TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Atsiskyrėlio pėdsakai neišdils

2010 03 02 0:00
Su J.Apučio vardu siejamas lietuviškos novelės atgimimas praėjusio amžiaus septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Sekmadienį užgeso 74 metus ėjusio garsaus prozininko ir vertėjo Juozo Apučio gyvybė. Tradiciją vertinęs rašytojas tapo įkvėpimo šaltiniu naujoms kūrėjų kartoms.

Sužinojusi, kad Lietuva neteko J.Apučio, rašytoja Danutė Kalinauskaitė prisiminė Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio eilutes, kuriomis šis pasitiko žinią apie Vinco Krėvės mirtį: "Pirmas žinios įspūdis - lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas. Taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje." Lietuvių literatūra neįsivaizduojama ir be J.Apučio kūrybos.

Lietuviškos prozos kolosas.

"Mokėmės iš jo. Pamenu, kai dar būdama lituanistikos studentė skaičiau jo apsakymų rinkinį "Sugrįžimas vakarėjančiais laukais". Kokį įspūdį darė šie kūriniai! J.Aputis buvo lietuviškos prozos kertinis kolosas. Kai virsta tokie stulpai, ima žiojėti kiaurymė", - LŽ sakė D.Kalinauskaitė. Pastaraisiais metais ji daug bendravo su J.Apučiu. "Iš jo sklido šiluma, geranoriškumas ir palaikymas", - pasakojo rašytoja. Paskutinįkart jiedu susisiekė Naujųjų metų išvakarėse. Jau žinodama, kad J.Aputis sunkiai serga, D.Kalinauskaitė trumpąja žinute nusiuntė jam sveikatos ir stiprybės palinkėjimą. "Jis ilgai neatsakė. Maniau, kad kažkas atsitiko. Lygiai vidurnaktį gavau gražų jo sveikinimą. Rašė: "Jūsų palinkėjimą priėmiau kaip vaistą." Iki šiol šią žinutę turiu", - pasakojo D.Kalinauskaitė.

Tokių tauta turi vienetus

Su J.Apučio vardu siejamas lietuviškos novelės atgimimas praėjusio amžiaus septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį. 1986 metais J.Apučio apsakymų rinktinė "Gegužė ant nulūžusio beržo" buvo įvertinta Nacionaline premija, apdovanojimų pelnė jo apsakymas "Erčia, kur gaivus vanduo", knygos "Smėlynuose negalima sustoti" ir "Vieškelyje džipai". Išskirtinę vietą J.Apučio kūryboje užima apysaka "Skruzdėlynas Prūsijoje", kurią jis parašė dar 1971-aisiais, tačiau galėjo publikuoti tik 1989 metais.

Literatūrologės profesorės Viktorijos Daujotytės nuomone, J.Aputis buvo išskirtinis rašytojas. "Tokių tauta turi tik vieną du - ne daugiau", - pabrėžė ji. Žemdirbio kultūros reiškėjas, neprilygstamas nuotaikos meistras ir egzistencinės patirties tyrinėtojas sukūrė savitą, "aputišką" novelės modelį. "Papildė jį gana netikėtu žingsniu - atvertimu, grįžimu į jau aprašytą situaciją, tarsi papildant, iš naujo permąstant ją", - sakė V.Daujotytė. Anot jos, rašytojas tęsė Jono Biliūno, Antano Vaičiulaičio, geriausių lyrinių Petro Cvirkos kūrinių tradiciją. "Ji J.Apučiui netrukdė, o leido eiti toliau, giliau. Jis buvo laisvas", - tvirtino profesorė.

Porą paskutiniųjų savo gyvenimo dešimtmečių J.Aputis laikėsi nuošalyje nuo miesto šurmulio, apsigyveno Dzūkijos glūdumoje, Zervynose. Žemaičio ir aukštaitės sūnus bet kuriame Lietuvos kampelyje jautėsi esąs vietinis ir savas. Jam patiko dideli miškai, archajinis kaimas. Pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą, J.Aputis tarsi vykdė jam vienam žinomą programą. "Jaučiau, kad jis tokią turi. Matyt, norėjo dar kažką suvokti, patirti, permąstyti", - svarstė V.Daujotytė. Paskutinįkart V.Daujotytė su J.Apučiu bendravo telefonu prieš du mėnesius. Rašytoją jau buvo stipriai apkabinusi nepagydoma liga, apie ją kūrėjas kalbėjo visiškai atvirai, be iliuzijų. J.Aputis minėjo, jog dirba prie senų savo apysakų, nori kai ką perrašyti, pataisyti. "Galbūt buvo likę praleistų arba anksčiau spausdinti draustų intarpų. Gal dar norėjo ką nors sugrąžinti?" - spėjo V.Daujotytė.

Premijų laureatas

J.Aputis gimė 1936 metų birželio 8 dieną Balčių kaime (Raseinių r.), kurį laiką gyveno Nemakščiuose, Viduklėje, Vilniuje, vėliau įsikūrė Zervynų kaime. 1960 metais būsimasis rašytojas Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo "Literatūros ir meno", "Girių", "Pergalės", "Metų" redakcijose. 1967-aisiais jis tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. 1998 metais J.Apučiui buvo įteikta Vyriausybės meno premija, 2005-aisiais jis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.

Rašytojas pašarvotas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios koplyčioje. Atsisveikinimas su velioniu - šiandien nuo 11 iki 20 valandos, rytoj nuo 9 iki 14 valandos. Karstas išnešamas 14 valandą. Velionis bus laidojamas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"