TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Baltijos gintarui - grėsmė iš Kolumbijos

2012 08 21 7:37
www.gintalinis.lt nuotrauka/Baltijos jūroje pagautas gintaras už iškastinį yra gražesnis - nupoliruotas smilčių ir bangų.

Lietuva išdidžiai prisistato pasaulyje kaip Gintaro kraštas, tačiau mūsų valstybė nesirūpina šio Baltijos aukso likimu - netiria jo klodų, neužkerta kelio svetimų ir nevertingų pakaitalų invazijai.

Pastarąjį dešimtmetį Baltijos gintaro sparčiai mažėja, jo kaina kyla kaip ant mielių, todėl į Lietuvą ima plūsti iš Pietų Amerikos, dažniausiai - iš Kolumbijos, gabenamas pigus kopalas. Šis mineralas kaip du vandens lašai panašus į mūsiškį gintarą, bet jaunesnis už jį 50 mln. metų.

Kopalas specialiose laboratorijose cheminiais procesais dirbtinai pasendinamas ir paskui parduodamas kaip tikras Baltijos gintaras. Negana to, rinkoje daugėja meistriškai apdoroto plastiko. Jo nuo tikro gintaro iš akies nesugeba atskirti net įgudę meistrai.

Palangos gintaro muziejaus specialistai pažymi dar vieną neigiamą tendenciją: Baltijos aukso ištekliams vis mažėjant verslininkai pradėjo jį tiesiog "prievartauti" - presuoti, veikti chemiškai, keisti spalvą, inkrustuoti į bevertę epoksidinę dervą. Taip gintaras esą netenka gydomųjų savybių.

Ištekliai nežinomi

Baltijos gintaras, turintis ir mineralo sukcinito pavadinimą, yra žinomiausias pasaulyje. Be to, jis vienas seniausių - susiformavo prieš 50-60 mln. metų. Toks gintaras vertinamas dėl gydomųjų savybių, spalvų gamos, inkliuzų. Jis gana kietas, todėl yra tinkamas juvelyrams.

Mūsiškiam Baltijos auksui neprilygsta gintaras, randamas Pietų Amerikoje, Meksikoje, Kanadoje, Izraelyje, Naujojoje Zelandijoje, kitose pasaulio vietose. Gali skambėti paradoksaliai, tačiau Lietuva, vadinanti save Gintaro šalimi, net nežino, kiek savo teritorijoje turi to Baltijos aukso.

Pasak Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vadovo Vytauto Antano Januškos, šiuo metu nėra nė vienos valstybinės institucijos, kuri tirtų žemės gelmių išteklius, esama tik privačių.

"Todėl ir nežinome, kiek turime gintaro. Galime kalbėti apie seniau išžvalgytas teritorijas Kuršių mariose, kuriose ir yra didžiausia gintaro koncentracija Lietuvoje. Tai, ką į krantą išmeta Baltijos jūros bangos, greičiausiai tėra gintaro likučiai, srovių atnešti iš Kaliningrado srityje esančios gintaro kasyklos Jantarno vietovėje. Žinoma, šio mineralo klodų, vadinamųjų mėlynųjų žemių, gali būti pačios jūros dugne, bet mes jų nežinome", - LŽ pasakojo geologas.

Vienas išžvalgytas gintaro telkinys buvo Kuršių mariose, prie Smiltelės upelio, tačiau jis išsemtas dar 1997 metais. Įdomu tai, kad ten, žvalgybos duomenimis, turėjo būti apie septynias tonas gintaro, bet pastaruoju metu skandalingai pagarsėjusio verslininko Prano Jurgučio vadovaujama bendrovė "Klaipėdos hidrotechnika", gavusi  Vyriausybės leidimą eksploatuoti telkinį, oficialiai deklaravo iškasusi jo vos 230 kilogramų.

"Nežinau, kodėl tik tiek deklaruota... Dar vienas išžvalgytas gintaro telkinys glūdi prie Juodkrantės, ten gali būti 112 tonų Baltijos aukso. Kiti trys potencialūs telkiniai yra teritorijoje nuo Juodkrantės uosto vartų link. Tačiau nežinome, kiek išties turime gintaro, nes žvalgybos darbai vyko tarybiniais laikais. Dabar niekas netiria "mėlynųjų žemių" ir jomis nesidomi, nes nėra ekonominės naudos", - svarstė V.A.Januška.

Jis tikino, kad daug gintaro klodų turėtų būti po pačia Kuršių nerija, kuri susiformavo palyginti neseniai, prieš 5 tūkst. metų, o prieš dešimtis milijonų metų čia augo vadinamieji gintariniai miškai. "Žinau, kad žmonės Neringoje net gręždami šulinius į paviršių iškelia gabalus gintaro", - sakė mokslininkas.

www.gintalinis.lt nuotrauka/Gintaro gaudytojas ir gidas I.Osnačius mano, kad Lietuvoje Baltijos gintaro niekada netrūks, nes jis nuolat bus atnešamas iš Kuršių marių.

