TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Aukštasis mokslas: pralaimi visi

2016 06 04 6:00
Abiturientų nuo 2008 metų sumažėjo dviem penktadaliais - nuo 50 iki 30 tūkst., o aukštųjų mokyklų skaičius beveik nepakito - dabar veikia 45. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Lietuva neturi kitos išeities, kaip tik gerokai mažinti universitetų skaičių užtikrinant geresnį jų finansavimą ir studijų kokybę. Tačiau iki šiol valdžioje buvusios partijos nesiryžo imtis politinės atsakomybės, užsimerkdamos prieš tai, kad mokslui numatytos lėšos visų pirma leidžiamos pertekliniam aukštųjų mokyklų turtui ir išpūstoms administracijoms išlaikyti.

Kadenciją baigiančiam Seimui planuojant šių metų rudenį, prieš pat Seimo rinkimus, vėl imtis Mokslo ir studijų įstatymo pataisų, vienas aukštojo mokslo reformos kūrėjų, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos vicepirmininkas dr. Paulius Subačius įsitikinęs, kad esminių permainų neverta tikėtis.

„Ką daro ūkininkas, kai kiaulė atsiveda daugiau paršelių, negu ji turi spenių? Gal ir norėtųsi daugiau gyvulių užsiauginti, bet ūkininkas žino, kad paršelis, kuris prie spenio neprieis, bus labai silpnas. Mes dabar turime tokią aukštojo mokslo finansavimo sistemą, kai nukenčia visi. Nėra kitos išeities, kaip priimti ryžtingus sprendimus. Vis dėlto pagrindinis dabartinių iniciatyvų motyvas, kaip matau, yra ne siekis reformos idėjas pakeisti ar ją atšaukti, bet siūlomais pakeitimais pridengti baimę imtis politinės atsakomybės“, – interviu „Lietuvos žinioms“ kalbėjo dr. Paulius Subačius.

Stumia nuo savęs

– Esate vienas iš 2009 metais patvirtintos švietimo reformos, kuria siekta modernizuoti mokslo ir studijų sistemą, autorių. Seimas rudenį žada imtis naujos Mokslo ir studijų įstatymo redakcijos. Ar matote pagrindą keisti dabartinę tvarką?

– Be abejo, dabartiniame įstatyme kai ką galima būtų pareguliuoti, nors, mano supratimu, daugiausia turėtų būti einama įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų tvarkymo linkme. Vis dėlto pagrindinis dabartinių iniciatyvų motyvas, kaip matau, yra ne siekis reformos idėjas pakeisti ar ją atšaukti, nors revizionizmo irgi yra, bet siūlomais pakeitimais pirmiausia pridengti baimę imtis politinės atsakomybės už tai, kad mūsų aukštojo mokslo sistema yra tvarkoma, žvelgiant valstybiškai, labai neūkiškai.

Šiame kontekste reikėtų kalbėti apie fundamentalius dalykus: kaip mūsų aukštasis mokslas finansuojamas, koks yra aukštųjų mokyklų tinklas ir panašiai. Daugelis pakeitimų, kurie dabar siūlomi, reiškia tai, jog, užuot pasirėmus mokslo ir studijų tyrimais, užsienio ekspertų duomenimis grįstais sprendimais, vėl bandoma į įstatymą įrašyti griežtesnes formuluotes, nepaliekančias nei Vyriausybei, nei Seimui jokių galimybių elgtis kitaip, nei fiksuota. Ir dabartinėje įstatymo versijoje yra numatyta ganėtinai vertinimo kriterijų, suteikiančių Vyriausybei galimybę jų pagrindu priimti sprendimus. Deja, jie per pastaruosius ketverius metus nebuvo taikomi, tad dabar tarsi bandoma pasižadėti, kad, sugriežtinus įstatymą, tai bus daroma. Žinoma, sprendimai teks jau kitam Seimui ir kitai Vyriausybei, taigi ne dabartiniai vadovai bus tie, kurie kažką uždarė ar sustabdė.

