Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
LIETUVA

Aušra Pažėraitė: „Religija nėra šiaip papuošalas žmogaus gyvenime“

 
Religijų istorikė, religijotyrininkė doc. Aušra Pažėraitė.  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Religijų istorikė, religijotyrininkė, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro docentė Aušra Pažėraitė sako, kad žmonėms, susiduriantiems su skirtingos religijos ar kultūros atstovais, neretai būdingas prietaringumas. „Dar daugiau išankstinių nuomonių krikščionys turi kitų religijų atžvilgiu, ypač žydų, o bendrai liaudis – ir musulmonų atžvilgu dėl visiems žinomų politinių aktualijų“, – pastebi mokslininkė.

– Pernai Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose tapote kategorijos „Religijų įvairovė“ laureate. Apdovanojimas Jums įteiktas už aktyvų ir nuoseklų mokslinį darbą sklaidant vyraujančius mitus ir stereotipus apie religijas. Kaip pati vertinate ir priimate šį apdovanojimą?

– Džiaugiuosi, kad mano veikla buvo pastebėta tų, kurie ir kurios aktyviai prisideda prie to, jog mūsų visuomenėje būtų kuo daugiau tarpusavio supratimo ir lygybės. Religijos ir religijų klausimas šiam žmonių ratui dažnai yra gana problemiškas, turint omenyje tai, kad nemažai problemų, kurias bandoma spręsti, ne taip jau retai turi vieną ar kitą religinį atspalvį. Kai kuriose religinėse bendruomenėse gilias šaknis suleidusios įvairios diskriminacinės praktikos, ypač moterų atžvilgiu, kurios pateisinamos šventraščiais ir jų patriarchalinėmis interpretacijomis. Tai pastebima ir tose religinės bendruomenėse, kurios Lietuvoje ėmė formuotis ne taip jau ir seniai, dažnai apeliuojant į naujai atrastus kitus šventraščius ir praktikas. Todėl šis apdovanojimas, mano akimis, yra gana problemiškas ir prieštaringas. Viena vertus, siekiant ginti žmonių pasirinkimo laisvę ir galimybę nepatiriant diskriminacijos išpažinti bei praktikuoti religiją, kuri nėra visuomenės daugumos religija, lyg ir ginamos pamatinės demokratijos vertybės ir visuotinės žmonių lygybės idealai. Tačiau stiprios religinės bendruomenės, kuriose tradiciškai įsitvirtinusios diskriminacinės nuostatos ir praktikos lyg ir ardo tuos idealus.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė – prietaringumas, būdingas žmonėms, kurie susiduria su skirtingos religijos ar kultūros atstovais.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė – prietaringumas, būdingas žmonėms, kurie susiduria su skirtingos religijos ar kultūros atstovais. Žodis „prietaringumas“ šiuo atveju būtų tiksliausias, nes prietaras yra tikėjimas kažkuo „iš anksto“ nepatikrinus, neištyrus reikalo. Remiantis žydų teismo nuostatomis ir praktika galima aiškinti, kad išvados daromos neturint nei patikimų liudininkų, nei, jeigu jų ir yra, neištyrus parodymų patikimumo. Man mano veikloje svarbiausia ištirti ir patikrinti, vengiant išankstinių nusistatymų ir siekiant išklausyti, suprasti kitokias pozicijas, kitokias pasaulėvokas ir pasaulėžiūras.

– Kada ir kodėl susidomėjote religijų studijomis?