Vertingiausias iš visų

Lietuvoje Baltijos gintaro kilmė yra dvejopa: labai mažai jo surenkama mūsų krantuose, sugaunama pačioje jūroje po audrų, o didžiausia dalis atkeliauja iš Kaliningrado srityje esančios kasyklos. Ten kasamas lygiai toks pat gintaras, koks randamas ir Lietuvoje, tik iš jūros ištrauktas būna bangų ir smilčių nupoliruotas, o rusiškas - neapdirbtas.

Lietuvoje gintaras taip pat buvo kasamas. XIX amžiaus viduryje, kai kraštas priklausė rytprūsiams, Juodkrantėje firma "Stantien und Becker" eksploatavo telkinį iki pat 1890 metų ir, kaip teigiama, iškasė apie 2250 tonų gintaro. Būtent tuo metu buvo aptiktas garsusis Juodkrantės lobis - gintarinės žmogaus formos skulptūrėlės.

Tačiau ir Jantarno kasyklos atsargos pamažu senka. Sovietmečiu per metus pavykdavo iškasti net po 500 tonų gintaro, dabar tenka džiaugtis vos 2-3 tonomis.

Anot Tarptautinės gintarininkų asociacijos nario, gintaro muziejų-galerijų Nidoje ir Vilniuje savininko Kazimiero Mizgirio, neseniai didžiulis "mėlynosios žemės" plotas aptiktas Ukrainoje. "Gintaro klodai žemėje rasti netoli Kijevo ir tik 3-5 metrų gylyje, tad ukrainiečiai iki jų migravusį Baltijos auksą kasa pramoniniu būdu. Kaliningrado srityje, Zelenogradsko miestelyje, žmonės net kasdami bulves aptinka gintaro. Meksikoje jo per metus iškasama apie 2 tonas, Dominykoje - apie 3 tonas. Kasa ir japonai iš anglių kasyklų, bet jų gintaras prastas: pilkas, turi daugybę augalų morfologinių darinių. Japonai jį presuoja ir maišo su mūsiškiu gintaru. Taigi Baltijos gintaras - vertingiausias, nors ir ne brangiausias pasaulyje, ir jo vis mažėja", - LŽ dėstė K.Mizgiris.

Vienas brangiausių pasaulyje - mėlynasis (skaidriai mėlynas) Dominykos gintaras. Jis susiformavo vulkaninės kilmės uolienose ir kainuoja net daugiau už auksą.

Pakaitalų invazija

Didžiuotis gintaru ir rodyti jį užsienio svečiams galime, bet ar įstengsime išsaugoti šį turtą ateities kartoms, ar jis nesusimaišys su Pietų Amerikos kopalu?

K.Mizgiris neabejoja, kad kopalas ir į gintarą meistriškai paverstas plastikas pastaruoju metu kelia didžiulę grėsmę Baltijos auksui. "Lenkijoje, kol kas mažiau - Lietuvoje, kopalas jau po truputį ima skverbtis ir užkariauti gintaro rinką. Esu girdėjęs, jog vežant jį per sieną į Lietuvą dokumentuose netikėtai atsiranda įrašas, kad tai - gintaras. Atskirti kopalo nuo mūsų gintaro beveik neįmanoma, nors skirtumas yra milžiniškas. Tai - amžius ir žaliavos kokybė. Iš pažiūros ir kopalas, ir Baltijos gintaras atrodo identiški. Tačiau kopalas lydosi panardintas į acetoną ar užlašinus šio skysčio ant jo", - aiškino nidiškis. Būta atvejų, kai ši kieta derva ėmė lydytis net nuo saulės, pakabinta įkaitusiame automobilio salone.

"Už kilogramą kopalo mokama 10-20 dolerių, o už tokį patį kiekį Baltijos gintaro - 1000 dolerių. Tad įsivaizduokite, kokį pelną gauna verslininkai, dokumentuose "pavertę" kopalą gintaru ir pardavę jį Lietuvoje! Taip gintaro rinka tampa iškreipta. Tai didžiausia rykštė mums, vertinantiems, gerbiantiems ir saugantiems tikrą Baltijos gintarą. Dar blogiau, kad 500-1000 metų senumo kopalas specialiose laboratorijose apdorojamas ir dirbtinai pasendinamas. Lenkijoje pirkau žalią kopalą, kurio viduje po apdorojimo net buvo likęs oro burbulas, o užrašas skelbė: "Baltijos gintaras", - pasakojo K.Mizgiris.

