TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Atgimimas, Prisikėlimas ir Apsivalymas

2012 04 06 6:06

Trys žodžiai - Atgimimas, Prisikėlimas ir Apsivalymas - yra svarbūs ne tik gražiausios krikščioniškojo pasaulio šv. Velykų šventės dienomis, bet ir išgyvenant naują visuomenės pakilimą. Kokią prasmę į juos sudeda teologas, politologas, etikas? Ar gali šie žodžiai byloti apie gražų pavasarį Lietuvoje, kai atgimsta ne tik gamta, bet ir žmogus?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vilniaus edukologijos universiteto Etikos katedros vedėjas prof. habil. dr. Jonas Balčius, Vytauto Didžiojo universiteto istorikas, politologas prof. Antanas Kulakauskas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto lektorius, teologas Mindaugas Kubilius ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Prisikėlimas ir Atgimimas

A.Medalinskas. Ar sąvoka "prisikėlimas" vartojama tik krikščionių teologijoje?

M.Kubilius. Taip. Ir ši sąvoka man, kaip Romos katalikui, byloja apie netrukus vyksiančią liturginę prisikėlimo šventę - įsikūnijusio Dievo Sūnaus prisikėlimą iš numirusiųjų. Prisikėlimas yra krikščionio - Dievo vaiko - tapatybės įstatymas ir amžinojo gyvenimo pradžia. Tikėjimą Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu man perdavė apaštalinė Bažnyčia. Tad visavertiškai prisikėlimo samprata gyvuoja tikėjimo tradicijoje ir nenusako visuomenės reiškinių. Jeigu tautos miršta, jos nebeprisikelia. Sąvoka "atgimimas" irgi nėra teologinė, ja poetiškai nusakomi gamtiniai ir visuomeniniai reiškiniai.

A.Kulakauskas. Ir istorijos mokslas apie tautų ir valstybių prisikėlimą nekalba. Galbūt jis gali būti taikomas tik Izraelio valstybės įkūrimo atveju. O sąvoka "atgimimas" gana plačiai vartojama, taip pat ir kalbant apie Sąjūdžio laikus, kurie laikomi tautos atgimimu. Ir tai buvo gana arti socialinės bei kultūrinės realybės. Juk ta tauta egzistavo jau Antano Smetonos laikais.

J.Balčius. Nereikia painioti dviejų dalykų: valstybės atkūrimo ir prisikėlimo. Prisikėlimas - visų pirma krikščioniškojo gyvenimo reiškinys, o valstybę mes atkūrėme. Tai valstybės atkūrimas, ir taškas. Lietuvoje visokie "atgimimai" ir "prisikėlimai" labai populiarios sąvokos, bet politinėje socialinėje srityje jos daugiau yra eufemizmai bei metaforos. Politologijos ar ideologijos lyrika. Gamtoje ir visuomenėje panašių dalykų nebūna. O taikydami tokią metaforiką turime suprasti, kad jeigu koks poetas "iki nukritimo" kartos ir kartos: mergytė-ožkytė, ožkytė-mergytė, dėl to mergytė ožkyte nevirs. Tai, kas visą šį dvidešimtmetį vyksta Lietuvoje, ne vienam kelia didelį nerimą. Visi tikisi, kad kada nors vis dėlto sulauksime to apsivalymo ar atgimimo... Tačiau taip dažniausiai nebūna. Istorija rodo, kad tautos neprisikelia, bet retsykiais miršta.

A.Medalinskas. Ir vis dėlto XIX a. Europoje buvo toks reiškinys kaip Tautų pavasaris, o Lietuva, lietuvių tauta XX a. išgyveno net du tautinio atgimimo laikotarpius: amžiaus pradžioje - tada jo šaknys vedė į kovas už laisvę 19-ąjį šimtmetį, ir Sąjūdį, kuriam stimulą davė sovietų okupacijos metais vykęs partizaninis, disidentinis judėjimas. Tad gal tautos Atgimimas ne tik metafora?

