Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

AT: Darbo partija turėjo atsakyti už „juodąją buhalteriją“

 
2016 12 30 13:23
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą dėl Darbo partijos ir jos vadovų, konstatavo, kad juridinio asmens (politinės partijos) reorganizavimas nėra pagrindas netaikyti baudžiamosios atsakomybės, teigiama pranešime spaudai.

Pirmą kartą teismų praktikoje buvo spręstas reorganizuotos politinės partijos baudžiamosios atsakomybės klausimas. Dėl šios problemos sudėtingumo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo sudaryta Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, kuri konstatavo, kad „juridinio asmens reorganizavimas pats savaime nereiškia, jog po reorganizacijos įsteigtas naujas juridinis asmuo negali atsakyti baudžiamąja tvarka“.

Pasak Aukščiausiojo Teismo, dėl galimybės taikyti baudžiamąją atsakomybę turi būti sprendžiama įvertinus visumą reikšmingų aplinkybių: ar juridinio asmens reorganizavimu nesiekiama vien tik išvengti baudžiamosios atsakomybės, ar yra padarytų nusikalstamų veikų ryšys su naujojo juridinio asmens vykdoma veikla, ar kiti reorganizavimo metu susijungę juridiniai asmenys žinojo apie padarytas nusikalstamas veikas, buvo suinteresuoti ja ir tokios veikos rezultatais bei kt.

Padaręs išvadą, kad Darbo partijos reorganizavimas pats savaime neužkerta klausimo po reorganizavimo naujai įsteigtos politinės partijos baudžiamajai atsakomybei, Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad dėl kaltinimų byloje yra suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Net ir patvirtinus reorganizuotos Darbo partijos baudžiamosios atsakomybės galimybę, apkaltinamasis nuosprendis nebegalėtų būti priimtas, todėl bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui nebėra tikslingas.

Atmesdamas Darbo partijos, Viktoro Uspaskicho, Vytauto Gapšio, prokuroro bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinius skundus, Teismas pasisakė dėl itin reikšmingų baudžiamojo įstatymo aiškinimo ir taikymo klausimų. Teismas priėjo prie išvados, kad byloje V. Uspaskichas, V. Gapšys ir M. Liutkevičienė pagrįstai nuteisti už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

V. Uspaskicho tyčia apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, yra akivaizdi įvertinus teismų nustatytą nusikalstamos veikos mechanizmą ir faktinius bylos duomenis. „Įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl tyčios buvimo partijos vadovo, nuteistojo V. Uspaskicho, kaip apgaulingos buhalterinės apskaitos organizatoriaus, veikoje“, – pažymima nutartyje.

Atmesdamas V. Uspaskicho argumentus, kad jis teisėtai įgaliojo kitus asmenis užsiimti Darbo partijos buhalterinės apskaitos tvarkymu ir tinkama apskaitos kontrole, pats jokių su tuo susijusių veiksmų neatliko, į apskaitos vedimo procedūras nesikišo, Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Tai, kad vadovas nesidomi įmonės veikla, neatleidžia jo nuo atsakomybės dėl įstatymuose nustatytų pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo.

Bylos duomenys leido padaryti išvadą, kad V. Uspaskichas organizavo apgaulingą buhalterinę apskaitą ir kad neoficialių pajamų ir išlaidų apskaitymas neoficialioje apskaitoje buvo reikalingas apgaulingos apskaitos organizatoriams – Darbo partijos pirmininkui V. Uspaskichui ir už partijos ūkinę finansinę veiklą tuo laikotarpiu faktiškai atsakingam asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išskirta, priimantiems sprendimus dėl tokių piniginių lėšų gavimo ir panaudojimo. Tik tokiu būdu jiems buvo įmanoma kontroliuoti partijos buhalterinėje apskaitoje neapskaitomų piniginių lėšų gavimą ir panaudojimą.

