gyventojų lietuviškai kalbančiųjų procentas buvo didesnis negu Vilniuje ar Kaune. Ypač statybose, gamyklose, "transporte", t.y. devyni iš dešimties Rygos vežikų buvo lietuviai. Tik pamanyk! Ir dar: valstybinio Istorijos muziejaus direktorius Arnis Radinis visai neseniai pareiškė: jeigu ne I pasaulinis karas, lietuviai turėjo šansų įkurti savo sostinę Rygoje. Vadinasi, savotišką Lietuvos-Latvijos sostinę? Visa buvo įmanoma. Jeigu neduoda ramybės knygos pavadinimas, išeikime į Rygos gatves ir pajusime, kad kiekviename žingsnyje galvojame: kieno tai miestas? Ir kas kartą kreipdamasis į pardavėją jauti įtampą, lyg politiniame ringe: kaip atsakys, rusas jis ar ne? Kankinausi dėl pavadinimo, bet kai jis "iššoko" paskutinę akimirką, užrašiau ir abejonių neliko.

- Latvijos dabartis tragiška, artima ateitis gana liūdna ir miglota, paženklinta prarasties. Priežastis puikiai žinoma - visą sovietmetį trukusi ir dabar tebesitęsianti rusakalbių agresija. Ypač Ryga - kovos laukas. Kuo labiausiai gyvas latviškumas šiandien?

- Jis paremtas įstatymais kaip kokia viduramžių katedra kontraforsais. Pirma, Latvija yra įvedusi griežčiausius, su žmogaus teisėmis Europos Sąjungoje besikertančius pilietybės įstatymus. Antra, latviai saugo, kaip jie tiki, valdžią nuo rusiškai kalbančių savivaldybių ir parlamento. Konstitucijoje įrašytas straipsnis, nusakantis Saeimos nario priesaiką: neprisiekęs latvių kalbai, net išrinktas deputatas netaps Saeimos nariu. Ko norėti: Rygoje latvių vis dar mažuma (42 proc.). Vis griežtinami viešosios kalbos įstatymai, pradedant mokykla (iki 60 proc. dalykų visose ne latvių mokyklose dėstomi tik latviškai), baigiant draudimais profesijoms (nemokėdamas valstybinės kalbos negalėsi būti įdarbintas maždaug šimto profesijų darbuose).

- Būtinoji tautos gintis?

- Taip, latvių kalba yra gintis ir ginklas - tiesiogine, kirčio prasme.

- Latvijos rusai ypač triukšmauja dėl kalbos. Ar nekliba "mažos tautos su dideliu žodynu" bastionas - Valstybinės kalbos įstatymas?

- Rusakalbiai (taip jie dažniausiai vadinami dėl korektiškumo) turi pagrindo nerimauti, nes pažeidžiamas jų šimtametis kultūros kodas. Tarkim, prieškario Latvijoje iš Saeimos tribūnos buvo galima kalbėti ir rusiškai (beje, vokiškai irgi). Tačiau viską sumaitojo siaubinga 1945-1990 metų rusifikacija. Tad atgavę nepriklausomybę latviai, instinkto vejami, atsigriebė ir gerokai perlenkė lazdą į kitą pusę. Net balsavusius už Latvijos nepriklausomybę rusus atstūmė. 2003 metais Rygoje buvo rengiamos neregėto masto pilietinės akcijos, ginančios rusiškas mokyklas nuo latvių kalbos "invazijos". Vyko valdžios namų blokavimas, tūkstančių tūkstančiai rengė protesto koncertus, šimtai vyko į akcijas Maskvoje ir Strasbūre. Tačiau 2004 metais įstatymas vis vien buvo priimtas. Reikalas čia paprastas: rusiškasis, slaviškasis visuomeninės veiklos "genas" yra daug stipresnis už latviškąjį. Po istorinių audrų latvių tautinis "pasionariškumas", temperamentas gerokai sunykęs ir jie dabar ginasi tik įstatymais, o ne gyvybine energija. Nes jaučia, kad jeigu suteiks lygias teises rusakalbiams, patys bemat pralaimės. Aplankykime latvišką mokyklą: rusiškų mokyklų fone ji primena sanatoriją (koridoriai per pertraukas).

- Latviai dar visai neseniai teigė neturį pinigų prisidėti prie Visagino AE projekto. Gal ir tikrai neturi, o gal turėjo kitų priežasčių atsisakinėti. Mūsų vienybei visada iškyla visokių kliūčių, ar ne?