Moka už tuščius pastatus

– Lietuvoje nuolat pabrėžiama, kad mūsų šalyje studentų skaičius beveik keturis kartus viršija Europos Sąjungos (ES) vidurkį. Ar tai pagrindinė aukštojo mokslo problema?

– Pagal bendrojo vidaus produkto (BVP) procentą Lietuva aukštajam mokslui skiria daugiau negu ES vidurkis. Bet jei žiūrėtume, kiek realiai lėšų ateina iki konkretaus studento – net ne absoliučiais skaičiais, bet pagal lyginamąsias kainas, paaiškėtų, kad nuo ES vidurkio atsiliekame tris kartus. Vadinasi, esame itin nekonkurencingi. Valstybė galbūt ir gali dar kiek padidinti aukštojo mokslo finansavimą, bet tikėtis, kad šios lėšos augs dvigubai ar trigubai – absoliučiai nerealu. Taigi svarbu, ar skiriami pinigai efektyviai naudojami. Tai didžiausia mūsų problema, kurią jau prieš 20 metų identifikavo užsienio ekspertai. Tenka pripažinti, kad per tą laikotarpį, nesvarbu, kas buvo valdžioje, ryžtingų sprendimų reaguojant į pastabas nepadaryta.

Paulius Subačius: "Mums visiems teks mokėti skolas už tai, kad valstybėje neinvestuojama į jaunus žmones."

Jei kalbėsime apie pastaruosius aštuonerius metus, situacija, mano supratimu, yra tapusi dramatiška. Abiturientų nuo 2008 metų sumažėjo dviem penktadaliais – nuo 50 iki 30 tūkstančių. Aukštųjų mokyklų skaičius beveik nepakito – dabar veikia 45. Studentų krepšeliai 2009-aisiais buvo įvesti siekiant „liaudies balsu“ palengvinti valstybės apsisprendimą, kas svarbu ir vertinga. Tai padarius 2–3 aukštosios mokyklos prarado po 10–15 proc. studentų, bet kai kurios – 80 procentų. Šiuo metu turime situaciją, kai aukštoji mokykla, kurioje iš anksčiau turėtų studentų liko penktadalis ar net mažiau, toliau išlaiko tuos pačius pastatus, administracijos irgi beveik nesumažėjo.

Ūkio ir administracijos išlaidos aukštosiose mokyklose anksčiau siekė 10–20 proc., o dabar kai kuriose jos artėja prie keturių penktadalių skiriamų pinigų. Kitaip tariant, valstybė iš švietimui numatytų lėšų apmoka ne studijas, ne dėstytojų atlyginimus, ne studentų stipendijas, bet de facto tuščius pastatus ir akademines administracijas, o tai jokios pridėtinės vertės nekuria.

Pats elementariausias sprendimas gerinant situaciją būtų siūlymas vienų ar kitų metų valstybės biudžete bazinį aukštųjų mokyklų finansavimą susieti su studentų skaičiumi, vengiant tokių situacijų, kai vietoj maždaug 100 studentų vienam administratoriui tenka vos trys. Be to, Vyriausybė galėjo imtis ryžtingų veiksmų, sukurdama sąlygas aukštosioms mokykloms atsisakyti jų veiklai nereikalingo turto. Kalbu apie dešimtis tūkstančių kvadratinių metrų – sandėliukų, garažų, kitų patalpų, kurie dar sovietmečiu buvo patikėti aukštosioms mokykloms. Tokios nuosavybės atsisakymo procesas itin sudėtingas dėl biurokratinių priežasčių.

Gilioje duobėje

– Kodėl valstybė nesiima ryžtingų sprendimų, mažindama aukštųjų mokyklų skaičių ar naikindama besidubliuojančias studijų programas?

– Norint likviduoti ar reorganizuoti universitetinę aukštąją mokyklą reikia Seimo sprendimo. Jam priimti reikiamos daugumos iki šiol niekada nebuvo. Kitas dalykas, kad ir Vyriausybė, kai jau buvo matyti 2009-aisiais įdiegtos finansavimo sistemos rezultatai, nesiėmė veiksmų, kurie buvo galimi.

