TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

B. Jelcino bendražygis: Rusijos nereikia izoliuoti

2016 09 27 6:00
Genadijus Burbulis: "Manau, kad šiandieninę Rusiją galima sudominti mąsliu dialogu ir neprimenant, kad su potencialiu prievartautoju nėra apie ką kalbėti." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Artimas buvusio Rusijos prezidento Boriso Jelcino bendražygis, buvęs šios šalies valstybės sekretorius Genadijus Burbulis įsitikinęs, kad Rusijos negalima atstumti ir jos izoliuoti. Esą nepaisydami Rytų kaimynei būdingo imperijos sindromo, turime bandyti plėtoti tarpusavio dialogą.

Lietuviškų šaknų turintis G. Burbulis praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje buvo įtakingas Rusijos politikas, vienas pagrindinių 1991 metais pasirašytos Belovežo sutarties, įtvirtinusios Sovietų Sąjungos iširimą, autorių. Į Lietuvą jis atvyko atsiimti visuomeninių organizacijų apdovanojimo „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ ir dalyvauti konferencijoje, skirtoje SSRS žlugimo 25-mečiui apžvelgti.

Šiame renginyje G. Burbulis pažymėjo, kad nors imperija iširo, imperiškumo liekanų esama iki šiol. „Mano šalis apimta imperijos sindromo. Režimas jaučia baimę dėl importuotų spalvotųjų revoliucijų. Šioje situacijoje imamasi veiksmų, kurie nekonstruktyvūs, destruktyvūs šalies ateičiai“, – Vilniuje sakė jis.

Gyvena sisteminės krizės sąlygomis

– Teigiate, kad SSRS žlugimas buvo nulemtas objektyvių aplinkybių, o pagrindas tam padėtas dar 1917–1920 metais.

– Tai gana akivaizdu, bet tragiška. Bolševikų perversmas totalinės prievartos, kruvino pilietinio karo, pasibaigusio SSRS susiformavimu 1922 metų gruodžio mėnesį, forma iš pat pradžių buvo trauma. Bolševikų doktrinos įgyvendinimo dešimtmečiai vienaip ar kitaip ją įtvirtino.

Ta sistema nepaisė visų civilizacijos patikrintų teisės, moralės normų ir naudojosi negailestingu gebėjimu manipuliuoti. Ta kvazireligija – padaryti žmones laimingesnius per prievartą – turėjo fatališkų pasekmių. Toliau vyko sudėtingas totalitarinės sistemos formavimosi, prievartinės kolektyvizacijos periodų, sistemingo geriausių protų – inteligentijos, kultūros, meno, mokslo žmonių – naikinimo įsisąmoninimas.

Po Antrojo pasaulinio karo patekus į laimėtojų klubą, Stalinui pavyko perbraižyti pasaulio žemėlapį. Tada prasidėjo dviejų pasaulėžiūrų, dviejų ideologijų ir dviejų sistemų kovos už viešpatavimą istorija. Viena esminių imperijos išsekimo šioje kovoje priežasčių – fatališka sovietų sistemos asimetrija: prastos milijonų žmonių gyvenimo sąlygos, nesibaigiančios ginklavimosi varžybos su Amerika ir neišvengiama būtinybė imtis skubių priemonių. Su tuo susidūrė Michailas Gorbačiovas. Jis nesuprato sovietinio socializmo prigimties, jo transformacijos devintajame dešimtmetyje sąlygų. Toks nesuvokimas buvo iki pat 1991 metų.

– Daug kas sako, kad Rusija bando atkurti prieš 25 metus subyrėjusią imperiją. Ką manote jūs?

– Mano šalį kamuoja imperijos sindromas. Režimas jaučia baimę dėl importuotų spalvotųjų revoliucijų. Šioje situacijoje imamasi veiksmų, kurie nekonstruktyvūs, destruktyvūs šalies ateičiai. Ligotas iškreipto pasaulio vaizdo pasireiškimas – toks politinio režimo matymas. Gaila, kad yra priverstinis daugumos gyventojų palaikymas vadinamajai „neleisime skriausti vieni kitų ir savo brangiosios valdžios“ idėjai.