- Į šį klausimą galiu atsakyti trumpai: prezidentas Andris Berzinis atidengė kortas. Jis gana išsamiai paaiškino per pirmąjį vizitą mūsų krašte, kad Ignalinos AE Latvijos biudžetui neįkandama. Šis klausimas - tai keičiama moneta latvių politikų tarpusavio derybose. Mūsų AE - nuolat konvertuojama latvių valiuta. Ką tik pasitraukęs prezidentas Valdis Zatleras sausį garsiai kalbėjęs (ir per vizitą Lietuvoje) apie neabejotiną paramą mūsų projektui, vos priremtas Žaliųjų partijos (gana silpnos) prie sienos, ramiausiai nuo tos paramos atsižegnojo. Trumpai tariant, niekas Latvijoje rimtai nesigilina į AE statybos klausimą. Ir tik A.Berzinis pagaliau tai pasakė aiškiai. Finansininkas, ekonomistas - jam lengviau sakyti tiesą. Nors atvykęs vizito į Lietuvą ir jis bemat ėmė trauktis. Žaidimas tęsiasi.

- Kultūriniai mūsų, dviejų tautų, ryšiai - tokie, kokių reikia būtiniems poreikiams patenkinti. Gal ir nėra ko tikėtis daugiau?

- Kulūriniai ryšiai - gyvybiškai būtini. Ar daug kas Lietuvoje žino, kad Rundalės pilis, esanti prie šiaurinių mūsų sienų - Versalio, imperatoriškojo Peterburgo Žiemos rūmų grožio? Tą turtą latviai gavo iš XVIII amžiaus nusigyvenusio vokiečių dvarponio, tapusio Rusijos imperatorės Anos Joanovnos meilužiu, vadinasi, ir Kuržemės hercogu. Statė rūmus garsusis Francesco Bartolomeo Rastrelli - taip, tas pats, kuris projektavo ir Peterburgo carų rezidencijas, Žiemos rūmus. Tokio turto, išsaugoto ir atkurto, Baltijos regione nėra. Ką tik išleistas milžiniškas albumas (šešiomis kalbomis) pranoksta analogiškus leidinius, skirtus karališkiems Europos dvarams ir rūmams. Tai menkas faktas? Ne, nemenkas. Kita vertus, mes nesuprasime savo artimiausių, geriausių kaimynų, jeigu neperprasime, kad jie vieninteliai turi Nacionalinę idėją (nei mes, nei estai jos neradę). Tai - Dainų šventės. Pas mus šios šventės buvo "įvežtos", galima sakyti, kaip bulvės, Seimo ir Vyriausybės sprendimu po 1918 metų, o latviai jas pradėjo rengti 1773 metais, patys, kaip atgimimą. Dar draudžiant vardą "Latvija". Tad ko norėti: jie valstybę sukūrė iš dainų švenčių dvasios. Trumpame, dviejų posmelių himne ta Nacionalinė idėja įrašyta: "Laimė ten, kur latviškai dainuojama".

- Kuo mes labiausiai kitokie nei latviai? Katalikišku mentalitetu? Labiau paveikti agrarinės kultūros?

- Žinoma, katalikybė mus atskyrė kaip reikiant. Nors dabar Latvijoje ją išpažįstančiųjų skaičius jau pranokęs liuteronus-protestantus (tai nurodau knygoje, remdamasis Latvijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis), nedaug atsilieka ir ortodoksų masės, tačiau mūsų instinktai, kodai - labiau katalikiški. Pavyzdžiui, katalikams per kelis šimtus metų Lietuvoje pavyko užgesinti Rasas, latviškai vadinamas Lyguo (Ligo) - pagoniškas vasarvidžio šventes. Mums liko Joninės - leisgyvės, šventų mišių palaimintos iškilmės. Nieko ypatingo tautoje nebepažadinančios, nesujudinančios. O Latvijos TV ir radijas keletą savaičių prieš Ligo-Janius (tas dvi progas jie sugretinę, ne supriešinę) skęsta pasakojimų apie dangų, medį, ugnį, saulę, vandenį sūkuryje, dainų garsuose. Pripažinkime, šiais niūriais laikais - tai tikra atgaiva, gyvybės atnaujinimo pastanga. Laimė. O ir pati mūsų gamta - ar nereikalauja ji tokio žmogaus atsinaujinimo? Latviai išsaugojo Ligo net baisiais sovietų laikais, kai šventė buvo draudžiama, o žmonės persekiojami. Latviai net užkrėtė švente rusus. Visus, kas su jais gyvena. Ir dabar dvi dienas švenčia, tada visas Rygos viešasis transportas - nemokamas.