– Religija mane lydėjo nuo pat gimimo. Kadangi mama buvo aktyvi katalikė, namuose buvau auklėjama katalikiškai. Jokiu būdu negalėdavome praleisti sekmadieninių pamaldų. Paauglystėje tapau aktyvi vienos pogrindinės katalikiškos organizacijos narė, ir bažnyčia buvo tapusi antraisiais namais. Joje praleisdavau didžiąją laisvalaikio dalį. Tuomet susidūriau su kitokia perspektyva: mano brolis tapo Krišnos Sąmonės bendruomenės nariu. Per jį ėmiau susipažinti su kitokiomis religinėmis idėjomis ir praktikomis, kitokiais šventraščiais. Tai, kad mama, kuri buvo tokia religinga, nedarė iš to didelės tragedijos, bet, priešingai, netgi džiaugėsi, kad brolis geriau tapo krišnaistu, o ne girtuokliu palaidūnu, man buvo savotiška pamoka, kaip netgi tuose pačiuose namuose ir šeimoje gali sugyventi skirtingų religijų asmenys. Dar vėliau vis daugiau ramybės nedavė egzistenciniai klausimai. Pogrindyje studijuota katalikiška teologinė literatūra, diskusijos su tuo ar kitu kunigu dėl įvairių tikėjimo aspektų ėmė kelti daugiau klausimų, nei jie galėjo suteikti atsakymų, ir tai, matyt, buvo viena iš trajektorijų, atvedusių prie religijų studijų. Tiesa, pakeliui buvo ilgi metai matematikos studijų Vilniaus universitete, siekiant sustiprinti loginį mąstymą, paskui sekė filosofijos studijos. Per visus tuos metus individualiai studijavau daugybę knygų apie įvairias religijas, ypač Azijos (hinduizmas, budizmas), kol galiausiai „prisikasiau“ prie to, kas man, kaip krikščionei, pasirodė sunkiausiai suprantama ir mažiausiai pažįstama – judaizmo. Taip mano studijos lyg ir vedė aplink pasaulį (teisingiau pasakius, Eurazijos žemyną), kol galiausiai pasirinkau disertacijos temą, susijusią su judaizmu.

Dažnai tas vertinimas būna tiesiog prietaringas, nes remiasi ne pažintimi, bet išankstinėmis nuostatomis ir baimėmis.

– Kokia Lietuvoje situacija su religijų įvairove? Ar mūsų visuomenėje ji skatinama?

– Įvairovė didelė, tik tiek, kad didžioji jos dauguma menkai pastebima dėl to, kad naujų religinių ir dvasinių judėjimų Lietuvoje gausa sudaro menką procentą nuo visos visuomenės, o ir pačios bendruomenės dažnai yra minimalios – nuo kelių žmonių iki keliolikos. Tik reta kuri turi bent 4–5 tūkstančius narių. Net ir žydų bendruomenės atveju praktikuojančių žydų skaičius yra labai ribotas. Procentais gal praktikuojančių žydų skaičius bendros žydų bendrijos kontekste būtų panašus su save katalikais laikančiųjų ir katalikybę praktikuojančiųjų. Lietuvos visuomenė yra gana abejinga religijai, net jei ir neatmeta jos reikalingumo iš principo. O tai, kad lyg ir neatmetama religija kaipo tokia, bet ir nesiveržiama praktikuoti ar gilintis, reiškia, kad tiesiog priimamas Romos Katalikų Bažnyčios kaip tradiciškai Lietuvoje egzistuojančios daugumos religijos status quo. Ji yra tiesiog religijos paradigma ir kitos net krikščionybės tradicijos, jau nekalbant apie jaunesnes krikščioniškas bendruomenes ar judėjimus, kurie save kildina iš krikščionybės, tiesiog nesąmoningai vertinami iš šitos perspektyvos. Dažnai tas vertinimas būna tiesiog prietaringas, nes remiasi ne pažintimi, bet išankstinėmis nuostatomis ir baimėmis. Dar daugiau išankstinių nuomonių bendrai krikščionys turi kitų religijų atžvilgiu, ypač žydų, o bendrai liaudis – ir musulmonų atžvilgu dėl visiems žinomų politinių aktualijų.

