TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ateities spalvos - ne vien rožinės

2010 08 02 0:00
Finansų analitikas R.Rudzkis prognozuoja, kad dugną pasiekusi krašto ekonomika dar negreitai kils.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Spręsti kraštą kamuojančias ekonomines ir socialines problemas finansų analitikas Rimantas Rudzkis ragina kryptingai siekiant skubaus ūkio atsigavimo bei tolesnio spartaus augimo. Ekspertas pasigenda energingų Vyriausybės pastangų skatinti šį procesą.

Finansų analitikas R.Rudzkis prognozuoja, kad dugną pasiekusi krašto ekonomika dar negreitai kils. Tam koją kiš didelis nedarbas, kreditų rinkos neatlaisvinantys bankai ir kardinalių pertvarkų biurokratijai mažinti nesiimanti Vyriausybė.

R.Rudzkis pasigenda efektyvaus krizės įveikimo mechanizmo. Šiuo metu ir taip sudėtingą padėtį valstybėje esą sunkina bendros kalbos nerandantys Seimas ir Vyriausybė, veiklos nekoordinuojančios ministerijos, vidinėse rietenose skęstantys politikai.

Apie užfiksuotą šalies ūkio augimą, Vyriausybės pastangas suvaldyti krizę, "Sodros" problemas, ekonomikos skatinimą, augančią valstybės skolą, nedarbą ir emigraciją - LŽ interviu su finansų analitiku Rimantu RUDZKIU.

Keli scenarijai

- Po pusantrų metų trukusio ekonomikos smukimo antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu pernai, krašto ekonomika augo 1,1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Ar tai reiškia, kad stojamės ant kojų?

- Pastarieji rodikliai tikrai nenustebino. Dauguma ekspertų sutinka, kad gamyba dugną jau pasiekė. Bet kyla klausimas, sparčiau ar lėčiau atsigauna ekonomika. Manau, kad atsigavimas yra labai lėtas. Veikiausiai metinis BVP prieaugis bus nedidelis. Prognozės svyruoja tarp 2 proc. nuosmukio ir 2-3 proc. augimo. Net ir optimistiškiausias scenarijus nedžiugintų: po metinio 15 proc. kritimo ir 3 proc. augimas būtų labai menkas. Kitos valstybės - Vidurio ir Rytų Europos šalys, Rusija, Baltarusija, - atsigauna sparčiau.

Priežasčių daug. Pirma, nedarbo lygis Lietuvoje - vienas didžiausių Europos Sąjungoje (ES). Vertinant santykinai pagal gyventojų skaičių, mūsų krašte registruotų bedarbių - net daugiau nei Latvijoje. Dėl to kol kas neverta tikėtis vidaus vartojimo kilimo. Antra, dar nėra pagyvėjimo bankų kreditų rinkoje. Neišsigryninus ekonomikai bankai bijo rizikuoti savo indėlininkų lėšomis. Trečia, kad ir kiek Vyriausybė girtųsi, ji nuveikė gerokai mažiau nei galėjo. Nebuvo kardinalaus proveržio atlaisvinant verslą nuo nereikalingų suvaržymų, pertvarkant viešąjį sektorių ar racionaliau naudojant biudžeto lėšas.

- Kada kasdieniame gyvenime pajusime, kad padėtis stabilizuojasi?

- Galimi keli variantai. Pasaulio ekonomikai išvengus blogų scenarijų, apie kuriuos perspėja kai kurie žinomi ekonomistai, pradėjus stabiliai augti ES ir Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) rinkoms, mūsų eksportas kils į kalną. Tarkime, kad sparčiai bus panaudojama Bendrijos parama, o Vyriausybė nuo žodžių pereis prie darbų ir verslui sudarys sąlygas laisviau kvėpuoti. Tada kitąmet ims atsigauti ir Lietuvos vidaus rinka.

Tačiau galimi ir blogesni scenarijai. Jei mums svarbios rinkos sunkiai kapstysis iš dugno, ES parama bus naudojama neefektyviai, verslo sąlygos nepagerės, po kurio laiko vėl galime susidurti su ekonomikos stagnacija. Nepamirškime, kad kelerius metus Lietuvos ekonomiką neigiamai veiks poreikis varžyti valstybės išlaidas. Jei jos bus mažinamos ne tobulinant viešąjį sektorių, o tiesiog karpant lėšas, tai smukdys vidaus vartojimą be jokios kompensacijos, toliau augs valstybės skola. Todėl dar nenusiraminčiau.

- Kokie svarbiausi iššūkiai artimiausiu metu laukia krašto ekonomikos ir gyventojų?