A.Kulakauskas. Socialinėje, politinėje istorijoje Atgimimo sąvoka vis dėlto dažnai yra metafora. Ypač šnekant apie tautą, kaip kultūrinę bendruomenę, nors dažniausiai apie Atgimimą kalbame politiniu lygmeniu. Štai kad ir minėtas XIX a. lietuvių tautinis sąjūdis. Šio amžiaus pabaigoje jam imta taikyti Atgimimo sąvoka, bet tai yra istoriografinė interpretacija, susijusi su tautos valstybingumo idėja.

M.Kubilius. O kokia linkme juda tauta?

A.Kulakauskas. Tada buvo sakoma, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, sukurta kaip lietuvių tautos valstybė, vėliau transformavosi į valstybę, svetimą lietuvių tautai. Todėl imta siekti iš pradžių grąžinti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą, o paskui iš naujo sukurti valstybę, kuri atitiktų tautos kultūrinius idealus, kultūrines vertybes. Šis judėjimas ir buvo pavadintas Atgimimu. Jeigu jį palygintume su to meto įvykiais Latvijoje ir Estijoje, realiame gyvenime ir ten procesai nedaug skyrėsi nuo lietuviškųjų, bet tuose kraštuose taikyti Atgimimo sąvokos nebuvo kaip. Juk latviai ir estai istoriškai paliudytos valstybės praeityje neturėjo. Todėl Latvijoje ir Estijoje buvo vartojama kitokia sąvoka - Pabudimas. Tautos vos neužmigdė, tačiau ji pabudo ir panoro būti savimi.

A.Medalinskas. Gal ir dabar mūsų tautai laikas pabusti, atgimti, kol dar visa neemigravo, jausdamasi svetima gimtojoje žemėje? Nes kai kam jau pati Lietuvos valstybė šiandien gali atrodyti kaip metafora. O juk kovo 11-ąją tokia tikrai neatrodė?

A.Kulakauskas. Atgimimas, atvedęs prie kovo 11-osios, tikrai buvo daugiau negu metafora. Valstybingumas pasiektas realus ir toliau buvo galima bandyti atkurti teisinę bei socialinę realybę, kad nenutrūktų ir simboliškas valstybės tęstinumas, koks tik yra įmanomas Konstitucijos požiūriu. Valstybė atkuriama, kai ji atstatoma ir teisiniuose aktuose.

M.Kubilius. Valstybė yra atstatoma (lot. "restitutio" - atstatymas), kai tarp žmonių atgimsta valstybingumo idėja. Tautos atgimimo sąvoka tampa prasminga, kai išreiškia piliečių idėjinę ir kartu veiksmo sinergiją valstybės atstatymo darbe. Idėja sujudina jų sielas. Šiame idėjiniame judesyje atsiranda vis daugiau žmonių, formuojasi bendras judesys valstybės atstatymo link. Graikiškai tai ir vadinama sinergija, lietuviškai - sąjūdžiu. Idėjos atgimimą, jos katalizavimą metaforiškai mes vadiname Atgimimu.

J.Balčius. Tačiau tas valstybės atkūrimo procesas turi ir ne visai gražią pabaigą. Atsimenu vieną pašnekesį per Romualdo Ozolo naujausios knygos pristatymą. Jūs tada pasakėte, kad grįžęs po mokslų iš Anglijos į Lietuvą, iš kurios metams išvykote iškart, kai buvo numalšintas Kremliaus pučas, buvote šokiruotas, kai vienas Sąjūdžio laikų pažįstamas paprašė jūsų paskambinti kai kam iš valdžios, kad per muitinę praleistų "furą".

A.Medalinskas. Ne krovininį automobilį ("furą"), bet visą traukinio sąstatą su metalais. Ir buvo labai nustebęs, kai atsisakiau. Sakė, kiti tai daro ir uždirba gerus pinigus.

J.Balčius. Vadinasi, tai ir buvo Atgimimo poezijos pabaiga. Imperijai atsitraukus vėl imtasi "biznio", ypač nelegalaus. Dėl to tarsi iš po žemių Lietuvoje atsirado turtuolių ir vargšų, o kadangi tas turtas dažniausiai buvo įsigyjamas nelegaliai, vargšai liko būtent tie, kurie turėjo mažiau įžūlumo ir godumo, bet daugiau padorumo, moralumo ir žmoniškumo.