- Regis, Latvijoje, truputį kitaip nei Lietuvoje, ne taip ataušo meilė poezijai. Vien jau šventa pagarba Imantui Zieduoniui ko verta.

- Su poezija viskas panašu. Tautos meilė dainiams panaši. Tačiau nepamirškime, jie turi "Dainų tėvą" Krišjanį Baruoną. Mes tokio neturime. Kita vertus, kadangi jie daugiau dainuoja (ir estrados kokybė čia visa galva aukštesnė), poezijos panaudojimas - platesnis, gyvesnis.

- Jie turi Raimondą Paulą. Fenomeną.

- R.Paulas - dainų švenčių šalies vaikas. Be to, Rygos vaikis. Ir SSRS imperijos erdvių genijus. Pagaliau, jis - epochos melodija, visų jo kūrybos laikotarpių dainos (man - pradedant 1965 metais sukurtu "Laimos laikrodžiu") skamba gyvai, tarsi nei okupacijų būtų buvę, nei rusifikacijos. Jis - latvių optimizmo, džiaugsmo šaltinis. Vienintelis žmogus, kuris skleidžia tą džiaugsmą bet kada ir bet kur. Išverstas į rusų kalbą jis suartina skilusias bendruomenes. Štai koks nacionalinis turtas, nepranokstamas. Nuostabu, kad net pabuvęs ministru (lūžio metais!), kandidatavęs į prezidentus (būtų išrinktas, jeigu rinktų tauta), kelių Saeimų narys - ir vis vien� nelygstamas Autoritetas. Šįmet sausį jo 75-metį Latvija šventė (jam pačiam visur dalyvaujant, sėdint prie fortepijono) kaip Dainų šventę.

- Kaip atsidūrėte Latvijoje? Protestas prieš Lietuvą?

- Aš tiesiog myliu Latviją kaip jokią kitą kaimynę. O ar gali kitaip lietuvis? Kai augo vaikai, mudu su žmona Laima įjunkome vasaroti Jūrmaloje, visai nevažiuodavome į Palangą. Čia buvo daug laisviau, nekankino pažįstami, nuo kurių pavargsti per visus metus, o kartu - tarsi namai. Ir erdvės. Ir net "svetimumo" atmosfera, kurią matėme (rusų antplūdis) - viskas labai traukė. Seniausiai geidžiau rašyti apie Latviją, tam rengiausi metų metus. Esu laimingas, kad šį gyvenimo sumanymą pavyko įgyvendinti. O kaip čia apsigyvenau? Kai džiazuojantis kultūros ministras Jonas Jučas, pusantrų metų vis "siuntęs" mane į Latviją (po 4,5 metų darbo Karaliaučiuje buvo sutarta, kad ten vyksiu), galiausiai trenkė visus savo pažadus į šiukšliadėžę, nė nesirengiau trauktis. Tuo labiau kad jau buvau išmokęs latvių kalbą. Į Rygą mane komandiravo Tautinis olimpinis komitetas, jo prezidentas Artūras Poviliūnas.

- Ką jums davė Latvija? Esate čia savas?

- Latvijoje pajunti, kaip sakė viena mano bičiulė, kad esi "labiau lietuvis". Tik čia įsigyvenęs matai, kokie mes, baltai, turtingi, kaip čia prasiplečia Lietuva. Tai paradoksas, net šokas. Guli neliesti šitokie klodai - tarsi atvira gintaro ar aukso gysla. Linkiu, kad tą paradoksą ir šoką patirtų kuo daugiau lietuvių. Kuržemėje ar Vidzemėje pajunti, kokia graži mūsų kalba - latvių skambiosios kalbos fone.

- Kaip gerai esate išmokęs latviškai?

- Latviškai jau duodu interviu radijui. Tik dar varžausi TV (esama skirtumo tarp vien balso ir balso su vaizdu, kai į tave nukreipta kamera, kaip koks kulkosvaidis).

- Kas iš latvių rašytojų labiausiai kirbina jūsų sielą ar vaizduotę?

- Iš rašytojų man įdomiausias... Ne, nėra vieno artimiausio ar įdomiausio. Labai mėgstu Karlį Skalbę, kuris, beje, pripažintas gražiausios kalbos autoriumi (jo pasakos). Jis yra ir užrašo "Tėvynei ir Laisvei" ant Laisvės paminklo Rygoje, pagrindinio valstybės paminklo, autorius. Mėgstu poetus Ojarą Vacietį, Aleksandrą Čaką, Janį Peterą, žinoma, šį tą ir iš I.Zieduonio. Beje, įdomus man ir keiksnojamas dėl politikos Vilis Lacis - populiariausias pasaulyje latvių rašytojas. Jis siužeto meistras.