Nesu tikra, kad žodis „skatinimas“ galėtų būti tinkamas. Iš vienos pusės, abejingumas ar net priešiškumas bendrai religingam gyvenimo būdui sekuliarioje visuomenėje vargu ar palanki terpė skatinimui bet kokios religijos atžvilgiu, o tuo labiau, religijų įvairovei. Iš kitos pusės, nesu tikra (kalbu iš pilietinės pozicijos), ar iš tiesų demokratiška sekuliari (pabrėžia) visuomenė turėtų siekti tos įvairovės. Religija nėra šiaip papuošalas žmogaus gyvenime, jei žmogus iš tiesų sąmoningai gilinasi į savo religiją ir stengiasi ją praktikuoti. Ji apima ir pasaulėžiūrą, pasaulio matymą, kasdienes praktikas, socialines nuostatas, kartais ir politines pažiūras. Kuo sudėtingesnis religinis žemėlapis, tuo gali būti sunkiau visuomenei rasti bendrų sąlyčio taškų susikalbėjimui ir svarbių klausimų sprendimui. Tačiau tokiu atveju visuomenė turėtų galimybę išmokti ypač naudingų dalykų, įgyti komunikacijos įgūdžių, padedančių susikalbėti su įvairiausių kultūrų atstovais, galiausiai suprasti daugiau, atsikratyti provicialaus savo-kiemo-centrizmo. Dėl to daugiausia galima siekti žmogaus teisių užtikrinimo bet kurios religijos prisilaikančiam ir ją praktikuojančiam asmeniui, lygių pilietinių teisių skirtingų religijų piliečiams, taip siekiant įveikti prietarų ir iracionalių baimių valdomą diskriminacinę politiką bei viešąją opiniją.

Viena yra matomumas, kuris ateina iš to, kad tos religijos atstovai aktyviai reiškiasi visuomenėje. Visai kas kita yra nepageidaujamas matomumas, kai kuri nors religinė grupė tampa kieno nors nusižiūrėta auka.

– Kokios religinės grupės Lietuvoje matomos labiau, kokios – mažiau, o kokios apskritai yra užribyje?

– Labiausiai matoma, žinoma, Romos Katalikų Bažnyčia, taip pat dažniau viešojoje erdvėje pastebimos kitos tradicinėmis pripažintos religijos, nors ne visos – dažniau žydai, liuteronai, ortodoksai… Iš dar nepripažintų tradicinėmis – baltų, Krišnos sąmonės, viena kita budistinė, Jehovos liudytojų… Tarp visai nematomų – bahajai, daugybė naujų krikščioniškų bendruomenių… Tačiau pats matomumo-nematomumo klausimas yra problemiškas. Viena yra matomumas, kuris ateina iš to, kad tos religijos atstovai aktyviai reiškiasi visuomenėje. Visai kas kita yra nepageidaujamas matomumas, kai kuri nors religinė grupė tampa kieno nors nusižiūrėta auka. Ne visos religinės bendruomenės dėl to siekia matomumo.

– Kodėl dažnai žmonės skirtingų religijų atstovams klijuoja etiketes ir yra linkę juos suabsoliutinti iki visos tautos, t. y. etiketę klijuoja visai tautai, o ne atskiriems individams. Turbūt vienos labiausiai paplitusių – kad visi musulmonai teroristai, kad visi žydai yra gudrūs, apsukrūs, linkę apgauti ir pan.