Apsivalymas

A.Medalinskas. Visas tas požiūris į valstybę, kaip į asmeninį "biznį", truko du dešimtmečius, ypač valdžioje. Aišku, ir ten būta dorų žmonių, bet jie jautėsi kaip baltos varnos. Tad gal mūsų valstybei dabar reikia apsivalymo, ne tik atgimimo. Juk krikščioniškai tradicijai apsivalyti, taip pat ir prieš Velykas, skiriama labai daug dėmesio.

M.Kubilius. 40 dienų iki šv. Velykų trunkantis gavėnios laikotarpis - tai atgailos metas, skirtas širdžiai apvalyti ir pašventinti. Apsivalymas tikėjimo prasme nėra visiškai tiksli samprata. Kalbame apie atgailą ir ją lydintį atsivertimą. Remiantis krikščioniška tradicija, savęs apvalyti negalima. Atgailauja ir atsiverčia žmogus, o apvalo Dievas.

J.Balčius. Prabėgom mintimis peržvelgę tiek filosofijos, tiek pasaulio istoriją, turėsime pripažinti, kad ne Katalikų bažnyčia, o, pavyzdžiui, protestantizmas labiau susijęs su žmogaus sielos apsivalymo idėja. Ypač Martino Lutherio teiginys, jog turtas pats savaime nėra blogis. Dievui patinka tai, kas žmogaus įgyta doru, sąžiningu darbu ar savo talentu. Blogis yra tik neteisėtai, nedorai ir nusikalstamu būdu įgytas turtas. Ir protestantizmas atsirado dėl to, kad tada Bažnyčia buvo korumpuota.

A.Medalinskas. Kaip dabar Lietuvoje korumpuota valdžia ir teisėtvarka. O teisingumo siekis - tai ne naujos valstybės kūrimas, bet tos pačios mūsų atkurtos Lietuvos valstybės apvalymas, kuris, matyt, neįmanomas be naujojo tautos atgimimo.

J.Balčius. Lietuva nėra protestantiška valstybė. Tuo metu Šiaurės vakarų Europoje tik su protestantiškuoju judėjimu įvyko apsivalymas ir kapitalizmo, kaip rinkos ekonomikos, kūrimasis. Štai kodėl Anglija, Norvegija, Švedija, Vokietija, vėliau ir JAV, o ne kitos valstybės, iki šių dienų tebėra pasaulio ekonomikos avangardas.

A.Medalinskas. Taigi Lietuva negali apsivalyti, nes nėra protestantiška valstybė?

J.Balčius. Taip kategoriškai neteigčiau, bet man, kaip filosofui ir etikui, labai patinka jau minėta M.Lutherio tezė. Vadovaudamasis tuo jis kaip tik ir atmetė dar iš Romos imperijos laikų tradicinės krikščionybės paveldėtą priešišką nusistatymą prieš bet kokį turtą bei prabangą. Juk ne veltui net ir Maxas Weberis teigė, jog būtent protestantizmas Europoje ir JAV susijęs su pačia kapitalizmo dvasia. O katalikiškieji kraštai to niekada neakcentavo. Mano teta, pragyvenusi Brazilijoje 50 metų, 1956-aisiais grįžo į Lietuvą "numirti". Pamenu, man, penkiolikmečiui, sakydavo, kad brazilai - kvaila tauta, išleidžianti visus metus kauptus pinigėlius per garsųjį Rio de Žaneiro karnavalą. Kiekvieną vakarą ar net naktį, girdėdamas nesibaigiančius saliutus Vilniuje, visada mąstau apie lietuvių ir brazilų tautinio charakterio panašumą - lambados pranašumą prieš protestantiškąjį taupumą ir rinkos ekonomiką.