- Kada supratote, kad rašysite knygą? Ir tokią visa aprėpiančią. Jeigu nebūtumėt rašęs, ta gausi medžiaga, ko gero, būtų jus išsprogdinusi?

- Tiesą sakant, dabar siaubas suima prisiminus tuos knygų ir laikraščių kalnus, kurie buvo nugulę darbo stalą ir net visą kambarį bute Miera ieloje. O kiek dar semtasi iš interneto! Be to, leidyklai įteikta knyga buvo trečdaliu storesnė. Leidyklos žmonės liepė sumažinti, ir teisingai padarė - būčiau išbaidęs skaitytojus. Iš 30 skyrių-vigilijų liko 24 (kiek paroje valandų). O kiek medžiagos (jau parašytos) liko nepanaudota! Dar kokios trys knygos. Visa bus išmesta, žinau. Svarbu kitkas: kad darbas, medžiagos atranka, rašymas buvo tikra aistra, gyvenimas. Neseniai prisiminiau, kaip Justinas Marcinkevičius "Dienoraštyje be datų" sakė: kad sukurtum tikrą daiktą, turi žinoti dešimt kartų daugiau negu surašai. Šventa tiesa.

- Turime ne vieną latvių kultūros, literatūros žinovą: Silvestras Gaižiūnas, Alvydas Butkus, Vladas Braziūnas. Negalėjote jų "apeiti": knygoje įrašyta padėka už pagalbą. Kokia ji buvo?

- Pagalba tokio pobūdžio kūryboje būtina. Juk skraidai kaip bitutė - nuo žiedo prie žiedo. Reikia pasiremti patirtimi, jau padarytais darbais, seniai "temoje skęstančiais" žmonėmis. Tikrinti faktus. Jeigu žmonės atsiliepia, pataria - džiaugsmas. Pavyzdžiui, padėkojau ir Algimantui Baltakiui, kuris atskleidė, kad Latvijos šiaurėje gyvenanti poetė, lietuvių literatūros vertėja Daina Avuotinia ir mūsų Alfonsas Maldonis buvo labai artimi. Visus pagalbininkus išvardinau priešlapyje. O kadangi negalėjau dėkoti Vaižgantui ar Juozui Baltušiui, sąžiningai nurodžiau jų pagalbą išnašose.

- Kam reikėjo įvesti Kindziulį - sovietinio (ar klystu?) humoro personažą?

- Kindziulį kartą aptikau Latvijos prezidento V.Zatlero kalboje, kai jo paklausė, ką šis manąs apie agresyvų jam Andrį Bėrzinį (ne dabartinį prezidentą, o to paties vardo ir tos pačios pavardės kitą Seimo narį). Prezidentas atsakė trumpai: jeigu žmogus pasirodo kaip Kindziulis ir dingsta, ką jam pasakysi? Šoktelėjau iki lubų: vadinasi, ir latviai turi! Net rašo vardą taip pat, kaip mes. Tokie personažai - savas Šveikas, o ne sovietinis. Jis amžinas. Genialus tautos kūrybingumo apsireiškimas, padedantis į pasakojimą įberti sveiko proto grūdų. Štai ir ėmė du Kindziuliai, lietuvių ir latvių, keliauti per mano vigilijas. Kai knyga išėjo, parodžiau ją geriausiam nūdienos latvių kino režisieriui Janiui Streičui (jo žmona lietuvė) ir klausiu, ar dažnai latviai mini Kindziulį? Šis tik akis išpūtė: "Tai jūsų - lietuvių personažas!" Dievuliau, galvoju, įkliuvau. O Janis sako: "Bet jeigu prezidentas jį prisiminė, vadinasi, žino lietuviškus anekdotus. Aš irgi žinau". Štai kaip. Gal prisidėsiu, kad gims latvis Kindziulis?

- Kas ir kada Latvijoje parašytų bent panašaus užmojo knygą apie Lietuvą?

- Deja, nežinau. Galvoju kartais: gal Albertas Sarkanis, didis abiejų kalbų autoritetas, pirmasis Latvijos pasiuntinys mūsų krašte? O gal Valdis Muktupavelas, jeigu žmona panevėžietė Rūta jį prispirs? O gal Saeimo narė, profesorė Janina Kursytė, tikra baltų žinovė?

- Tolesni jūsų planai dėl Latvijos? Praėjusias Jonines šventėte, regis, Estijoje. Jau ten žvalgotės?

- Latvijoje gyvensiu ir rašysiu savo lietuvišką Magnus opus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"