TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Balnokim, broliai, kuinus...

2007 06 15 0:00
Nuotrauka: © Lietuvos žinios

Populiari lietuvių liaudies daina "Balnokim, broliai, žirgus" mūsų šalyje kartais pradeda skambėti kaip parodija. Tarpukario Lietuvoje buvo priskaičiuojama apie 600 tūkstančių žirgų, dabar jų telikę apie 60 tūkstančių. Kasmet apie 6 tūkstančius jų iškeliauja į Europą, kur iš jų gaminamos dešros. Sovietmečiu Lietuvoje buvo dešimtys žirgų sporto klubų, mokyklų. Šiuo metu neliko nė vienos žirgų sporto mokyklos.

Žirgais niekas nesirūpino

2000-ųjų žiemą per žiniasklaidą nuvilnijo pranešimai apie kraupią padėtį Bridų žirgyne, Šiaulių rajone. Bendrovės akcininkai, anksčiau tik nekantriai laukę dividendų, tąsyk pripažino, kad buvo visiškai nesirūpinta žirgais, jie absoliučiai neprižiūrėti, tad kaltę reikia prisiimti visiems, tačiau vis tiek kalčiausiu pripažintas tuometinis bendrovės direktorius Juozas Barisevičius.

Tuo metu buvo pranešta, kad bendrovė "Sodrai" skolinga 24 tūkstančius litų, dėl skolų areštas uždėtas 20-čiai bendrovės žirgų. Antstolių kontora paskelbė aukcioną, tačiau norinčiųjų įsigyti žirgus neatsirado.

Per Lietuvos TV laidą "Panorama" rodyti perkarusių, savaitėmis nešertų, žirgais sunkiai vadintinų gyvulių vaizdai pašiurpino visuomenę. Kol buvo bandoma sparčiai likviduoti prasiskolinusią bendrovę, respublikinė Gyvūnų globos draugija suteikė jai 600 litų pašalpą, veterinarijos klinikos išsekusiems žirgams skyrė būtiniausių medikamentų, vienas Vokietijos verslininkas atvežė dvi tonas pašarų. Neūkiškumo faktą Bridų žirgyne tyrė net Šiaulių rajono ekonominė policija.

Istorijos kartojasi?

Šios prieš keletą metų įvykusios nemalonios istorijos niekas nebūtų nė prisiminęs, jei ne kelios aplinkybės.

LŽ redakcija gavo pranešimų, kad panašiai su žirgais šį pavasarį buvo elgiamasi valstybiniame Vilniaus žirgyne, kuris įsikūręs Riešėje, apie 15 kilometrų nuo sostinės. Liudininkai teigė, kad dalis žirgų buvo laikomi pasenusiose arklidėse, klampojo po srutas, laiką leido beveik nešeriami. Europos Sąjungos (ES) dotuojami žemaitukų veislės žirgai paleisti į laukus esą puolė karštligiškai rupšnoti vos prasikalusią žolę. Vienu žodžiu, į akis jiems žvelgė badas.

Kita įdomi aplinkybė yra ta, kad Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros (VGVP) tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Arklininkystės skyriaus vedėju, t. y. vyriausiuoju Lietuvos arklininku, jau keletą metų darbuojasi tas pats J.Barisevičius, kuris liūdnai išgarsėjo makabriškoje Bridų istorijoje.

J.Barisevičiui į pagalbą pasitelkus patį VGVP vadovą, vyriausiąjį valstybinį veislininkystės inspektorių Kęstutį Juozą Saikevičių, LŽ buvo išdėstytas trumpas veislinės žirgininkystės kursas.

Pasirodo, padėtis Lietuvoje pamažu gerėja: 1998 metais būta apie 45 tūkst., o šiuo metu yra apie 65 tūkst. žirgų. Sumažėję žirgų buvo dėl labai paprastos priežasties - jie masiškai vežti į Italiją, kur virsdavo paprasčiausiomis dešromis. Lietuvoje būta net 35 arklių supirkimo punktų. Kainos būdavo pasakiškos, o, tarkime, Lietuvos sunkiųjų veislės žirgai sveria per 600 kilogramų. Tad ir pelnai būdavę tokie pat pasakiški.

Situacija tapo beveik kritiška, tad buvo skubiai sukurta valstybės paramos programa, kad būtų išgelbėtos bent trys pagrindinės žirgų veislės: Lietuvos sunkieji, žemaitukai ir stambieji žemaitukai. Tie žemaitukai, pasak pašnekovų, yra unikali ir viena seniausių pasaulyje žirgų veislė, turinti senas istorines tradicijas Lietuvoje. Net ES šių trijų nacionalinių veislių augintojus ėmėsi dotuoti - vienam žirgui per Nacionalinę mokėjimo agentūrą skiriama nuo 178 iki 238 eurų. Kasmet susidaro apie 300 tūkst. eurų parama.