M.Kubilius. Norite pasakyti, kad Lietuvą reikėtų išvalyti, pašalinti katalikus ir ji suklestės?! Nesuprantu, kas tokio ydingo katalikybės paveldėta iš Romos?

J.Balčius. Romos imperijos vergų kategoriškai neigiamas nusistatymas prieš bet kokį turtą ar jo kaupimą, o vergai ir atleistiniai tuomet Romos imperijoje kaip tik ir sudarė pirmųjų krikščioniškųjų bendruomenių - naujosios religijos išpažinėjų - daugumą!

M.Kubilius. Tvirtinate, kad katalikybė - vergų religija? Apaštalų tikėjimo doktrina - taip pat vergų? Nemanau, kad tai, žvelgiant į Vakarų kultūros istoriją ar barokinį Vilniaus paveldą, pagrįsta.

J.Balčius. Šito nesakau. Tačiau buvusių Romos imperijos vergų ir atleistinių griežtai neigiama nuostata prieš aristokratus, turčius ir didžiūnus išliko. O kas yra vergas? Nelaimingas žmogus, kuris nieko neturi. Vergvaldys jį laiko savo turtu, o šis nekenčia ir pono, ir, žinoma, jo turto! Todėl ir atsiranda nuostata, jog turtas - tai absoliutus blogis. Dėl to visi jie ir laukė amžinojo gyvenimo, pasaulio pabaigos... O M.Lutheris XVI a. staiga ima ir pasako, kad dorai, sąžiningai užgyventas turtas nėra joks blogis

A.Medalinskas. Iš etikos taško žvelgiant, atgaila, apsivalymas - svarbi žmogiška dorybė?

J.Balčius. Sako, gailisi ir vagys, ir banditai, bet tik tada, kai yra sučiumpami ir jiems gresia daug metų sėdėti kalėjime. Jeigu gailisi, iš įkalinimo vietų paleidžiami anksčiau. Aišku, esama ir kitokių nusikaltėlių, kaip Žanas Volžanas iš garsiojo Vicktoro Hugo romano "Vargdieniai". Tikra atgaila, apsivalymas tokiems žmonėms yra labai sudėtingi didžiai paslaptingos sielos dalykai. Neneigiu, kad pavieniais atvejais tai nutinka žmonėms, kurie turi gilias, jautrias sielas ir tokią pat dvasinę asmenybės sandarą. Jie tikrai gali ir geba kritiškai vertinti savo veiksmus.

M.Kubilius. Jeigu kalbame apie žmogaus patirtį, apsivalymą bendražmogišku lygmeniu, tai - sąžinės aktas. Kai jis suvokia, kas yra blogis ir gėris, pasirenka gėrį (gerus veiksmus, teisingus santykius savo aplinkoje) ir patiria palengvėjimą. Mat žmogus pats įsivardija sau, kas yra gėris, o kas - blogis. Sąžinė yra bendražmogiška. Sąžiningas žmogus žino, ką reiškia apsivalymas.

A.Kulakauskas. O kokie gėrio kriterijai? Ar jie apreikšti, ar tai yra žmonių patirtis?

M.Kubilius. Kalbu apie bendražmogiškus dalykus. Pagal tikėjimą, kurį išpažįstu, sąžinė yra formuojama, bet man, kaip katalikui, galioja apreikšti kriterijai. Vis dėlto apie juos nekalbu. Dabartinė visuomenė nėra katalikų visuomenė. Savo tikėjimą praktikuojančių katalikų - tik pora procentų.

A.Kulakauskas. O iš kur tada gėrio kriterijai?

M.Kubilius. Jei kalbame apie gėrio pajautos lygmenį, jo esama tiek, kiek gėris perteikiamas socialinio formavimo lygiu. Tarkime, mūsų visuomenėje neįmanoma, kad duoti kyšį yra blogai. Nes duodamas kyšį žmogus nejaučia graužaties.

A.Kulakauskas. Bet viešumoje to nedeklaruojama. Juk niekas nesako, kad tai yra gerai. Egzistuoja susitaikymas su tam tikru blogiu, bet jis nelaikomas ir gėriu.