- Premjeras Andrius Kubilius juos įvardijo teisingai. Mano nuomone, svarbiausias iššūkis - rekordinis nedarbas. Antrasis - didelis valstybės biudžeto deficitas. Premjeras labiau akcentuoja pastarąją grėsmę. Mažinti išlaidas būtina, bet ne tiesmukai, o atliekant viešojo sektoriaus restruktūrizavimą. Juk yra šimtai neefektyvių institucijų. Vyriausybei reikia stiprios darbo grupės, analizuojančios ir vertinančios įvairias institucijas pagal jų efektyvumą. Taip krizės sąlygomis nelabai svarbių ar perteklinių paslaugų teikėjams būtų galima apkarpyti finansavimą. Keistai atrodo, kai nuo Vyriausybės darbo pradžios nuolat kalbama, kad krašte per daug kontroliuojančių institucijų - 150, tačiau per dvejus metus nė viena jų nepanaikinta.

Einama lengviausiu keliu

- Premjeras džiaugėsi, esą apie Vyriausybės pastangas suvaldyti krizę bus rašomi vadovėliai. Esame giriami ir užsienio žiniasklaidos. Ar iš tiesų taip gerai susitvarkėme? Kokios didžiausios klaidos padarytos? Kokios įtakos jos turi?

- Užsienio žiniasklaida ir ekspertai teisingai pažymi A.Kubiliaus norą suvaldyti valstybės finansų krizę. Už siekį mažinti išlaidas premjerą galima pagirti. Tačiau būdai, kaip jis tai padarė, nėra geriausi.

Didžiausia Vyriausybės klaida - per mažas dėmesys Saulėlydžio ir Saulėtekio komisijų veiklai. Reikėjo pradėti nuo aiškios artimiausių metų strategijos gairių nustatymo, jų paviešinimo ir tvirtos paramos joms Seime užsitikrinimo. Krizės sąlygomis buvo būtina įdiegti naują tarnautojų darbo vertinimo ir atleidimo tvarką. Juk dabar turime situaciją, kai pasyvūs valdininkai praktiškai nebaudžiami.

- Beveik pusę fiskalinio deficito lemia "Sodros" biudžetas. Seimas palaimino nemažai Vyriausybės siūlymų krašto socialinei sričiai reformuoti. Kaip juos vertinate?

- Aiškaus "Sodros" pertvarkos plano dar nėra. Dabartiniai sprendimai dėl pensinio amžiaus ilginimo, motinystės išmokų atspindi Vyriausybės darbo pranašumus ir trūkumus. Viena vertus, suvokiama, kad negalima pernelyg išlaidauti. Tačiau mažinant deficitą einama lengviausiu keliu. "Sodros" problemos būtų išspręstos, jei įsisiūbuotų verslas: daugiau žmonių dirbtų - daugiau mokesčių būtų surenkama. Tačiau gaivinti ekonomiką dabartinei valdžiai, regis, yra per sunkus darbas.

Sprendimas mažinti "Sodros" išlaidas duos mažai naudos, bet sutinku, kad esamoje situacijoje vaikų susilaukusiems tėveliams reikėjo įvesti išmokų ribas. Valstybė dabar neturi pakankamai pinigų mamoms mokėti dideles išmokas.

Nutarimas dėl pensinio amžiaus ilginimo iliustruoja, kaip Vyriausybės prioritetas mažinti nedarbą kertasi su kitu - mažinti deficitą. Ilginti pensinį amžių prasminga, kai trūksta darbo rankų - tada potencialų pensininką stengiamasi kuo ilgiau išlaikyti darbo rinkoje, todėl ateityje šis sprendimas yra tikslingas. Tačiau tai vykdyti nuo 2012-ųjų, kai nedarbo lygis tebebus labai aukštas, yra klaida. Realiai tuo nieko nelaimėsime. Tai, ką sutaupysime, nes pagyvenusiam žmogui dar nereikės mokėti pensijos, prarasime susiaurindami įsidarbinimo galimybes jaunimui. Be to, šis sprendimas kiek amoralus, turint galvoje nedidelę Lietuvos žmonių vidutinio gyvenimo trukmę, ir prieštarauja principui - nespręsti krizės problemų silpniausiųjų sąskaita.

Rimtas smūgis

- Valstybės skola siekia beveik 33 mlrd. litų. Ką reiškia tokia kupra?

- Šis skaičius dar nėra labai baisus. Tačiau nerimą kelia tai, kad valstybės skola labai greitai auga. Šiemet dėl deficito valstybės skola padidės maždaug 6 mlrd. litų ir jau kitąmet ji veikiausiai pasieks 45 proc. BVP.