Po šio trumpo lietuviškosios arklininkystės įvado VGVP teiraujamės apie galimus žirgų nepriežiūros atvejus Vilniaus žirgyne. "Ne, ne, ne, - beveik choru atsako pareigūnai.- Ten patys važiuojame beveik kiekvieną savaitę, žirgyną tikrina tos zonos inspektorius. Problemų turime visi, bet ten nėra tokių vietų, kur žirgai būtų srutose. Šiame žirgyne neseniai suremontuoti tvartai, atskiri gardai." Pasak J.Barisevičiaus, žemaitukai apskritai nereikliausia veislė tiek pašarui, tiek laikymo sąlygoms. Ir jeigu jie būtų perkarę ar nuskurę, tai būtų paprasčiausiai kritę, o tokių atvejų nenustatyta.

Pareigūnai juokiasi, kai primename, jog, liudininkų teigimu, kai kurie žirgai buvo stipriai nutriušę. "Jums, miestiečiams, tai atrodo tragedija, o specialistai, veterinarai, pasakytų, kad pūkagraužis, kai dėl pavasarinio vitaminų trūkumo pažeidžiami žirgų šeriai, žirgai iš dalies nuplinka, nėra nei didelė liga, nei bado pasekmė", - teigia J.Barisevičius. Pasak jo, tie patys liūdnokai atrodę Vilniaus žirgyno žirgai, kurie išvežti į Ašvėnų dvarą Akmenės rajone, dabar žvilgėte žvilga. Nelaikytų savo žirgų Riešėje ir užsienio ambasadų darbuotojai, jeigu jie nebūtų tinkamai prižiūrimi. Nors tenka pripažinti, kad darbuotojų, kurie dirbtų už tūkstantį litų, rasti darosi vis sunkiau.

Pasak valstybės pareigūnų, kalbos, kad žirgai murkdosi mėšle ar srutose, yra tik kažkieno asmeninių ambicijų paskatintos, nes ilgametis Vilniaus žirgyno direktorius Stasys Svetlauskas yra neginčijamas žirgininkystės autoritetas, išleidęs monografiją apie žirgus nepriklausomoje Lietuvoje.

"Nepamirškite, kad šis Vilniaus žirgynas yra strateginėje vietoje, žemė jam valstybės atiduota pasitikėjimo teise, privačių savininkų nėra, tad ten veikia labai stiprios povandeninės srovės, bet mes tose srovėse neplaukiojame. Pagrindinis interesas - žemė, yra daug norinčiųjų tapti jos savininkais", - sakė K.J.Saikevičius.

"Nepasiduosime"

LŽ žurnalistams apsilankius Riešėje, Vilniaus žirgyno direktorius S.Svetlauskas atsiprašė, kad negali skirti laiko, tačiau leido šniukštinėti po visus žirgyno užkampius. Vėlesnio pokalbio metu jis buvo gerokai nustebęs, kai išgirdo apie prastai prižiūrimus žemaitukus.

"Pas mus žemaitukai prižiūrimi labai gerai. Jau nuo dvejų trejų metų jie būna visiškai pripratę prie žmonių. Ar išloštume beveik visas varžybas ponių (mažųjų arklių - red.) klasėje, jei tie arkliai būtų neprižiūrimi? - tvirtino S.Svetlauskas. - Paskutinį tvartą iš septynių turimų baigiame remontuoti. Turiu pripažinti, kad arklininkas tikrai kartais suserga, kartais sveikata dėl išvakarėse buvusių švenčių būna nelabai kokia, tad tada žirgų gardai ir būna laikinai nešvaresni."

Klausiamas, kodėl sklinda kalbos apie prastą Vilniaus žirgyno būklę, S.Svetlauskas teigė, kad tik dėl žemės, kurios turima 259 hektarai. "Pas mus lankosi daugybė žmonių. Vieni nori kelių hektarų, o kiti pageidautų ir viso ploto. Atvažiuoja žmonių, kurie myli žirgus, o atvažiuoja ir tokių, kuriems rūpi tik golfo laukai. Po trečio apsilankymo žirgyne golfo mėgėjai yra nedviprasmiškai direktoriui pareiškę: "Ar tu tokioje brangioje žemėje dar nori žirgus auginti?!"

Vilniaus žirgynas panaudos sutartimi naudojasi valstybės žeme iki 2054 metų. Norėta tą žemę nuomotis 90-čiai metų, tačiau aplinkos ministras Arūnas Kundrotas esą prieštaravęs. Tas "gudročius", pasak S.Svetlausko, leido nuomotis žemę su papildoma sąlyga - kol ant žemės stovi pastatai. Vilniaus žirgyne yra pastatų, kurie įtraukti į paminklinių sąrašus, tad turi galimybę išsilaikyti amžinai, tačiau bendrovė turi kur kas daugiau žemės, kur nebuvo ir nėra jokio pastato.