Jis prisiminė turįs savo galerijoje Nidoje vieną išskirtinį eksponatą - lenkiškus "gintarinius" karolius iš plastiko. "Patikėkite, plastiko apdirbimo technologijos dabar tokio aukšto lygio, kad net aš nesugebėjau atskirti tų karolių nuo gintarinių. Apdorojant plastiką imituojama viskas, kas būdinga gintarui: gyslelės, piešinys, spalvų gama, skaidrumas, net inkliuzų įdedama. Vienintelis būdas atskirti: arba panardinti į vandenį (plastikas nuskęs, gintaras "išplauks"), arba pakaitinti ir pauostyti, ar kvepia sakais, ar dvokia plastmase", - dalijosi patirtimi gintaro galerijų savininkas.

K.Mizgirio manymu, Baltijos aukso pakaitalų ateityje tik daugės, nes tikro gintaro atsargos itin sparčiai senka, žaliavos kaina nenumaldomai kyla, o verslininkai stengiasi visais įmanomais būdais užsidirbti. "Kitas dalykas - kinų invazija Kaliningrado srityje. Ten pilna žvalgų, kurie ieško gintaro supirkti. Kinai iš rusų kasyklos perka gintarą žvėriškomis, mums nebeįkandamomis kainomis - po 1000 eurų už kilogramą. Dėl to lietuviai stengiasi įsivežti kopalo, kuris yra gerokai pigesnis", - kalbėjo pašnekovas.

Palangos gintaro muziejaus nuotrauka/Muziejininkė R.Makauskienė pabrėžia, kad pastaruoju metu gintaras vis labiau "prievartaujamas", todėl netenka savo gydomųjų savybių.

Apdirbimo grimasos

Dar viena geram gintaro įvaizdžiui Lietuvoje grasinanti aplinkybė - žaliavos nevertinimas, jos naudojimas įvairiausiems tikslams.

Palangos gintaro muziejaus vyriausioji muziejininkė ir projektų koordinatorė Regina Makauskienė LŽ sakė, kad ją varo į neviltį gintaro "prievartavimas". "Taip vadinu gintaro apdirbimą naudojant inertines dujas, rūgštis, jo kaitinimą, dirbtinį skaidrinimą, spalvų keitimą net į rusvo šampano gintarą... Tai daug baisiau nei gintaro falsifikavimas ar kopalo "vertimas" Baltijos auksu. Presuotas, kaitintas ar kitaip chemiškai, termiškai paveiktas gintaras netenka gintaro rūgšties, kuri ir suteikia jam gydomųjų savybių, o juk mes dėl to ir gerbiame gintarą", - pabrėžė muziejininkė.

Anot R.Makauskienės, kopalas dėl savo amžiaus yra tinkamas nebent lakui gaminti, bet ne nešioti ar apdirbti. "Patrinkite gintarą alkoholiu. Jei jis ima lipti, tai - kopalas. Mane piktina ir kičiniai gaminiai. Pavyzdžiui, presuojamos gintaro dulkės, kurias naudojame kosmetikai, smilkome dėl gydomųjų savybių. Gintaro gabaliukai tampa žali, melsvi, rožiniai, dar kitokių spalvų, jais inkrustuojami papuošalai iš epoksidinės dervos. Arba šalia sertifikuotų gintaro gaminių prekiaujama ir raktų pakabukais, tokiais neva gintariniais, bet išties plastikiniais. Visa tai žemina gintaro vardą, pagarbą jam. Dėl to japonai negali net pažvelgti į gintaro prekeivius Palangos gatvėse", - pasakojo R.Makauskienė.

Muziejininkė tvirtino, kad autentiką ir pagarbą gintarui puoselėjantys žmonės, sužinoję apie tokias naujas jo apdirbimo tradicijas, būtų susiėmę už galvų šiemet vykusioje pasaulinėje EXPO parodoje Pietų Korėjoje, kurioje Lietuva prisistatė kaip Gintaro kraštas, o mūsų šalies paviljonas pirmąkart buvo apdovanotas sidabro medaliu.

"Palangoje tikro ir neapdirbto gintaro, jo juvelyrinių dirbinių be antkainio galima įsigyti kiekvieną šeštadienį nuo 6 iki 9 val. turgavietėje prie autobusų stoties. Ten susirenka visi Palangos meistrai ir gintaro žaliavos tiekėjai. Anksčiau gramas smulkaus gintariuko kainavo 2-3 litus, dabar - nuo 1 euro. Įdomiausia, kad į tą turgų ateina ir garsių gintaro galerijų savininkai. Jie vėliau, uždėję kelių šimtų procentų antkainį, tuos pačius gaminius parduoda savo galerijose", - atskleidė muziejininkė.