Dabartiniame Mokslo ir studijų įstatyme labai aiškiai kalbama apie valstybės atsakomybę. Taip, diplomus išduoda aukštosios mokyklos, bet valstybė suteikia teisę vykdyti studijas, taigi prisiima atsakomybę už tai, kad konkrečios aukštosios mokyklos baigimo pažymėjimas turi konkrečią vertę. Tam yra numatyta išorinio vertinimo tvarka – jeigu jis neigiamas, valstybė turėtų stabdyti leidimą vykdyti studijas. Jei prisimenate, 2012 metais septynios aukštosios mokyklos išorinio vertinimo metu sulaukė neigiamų atsiliepimų, reiškiančių, kad tuo atveju, jeigu per trejus metus „nepasitaisys“, gali būti stabdomi leidimai vykdyti studijas. Tačiau Vyriausybė nepriėmė sprendimo šiose įstaigose stabdyti studijas arba leisti jas vykdyti laikinai ir po dvejų metų organizuoti dar vieną vertinimą.

Šioje situacijoje matau labai neefektyviai veikiančią Švietimo ir mokslo ministeriją bei Vyriausybę, kurios vengia sprendimų. Matyt, viešųjų ryšių ekspertai yra pasakę, jog žinia, kad Vyriausybė sustabdė universitetui leidimą vykdyti studijas, galbūt neigiamai paveiks viešąją nuomonę.

– Ar valstybės sprendimai, toliau išlaikant aukštąsias mokyklas, į kurias studentai neneša savo krepšelių, nėra faktinis aukštojo mokslo nuvertinimas?

– Ką daro ūkininkas, kai kiaulė atsiveda daugiau paršelių, negu ji turi spenių? Gal ir norėtųsi daugiau gyvulių užsiauginti, bet ūkininkas žino, kad paršelis, kuris prie spenio neprieis, bus labai silpnas. Mes dabar turime tokią aukštojo mokslo finansavimo sistemą, kad nukenčia visi. Nėra kitos išeities, kaip priimti ryžtingus sprendimus. Nekalbu apie drastišką studentų skaičiaus sumažinimą. Tereikia atsisakyti neracionaliai naudojamo turto, išsipūtusių administracijų, optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklą.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios skirtingų Vyriausybių buvo sukurtos bent penkios darbo grupės iš skirtingų žmonių, su skirtingomis užduotimis. Jų pagrindinė išvada buvo tokia pati: Lietuvai būtų optimalu turėti tris universitetus. Klausimas vienas: kada bus subręsta atlikti tokį veiksmą. Juk jau dabar kai kuriose aukštosiose mažai belikę dėstytojų, bet už tai jose tebeveikia didelis administracinis aparatas.

Tebetęsdami tokią situaciją, mes, kaip valstybė, labai stipriai įsiskoliname patys sau. Dabar kalbama, kad Lietuvoje ateityje nebebus iš ko mokėti pensijų seneliams, nes darbingo amžiaus žmonės išvažiuoja. Galiu pasakyti, kad šiuo metu doktorantūros studijas baigiantys žmonės dauguma net nebesvarsto likti savo aukštojoje mokykloje. Jeigu jie ko nors verti – jų rinka yra visa Europa. Aukštosiose mokyklose atsiveria milžiniška duobė. Kol kas ji „užkišama“ vyresniąja karta, neretai kviečiami žmonės, kurie net nelabai galėtų dirbti universitetų dėstytojais. Tačiau kai vyresnioji karta baigs darbą, tikrai nebus kam dėstyti. Jau šiuo metu pagal studentų skaičių pirmaujame ES, bet pagal doktorantūrą įgijusių asmenų skaičių dvigubai atsiliekame nuo pažangių šalių.

Mums visiems teks mokėti skolas už tai, kad valstybėje neinvestuojama į jaunus žmones. Tokios bus strateginio mąstymo ir vizijos neturėjimo pasekmės. Valdžios žmonės dabar užima poziciją, esą jų nebebus politikoje, kai ateis metas tas skolas grąžinti. Ne. Jos guls ant jų vaikų ir anūkų pečių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"