TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Baltijos kelio organizatoriai: nugalėjome baimę

2014 08 23 8:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Prieš dvidešimt penkerius metus nusidriekusi trijų Baltijos gyventojų grandinė buvo ne tik jų valios siekti nepriklausomybės parodymas Vakarams bei Rusijai, bet ir įrodymas patiems sau, jog pakanka ryžto. 

Baltijos kelias pranoko organizatorių lūkesčius – 2 milijonai žmonių susijungė į 620 kilometrų grandinę nuo Vilniaus Gedimino bokšto per Rygą iki Talino Tompėjos bokšto. Apie tai 25-ųjų akcijos metinių išvakarėse pasakojo trys jos organizatoriai: Latvijos politikas, antrasis Latvijos liaudies fronto (Tautas fronte) pirmininkas Romualdas Ražukas, Estijos politikas, Tartu universiteto istorijos profesorius Aadu Mustas bei Aleksandras Abišala – Sąjūdžio Seimo narys, Kovo 11-osios Akto signataras.

Dalyvių skaičius pranoko organizatorių lūkesčius

Bendra trijų tautų akcija buvo sumanyta 1989 metų gegužės mėnesį, Baltijos asamblėjos Taline metu. A. Mustas, organizavęs Baltijos kelią Tartu dalinosi prisiminimais apie vasarą, kai Estijos liaudies fronto (Rahvarinne) lyderis Edgaras Savisaaras pasakė, jog kartu su kitais baltais reikia imtis bendro veiksmo. Tam jis įvardijo dvi priežastis: sovietų propaganda labai stipri, reikia sukurti jai atsvarą ir informuoti Europą, kad trys Baltijos šalys nori būti nepriklausomos. Prasidėjo karštos diskusijos: vieni fronto nariai sakė, jog tai pavojinga, kiti – kad neįmanoma, nes neužteks pinigų, labai sudėtinga suorganizuoti nepertraukiamą žmonių grandinę kaimiškose vietovėse.

Aadu Mustas / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Abejonių visada būna“, – apie baimę, kad nesusirinks pakankamai žmonių, sakė vienas iš iniciatyvos organizatorių Lietuvoje A. Abišala. Tai liudija ir to meto dokumentai: organizatorių instrukcijose dalyviai raginami ištiesti juodą kaspiną, jei nebūtų galimybės susikibti rankomis. Jie manė galį suorganizuoti kelių dešimčių tūkstančių žmonių grandinę, tačiau rezultatas pranoko organizatorių lūkesčius – dalyvavo ne mažiau kaip 2 milijonai žmonių. Žinoma, KGB tuo metu suskaičiavo tik 200 tūkst., nors iš tiesų tiek žmonių išankstiniais skaičiavimais buvo reikalinga vien tik Latvijos teritorijoje.

Skaičiuota, kad reikalingas vienas žmogus kas pusantro metro, tačiau daugelyje vietų žmonės stovėjo susigrūdę, ypač miestuose. Per radiją latviai nuolatos buvo kviečiami nepasilikti Rygoje ir kituose didžiuosiuose miestuose, vykti kaip galima toliau savo transportu. Taip pat ir Lietuvoje per radijo imtuvus buvo galima girdėti ne tik dainą „Bunda jau Baltija“, bet ir atnaujinamą informaciją apie transporto spūstis. Žmonės į akciją buvo vežami ir organizatorių parūpintais autobusais, kiekviename kelio kilometre tvarką sergėdavo jų atstovai. Latviai turėjo garbę padengti didžiausią distanciją Baltijos kelyje“– daugiau kaip 300 kilometrų nuo sienos su Lietuva iki sienos su Estija.

Dėmesys Molotovo-Ribbentropo pakto padariniams

Lietuvių kilmės Latvijos politikas R. Ražukas priminė to meto politinį kontekstą, kuriame išryškėja akcijos svarba. TSRS liaudies deputatų suvažiavime, vykusiame 1989 metų gegužės mėnesį, buvo diskutuojama apie Molotovo-Ribbentropo paktą. Norint jį denonsuoti, Batijos šalių politikams reikėjo kuo labiau į tai atkreipti dėmesį, R. Ražukas pasakojo, jog Latvijoje buvo renkami parašai, organizuojamos tarptautinės konferencijos. Baltijos kelias tapo dar viena priemone, nurodančia į Molotovo-Ribbentropo paktą kaip kliūtį šalių nepriklausomybei. „Tai pranoko pirminį tikslą ir tapo baimės nugalėjimo bei mūsų suvereniteto išreiškimo akcija“, – sakė Latvijos politikas.