Su R.Makauskienės pastabomis dėl apdirbimo griežtai nesutiko Palangos gintaro meistrų gildijos vadovas Albertas Petkevičius. "Tai gal ji monopolijos nori, kad vien natūraliu, neapdorotu gintaru būtų prekiaujama? Mes smulkų gintarą, jo dulkes ne išmetame, o panaudojame, prikeliame antram gyvenimui. Ir tai, manau, labai gerai. Gintaras sparčiai brangsta, ypač dėl begalinio kinų susidomėjimo šiuo mineralu Kaliningrado srityje. Todėl stengiamės jį panaudoti įvairiai: inkrustuojame, darome mozaikas, kad tik žmogus galėtų įpirkti. Kas pirks, jei papuošalas kainuos mažiausiai 100 litų? Esame priversti fantazuoti, kurti vis ką nors nauja, ir pigiau. O pardavinėjant Palangoje kopalą dar tikrai nemačiau", - LŽ tikino A.Petkevičius.

Atsargos - neišsemiamos?

Gintarininkai vienbalsiai tvirtina, kad mūsų krantuose randamas ar Baltijos bangose pagaunamas gintaras tesudaro kelis procentus rinkos. "Gintarą vežame iš Kaliningrado ir apdirbame. Lietuviškas, jūrinis, yra gražesnės faktūros, tyresnis. Kiek kainuoja toks gintaras, labai sunku pasakyti, nes kiekvienu atveju vertinama individualiai: priklauso nuo jo dydžio, pardavėjo poreikių, kitų veiksnių. Pavyzdžiui, už kilogramą lietuviško gintaro, naudojamo karoliams gaminti, mokama apie 35 litus. Bet toks pat kiekis Baltijos aukso gali kainuoti ir kelis tūkstančius litų. Ir rusiškas, ir lietuviškas gintaras yra tos pačios kilmės, jo net negalima skirstyti į "mūsų" ir "jų". Tai tiesiog iškastinis ir jūrinis gintaras", - kalbėjo A.Petkevičius.

Statistika, kiek per metus iš Baltijos jūros Lietuvoje ištraukiama gintaro, labai skirtinga: vienais duomenimis - apie 2 tonas, kitais - 600 kilogramų, dar kitais - vos 100 kilogramų.

Tačiau Baltijos gintaro "žvejyba" pajūryje klesti: organizuojamos net specialios edukacinės ekskursijos, kurioms vadovauja patyręs gintaro "medžiotojas" gidas Igoris Osnačius. "Galiu drąsiai pasakyti, kad gintaro pakaks dar daugeliui kartų. Niekas iš Kuršių marių jo nekas, nes neapsimoka ekonomiškai, be to, tai būtų ekologinė bomba dėl galimos taršos. Todėl tas marių dugne gulintis gintariukas, plaunamas srovės, per ledonešius, gilinant uosto farvaterį, šukuojant dugną tinklais, pro uosto vartus vis bus nunešamas į Baltijos jūrą. O mes jį rinksime ir grožėsimės. Senovinės upės sunešė tą gintarą į deltas Kuršių marių pakrantėje. Srovės dominuoja iš pietų į šiaurę, tad gintaras pas mus atkeliauja ir iš gausiausio klodo Kaliningrado srityje", - LŽ pasakojo I.Osnačius.

Šiemet mūsų pakrantėje jis jau yra sugavęs 200, 300 gramų sveriančius gabalus Baltijos aukso, pernai - kone pusės kilogramo. "Daugiausia jo sugauname po ilgų ir stiprių audrų pavasarį ar rudenį prie šiaurinio molo ir Olando kepurės, tačiau sėkmingos vietos nuolat keičiasi. Tai priklauso nuo vėjo krypties, srovių", - dėstė I.Osnačius.

Jis nesiūlo ieškoti gintaro per audrą, nes tuomet srovės viską traukia gilyn į jūrą. "Daug gintaro tikrai nepagauname. Visame mūsų pajūryje tuo ištisus metus verčiasi apie 20-30 žmonių. Kartais nueiname ir iki Latvijos, bet prie Ventspilio gintaras jau ir baigiasi. O rusai, plaudami gintarą, net nelegaliai krantus, skardžius ardo. Baisu, kai skardžiai vandens patrankomis daužomi. Ten "mėlynoji žemė" glūdi 7-8 metrų gylyje. Gal ir gerai, kad mes nekasame, neardome, nežvalgome tų klodų ir net nežinome, kiek turime gintariuko. Taip įdomiau: žmonės ieško ir ieškos, gamta jo pati mums dovanos tiek, kiek reikia", - svarstė gintaro gaudytojas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"