TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Ateitis" ir jos draugai šimtmečio tėkmėje

2010 08 05 0:00
Keturi draugai ateitininkai (iš kairės): istorikas Z. Ivinskis, filosofas A.Maceina, literatūrologas, rezistencijos ideologas, politikas ir publicistas J.Ambrazevičius-Brazaitis, menotyrininkas ir literatūrologas J.Grinius. 1952-ieji.

Rytoj Vilniuje, istoriniuose Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmuose, prasideda tris dienas truksiantis renginys - Ateitininkų federacijos kongresas, skirtas šios organizacijos šimto metų jubiliejui paminėti.

Ne tiek daug Lietuvoje esama organizacijų, kurios gali pasigirti nepertraukiama 100 metų veiklos tradicija. Dar mažiau lietuviškų periodinių leidinių, kurie savo gyvavimo istoriją skaičiuotų triženkliais skaičiais. Žurnalas "Ateitis", pradėtas leisti 1911-aisiais, nenutraukęs leidybos net sovietų okupacijos metais (buvo leidžiamas išeivijoje, taip pat pogrindyje Lietuvoje), yra vienas iš jų. Apie "Ateitį" ir krikščioniškąją spaudą šimtmečio perspektyvoje "Žinių radijo" studijoje pokalbių ir ginčų laidoje "Žiniasklaidos anatomija" kalbėjo Ateitininkų federacijos pirmininkas Vygantas MALINAUSKAS, "Ateities" žurnalo redkolegijos narys Petras PLUMPA ir rytoj pristatomos knygos "Ateities draugai" autorius, filosofas Kęstutis SKRUPSKELIS. Pokalbio vedėjas - Vidmantas VALIUŠAITIS.

V.Valiušaitis. Pone Malinauskai, kaip apibūdintumėte "Ateities" žurnalą laiko tėkmėje: kas jis buvo savo užgimimo metais dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, paskui - tarpukariu, nepriklausomos Lietuvos laikais, okupacijų metais, pagaliau - dabar? Kaip keitėsi žurnalo vaidmuo ir reikšmė lietuvių visuomenei, ką jis reiškia šiandien?

V.Malinauskas. Į šiuos klausimus ne taip lengva atsakyti. Tai leidinys, kuris sukėlė reikšmingą jaunimo visuomeninį sąjūdį - kultūrinį, intelektinį, visuomeninį. Jis išugdė tokias asmenybės kaip Antanas Maceina, Vytautas Mačernis, Juozas Lukša-Daumantas, Juozas Girnius ir daug kitų. Apie šį sąjūdį galima kalbėti kaip apie visuomenės fenomeną. Dar caro laikais praėjusi eiti "Ateitis" skatino jaunus žmones burtis, vienytis į grupes, korporacijas, motyvavo juos dirbti Lietuvos labui. Žurnalas davė pavadinimą ir ateitininkų organizacijai. Juos galima taip ir suprasti - kaip "Ateities" skaitytojus. Nežinau, kiek dar yra leidinių, kurių skaitytojai per pastarąjį šimtą metų būtų taip pakeitę Lietuvos kultūrinio, visuomeninio, politinio, akademinio gyvenimo kraštovaizdį. Be abejo, per šimtmetį keitėsi ir aplinkybės, žmonės, keitėsi pats žurnalas. Tam tikru laiku "Ateitis" buvo savitas jaunimo kūrybinis poligonas. Tai ypač pastebima paskutiniais tarpukario metais. Daugybė jaunų žmonių, vėliau tapusių žinomais rašytojais, intelektualais, savo kūrybines jėgas pirmiausia išbandė "Ateities" puslapiuose.

Tais laikais, kai nebuvo televizijos, interneto, žurnalas vienijo žmones. Jis buvo jungiamoji grandis, komunikacijos priemonė. Išeivijoje "Ateitis" atliko tą pačią funkciją. Atkūrus nepriklausomybę, žurnalas grįžo į Lietuvą. Kaip jį apibūdinti? Kito tokio jaunimo leidinio nežinau. Tai - alternatyvus žurnalas, ne "popsinis". Nors yra nespalvotas, jį skaito, į jį rašo žmonės, kurie nesitenkina paviršutiniškais dalykais. "Ateitis" ir toliau vienija žmones į sambūrį, kuris vadinamas ateitininkais.