Atmesdamas M. Liutkevičienės argumentus, kad ji nevedė „juodosios buhalterijos“, jos neorganizavo ir neprisidėjo prie jos tvarkymo, o tik vykdė buhalterės pareigas, Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad ji, būdama partijos iždininkė, turėdama universitetinį išsilavinimą ir patirtį finansų srityje, žinojo ir suprato, kad Darbo partijoje buvo vedama dviguba buhalterija, kad partijoje egzistavo pajamos ir išlaidos, kurios nebuvo įtraukiamos į oficialią apskaitą, o jos vedama apskaita neatspindėjo visų Darbo partijos pajamų ir išlaidų.

Atmesdamas V. Gapšio argumentus, kad jo pareigos Darbo partijoje nebuvo susijusios su buhalterinės apskaitos organizavimu ir vedimu, Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad jis, būdamas partijos atsakingasis sekretorius, turėdamas įgaliojimus veikti partijos vardu ir duoti kitiems asmenims nurodymus, žinodamas, kad partijoje ne visos piniginės lėšos yra oficialiai apskaitomos, davė nurodymus N. Steponavičiūtei, iš pas jį neoficialiai apskaitomų lėšų apmokėti kuro išlaidas, susijusias su partijos veikla, ir telekomunikacijų išlaidas, teikiamas Darbo partijai bei jos skyriams, esant sudarytoms sutartims ne su juridiniu, o su fiziniu asmeniu (V. Gapšiu).

Dėl tokių jo veiksmų iš dalies nebuvo galima nustatyti Darbo partijos 2004–2006 m. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. 2004 m. liepos 13 d.-2006 m. gegužės 17 d. laikotarpiu V. Gapšys turėjo jam suteiktus įgalinimus veikti Darbo partijos vardu, spręsti partijos veiklos organizavimo klausimus. Pagal Darbo partijos centrinės būstinės struktūrą, joje nustatytą hierarchiją jis turėjo teisę duoti tam tikrus nurodymus kitiems asmenims ir, kaip nustatyta šioje byloje, tokius nurodymus, susijusius su apgaulinga buhalterine apskaita, davė, todėl tinkamai buvo pripažintas šios nusikalstamos veikos bendrininku.

Tačiau kasacinis teismas, laikydamasis taisyklės, kad griežtesnis įstatymas neturi atgalinio veikimo galios, panaikino sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė organizuota grupė, ir paliko pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupė.

Aukščiausiasis Teismas taip pat nagrinėjo, kokiais kriterijais remdamasis teismas turi atriboti BK 182 straipsnyje numatytą turtinį nusikaltimą – sukčiavimą nuo BK 220 straipsnyje numatyto nusikaltimo finansų sistemai – neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, siekiant išvengti mokesčių.

Prokuroras, perduodamas bylą teismui, dėl šių veiksmų V. Uspaskichą, V. Gapšį ir M. Liutkevičienę kaltino pagal BK 220 straipsnį, tačiau pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą keisti kaltinimus ir veiką (nekeičiant faktinių aplinkybių) kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Prašymas keisti kaltinimą buvo pateiktas 2012 m. spalio 26 d., t. y. nuo nusikalstamos veikos praėjus daugiau kaip penkeriems metams ir pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams dėl BK 220 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos.

Bylą nagrinėjusi Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. Uspaskicho, V. Gapšio ir M. Liutkevičienės veika vengiant GPM ir VSD įmokų negali būti laikoma sukčiavimu. Teismas nurodė, kad tokie veiksmai galėtų atitikti neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo nusikaltimą, tačiau dėl jo yra suėję senaties terminai.