A.Medalinskas. Tačiau didžiųjų Sąjūdžio pakilimų ir sukrėtimų laikais nebuvo taikstomasi su blogiu. Ir visi žmonės buvo lyg ir geresni vienas kitam, dėmesingesni, atidesni.

J.Balčius. Tada tauta jautė totalų pavojų. Niekas nežinojo, kuo tai baigsis. Ar žinojote, kad laimėsite? Tauta galėjo būti sunaikinta, dėl to ir atsirado interesų bendrumas - apsiginti ir išlikti. O kaip apsiginti? Juk ginklų neturėjome. Liko tik viena: parodyti kuo masiškiau atstovaujamą taikią lietuvių tautos valią. Būtent tai ir pagelbėjo, bet kai grėsmė ir pavojus atslūgo, atsirado ir garsiosios "furos"!

M.Kubilius. Sąjūdžio metais bendras interesas tapo individualios moralės veiksmų motyvu.

J.Balčius. Atsimenu, dar prieš garsųjį pučą prie parlamento atvažiavo milžiniška mašina su kažkokia vandens patranka. Stovėjau prie namo sienos šalia bibliotekos. Pamaniau: tegul sutrina, tegul ištaško, vis tiek nesitrauksiu... Apėmė kažkoks niekada anksčiau nepatirtas įniršis. Skaudi ir slogi mano šeimos patirtis iš prievartinių kelionių į Sibiro gulagus rodė, kad gyvenimo vis tiek jau nebus, jeigu jie laimės.

M.Kubilius. Savo vertės teigimas atsiranda, kai kyla grėsmė tavo egzistencijai, savigarbai. Tada pradingsta ir baimė.

J.Balčius. Prieš mirtį ne tik dori žmonės, bet ir didžiausi nusikaltėliai nemeluoja. Jie jau nebeturi, ko prarasti. Mirtis - lyg slenkstis, už kurio prasideda didžioji nežinomybė. Nėra suinteresuotumo ką nors nuslėpti ateičiai, pameluoti, iškreipti tikrovę. Kada vaikai praranda nekaltybę? Aš sakau taip: iki penkerių metų visų jų širdyse gyvena Dievas. Bet kai tik dėl kokių nors priežasčių vaikelis pirmą kartą ima ir sumeluoja, jo sielą Dievas ir palieka. Čia tarsi kaskart vis pasikartoja vadinamoji pirmoji biblinio rojaus laikų pirmųjų žmonių padaryta nuodėmė. Tada žmogus jau gali rinktis ką nori, t. y. tai, kas jam atrodo naudingiau.

A.Medalinskas. Taigi tik mirties akivaizdoje įmanomas tikrasis apsivalymas?

J.Balčius. Tai - kritinė situacija, ir žmogus nori išeiti į kitą pasaulį geresnis negu buvo.

M.Kubilius. Tada jis atlieka sąžiningą veiksmą.

A.Kulakauskas. O kiekvienas žmogus, jeigu yra psichiškai normalus, turi sąžinę.

J.Balčius. Sokrato mokiniai prieš pustrečio tūkstantmečio klausė savo mokytojo, kodėl jis, būdamas toks protingas, neinąs į valdžią, juk visiems dėl to būtų geriau. Šis atsakė, kad tuomet jau negalėtų būti Sokratas. Būdamas valdžioje jis tikrai negalėtų likti toks, koks yra: doras ir sąžiningas žmogus. Sokrato tragedija kaip tik ir buvo tai, kad už kritiką valdžia jį nuteisė myriop. Ir tai, kaip žinoma, kartojasi per visą žmonijos istoriją visiems pasaulio disidentams bei nepaklusniesiems...

A.Medalinskas. Bet kam nors juk reikia eiti į valdžią, kad ten nesėdėtų vien sukčiai.