V.Valiušaitis. Pone Plumpa, štai jauno žmogaus, organizacijos vadovo, atstovo kartos, kuri sąmoningą visuomeninę veiklą pradėjo jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, žodžiai. Jūs esate žmogus tos kartos, kuri "Ateities" atstovaujamas vertybes sovietų okupacijos metais siekė ginti pogrindžio sąlygomis, esate susijęs ir su pogrindžio leidyba. Kokią matote žurnalo vaidmens ir visuomeninės reikšmės kaitą istorinėje perspektyvoje?

P.Plumpa. Pagrindiniai siekiai ir principai liko nepakitę. Žvelgiant į dabartines mūsų problemas, įskaitant ir katalikiško jaunimo, matyti, kad gyvenimo iššūkiai panašūs į tuos, kurie kėlė susirūpinimą ir ateitininkijos sąjūdžio pradžioje, ir sovietų okupacijos metais. Pavyzdžiui, jau pirmame "Ateities" numeryje, kurį 1911 metais išleido prof. Pranas Dovydaitis, buvo keliami trys pagrindiniai klausimai: kuo save vadiname ir kodėl? ką aplink save matome? kokios mūsų priedermės, siekiai ir keliai? Tie klausimai vėl iškilo, kai pirmą kartą grįžau iš lagerio po Nikitos Chruščiovo "atšilimo", maždaug 1960-1962 metais. Supratome, kad reikia tęsti veiklą. Leidome "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką" (turėjau tokią pogrindinę kopijavimo techniką), išspausdinome kai kuriuos ateitininkų veikalus, įskaitant ir Stasio Ylos užsienyje išleistą "Ateitininkų vadovą". Iškilo tie patys P.Dovydaičio klausimai. Štai "Kronikos" pirmojo numerio, kuris išėjo 1972-ųjų kovą, straipsnių pavadinimai: "Kun. Juozo Zdebskio byla dėl vaikų katekizavimo", "Kun. Prospero Bubnio byla dėl vaikų katekizavimo", "Valkininkų klebono kun. A.Keinos byla dėl vaikų katekizavimo", "Kleopos Bičiulaitės teismas dėl vaikų rengimo Pirmajai komunijai". Vadinasi, kalbama apie jaunus žmones, kurie sovietmečiu buvo sistemingai ateizuojami, slopinamas jų tikėjimas, ribojamos sąlygos išsiugdyti brandesnę pasaulėžiūrą. Tad aktualiausias klausimas buvo, kaip apsaugoti vaikus nuo ateizacijos, o tuo pat metu - apginti žmones, kurie juos mokė, kovojo už tikėjimo ir sąžinės laisvę, katalikiškąją pasaulėžiūrą.

V.Valiušaitis. Profesoriau Skrupskeli, štai Jūs atstovaujate trečiai šio visuomeninio sąjūdžio šakai, kuri brendo, mokslus ėjo, akademinį išsilavinimą įgijo išeivijoje, ten dirbo lietuvišką visuomeninį, kultūrinį, intelektinį darbą. Rengdamas knygą "Ateities draugai", apžvelgiančią šimtametę organizacijos tradiciją, turėjote retą progą susipažinti su unikaliais ateitininkijos istorijos, įskaitant ir "Ateities" istoriją, šaltiniais. Kuo papildytumėte prieš Jus kalbėjusiųjų perspektyvas apie žurnalo vaidmenį lietuvių visuomenėje ir jo kaitą laiko tėkmėje?

K.Skrupskelis. Mano ateitininkijos istorija baigiasi 1940 metais. Svarbu pabrėžti, kad tuomet, kai pasirodė "Ateitis", lietuvių kalba buvo atgavusi pilietines teises dar tik prieš keletą metų. Draudimas vartoti lietuvių kalbą panaikintas 1904-aisiais, o į mokyklas ji ėmė grįžti maždaug 1905-1906 metais. "Ateitis", kaip ir kiti jaunimo žurnalai, buvo tam tikra mokyklos tąsa lietuviškos raiškos plotmėje. Tada labai nedaug moksleivių lankė mokyklas. Jie buvo gal šiek tiek vyresni negu dabartiniai mokiniai, bet atliko labai daug uždavinių: rašė referatus, poeziją, korespondencijas. Tai - savita lietuviško darbo, žurnalistikos ir literatūros mokykla. Paskui, kai jau buvo iškovota nepriklausomybė, "Ateitis" tapo daugiau suaugusiųjų rašomu žurnalu jaunimui. Bet tada atsirado Juozo Keliuočio "Ateities spinduliai" - taip pat ateitininkų leidinys, tam tikra "literatų perykla". Jis išugdė labai daug kūrybos ir rašto asmenybių. "Ateitis" suvaidino svarbų vaidmenį ir tuo požiūriu, kad iš jos, tų pačių žmonių, kurie savo kūrybinį darbą pradėjo "Ateityje" arba net žemesnės pakopos laikraštėliuose (jų buvo apie 150), atsirado ir pagrindiniai tarpukario Lietuvos leidiniai: mėnraštis "Židinys" (1924), savaitraštis "Naujoji Romuva" (1931), dienraštis "XX amžius" (1936). Tai savotiška lietuviško visuomeninio gyvenimo, žurnalistikos, lietuviškos literatūros mokykla, kuri prasideda "Ateitimi", o paskui išsiskleidžia platesnio masto kultūriniuose žurnaluose ir laikraščiuose.