Teismas savo nutartyje atkreipė dėmesį į sukčiavimo ir nusikalstamų veikų finansų sistemai skirtumus. Bet kuris mokesčių nesumokėjimas savaime negali reikšti sukčiavimo. Sprendžiant dėl šių nusikaltimų atskyrimo atsižvelgiama į kėsinimosi objektą, atitinkamo mokesčio reglamentavimo specifiką, naudojamos apgaulės pobūdį, grobimo požymių buvimą ar nebuvimą, tyčios turinį. „Sukčiavimas – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas valstybės įgaliotai institucijai siekiant nuslėpti mokesčius – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į finansų sistemą“, – akcentuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Neteisingų duomenų apie Darbo partijos darbuotojų ir kitų asmenų gautas pajamas teikimas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui ir VSDFV Vilniaus skyriui nulemtas fakto, kad partijos veikloje buvo naudojamos nenustatytos kilmės neapskaitytos lėšos, iš jų buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis ir premijos darbuotojams, autoriniai atlyginimai atlikėjams, pakviestiems į partijos organizuojamus renginius, politinių konsultacijų, įvairių paslaugų apmokėjimas ir kitos išmokos fiziniams asmenims, nuo kurių turi būti sumokami gyventojų pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos. Mokestinė nepriemoka, kuri susidaro dėl neoficialiai išmokėtų sumų neapskaitymo ir pajamų nedeklaravimo, yra tokio neteisėto finansų tvarkymo pasekmė.

Tačiau mokesčių, kurių buvo vengiama šioje byloje, teisinis reguliavimas nereiškia galimybės pretenduoti į jų susigražinimą arba kitokį kompensavimą, taigi biudžeto lėšos grobiamos nebuvo. Apgaulė pasireiškė tuo, kad VMI ir VSDFV buvo teikiamos deklaracijos ir ataskaitos, kuriose buvo sumažintos arba iš viso nenurodytos realiai asmenims išmokėtos sumos (pajamos), esančios apmokestinimo dalyku. Vien tai, kad nagrinėjamoje byloje yra didesnės neapskaitytų buhalterinėje apskaitoje pajamų ir išvengtų GPM bei VSD įmokų sumos, didesnis kiekis asmenų, kuriems buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis ir autoriniai atlyginimai, savaime nereiškia, kad nusikaltimas finansams virsta turtiniu nusikaltimu.

Kasacinės instancijos teismas atmetė prokuroro argumentą, kad Darbo partija atliko ir turi būti nubausta už sukčiavimą, nes apgaule gavo dotacijas, Vyriausiajai rinkimų komisijai nuslėpdama aplinkybes apie neteisėtą partijos finansavimą. Įvertinęs dotacijos gavimą baudžiamosios teisės prasme, Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad valstybės biudžeto asignavimų (dotacijų ir kompensacijų) politinėms partijoms skyrimą visų pirma lemia gauti rinkėjų balsai.

Būtent rinkėjų pasitikėjimas, išreikštas per rinkimus, pagal kurių rezultatus paskirstomos valstybės biudžeto lėšos politinėms partijoms, yra esminis ir reikšmingas kriterijus, lemiantis politinių partijų teisę gauti valstybės biudžeto asignavimus bei konkrečią šios teisės apimtį. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad jau vykstant baudžiamajam procesui VRK priėmė dar kelis sprendimus skirti dotacijas Darbo partijai, t. y. šios partijos teisė gauti dotacijas jokiomis teisinėmis priemonėmis, kurios įpareigoja VRK spręsti teisės į dotacijas klausimus, nebuvo suvaržyta.

Tačiau Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą teismų sprendimą, kuriuo Darbo partijai skirtos dotacijos buvo grąžintos į valstybės biudžetą. Teismas pažymėjo, kad negali būti sudarytos sąlygos esminius įstatymų pažeidimus padariusioms politinėms partijoms gauti finansavimą iš valstybės. Kadangi šiurkščių politinių partijų finansavimo tvarkos pažeidimų nustatymas, jei tai nesusiję su nusikalstamos veikos požymių konstatavimu, ir dotacijų grąžinimo klausimo sprendimas nėra baudžiamąją bylą nagrinėjančio kasacinio teismo kompetencija, šis ginčas turi būti išspręstas politinių partijų finansavimo kontrolės priemonėmis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"