J.Balčius. Reikia. Nes jei nebus realios alternatyvos, po visų kalbų apie atgimimą ir apsivalymą Arūno Valinsko "šaumenų" partiją pakeis Burleskos šokėjų partija. Kad Lietuva išliktų, į valdžią turi eiti tie, kurie jau yra profesionaliai, gerai išmano būsimo darbo specifiką... Ir, aišku, turi sielą. Jiems reikia prisiminti M.Lutherio ir M.Weberio žodžius, kad iš nelaisvės, prievartos, apgaulių ar net kraujo klanų sukauptas kapitalas neturi nieko nei dieviška, nei žmogiška. Ir nei jo savininkui, nei visai tautai laimės bei suklestėjimo tikrai neduos. Būtent tai mes kaip tik ir matome visus šiuos dvidešimt mūsų nepriklausomybės metų. Ir nesvarbu, ar tave jau demaskavo, ar dar ne. Jei visi kada nors tai suprastų, vadinasi, tada ir būtų tas pats tikrasis apsivalymas!

Teisingumas ir tikroji demokratija

A.Medalinskas. Ar galimas apsivalymas ne prieš mirtį, o prieš naują gyvenimą? Žmogui, tautai? Suvokiant, kad jeigu to nebus, tauta, o gal ir valstybė sunyks. Ar tai negali būti priežastis naujam atgimimui ir apsivalymui. Juk vyksta tautų revoliucijos. O gal tas apsivalymas ir gali būti didesnio teisingumo siekis valstybėje? 

M.Kubilius. Teisingumas yra žmogaus vertės teigimo būdas. Visuomenės mastu teisingumas yra visuomenės savivertės teigimo būdas. Aš esu teisingas kitam žmogui, kai pripažįstu kito žmogaus vertę. Dabartinis sujudimas dėl teisingumo ir reiškia, kad paniekintas žmogus bando atgauti savivertę - teisingą būvį jo prigimties požiūriu. Gyvendami Lietuvoje, būdami šio krašto piliečiai, turime ir pareigą rūpintis teisingumu, žmonių gerove savo valstybėje. Bet aš matau šioje valstybėje ir milžinišką dvilypumą. Su tuo susidurs ir sąjūdis "Už teisingumą". Žmonės Lietuvoje žino, kad duoti kyšį yra blogai, bet dauguma jį duoda. Ne vieną graužė sąžinė, bet davė.

A.Kulakauskas. Taip darydami, žmonės rinkosi mažesnį blogį.

M.Kubilius. Taip, bet reikia siekti gėrio. Tą sakau pirmiausia sau. Atvirai prisipažinsiu, kad esu vienas iš tos dvilypės visuomenės narių, nuodėmingas žmogus, kuris taip pat nusikalto.

A.Kulakauskas. Todėl reikia siekti kitokios valstybės politikos, skatinančios pokyčius sąžiningesnio elgesio link. Kad tokia elgesio kultūra būtų netoleruotina.

M.Kubilius. Būtent reikia siekti kuo daugiau teisingų santykių. Turime kviesti žmones būti sąžiningus. Neseniai įvykusiame mitinge Liudvika Pociūnienė kvietė Andrių Kubilių pasielgti moraliai ir moraliai kurti valstybę. Bet dabar to nėra. Būtent todėl FNTT pareigūnai mūsų aukščiausiai valdžiai buvo nepakenčiami dėl savo sąžiningo elgesio. Eksministras Raimundas Palaitis akivaizdžiai meluoja, manipuliuoja, bet jis jaučiasi visiškai teisingas ir sąžiningas, nes atstovauja susiklosčiusiai "politinei moralei". Tokia jo ir "sąžinė".

A.Kulakauskas. Tai ir partinis mąstymas. Kas naudinga partijai, naudinga ir valstybei.

J.Balčius. Kuo skiriasi Vakarų demokratija, politika nuo mūsiškės? Ši juk vis dar tebėra nebrandi. Šiuolaikinė demokratinė santvarka Vakarų Europoje neatskiriama ir nuo politiko kaip profesionalo. Margaret Thatcher, prieš ateidama į valdžią, išėjo specialius mokslus. Tam tikslui Vakaruose yra specialios mokyklos. Prancūzai, pavyzdžiui, turi Aukštąją politikos mokyklą (Scole Politique Superieure), anglai - Itoną (Eton College), Kembridžą ar Oksfordą, amerikiečiai - Harvardą ir t. t. Lietuviams užtenka ir "Dviračio šou"! Tad ar reikia stebėtis, kad kur žiūrim, tą ir turim!