V.Valiušaitis. Pone Malinauskai, kokia ateitininkų veiklos praktika dabartinėje Lietuvoje? Ar yra kuopų laikraštėlių, kurie ugdytų moksleivių, studentų visuomeninės raiškos, tarpusavio bendravimo įgūdžius, pratintų prie spaudos darbo?

V.Malinauskas. Praktika turbūt keičiasi, kaip ir visas pasaulis. Gyvename "Facebook" interneto epochoje, spausdintas žodis šiandien tampa prabanga. Dar prieš 20 metų, kai tik ateitininkija buvo atkurta, ar pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį galėjai dažniau matyti kuopų laikraštėlių ir proginių leidinių, o dabar dauguma tų dalykų persikelia į internetą. Jaunimas komunikuoja internetu. Tačiau ateitininkai šiuo požiūriu vis dar yra tam tikra išimtis, nes jie - ne tik "Ateities", bet ir vaikų žurnalo "Bitutė" leidėjai, taip pat akademinio, intelektualaus leidinio "Naujasis židinys-Aidai" steigėjai. Sakyčiau taip: šiandien spauda yra daugiau intelektinės, kultūrinės komunikacijos, o ne tarpusavio bendravimo ar įvykių aprašymo priemonė.

V.Valiušaitis. Bet "Facebook" ar kitos modernios komunikavimo priemonės, regis, kaip tik galėtų sudaryti palankias ir nebrangias bendravimo, idėjų sklaidos sąlygas, kur kas patogesnes, nei buvo prieš 100 ar 50 metų?..

V.Malinauskas. Klausimas, kada žmonės buvo kultūringesni ir protingesni - prieš 100 metų ar dabar? Vienas atsakymas: žmonės visais laikais vienodi, kitas - kultūra, visuomenės vertybinis lygis nebūtinai eina vien kylančia kreive. Gali būti ir tam tikrų nuosmukio etapų. Manyčiau, drauge su televizija, internetu, greitąja žiniasklaida atėjo ir tingėjimo skaityti laikotarpis. Daug jaunų žmonių tiesiog nebepaskaito ilgesnių tekstų.

V.Valiušaitis. Pone Plumpa, minėjote rūpesčius, kurie krikščioniškąją visuomenę jaudino okupacijos metais, skatino ją veikti pogrindžio leidybos baruose. Kaip atrodo tie rūpesčiai modernių komunikacijos priemonių laikais? Ar jie išlieka? Su kokiais iššūkiais buvimo požiūriu susiduria reflektuojantis žmogus?

P.Plumpa. Iššūkiai išlieka. Pavyzdžiui, net mūsų žurnalas "Ateitis", kurį dabar redaguoja Reda Sopranaitė, neturi aiškaus atsakymo, kokia turi būti jo kryptis: akademinė, kad vyrautų rimti straipsniai, parašyti sendraugių, ar reikėtų įtraukti daugiau jaunimo? Svarstėme, jog pajėgos vis dėlto nėra labai stiprios. Padarėme išvadą, kad jaunimui vertėtų atiduoti daugiau žurnalo erdvės, bet tų jėgų esama gerokai mažiau negu prieškario Lietuvoje. Tada entuziazmo nestigo. Dauguma visuomenės buvo katalikiška, taip pat ir moksleivija. Dabar to nėra, Lietuva po okupacijos neatsigauna. Žurnale pirmenybė teikiama jaunimui, tačiau norinčiųjų, pasirodo, nedaug, kaip ir skaitytojų. Jaunimas nebenori skaityti knygų, ir tam esama rimtų priežasčių. Visi ieško intymesnio, lengvesnio bendravimo. O skaitymas - nelengvas darbas.