– Tai visiškai natūralu. Taip paprasčiau gyventi ir orientuotis pasaulyje, kai bent jau įsivaizduoji, kad viską galima sudėlioti į lentynėles ir priklijuoti etiketes. Stereotipais žmonės rūšiuoja ir skirsto viską, ne tik religijų atstovus ar tiesiog religijas. Galim pradėti nuo artimiausio stereotipo, kuriuo dažnai netgi mėgaujamasi, kurio nenorima kvestionuoti. Tai stereotipai apie vyrus ir moteris: ne tai, kad „visi vyrai kiaulės“ ar „moterys meluoja geriau“, bet visiems iki kaulų smegenų įaugę įsitikinimai, kas „yra“ moteris (kokia ji turi būti) ir kas „yra“ vyras… Dėl stereotipų apie ištisas tautas ar socialinius sluoksnius taip pat galima kalbėti. Tas pats ir su religijomis… Ateistai turi savo stereotipus, išankstines nuomones apie religijas ir religingus asmenis, pastarieji – apie ateistus. Kaip jau minėjau, žmones nuolat lydi prietarai. Net ir labai apsišvietę vienoje srityje gali būti labai prietaringi kitoje. Čia dažnai prisideda ir masinės informacijos priemonės, kurios dažniausiai tik tiražuoja tuos stereotipus ir prietarus, nesiekdamos pateikti kritines perspektyvas ir informacijos analizę. Ir tai taip pat suprantama. Kai informacijos srautai milžiniški, dažniausiai nėra kada visko tikrinti ir sverti, tad pasirenkamas lengviausias kelias – „greitas maistas“, net jei jis ir nėra sveikas, augina nepageidaujamą svorį. Žinių atveju – nepageidaujamą svorį prasto, iškreipto ir labai supaprastinto pasaulio matymo, kuris paprasčiausiai bukina ir kvailina.

– Esate viena žinomiausių judaizmo tyrėjų Lietuvoje. Ši žydų religinė praktika turbūt bene labiausiai mitologizuota ir iškraipyta. Kodėl? Ko dar trūksta mūsų suvokimui apie ją?

– Nenoras pažinti, bodėjimasis šia religija turbūt ateina iš tūkstantmetės žydų marginalizavimo praktikos ir nusistatymų, kurie egzistavo krikščioniškame pasaulyje iki XX a. pabaigos. Tada kai kurios krikščionių Bažnyčios, ypač Romos Katalikų Bažnyčios vadovai, antisemitizmą atmetė kaip nepriimtiną krikščioniui poziciją. Tačiau ne visur ir ne visi tai išgirdo ar nori girdėti. Bet net ir išgirdus ir priėmus dažniausiai žiojėja visiška praraja tarp to, kaip krikščionys judaizmą įsivaizduoja, ir realybės. Kartais gilintis į judaizmą, kad būtų galima jį geriau pažinti, trukdo tam tikras krikščioniškas šovinizmas, pozicija, kuri buvo krikščionims būdinga ilgus amžius, kad žydų istorija faktiškai pasibaigė su Kristumi. Tai, kad žydai dar vis laikosi savo, tėra kažkoks nesusipratimas (grubiai tariant)… Būna atvejų, kai krikščionys apie judaizmą žino tik iš kai kurių savo Šventųjų Raštų užuominų, ar raštų, kuriuos jie vadina „Senuoju Testamentu“, turi daugybę įsisenėjusių prietarų, kurie tam tikra prasme dažnai yra nuosavos krikščioniškos tapatybės pagrindas. Nutinka ir taip, kad krikščionys tiesiog turi savą judaizmo versiją. Danielis Boyarinas kažkada parašė įdomų straipsnį „Justinas Kankinys išranda judaizmą“, kuriame atskleidžia tą krikščioniško fiktyvaus judaizmo sukūrimą. Mūsų suvokimui pirmiausia reiktų noro pripažinti, kad viskas gali būti ne taip, kaip įsivaizdavau… O suvokti bei pažinti gali ir gyvenimo nepakakti.

Informaciniame amžiuje nesunku prisirankioti informacijos vos ne apie viską. Svarbiau yra ne pažinti, nes visų mažumų realiai neįmanoma pažinti specialiai tuo neužsiimant.

– Jūsų nuomone, kodėl reikėtų skatinti ir plėsti Lietuvoje religinių mažumų pažinimą?

