TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

AT galutinai išteisino M. Misiukonį dėl genocido

2016 02 25 14:40
LŽ archyvo ir llks nuotraukos

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ketvirtadienį galutinai išteisino sovietmečiu KGB dirbusį buvusį Lietuvos vidaus reikalų ministrą Marijoną Misiukonį dėl genocido už jo vaidmenį sulaikant paskutiniu Lietuvos partizanu vadinamą Antaną Kraujelį – Siaubūną.

„Nėra pagrindo teigti, kad M.Misiukonis, atlikdamas veiksmus, suvokė, jog dalyvauja sulaikant būtent A.Kraujelį, kaip partizaną“, – paskelbė Aukščiausiasis Teismas, atmetęs partizano sesers kasacinį skundą.

Teismo vertinimu, M.Misiukonis nežinojo apie kaltinimus A.Kraujeliui ir nėra pagrindo teigti, kad jis turėjo „specialų tikslą (...) sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei – partizanams“.

Aukščiausiasis Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad „nėra jokio pagrindo abejoti A. Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšme Lietuvos valstybingumui“, kad jis buvo sulaikomas 1965 metais, nepaneigia jo partizano statuso.

„1940–1990 metais Lietuvoje įvairiomis formomis vyko pasipriešinimas SSRS okupacijai.1944–1953 metais Lietuvoje vyko visuotinis organizuotas ginkluotas pasipriešinimas, Lietuvos partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras. Lietuvos partizanai priešinosi kitos valstybės agresijai, šiuo konkrečiu atveju, sovietinei okupacijai. Tokią teisę Lietuvos piliečiai turėjo pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Šiuo laikotarpiu vykusi ginkluota kova prieš sovietinę okupaciją vertintina kaip valstybės savigyna“, – sakė teisėjas Armanas Abramavičius.

A.Kraujelis buvo vienas iš paskutinių su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų. Jis veikė iki 1965 metų kovo, kai saugumiečiams apsupus namus, kuriuose slapstėsi, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė.

Anot Aukščiausiojo Teismo, byloje nėra įrodymų, paneigiančių aplinkybes, kad M.Misiukonis iš anksto sužinojo tik tai, kad kitą dieną jis turės dalyvauti kratoje Utenos rajone, tačiau informacija nebuvo detali. Tik nuvykus į vietą, jis buvo informuotas, kad krata bus daroma turint tikslą surasti ir suimti ieškomą „ginkluotą nelegalą“ A. Kraujelį.

Teismas taip pat pabrėžė, kad žemesniųjų pakopų teismai, vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo praktika, pagrįstai nusprendė, kad tuo metu nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, kurios padarymu kaltinamas M. Misiukonis.

Teisėjų kolegija nurodė, kad genocidui yra būtina tiesioginė tyčia.

„Kolegija, aiškindama genocido sudėties požymius, konstatavo, kad subjektyviai genocidas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia genocido atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, kad jis organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, politinei ar socialinei grupei. Būtinasis genocido subjektyvusis požymis – specialus tikslas. Tai yra minėtos veikos pripažįstaos genocidu, tik jeigu jomis siekiama sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių šioms grupėms. Būtent šie genocido požymiai reikšmingi sprendžiant, ar kaltininko veika laikytina genocidu, atribojant jį nuo kitų nusikalstamų veikų“, – sakė teisėjas A.Abramavičius.

Kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad M.Misiukonis, dalyvaudamas sulaikymo operacijoje, suvokė, kad dalyvauja sulaikant A.Kraujelį kaip partizaną.

M.Misiukonis vidaus reikalų ministro pareigas ėjo 1990–1992 metais. Jis teisme yra sakęs, kad sovietų pareigūnai A.Kraujelio ieškojo kaip kriminalinio nusikaltėlio.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra paskelbęs, kad nėra jokių įrodymų, jog A. Kraujelis būtų žudęs taikius gyventojus, kaip teigė KGB.

Byla kelerius metus buvo sustabdyta laukiant Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl genocido apibrėžimo. Konstitucinis Teismas paskelbė, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.

Anot Konstitucinio Teismo, už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai turi įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pernai spalį vieno teisėjo balso persvara paskelbė, kad Lietuva su sovietų okupacija kovojusių partizanų naikinimą nepagrįstai prilygino genocidui.

Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"