Todėl ir "Ateitis", manyčiau, turėtų orientuotis į audiovizualinių informacijos formų diegimą, kad tas bendravimas tarp žmonių būtų kuo artimesnis, o žurnalas tarpininkautų.

K.Skrupskelis. Esu iš tų žmonių, kuriems taikus ir tikslus žodis vertas šimto vaizdų. Vis dar tikiu žodžiais. Vaizdų man kartais būna per daug. Vaizdais ar paveikslais negali tiksliai išreikšti idėjinio, abstraktesnio turinio. Kiek įmanoma norėčiau išlaikyti rašymo ir skaitymo kultūrą, nes be to neįmanoma kvalifikuotai perduoti idėjų. Pavyzdžiui, vienas dalykų, kurį ugdė "Ateitis", buvo didžiulis dėmesys lietuvių kalbai. Internetinės komunikacijos erdvėje to stinga. Ten reiškiant mintis nėra redaktoriaus, kuris pamokytų, kaip sklandžiai jas išreikšti. Tai tam tikras nuostolis. Savo mintis naudinga pergalvoti, ilgiau prie jų padirbėti. Tai tam tikras procesas, kuris ugdo mąstymo ir išraiškos kultūrą. Ar internetinės priemonės sugebės išvystyti tą perredagavimo procesą? Gal tik ateityje. Tačiau tos paralelės su praeitimi, sakyčiau, daugiau neigiamos. Prarandamas idėjinis turinys.

V.Valiušaitis. Bet čia turbūt bendra kultūros, žodžio infliacijos, kalbos nuvertėjimo problema, ne vien ateitininkų raiškos ar jų ideologijos klausimas?..

K.Skrupskelis. Jaučiama, kad Lietuvoje įsivyrauja reklaminė kalba, ir tai rėžia akį. Pavyzdžiui, prieš karą į lietuvių žurnalistiką metėsi pati pajėgiausia intelektualios visuomenės dalis. Tai buvo labai ryšku. Dienraštis "XX amžius" atstovavo ne vien katalikų visuomenės, bet ir kylančiam lietuvių visuomenės intelektiniam elitui. Jis buvo užsiangažavęs šviesti, kelti visuomenės lygį. Tai sunku padaryti neprarandant populiarumo, bet leidiniui sekėsi. "XX amžius" tapo populiariausiu dienraščiu. Dabar, sakyčiau, to mažiau. Vėl tam tikras nuostolis. Kelti visuomenės lygį - svarbus dalykas. Anksčiau spauda geriau atlikdavo šį dalyką. Tada nebuvo tiek pramoginių alternatyvų, žmonės taip nesiekė pelno, jie suprato, kad privalo mokytis, šviestis, tobulėti. Ateitininkas tikriausiai šimtus kartų yra girdėjęs: turi būti geresnis, turi suprasti, turi mokytis.

V.Malinauskas. Pritarčiau, kad vaizdas negali atstoti skaitymo, rašymo, mąstymo. Vargu ar ateityje galėsime ugdyti intelektualus, pasodinę juos prie televizoriaus ar kompiuterio. Ateitininkus apibūdinčiau kaip organizaciją, vienijančią žmones, kurie mato prasmę gilintis į rimtus tekstus. Kadaise vyko diskusija: ko ateitininkas negali nedaryti, kad išliktų ateitininkas? Pasirodo, dalykas, kurio jis negali nedaryti, yra rimtų tekstų skaitymas.

P.Plumpa. Grindžiu savo mintis dabartinio gyvenimo tikrove. Jeigu daugiau kaip 80 proc. jaunimo gauna informaciją per vizualias priemones, nevalia to ignoruoti. Galime užsimerkti, rašyti kiek tik norime, bet jei niekas neskaito - kokia nauda? Pats tai patyriau. 40 knygų nunešiau į mokyklą. Ir gerų knygų - istorinių. Mokykla neėmė, nes jaunimas jų neskaito. Mes galime leisti knygas, žurnalus, bet jei nebus potraukio skaityti - kas iš to? Reikia sudominti jauną žmogų, kad jis skaitytų. Būtinas tam tikras prieskonis. Tačiau jo nėra. Todėl negaliu vadovautis net pogrindžio patirtimi. Mielai einu į radiją, kalbu, pavyzdžiui, per "Marijos radiją", nes žinau, kad jo klauso. O mano rašiniai kažin ar skaitomi net "Ateities" žurnale. Rimtai svarstau, ar verta juos berašyti.

