TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Atvertos durys gailestingumui

2015 12 12 6:00
Kun. Vaidas.  Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Pavalgydinti išalkusį, pagirdyti ištroškusį, priglausti keleivį – šie ir kiti Katalikų bažnyčios įvardijami gailestingumo darbai kūnui nuo šiol bus prisimenami dažniau nei paprastai. Gruodžio 8-ąją prasidėjusių Gailestingumo metų proga popiežius Pranciškus Romoje atvėrė Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris, o šį sekmadienį – gruodžio 13-ąją – jos atidaromos viso pasaulio katedrose ir bažnyčiose.

Lietuvoje jos bus atvertos iš viso penkiolikoje maldos namų, sostinėje – trijuose: arkikatedroje, Aušros Vartų koplyčioje ir Dievo Gailestingumo šventovėje.

Gailestingumo darbais galima padėti ne tik kūnui, bet ir sielai: patarti abejojančiajam, paguosti nuliūdusįjį, sudrausti piktą darantįjį etc. Lietuvos vyskupai kviečia gailestingumo darbais pasitikrinti, ar gyvename kaip Jėzaus mokiniai. „Nepriimdama ir nedovanodama gailestingumo, visuomenė prisipildo liūdesio, nusivylimo, beprasmybės ir susvetimėjimo jausmo“, – Gailestingumo metų proga rašo ganytojai.

Įėjimas iš Dominikonų gatvės buvo užmūrytas iki 2004 metų. Po beveik dešimtmečio virš durų atsirado mozaika, kurioje iš paveikslo atkurtas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas.

Iš rūpesčio praradusiais viltį

Jubiliejiniai metai Bažnyčioje nuo 1475-ųjų minimi kas ketvirtį amžiaus. „Dievo durys visada atviros“, – Šventųjų metų paskelbimo bulėje „Misericordiae vultus“ pabrėžė popiežius. Lietuvos sostinėje yra vieta, kurioje ši frazė – ne metafora. Dominikonų gatvėje esančioje Dievo Gailestingumo šventovėje nuo 2013 metų durys iš tiesų atlapotos visą parą. Čia dvidešimt keturias valandas per parą vyksta Švenčiausiojo Sakramento adoracija.

Nors iš pradžių, kai šventovė buvo atverta visai parai, kilo ir sunkumų, juo nugalėti padėjo, kaip teigia bažnyčios rektorius Vaidas Vaišvilas, pagrindinis tikslas – pasirūpinti tais, kurie nevilties akimirką ieško pagalbos. „Gyvenimas nėra lengvas, daug žmonių išgyvena neviltį, sunkumus, rūpesčius, kai kurie ryžtasi savižudybei, o bažnyčios mieste uždaromos apie aštuntą valandą vakaro. Kur jiems eiti, kai pasiduoda negeroms mintims?“ – klausia nuo 2004 metų šventovėje rektoriaujantis kunigas.

Ir papasakoja apie nutikimą dar prieš atidarant bažnyčią visai parai. Nepažįstamai moteriai, užėjusiai į šventovės prieangį, kun. Vaidas padovanojo Gailestingojo Jėzaus paveikslą su užrašu „Jėzau, pasitikiu tavimi!“, o ši apsiverkė ir išėjo netarusi nė žodžio. Po kelių dienų ji sugrįžo ir prisipažino tądien norėjusi nusižudyti. „Gali sakyti, kad tai atsitiktinumas, bet gali matyti ir Dievo veikimą mums nežinomu būdu. Paveikslas tapo regimu Viešpaties rūpesčio ženklu. Ta moteris šiandien gyva“, – kalba rektorius. Panašių istorijų, anot jo, – daugybė.

Sostinės Dominikonų gatvėje esančioje Dievo Gailestingumo šventovėje nuo 2013-ųjų durys atviros visą parą.

Užeina ir tikintieji, ir netikintieji

Į šventovę pačioje senamiesčio širdyje užsuka įvairiausių žmonių, net ir benamių ar išgėrusiųjų. Sykį bendruomenės tikintieji paklausė kunigo, ką daryti, jei prie Švenčiausiojo Sakramento atsiklaupė įkaušęs asmuo. Kun. Vaidas atsakė, kad nereikia kištis, – galbūt jis pirmąkart užsuko į bažnyčią, gal išsiblaivęs ar po dešimties metų sugrįš. Pašnekovo žodžiais, kaip tikinčiajam gresia įpulti į netikėjimo bedugnę ar pernelyg susireikšminti, taip ir netikintis žmogus gali įtikėti. „Rytą jis sako, kad netiki Dievą, nevaikšto į bažnyčią, bet vakare jau gali suabejoti savo netikėjimu. Taip nutinka kiekvienam, nes žmogus yra pasaulis su savo patirtimi, išgyvenimais, istorija. Žmogus gyvas, jo neužprogramuosi“, – dėsto kunigas.

Šventovėje pagalbos ieškantys elgetautojai nukreipiami į Bažnyčios organizacijas arba bendruomenes, kurios su jais dirba, pavyzdžiui, „Caritas“ ar Motinos Teresės seserys. Kun. Vaidas skatina nesipiktinti pamačius, kad iš bažnyčios išprašomas koks nors konkretus asmuo. Pasak jo, niekas geriau benamių nepažįsta nei nuolat šventovėje patarnaujantys bendruomenės nariai. Šie žino, kas iš tiesų ieško pagalbos, o kas ateina vedamas klastos. Dvasininkas atkreipia dėmesį, kad svarbu užtikrinti ir maldininkų saugumą bei ramybę.

