TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Auksuotojo patirtis premjerui glosto širdį

2007 03 24 0:00
Gediminas Kirkilas: "Tai buvo neabejotinai vienas geriausių laikotarpių."
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Net ir pradėjęs vadovauti Vyriausybei Gediminas Kirkilas nevengia prisistatyti kaip buvęs restauratorius. Daugeliui šis dabartinio premjero gyvenimo tarpsnis atrodo gana paslaptingas, o pats Kirkilas prisipažįsta jį romantizuojantis.

Mažumos Vyriausybė sulaukė gana audringo politinio pavasario. Tačiau su jos vadovu Gediminu Kirkilu LŽ šįkart nutarė pasikalbėti ne apie premjero rūpesčius, o prisiminti tuos laikus, kai dirbo jis restauratoriumi.

- Dabartinė jūsų veikla nuolat dėmesio centre, tačiau dauguma žmonių mažai žino apie laikotarpį, kai dirbote restauratoriumi. Kaip tapote auksuotoju?

- Dar neaišku, kuris gyvenimo tarpsnis įdomesnis. Restauratoriumi tapau atsitiktinai. Baigęs mokyklą stojau į mediciną Vilniaus universitete, bet pritrūko vieno balo. Kandidato į studentus statusas neatleido nuo karinės tarnybos. Netrukus mane paėmė į laivyną. Po trejų metų grįžęs neturėjau sąlygų mokytis dieniniame skyriuje. Gyvenome gana sunkiai, nes mokytoja dirbusi mama ir ryšių inžinierius tėvas didelių pajamų negaudavo. Iš mūsų didelės šeimos vaikų buvau vyriausias, tad teko eiti dirbti.

Tuo metu restauravimu Lietuvoje užsiėmė mažytė struktūra, kuri iš esmės ne restauravo, o tvarkė fasadus: padažydavo dažais, kurie vėliau labai greitai nusilupdavo. Artėjantis Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus davė naują postūmį restauracijai. Mus, grupelę naujokų, išsiuntė mokytis auksavimo į Rusiją, kur šio meno tradicija išliko labai stipri. Dirbome daugiausia Peterhofe. Čia auksavome aplink buvusius caro rūmus esančias skulptūras.

Po kelių tokių praktikų pradėjome dirbti ir Lietuvoje. Tiesa, iš pradžių Paminklų konservavimo institute padėjau konservuoti įvairius dalykus. Pradėjus kurtis interjero restauravimo brigadoms perėjau prie auksavimo.

Beje, mūsų naudoto mozaikinio aukso apskaita buvo labai griežta. Net nukritę snaigės dydžio gabaliukai buvo surenkami kartu su šiukšlėmis, sudedami į polietileno maišelius ir siunčiami, kiek žinau, į tuometinį Leningradą, kur auksą "ištraukdavo" iš šiukšlių.

Vėliau teko išmokti ir marmuro, medžio, lipdybos atkūrimo, "paragauti" freskos restauravimo. Darbams tada daugiausia vadovavo garsusis Vladas Drėma, kuris skatino išsaugoti kaip galima daugiau autentikos. Tad stengdavomės naują auksą taikyti, tonuoti prie dar išlikusio senojo.

- Kada jums buvo suteikta aukščiausioji auksuotojo kategorija?

- Tada, kai restauravome Bonifratrų bažnyčią. Tam reikėjo surinkti visą medžiagą apie kiekvieną restauravimo etapą, vėliau - laikyti egzaminą. Aukščiausia restauratoriaus kategorija buvo prilyginama aukštajam mokslui, nes tada nebuvo aukštųjų mokyklų, kurios būtų rengusios restauratorius.

- Kaip dabar atsimenate restauratoriaus darbą?

- Tai buvo neabejotinai vienas geriausių laikotarpių. Gal dabar jį šiek tiek romantizuoju, nes tada buvau jaunas. Bet atmosfera tarp restauratorių buvo išties labai kūrybiška, daug laisvesnė nei kitur. Dirbo daug jaunimo, garsių dailininkų, buvo organizuojamos kūrybinės diskusijos, dalyvaudavome parodose.