V.Valiušaitis. Tarpukario Lietuvoje "Ateities" paliktas visuomeninio sąjūdžio pėdsakas labai ryškus: pamažu jis įgijo vis daugiau reikšmės visuomenės gyvenime. Faktiškai ateitininkai inicijavo naujos kokybės, aukštesnio pilietinio potencialo, didesnio intelektinio pajėgumo leidinius, o tas visuomeninio aktyvumo dimensijas, kurių šiandien pasigendame, stiprino. Profesoriau Skrupskeli, kokių paralelių ir skirtumų šiuo požiūriu matytumėte tarp visuomeninių procesų tarpukariu ir dabar?

K.Skrupskelis. Žvelgiant į istoriją galima pastebėti faktą, kuris pasireiškė šiek tiek vėliau. Tie žmonės nuo gimnazijos laikų buvo įpratę vienas su kitu bendrauti, drauge dirbti. Pasižiūrėję į "XX amžiaus" steigėjų būrį 1936 metais, matysime, kad daugelis jų buvo pažįstami seniai. Bendras darbas formavo tam tikrus bendradarbių būrius, žmonės vieni kitais pasitikėjo. Kai įgijo patirties, tą veiklą perkėlė į visuomeninę plotmę valstybės mastu. Dabar žmonės galbūt yra didesni individualistai, ne taip įpratę dirbti drauge. Pažvelgęs į 1922-1923 metų "Ateitį", matai, kad žmonės ten jau kartu, dalyvauja tuose pačiuose suvažiavimuose, kongresuose. Gal panašūs būriai susiformuos ir iš dabartinių ateitininkų, bet tam reikia laiko. Prieš karą, kol jie tapo pastebimi visuomenėje, turėjo praeiti 12-14 metų. Tikėtina, kad ir dabar vyksta tai, kas pasirodys dar ateityje.

V.Valiušaitis. Vygantai, bet štai Lietuva jau 20 metų kaip nepriklausoma. Ar per tą laiką ateitininkų pozicijos visuomenėje išryškėjo, ar jie pasireiškia profesinėje srityje? Ar tas išsiskaidymas išlieka?

V.Malinauskas. Išsiskaidymas vis dėlto išlieka. Tebėra daug jaunimo, kuris, perėjęs mūsų organizacijos pakopas, atsiduria savo profesiniame gyvenime ir ryšių su organizacija tarsi nebepalaiko. Tačiau išlieka nuolat didėjantis branduolys, tarp kurio ryšiai nenutrūksta. Arba jie vėl atsinaujina, praėjus kartais net 10 metų. Būna, kad kuriama šeima, atsiranda rūpesčių dėl įsitvirtinimo kur nors, siekiama susikurti gyvenimo pagrindus. Žmonės dingsta iš akiračio 10 metų. Paskui sugrįžta, ieško tų pačių ryšių. Manyčiau, per 20-metį užauginta ateitininkų karta, nors 20 metų - nemažas laikotarpis, iš tiesų dar gana jauna. Tarp mūsų yra daktarų, docentų, siekiančių profesūros. Tačiau gyvename, kaip minėta, individualistiniais laikais. Bet tai nereiškia, kad nesama poreikio išlaikyti ryšius. Tam tikras potencialas yra, ir jis nemenkas.

V.Valiušaitis. Pone Petrai, kokių matote galimybių išlaikyti vertybes, kurios puoselėjamos jau šimtmetį, rasti būdų, kaip jas pristatyti ir naudoti šiuolaikinėmis priemonėmis?