Tuo pat metu kertinis Rusijai yra dar vienas sunkumas, tam tikras devintojo dešimtmečio priminimas. Tai išgyvenimo problema ne paprasčiausio ekonomikos nuosmukio laikotarpiu, o esant sisteminei ekonomikos valdymo krizei. Būtent tai lems, kokiomis tendencijomis artimiausiais dešimtmečiais vadovausis šalis. Labai tikiuosi, kad bus daugiau remiamasi mūsų konstitucinėmis vertybėmis. Pagrindinis B. Jelcino epochos laimėjimas – Konstitucijos priėmimas 1993 metų gruodžio mėnesį. Joje numatyti visi tikslai, teisiniai mechanizmai ir galimybės, kad šalyje būtų formuojamos kokybiškai naujos gyvenimo sąlygos.

Tiki, kad sugrįš į europietiškų vertybių kelią

– Lietuvai SSRS žlugimas reiškė galutinį nepriklausomybės įtvirtinimą. Ką tai reiškė Rusijai?

– Mes ne tik SSRS teisių perėmėjai, atsakingi už branduolinio ginklo arsenalą, kuris buvo dislokuotas Rusijos teritorijoje ir kurį demontavome su Ukraina, Kazachstanu ir Baltarusija. Esame ikibolševikinės Rusijos įpėdiniai. Jos istorijoje būta žvaigždžių valandų. XX amžiaus pradžioje Rusija buvo dinamiškiausiai besivystanti pasaulio valstybė. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ji buvo penkta pasaulyje pagal ekonomikos potencialą, intensyviai kūrė naują šiuolaikinę infrastruktūrą, sėkmingai užkariaudavo naujas rinkas. Negana to, turėjome kelias realių reformų bangas, tarp jų – Konstitucijos kūrimo, parlamentarizmo, žemės pertvarkos. Savo ikibolševikinėje istorijoje turime pavyzdžių, kaip kurti civilizuotą, europietišką šalį. Tikiu, kad sugebėsime išgyventi periodą, kai bandoma restauruoti imperiją, ir atrasime jėgų, proto ir drąsos pasukti į pagrindinių europietiškų vertybių kelią.

– Lietuvoje Rusija dažnai vertinama kaip potenciali grėsmė. Jūsų nuomone, ar turėtume jaudintis dėl galimos agresijos?

– Gerai žinau apie šiuos būgštavimus. Jų kupini įvairūs Lietuvos visuomenės sluoksniai. Esu įsitikinęs, kad reikia pradėti megzti pirminį dialogą. Rusijos nereikia atstumti ir jos atskirti, kai ji tokios pavojingos būsenos. Rusijos ekspansija, grėsmės, patys netikėčiausi revanšistinio elgesio planai, esu tikras, yra atmestini. Dabar abipusiai poreikiai – naujo dialogo kokybė be apanglėjusios atminties.

Lietuva turi daugiau galimybių naujai pažvelgti į save, į savo ateitį. Užaugo nauja karta, kuri susiformavo visiškai kitokiomis sąlygomis. Nereikia bijoti. Manau, kad šiandieninę Rusiją galima sudominti mąsliu dialogu ir neprimenant, kad su potencialiu prievartautoju nėra apie ką kalbėti. Reikia kalbėti, bendrauti, galvoti ir branginti mūsų bendrą ateitį.

Dialogas turi remtis tam tikru pagrindu: kokia artimiausia ir tolimiausia ateitis bus kuriama, kokią ateitį privalome sukurti, jei norime siekti naujos savitarpio pasitikėjimo kokybės, pereiti nuo politizuotos, konjunktūrinės kalbos prie kultūros, ideologijų kalbos, remdamiesi išmintimi, kuri mus vienija. Esu įsitikinęs, kad Rusijoje egzistuoja ir visada buvo didžiulis potencialas būtent tokiam naujo pasaulio vaizdui kurti. Visų pirma tai byloja Rusijos konstitucinės vertybės ir dvasia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"