"Kaip ją galėtų išsinuomoti kiti? Paprasčiausiai. Jei žirgyną likviduotų, jo nebeliktų, tai žemė taptų laisva! - mano S.Svetlauskas. - Jūs norite, kad įvardyčiau grupes ar asmenis, kurie kėsinasi į šią žemę? Ne, aš jau nebe jaunas žmogus. Tos grupės yra, bet nepykite - aš nesakysiu."

Pasak S.Svetlausko, Vilniaus žirgyno, kuris egzistuoja nuo 1949 metų, kuriame šiuo metu yra 343 žirgai, situacija yra dviprasmiška. "Kol aš būsiu gyvas, tol žirgyno nelikviduos, nepasiduosime niekam", - tvirtina jis. Nors oficialiai valstybė lyg ir suinteresuota paskutinių trijų valstybinių žirgynų, tarp kurių ir Vilniaus žirgynas, išlikimu, tačiau ta parama daugiau žodinė.

Praeitį komentuoja nenoriai

J.Barisevičius LŽ paprašytas pakomentuoti, kodėl prieš septynerius metus taip buvo nežmoniškai badu nudvėsinta visa banda žirgų, kuo baigėsi ta visą Lietuvą sukrėtusi liūdna istorija, sakė, kad tada susipynė kažkokie privatūs interesai. "Daugiau jokių komentarų nebus!" - kategoriškai baigtas pokalbis.

Tačiau kitą dieną J.Barisevičius kiek atlyžo ir teigė, kad keturiolika metų atidavus "dūšią" Bridų žirgynui, ant plyno lauko pradėjus verslą, bendrovės akcininkai nutarė, jog reikia viską išardyti, išdalyti techniką ir skirstytis kas sau. Tuo metu ir krito trys kumelės. "Liko labai didelė nuoskauda, todėl ir kalbėti buvo ir yra sunku", - teigė J.Barisevičius.

"Visą laiką kyla klausimų, ar reikalingi valstybiniai žirgynai. Beje, nė vienoje pasaulio valstybėje, išskyrus Lietuvą, nėra valstybės remiamų žirgynų, nes tai ne tik sportas, bet ir labai pelningas verslas. Kai pradedame dotuoti, tai susilaukiame labai daug priekaištų. Privatininkai mano, kad jie patys gali užsiauginti aukštos klasės žirgus", - sakė J.Barisevičius, komentuodamas Vilniaus žirgyno direktoriaus kalbas apie tai, kad valstybinis žirgynas susilaukia per mažai pagrindinio akcininko - valstybės - dėmesio.

Klausiamas, kodėl Žemės ūkio ministerija negina sau pavaldžios bendrovės nuo Aplinkos ministerijos "gudročių", J.Barisevičius sakė, kad gintis reikia nuo daugelio, tačiau didžiausią grėsmę kelia ne minėta ministerija, ne golfo mėgėjai, o gyvenamųjų namų statytojai, nes šioje zonoje kaip grybai dygsta nauji gyvenamieji rajonai. "Suprantame, kad šį žirgyną reikia restruktūrizuoti, plačiau pritaikyti turizmui, poilsiui, tačiau ne visi tokiems projektams pritaria, - tvirtino J.Barisevičius. - Man iki šiol nėra aišku, kas bus su šia žeme. Žinau, kad Vilniaus žirgyno direktoriui labai sunku, žinau, kad jam ne kartą grasinta."

Lyg epilogas

Renkant medžiagą straipsniui, buvo netikėtai susidurta su keistu reiškiniu: nė vienas liudininkas nesutiko kalbėtis, jei bus minima jo pavardė ar net darbovietė, kai kurie, iš pradžių sutikę kalbėtis su LŽ, vėliau atsisakė tai daryti. Kaip minėta, apie savo karčią praeitį kategoriškai nekalbėjo ir vyriausiasis Lietuvos arklininkas J.Barisevičius.

Niekas negalėjo rišliai paaiškinti ir tokios prielaidos, kad, gavus ES išmokas už žirgus, jie neparduodami toms pačioms dešroms.

Kas slypi už tų, kurie žirgus bandydami paversti kuinais, o žirgynus - kuinynais, taip juos sunaikindami, keičia žemės paskirtį ir ketina tverti patrauklių gyvenamųjų namų kvartalus ar golfo aikštynus? Ir kaip žmogų, pagarsėjusį kaip žirgų žudiką, Žemės ūkio ministerija paskyrė vyriausiuoju arklininku? O gal dėl tos kraupios patirties, įgytos Bridų žirgyne, ir paskyrė?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"