P.Plumpa. Išeivija mums kartais priekaištauja, kad ateitininkų organizacija nėra tokia gausi ir įtakinga, kokia buvo tarpukariu. Ateitininkų skaičius išlieka maždaug vienodas - apie 3 tūkstančius. Vieni išeina į sendraugius, ateina naujų moksleivių. Organizacija negali būti tokia įtakinga kaip tarpukariu, nes 50 metų Lietuvoje vykdytas istorijoje negirdėtas ateizacijos vajus, krikščioniško gyvenimo būdo, papročių naikinimas. Dabar net moksleiviai, kurie per tikybos pamokas įgyja tam tikrus religinio gyvenimo pagrindus, neretai juos praranda namie - nukrikščionėję tėvai iš to šaiposi. Vaikas turi parodyti tikrą didvyriškumą, kad atlaikytų aplinkos spaudimą ir subręstų kaip asmenybė. Todėl vienas ateitininkų uždavinių - kompensuoti dvasinį trūkumą, kylantį iš nedarnių šeimų. Visos apklausos rodo, kad niekur kitur Europos Sąjungoje nėra tiek daug nevilties persmelktų vaikų, kaip Lietuvoje. Mokyklose daugiausia patyčių. Ateitininkai galėtų būti tam tikros dvasinės oazės, vilties ir gyvenimo džiaugsmo salelės.

V.Malinauskas. Šiek tiek polemizuočiau su Petru, nes nukrikščionėjimas nėra vien posovietinės erdvės problema. Tai apskritai Vakarų civilizacijos bėda. Ten jis lygiai taip pat sumenkęs, nors nei okupacijos, nei prievartinės ateizacijos nebuvo. Krikščioniškų organizacijų problema yra ta, kad jų žmonės supranta savo buvimo krikščionimis misiją - užsidaryti būreliuose, bet negalvoti, kaip krikščioniui privalu keisti pasaulį. Man atrodo, šiuolaikiniai krikščionys daugelyje vietų pasiduoda be mūšio. Ateitininkų yra apie 3 tūkstančius, bet nesame organizacija, skirta visiems tikintiems jaunuoliams. Ji vienija žmones, turinčius tam tikrų intelektinių, kultūrinių siekių. Kitaip tariant, tuos, kuriems patinka skaityti rimtas knygas. Negalima tikėtis, jog visas jaunimas bus ateitininkiškas. Ir nesakau, kad nereikia kitokių organizacijų.

K.Skrupskelis. Individualizmas turbūt daug kam kenkia. Praeityje ateitininkai ypač pabrėždavo "darbą su liaudimi". Buvo labai stipri sąmonė, kuri dabar yra silpnesnė, kad vis dėlto visi esame atsakingi už krašto ateitį. Pavyzdžiui, "Naujosios Romuvos" klubuose buvo plačiai svarstomas Lietuvos elektrifikacijos klausimas. Adolfas Damušis svajojo sukurti Lietuvoje cemento pramonę, pastatyti mūrinę Lietuvą. Ateitininkai dažnai kalbėdavo apie prekybą "baltosiomis vergėmis" - prostitucijos problemą. Žmonės jautė, jog gali įsilieti į šiuos darbus. Šiek tiek tos sąmonės dingę, mes įsivaizduojame, kad tų reikalų iniciatyva priklauso ne visuomenei, bet vyriausybei. Anais laikais šios idėjos kilo iš pilietinės visuomenės, ir tai vertė vyriausybę ką nors daryti. Sutikčiau, kad ateitininkams derėtų vengti vidinio užsidarymo. Priešingai, reikėtų pabrėžti, kad jie irgi yra atsakingi už savo šalį.

V.Valiušaitis. Esate gerai įsigilinęs į tarpukario spaudą, ypač į dienraštį "XX amžius", išleidęs knygą "Vaikų žaidimas", kurioje pristatote ir analizuojate tame dienraštyje spausdintas karikatūras. Kodėl "Vaikų žaidimas"? Ar tarpukario žmonių pastangos puoselėti valstybingumą ir bandymai už jį kovoti tebuvo "vaikų žaidimas"?

K.Skrupskelis. Pavadinimu norėjau pabrėžti, kad "XX amžius" yra prieškario laikraštis. Ką mes esam pamiršę arba nepakankamai įsisąmoninę, kad Lietuva, ypač "XX amžius", labai gerai suprato, kad karas bus. Viename dienraščio reportaže pasakojama, kaip Čekoslovakijoje vokiečių jaunimas žaidžia karo žaidimus. Pavadinimas iš tikro yra nuoroda į tą vokiečių jaunimą, kuris žaidžia kariškus žaidimus. Ir ta baisi katastrofa, kuri ištiko Europą, yra savotiškas tų "vaikų žaidimas". Norėjau pabrėžti, kad Lietuvoje iš tiesų buvo labai stipri sąmonė: ateina karas. Ir tame kare esame savotiškai bejėgiai.

Parengė Vidmantas Valiušaitis

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"