– Nesakau, kad reikėtų. Informaciniame amžiuje nesunku prisirankioti informacijos vos ne apie viską. Svarbiau yra ne pažinti, nes visų mažumų realiai neįmanoma pažinti specialiai tuo neužsiimant. Aš ir pati, deja, ne visas religines mažumas pažįstu, o ir apie „didumas“ nuolat tenka gilintis. Vis atrandu nepažintų aspektų, niuansų. Kartais žmonės labai keistai įsivaizduoja, kad jei jau esu religijų istorikė, religijotyrininkė, tai turiu išmanyti apie religijas viską, net ir subtiliausius teologinius klausimus. Tačiau tai neįmanoma, juk atskirų religijų teologijos, doktrinos studijuojamos atsidėjus specialiose institucijose metų metus, o praktikų kartais mokomasi visą gyvenimą. Galima skatinti geranoriškumą ir valią nesiimti spręsti apie jokią bendruomenę, religinę grupę ar judėjimą prietaringai, t. y. primetant išankstinį nusistatymą, neištyrus, pasikliaujant tik Wikipedia ar kitais nepatikrintais šaltiniais, nespecialistų nuomonėmis, nepasvertais vertinimais. Svarbiausia, matyt, bent jau išsiugdyti nuostatą nesubanalinti to, ko nepažįstu.

– Dažnai mokslininkai kaltinami tuo, kad sėdi akademiniame bokšte ir rašo tik akademinei visuomenei suprantamus tekstus. Tačiau Jūsų pavyzdys, drįsčiau pasakyti, yra kitoks, Jūs dalyvaujate viešose diskusijose. Kodėl mokslininkui tai svarbu? Ar sulaukiate palaikymo iš kolegų?

– Šiuo atveju skirčiau du dalykus: svarbu kaip mokslininkei ir kaip pilietei. Reikėtų klausti, ar svarbu, kad mokslininkai būtų pilietiškai aktyvūs ir savo žiniomis prisidėtų prie visuomenės intelektualinio brandumo auginimo? Atsakymas būtų vienareikšmis – taip. Juk akivaizdu, kad Lietuvos viešojoje erdvėje trūksta intelektualesnių diskusijų, pokalbių, paprasčiausio kalbėjimo, kuris nesiektų apjuodinti, pasityčioti, pablevyzgoti ar šiaip pliurpti bet ką apie bet ką. O dėl to, ką viešumoje veikiu, kolegos palaiko. Ir man tai labai svarbu.

Šiemet į „Religijų įvairovės“ nominaciją Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose pretenduoja organizacija „Mišri šeima“, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius ir LRT laida „Anapus čia ir dabar“ (žurnalistas Algirdas Acus).

Svetainė www.misriseima.lt – tai entuziastingos ir energingos savanorių komandos projektas, skirtas lietuviams ir lietuvėms, sukūrusiems šeimą su užsieniečiais, ar dar tik pradėjusiems drauge eiti pirmuosius žingsnius rimtų santykių link. Idėjos autoriai tikisi, kad ši platforma padės užpildyti informacijos trūkumą, rasti atsakymus į rūpimus klausimus.

VDU profesorius, religijotyrininkas E. Račius – vienas garsiausių islamo tyrinėtojų Lietuvoje. Mokslininkas yra nuodugniai išnagrinėjęs islamą išpažįstančias valstybes, musulmonų bendruomenes Europoje, nuolat šia tema rengia tarptautinio masto mokslinius darbus, projektus.

Laidų cikle „Anapus čia ir dabar“ ieškoma atsakymų apie didžiąsias pasaulio religijas. Krikščionybės, islamo, budizmo ir kitų didžiųjų religijų susidūrimą su pasauliu šiuolaikinėse aktualijose analizuoja laidos vedėjas, žurnalistas A. Acus. Laidos režisierius – Rimantas Babrauskas, konsultantas – VU Filosofijos fakulteto docentas, religijų ekspertas Kęstutis Dubnikas.

Šis straipsnis yra Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų 2016 dalis. Išrinkti labiausiai nusipelniusius religijų įvairovei galite balsuodami internetu.

Kovo 29 d. iškilmingos ceremonijos metu Valdovų rūmuose bus pagerbti asmenys, organizacijos ir iniciatyvos, kurios pernai labiausiai prisidėjo prie lygiateisiškumo sklaidos. Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus 2016 organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Nacionalinis lygybės ir įvairovės forumas bei Norvegijos Karalystės ambasada.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"