Kitų šalių kontekste kol kas atrodome neblogai, finansų rinkos mumis tiki. Tačiau ilgainiui skolos palūkanos gali pradėti kilti. Tada susidursime su rimtomis problemomis. Pernai skolos tvarkymas mums kainavo apie 1 proc. BVP. Realu, kad po poros metų tam turėsime išleisti 3 proc. BVP siekiančią sumą. Šios išlaidos blogiausios, kokios tik gali būti. Palyginkime: 2 proc. BVP padidinus socialines išmokas, didžioji dalis šių pinigų būtų nukreipta į vidaus vartojimą ir netrukus sugrįžtų atgal į biudžetą per įvairius mokesčius, o papildomos lėšos skolai tvarkyti "išeis" iš Lietuvos, ir tai bus nemažas smūgis ekonomikai.

- Daugiau nei metus veikia Vyriausybės ekonomikos skatinimo planas. Kaip jį vertinate?

- Daugeliui plano idėjų galima pritarti. Tačiau ar jis įgyvendinamas efektyviai? Esu linkęs tikėti verslininkais, kurių apklausos rodo, kad planą jie vertina kaip neveiksmingą. Žinoma, galima sakyti, kad verslas linkęs skųstis. Juk buvo sprendimų, už kuriuos Vyriausybę galima pagirti: mėginimas liberalizuoti darbo rinką, parama eksportui, tam tikros biurokratinės naštos verslui sumažinimas. Tačiau šie žingsniai per menki. Atsižvelgiant į sudėtingą Lietuvos situaciją, padaryta per mažai.

Ekonomikai skatinti reikėtų skirti gerokai daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, ketinimams sumažinti biurokratinius apribojimus pasipriešinimas menkesnis nei struktūrinėms reformoms, todėl bent čia reikėjo pasiekti proveržį. Keleriems metams galima priimti laikiną supaprastintą verslo reglamentavimo potvarkių sąvadą. Ūkio ministrui Dainiui Kreiviui esu siūlęs priimti supaprastintą smulkios gamybos leidimo išdavimo tvarką. Šiuo metu norint pradėti gamybą, reikia susirinkti daugybę licencijų ir leidimų, o tai užima marias laiko, susiduriama ir su korupcija. Ko gero, niekur ES nėra taip sudėtinga, kaip Lietuvoje. Turime suprasti, kad eidami biurokratinei struktūrai iš paskos prapulsime.

Grėsmingas procesas

- Didžiausia problema išlieka nedarbas. Vyriausybė tvirtino, kad kova su juo bus vienas svarbiausių prioritetų. Ar įžvelgiate pastangų?

- Nematau kokių nors ypatingų Vyriausybės pastangų šia linkme. Šiokių tokių sprendimų buvo. Tačiau pažiūrėjus į visumą susidaro nekoks įspūdis. Iš tikro nedarbo lygis šiuo metu yra apie 20 procentų. Jeigu kova su nedarbu būtų svarbiausias Vyriausybės veiklos prioritetas, į kiekvieną siūlymą būtų žiūrima kryptingai aiškinantis, ar jis stabdo nedarbą. Tačiau pensinio amžiaus ilginimas ar išmokų tėveliams tvarkos pakeitimas, leidžiant antrais metais dirbti ir gauti šias išmokas, veikia priešinga linkme.

Vieno recepto, kaip sumažinti nedarbą, nėra. Čia reikalingas priemonių kompleksas. Pavyzdžiui, matydami, kad reikia mažinti etatų skaičių valstybinėse institucijose, taupykime lėšas įvesdami nepilną darbo savaitę, tačiau veiksmingiausia priemonė - efektyvus ūkio plėtros skatinimas.

- Sunkmetis paskatino emigracijos didėjimą. Ekspertai perspėja, kad greitai mūsų šalis susidurs su jaunų, išsilavinusių darbuotojų trūkumu, o vėliau - ir su didesniais sunkumais. Kaip spręsti šią problemą?

- Įsisiūbavusi emigracija - didelė bėda, kelianti grėsmę net tautos išlikimui. Dar gerai nesuvokiame, kas laukia Lietuvos dėl šio proceso. Užtektų, kad įsismarkautų emigracija į JAV, kur darbo rinka yra labai nevienalytė, o galimybės neribotos, tada grėstų itin dideli pavojai. Kur, praradus didelę dalį jaunimo, būtų mūsų krašto konkurencingumas ir investicinis patrauklumas?

Nuoširdžiai siekiant kuo spartesnio ūkio augimo, ši problema spręstųsi savaime. Šiandien ekonominė politika Lietuvoje turėtų būti orientuota į ūkio konkurencingumo didinimą ir jo plėtros spartinimą. Kai 2006-2007 metais Lietuvos ekonomika sparčiai augo, emigracija buvo prislopusi. Tada lietuviai suprato: kam bėgti, jei po kelerių metų ir čia bus neblogai? Taigi emigraciją sustabdys spartus ūkio augimas ir gerų darbo vietų kūrimas. Todėl valstybė savo investicijų planuose šiuo metu turėtų teikti pirmenybę greitai atsiperkantiems, o ne pernelyg ambicingiems projektams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"