Labai įsiminė darbas Šv. Jonų bažnyčioje, kur, ko gero, ilgiausiai dirbau. Centrinis šios bažnyčios altorius ir dabar man vienas gražiausių iš visų matytų Europoje. Fantastiška, kai per vitražus krinta spalvos ant baltų kolonų. Restauravome ne tik altorių, bet ir tabernakulį, vargonų dekoro elementus, klausyklas. Pastarųjų atkūrimas buvo labai subtilus darbas, kuriam panaudota labai reta technologija: auksas ir sidabras tonuoti specialiais spalviniais dažais. Restauruojant įgyta patirtis gal net didesnė nei tikrame universitete.

- Dirbote ne tik pastatų viduje, bet ir išorėje. Ar visada pavykdavo išvengti pavojų?

- Pastoliai ir bažnyčiose būdavo pačioje palubėje. Gerai prisimenu Kauno soboro restauravimą - dirbome pačiame viršuje, lipdinius dengėme bronza. Tiesa, vėliau jie pajuodo, nes bronza mūsų klimato sąlygomis ilgai nesilaiko. Bet tada buvo manyta, kad rasta nauja technologija: bronza buvo maišoma su dervomis. Dirbti aukštai leisdavo tik patikrinę sveikatą. Iš medinių lentų sukalti pastoliai dažnai metų metus stovėdavo nenaudojami, kol vėl būdavo atnaujinami dėl finansų trūkumo sustoję darbai. Šv. Jonų bažnyčioje nuriedėjome užlipę ant supuvusių ir todėl įlūžusių pastolių. Visų Šventųjų bažnyčioje nuriedėjome nuo pačio jos viršaus. Man viskas baigėsi gerai, nors pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų.

- Kaip atsitiko, kad restauratoriaus darbą iškeitėte į partinės mokyklos suolą?

- Lėmė socialinės buitinės priežastys. Jau turėjau du vaikus, su šeima gyvenome restauratorių bendrabutyje, 11 kvadratinių metrų kambarėlyje. Tada nuspręsta, kad komunistų partijos aparatą turi papildyti darbininkai, nes iš tiesų jų ten visai nebuvo. Į partiją buvau įstojęs dar kariuomenėje, pagal statusą buvau darbininkas, be to, bebaigiantis mokslus. Pažadėjo: baigsi Aukštąją partinę mokyklą, gausi butą ir dirbsi. Pasitaręs su šeima nusprendžiau, kad tai yra trumpiausias kelias gauti butą, kitokių galimybių nebuvo.

- Kaip vertinate dabartinę paveldosaugos situaciją? Kas kaltas dėl nuolatinių incidentų?

- Dėl įvairių priežasčių statybų priežiūra dabar yra labai susilpnėjusi. Visi sutinka, kad ji turi būti griežtesnė. Tačiau paveldosauga turi būti šiek tiek lankstesnė, juk visur, nesvarbu, Paryžiuje ar Romoje, šalia saugomo paveldo vystomi ir nauji dalykai.

Iš restauratoriaus patirties žinau, kad kai kurios mūsų bažnyčios ir vienuolynai išliko tik todėl, kad ten tais laikais buvo įkeltos žmonių su negalia globos įstaigos. Jos ir tada buvo labai neturtingos, bet žmonės visada palaiko pastato gyvybę.

- Valdovų rūmai baigiami atstatyti. Ar pačioje pradžioje būtumėte pasisakęs už tokį projektą?

- Taip. Nes man teko matyti, kaip buvo atstatoma Trakų pilis. Dabar daugelis įsivaizduoja, kad ten viskas autentiška. Dar vienas pavyzdys: į Vilnių Jano Mateikos paveikslą "Žalgirio mūšis" atvežę lenkai ieškojo autentiškos aplinkos jam eksponuoti ir nusižiūrėjo atstatytą Taikomosios dailės muziejaus pastatą. Jei mūsų protėviai nebūtų po 3-4 kartus atstatę Vilniaus bažnyčių, šiandien jų neturėtume. Valdovų rūmai yra ypatingas objektas ir už jį esu vien todėl, kad ten jau tiek daug darbo įdėta. Nesuprantu, kodėl tiek iečių laužome, kai sprendimas jau priimtas.

Man buvo įdomus Valdovų rūmų teritoriją tyrusių archeologų pasakojimas, kad baudžiauninkai, kuriems buvo liepta rūmus nugriauti, rūpestingai sudėjo krosnių koklius ir kitas detales. Turbūt manė, kad pastatas kada nors bus atstatytas. Jei tokia valia eina iš praeities, kodėl neturėtume įsiklausyti?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"