A.Medalinskas. O gal ir visuomenė gali daryti įtaką teigiamiems pokyčiams?

A.Kulakauskas. Gali, bet reikia demokratijos, kuri prasideda nuo realios savivaldos, o šios šiandien Lietuvoje nėra. Tada valdžia dalijama į skirtingus lygius kuo daugiau galimybių suteikiant apatiniam sluoksniui. Ir visuomenė turi dalyvauti politikoje. Gera valdžia klausia visuomenės nuomonės. Atrodo, kad rinkimai turėtų padėti išsiaiškinti, ko reikia visuomenei. Bet vien rinkimų nepakanka, kad demokratinė valstybė gerai veiktų. Tada Artūras Zuokas nenaikintų seniūnijų, neatsiklausęs vilniečių. Tai nėra jokia savivalda, nors ir atitinka įstatymą.

J.Balčius. Koks demokratijos mechanizmas gali apsaugoti nuo A.Zuoko savivaldos?

A.Medalinskas. Gerai veikianti teisėsauga. Kuri nebijotų paliesti net ir tokių kaip A.Zuokas. Todėl ir svarbu ginti FNTT buvusius vadovus, kurie neteko pareigų, matyt, todėl, kad palietė įtakingesnių valstybės veikėjų interesus.

A.Kulakauskas. Demokratija Lietuvoje dabar veikia tik dešimčia procentų. Didžioji dalis yra oligarchinis valdymas de facto.

A.Medalinskas. Užpelkėjimas mūsų valstybėje trunka jau daugiau 20 metų. Bet tauta bunda. Kaip visa tai, kas susikaupė žmonių viduje, gali išsilieti: radikaliai, per tamsų gaivalą, gal net pasinaudojus kokia labai skaudžia daugeliui mūsų žmogiška drama, ar pamatuotu, gerai apgalvotu tautos žingsniu į naują, geresnį valstybės gyvenimo etapą, kas ir galėtų būti tuo pabudimu, atgimimu ir kuriam, matyt, yra neišvengiamas apsivalymas?

A.Kulakauskas. Stichiški masiniai vergų sukilimai tik griauna, o po tokio sugriovimo viskas atgimsta taip, kaip buvo. Tada jau vergai tampa vergvaldžiais.

A.Medalinskas. Drakonas žuvo. Šlovė naujajam drakonui.

A.Kulakauskas. Taip, tą istoriją mes žinome.

J.Balčius. Kinų etikoje yra labai įdomus postulatas: "Neduok Dieve Kinijai sulaukti imperatoriaus iš žemųjų sluoksnių." Vergas tampa diktatoriumi ir galvažudžiu.

A.Kulakauskas. Moderniosios visuomenės etikai tuo ir rėmėsi: aukštieji sluoksniai - kilmingi, garbingi, išsilavinę - rūpinasi visais kitais. XIX a. Dionizas Poška rašė apie žmones ir žmonelius, kuriais vadino valstiečius. Jie savarankiškai tvarkytis negali. O ponas yra geras arba blogas. Egalitarinė visuomenė paremta kitokiu principu. Ar jis gali būti šimtu procentų įgyvendintas, yra kitas klausimas. Bet šiuolaikinės demokratinės visuomenės paremtos principu, kad dauguma visuomenės yra pajėgi racionaliai mąstyti ir vadovautis sąžinės kriterijais. Demagogija yra, kad valdžia - tai pretendentai į šventuosius. Visi žmonės yra nuodėmingi. Kas dažnai yra tie asmenys, kurie vadinami nepriekaištingos reputacijos? Ar ne tie, kurių blogi darbai buvo nuslėpti?

A.Medalinskas. Tačiau tokia filosofija juk ir tiesia kelią tiems, kurie aiškina, kad valdžioje vagia visi, o jie tai dar kažką gero miestui ar valstybei būdami valdžioje daro.