Dėl saugumo ir tvarkos šventovė niekada nepaliekama be priežiūros. „Čia ne Halės turgus ar traukinių stotis, o maldos vieta, nevalia elgtis kaip nori“, – pabrėžia kun. Vaidas. Budėtojo pareigas pakaitomis prisiima bendruomenės nariai, reikalui esant kreipiamasi ir į apsaugos firmą. Švenčiausiasis Sakramentas taip pat negali likti neadoruojamas, tad ant staliuko bažnyčioje guli grafikas, kuriame skirstomas maldos prie Kristaus Kūno laikas. Užsirašyti gali visi norintieji. Kun. Vaidas juokiasi, kad „skylė“ grafike buvo atsiradusi tik vieną kartą – praėjusiais metais per pasaulio krepšinio čempionatą.

Įžengus pro Gailestingumo duris, bus galima pelnyti atlaidus.

Sukalbėti maldų neužteks

Sekmadienį Gailestingumo duris šventovėje atvers kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jos bus naujos – bronzinės. 800 kilogramų sveriančias duris gamina skulptorius Mindaugas Šnipas. Tai bus ypatingas įėjimas, skirtas piligrimams, norintiems gauti dvasinės naudos. Pro jį įžengus ir įgyvendinus Bažnyčios prašomas sąlygas (atlikti išpažintį, gailėtis dėl nuodėmių, melstis popiežiaus intencijomis), galima pelnyti atlaidus. „Durys yra Kristaus metafora, per Jį einame į išsigelbėjimą. Piligrimas įžengia į kai ką naują, pasikeičia. Ne pačios durys suteikia jėgų, bet Dievo palaiminimas“, – paaiškina šventovės rektorius. Ir iškart priduria, kad malonė gaunama ne mechaniškai sukalbėjus maldas, –būtinas sąmoningas asmeninis santykis su Dievu, tyra širdis.

Tikėtina, jog maldininkų šiais Gailestingumo metais į šventovę plūs daugiau nei paprastai. Garsas apie ją pasklidęs po visą pasaulį: melstis prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo žmonės atvyksta iš Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Italijos, Airijos, Rusijos, JAV, Kanados, Ispanijos, Prancūzijos. Į pastarąją šalį jau daugiau kaip metus kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį per „Radio Esperanza“ transliuojamos šv. Mišios prancūzų kalba. Tomis pačiomis dienomis nuo 19 val. visą naktį Marijos radijo bangomis klausytojus pasiekia šventovėje vykstanti adoracija. „Širdyje – euforija, bet praktiniu požiūriu supranti, kad laukia daug darbo“, – mintimis apie būsimus metus dalijasi kun. Vaidas.

Pasak kun. Vaido, kiekvieno asmeninis reikalas, ką daryti einant pro bažnyčią, kai pro jos duris matyti Švenčiausiasis Sakramentas. „Gatvė nėra šventovės erdvė, bet širdimi pasisveikinkite, pasakykite: „Labas, Jėzau“, – ragina jis.

Vilnius – gailestingumo miestas

Jubiliejiniais metais šalia Romos ir kitų piligrimų centrų iškyla ir Lietuvos sostinė – Vilnius dažnai vadinamas gailestingumo miestu. Čia nuo XVII amžiaus stebuklais garsėja Aušros Vartų Gailestingumo motina, kelerius metus praėjusiame amžiuje gyveno šv. Faustina Kovalska. Vilniuje ji patyrė daugiau kaip aštuoniasdešimt apsireiškimų. Per vieną jų Jėzus paprašė, kad būtų nutapytas taip, kaip moteris Jį regi. 1934-aisiais šio darbo ėmėsi Eugenijus Kazimirovskis, o jam pozavo pats palaimintasis kunigas Mykolas Sopočka – šv. Faustinos nuodėmklausys. Paveiksle balta tunika vilkintis Jėzus dešine ranka laimina žmones, o kaire liečia drabužį ties širdimi. Iš čia trykšta du spinduliai – balzganas, simbolizuojantis sielą apvalantį vandenį, ir raudonas – kraujo, sielos gyvybės simbolis.

Kiekvieną dieną 15 val. šventovėje kalbama malda, vadinama Dievo Gailestingumo vainikėliu. Jį Jėzus padiktavo Faustinai 1935 metais vienuolyne. Šis Antakalnyje esantis medinis namelis taip pat išliko iki šių dienų. Piligrimai ten vyksta pagerbti šv. Faustinos ir pal. M. Sopočkos relikvijų. Žinia apie gailestingumo miestą Vilnių išplito už Lietuvos ribų, kaip pasakoja kunigas Vaidas, padedant šventovės bendruomenei: „Visas pasaulis neatsisuko staiga į Vilniuje esančią Gailestingumo šventovę vien dėl to, kad ten buvo perneštas paveikslas. Tai buvo juodas darbas, pareikalavęs daug sveikatos, kantrios meilės ir pasiaukojimo. Be bendruomenės palaikymo ir maldos gal būčiau palūžęs, nes išbandymų ir kančios patyriau daug.“

Iš tylios šventovės, kurioje adoruojamas Švenčiausiasis Sakramentas, į zakristiją žmonės užeina įvairiais reikalais: kalėdaičių, pasikalbėti su kunigu ar čia tarnaujančiomis vienuolėmis iš Gailestingojo Jėzaus kongregacijos. Pasiruošimo darbų šventėms – ir Kalėdoms, ir Gailestingumo jubiliejui – netrūksta, tad ar pavyks patirti Vilnių kaip gailestingumo miestą? „Kad pamatytum, turi žvelgti kitu žvilgsniu, – atsako kunigas Vaidas. – Gailestingumo nepatirsi, kol pats širdyje be jokių išimčių neatleisi visiems žmonėms. Tik atleidimas išlaisvina ir leidžia priimti gailestingumą.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"