Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Asmenys be pilietybės – vien Lietuvoje jų 3,5 tūkstančio

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Didžioji dalis žmonių, neturinčių pilietybės, nėra pabėgėliai, LRT RADIJUI sako regioninio Jungtinių Tautų pabėgėlių klausimus kuruojančio biuro atstovė Karolina Lindhom Billing. Anot jos, dažniausiai tai yra žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių negali gauti pilietybės tos šalies, kurioje gyvena. Vis dėlto, aštrėjant migrantų krizei, ši problema pasaulyje didės.

Tarptautinė teisė asmenis be pilietybės apibrėžia kaip žmones, kurių jokia valstybė nelaiko savo piliečiais. Tokie žmonės dažnai yra tarsi nematomi: jie neturi tapatybės dokumentų, susiduria su kliūtimis pasinaudoti socialinėmis, sveikatos priežiūros paslaugomis ir pan. Naujausiais Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, visame pasaulyje jokios pilietybės neturi apie 10 mln. žmonių. Lietuvoje tokių yra palyginti mažai – apie 3,5 tūkst.

– Asmuo be pilietybės – tai nebūtinai nelegalus migrantas ar pabėgėlis. Kuo šis statusas skiriasi nuo minėtų?

– Pabėgėlis gali būti asmuo be pilietybės. Pavyzdžiui, iš Sirijos pabėgę kurdai dažnai neturi pilietybės, tad pateikę prieglobsčio prašymą Lietuvoje bus ir pabėgėliai, ir neturės pilietybės.

Tačiau dauguma pasaulyje gyvenančių žmonių be pilietybės, kurių skaičiuojama apie 10 mln., nėra pabėgėliai. Tai skirtingoms kategorijoms priklausantys žmonės. JT rūpinasi abiem grupėmis, nes ir vieni, ir kiti neturi tėvynės, kuri gintų jų teises. Todėl šie žmonės priklausomi nuo kitų valstybių.

– Diskriminacija savoje šalyje gali būti pilietybės neturėjimo priežastimi, tačiau ji ne vienintelė. Kokių dar yra priežasčių?

– Viena tokių priežasčių gali būti valstybių iširimas. Taip nutiko su Sovietų Sąjunga ir Jugoslavija. Kuriantis nepriklausomoms valstybėms, kartais nutinka, kad kai kurie žmonės neturi pilietybės.

Taip pat tai įvyksta dėl diskriminacijos. Pavyzdžiui, Bangladešo biharių ar Mianmaro rohindžos etninės mažumos negauna šalies pilietybės.

Kartais dviejų skirtingų šalių pilietybes turinčių žmonių vaikai, gimę trečiojoje šalyje, automatiškai negali gauti jokios pilietybės. Dar viena priežastis gali būti moterų diskriminacija. Jos yra pažeidžiama grupė.

– Dar viena auganti žmonių be pilietybės grupė yra pabėgėlių stovyklose gimę vaikai.

– Tai didelį susirūpinimą kelianti problema. Sirų vaikai, gimę kaimyninėse šalyse, susiduria su registracijos sunkumais.

Dalis žmonių nesuvokia registracijos svarbos, dalis vaikų gimsta ne ligoninėse, o sunkiomis sąlygomis pabėgėlių stovyklose. Taip susikuria žmonių be pilietybės problema.

Vis dėlto didžiausia žmonių be pilietybės grupė pasaulyje yra minėtos etninės grupės Mianmare ir Bangladeše, nors tokių žmonių yra visame pasaulyje.

– Dar viena problema yra statistikos patikimumas. Juk dažnai tie žmonės gali būti tarsi nematomi?

– Tai vienas iš iššūkių, kurį patvirtina studijos Lietuvoje bei kitose šiaurės Europos regiono šalyse. Į statistiką patenka tik tie, kurie turi leidimą gyventi šalyje. Jo neturintys žmonės dažnai į statistiką nepatenka, tad tikslų jų skaičių ir padėtį nustatyti sunku.

Lietuvoje tai žmonės, kurie nesikreipė dėl pilietybės 1989–1991 m., kai ją buvo galima gauti supaprastintomis sąlygomis. Dalis jų ir šiandien neturi leidimo gyventi [šalyje] ir į statistiką nepatenka.

– Tai mūsų šalyje tokių žmonių yra 3,5 tūkst. Ką tai sako apie padėtį Lietuvoje?

– Tai gana nedidelis skaičius. Lietuvą galima pagirti – buvo užkirstas kelias atsirasti didelei grupei žmonių be pilietybės. Tų, kurie nepasinaudojo šia teise, mažai. JT mano, kad išspręsti jų padėties klausimą neturėtų būti sudėtinga. Tik mažiau nei 10 asmenų, turinčių pabėgėlio statusą Lietuvoje, neturi pilietybės.

– Ar ši problema tarp pabėgėlių ateityje gali aštrėti?

– Tarptautinės konvencijos numato pabėgėlių ir asmenų be pilietybės natūralizacijos procedūras. Numatomos dokumentų tvarkymo mokesčių lengvatos ar trumpesnis gyvenimo šalyje laikotarpis ir pan. Daugelis šalių trumpina laikotarpį, kurį asmuo turi praleisti šalyje tam, kad galėtų kreiptis dėl pilietybės įgijimo.

Kitas klausimas – žmonių be pilietybės statusas šalyje. Tarptautinė teisė numato galimybę įgyti šį statusą ir kreiptis dėl leidimo gyventi šalyje bei kitų, susijusių teisių. Lietuva yra viena iš šalių, kurioje tai neapibrėžta. Tačiau ši problema egzistuoja daugumoje mūsų regiono šalių. Latvija yra vienintelė, kuri turi aiškią asmens be pilietybės statuso įgijimo tvarką.

– Globaliu mastu jūsų organizacija siekia, kad artimiausiais dešimtmečiais asmenų be pilietybės skaičius pasaulyje sumažėtų. Ką šalys turi padaryti, kad tai būtų įgyvendinta?

– Vienas svarbiausių dalykų – teisės aktais užtikrinti, kad gimdami vaikai automatiškai įgytų tos šalies pilietybę. Tarptautiniai teisės aktai tai numato.

Taip pat svarbu aiškiai apibrėžti procedūras, pagal kurias tokie asmenys identifikuojami. Taip išvengtume žmonių, apie kurių egzistavimą net nežinome, nors jie gyvena tarp mūsų. Galima imtis žingsnių supaprastinant pilietybės įgijimo procedūras, mokesčius, galbūt ir kalbos mokymąsi.

Svarbu kalbėti apie šią problemą. Šiandien Europoje visi jau žino apie migrantus ir pabėgėlius, tačiau žinių, kaip žmones veikia pilietybės neturėjimas, dar trūksta.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"