A.Kulakauskas. Tokie žmonės nenori pripažinti savo klaidų, nes tai dažnai suprantama kaip kelias lauk. Taip neturėtų būti. Aišku, viskas priklauso ir nuo klaidos masto.

A.Medalinskas. Paminėjote žmonelius. Sudėtinga tikėtis gražaus naujojo tautos atgimimo, jeigu valstybėje yra toks požiūris į mokslą, mokyklą ir universitetą.

J.Balčius. Studentams sakau, kad nereikia jokių specialių giliamintiškų teorijų. Yra Dekalogas. Nekeliu klausimo, ar tai yra Dievo žodis, ar visus šiuos įsakymus parašė žydų kunigai. Tačiau tas dešimt nedaro žmogaus nelaisvo blogio atžvilgiu. Bet problema čia ne ta, kad žmonės viso to nežino, o kad nepajėgia šių Dešimties Dievo įsakymų laikytis. Jeigu pajėgtų, jau šiandien būtų tikras rojus žemėje. Nereikėtų nei valstybių, nei armijų, nei policijos, nei septynių užraktų ant plieninių mūsų butų durų. Niekas nebūtų nei prievartaujamas, nei žudomas, nei šmeižiamas.

A.Medalinskas. Istorija, taip pat ir Lietuvos, rodo, kad naujos tautos pakilimo bangos galima sulaukti po 20-30 metų, t. y. kai vieną kartą pakeičia kita. Kitų metų birželio mėnesį Lietuva minės Sąjūdžio susikūrimo 25-ąsias metines. Tad ir mūsų gali laukti naujas pakilimas? 

J.Balčius. Per 20 nepriklausomybės metų į Lietuvos Respublikos valdžią prilindo tiek visokių tipų, kad ir vėl kyla grėsmė tautos ir valstybės išliekamumui, jos egzistavimui. Todėl, aišku, būtų labai gražu, jeigu kas nors ir šioje srityje keistųsi į gera.

A.Kulakauskas. Visuomenėje egzistuoja proto ir sąžinės visuma. Kai peržengiama ta riba, tada žmonės ir sukyla. Kiekvienas žmogus yra nuodėmingas, todėl ilgai būdamas valdžioje daro klaidų. Negalima leisti tam pačiam žmogui ten ilgai sėdėti.

A.Medalinskas. Arba partijai. Nes dabar vis tie patys ten sėdi, tik vieną kartą valdžioje, o kitą kartą opozicijoje. Gal ir nuo jų reikia apsivalyti, siekiant atgimimo?

A.Kulakauskas. Ilgai sėdėdamas valdžioje, viršuje, žmogus ima nebematyti, nesuprasti, kaip gyvena tie, kur apačioje. Tokia valdžia ima daryti neteisingus sprendimus.

J.Balčius. Valdžia gadina. O absoliuti valdžia gadina absoliučiai.

A.Medalinskas. Artėja šv. Velykos, graži pavasario šventė, kai atgimsta ne tik gamta, bet ir žmogus. Ar tikite, kad ir visuomeniniame mūsų valstybės gyvenime gali prasidėti pokyčiai, kurie vestų dar kartą prie tautos pabudimo ir atgimimo, o gal ir apsivalymo?

A.Kulakauskas. Įžiūriu dalykų, kurie teikia vilties. Tai tie pokyčiai, kurių reikia valstybei, nugyvenusiai daugiau nei 20 metų. Žmonės pradeda mąstyti, įsiklausyti. Į susirinkimus, mitingus susirenka vis daugiau ir daugiau. Jeigu šis procesas tęsis, galbūt bus ir gerų rezultatų. Demokratinį žaidimą galime žaisti tik laikydamiesi taisyklių ir elgdamiesi maksimaliai dorai, o ne nuolat tikėdamiesi, kad teisėjas kažko blogo nepastebės. Bet ir valdžios darbų teisėjas turėtų būti kitas: visuomenė.

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"