A. Abišala pasakojo istoriją apie žmogų, atvykusį į trasą rugpjūčio 23 dieną, 9 valandą ryto, kai tuo tarpu akcija prasidėjo 19 val. Kažkam paklausus, ar jis ne per anksti atvažiavęs, pasigirdo atsakymas: „mes ir taip pavėlavome penkiasdešimt metų“. A. Abišala antrino, jog buvo reikalingas Molotovo-Ribbentropo pakto išryškinimas, nes Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis bei Liaudies frontai veikė dėl Nepriklausomybės, remdamiesi tarptautine teise. Reikėjo įrodyti, jog tarptautinės teisės požiūriu Baltijos šalių aneksija buvo neteisėta.

„Visai ramūs mes nebuvome“

Aleksandras Abišala / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Pasak A. Abišalos, Maskvai tokia masine akcija parodyta, jog neverta atvažiuoti su tankais, o Vakarų visuomenėms – kad įtikintų savo politikus paremti Baltijos šalis. „Svarbiausia – reikėjo įtikinti lietuvius, latvius ir estus, kad jie gali ir nori, – kalbėjo jis. Akcijos masiškumas atskleidė, kiek daug žmonių yra aktyvūs Nepriklausomybės palaikytojai. Baltijos kelio organizatorių nuomone, sovietų valdžiai ir Gorbačiovui ši akcija buvo tikras netikėtumas. Rugpjūčio 26 dieną Maskvos centro komiteto vardu paskelbtas griežtas įspėjimas jo organizatoriams, kurie kaltinti nacionalistinės isterijos kaitinimu, neapykantos tarybinei sistemai, komunistų partijai, rusų tautai bei tarybinei armijai skatinimu. R. Ražukas sakė, jog po šio pareiškimo prasidėjo komunistų partijos nuosmukis.

„Aš labai gerai atsimenu, tai buvo šeštadienis, o sekmadienį Liaudies fronto būstinėje po to pranešimo kaip po kokio sprogimo buvo mobilizacija […] Daugelis vedė paraleles su Čekoslovakijos ar Afganistano įvykiais, kai palaipsniui augant komunistų partijos retorikai, po to sekė akibrokštas, įsiveržimas ar kariuomenės įvedimas. Visai ramus mes nebuvome“, – kalbėjo buvęs Latvijos liaudies fronto pirmininkas.

Estas A. Mustas prisiminė, jog demokratinių šalių atstovai, su kuriais jiems teko bendrauti po Baltijos kelio, ragino „nesiūbuoti Michailo Gorbačiovo valties“, nes tai gali blogai atsiliepti demokratijai Rusijoje. Taip pat ir Estijoje kai kurie žmonės norėjo įgyvendinti M. Gorbačiovo idėjas. A. Mustas pasakojo, jog oficialiai Estijos liaudies frontas skelbė, jog susikūrė realizuoti perestroikos idėjas, tačiau praktiškai veikė dėl savo valstybės nepriklausomybės.

Baltijos kelias kaip smūgis Sovietų Sąjungai į veidą

Romualdas Ražukas / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Vienu aspektu situacija radikaliai skiriasi – Maskvoje nėra jokio Gorbačiovo ar į jį panašaus, nėra ką palaikyti“, – sakė A. Abišala paklaustas, ar esama paralelių tarp to meto ir šiandieninės situacijos. Tai, kad Vakarų šalys atsargiai elgiasi su Rusijos sukelta krize Ukrainoje, jo manymu, parodo, jog politikai nenori drumsti savo rinkėjų ramybės ir negalvoja, kas atsitiks, jei „Rusijos meška ateis iki Europos“.

Kalbant apie Rusiją, A. Abišala sakė, jog ji atrodo neprognozuojama Vakarams, kurie nori viską racionalizuoti, tačiau iš tiesų Rusija yra absoliučiai prognozuojama valstybė. „Ji visada stengsis daryti ką nors, kad išplėstų savo įtaką, bent jau tam tikrose ribose“, – sakė jis. Rusijos veiksmų strategiją A. Abišala palygino su gatvės chuligano metodu – agresija rodoma tol, kol kas nors pasipriešina. Susidūręs su chuliganu negali pasitraukti į šalį ar tik grasinti, nes dar labiau jį erzini. „Mano supratimu, vienintelis būdas pradėti normalų dialogą su gatvės chuliganu, Putino Rusija, duoti jai į snukį, žinant, kad gausi atgal“, – kalbėjo A. Abišala, kuriam atrodo, jog ir Baltijos kelias gali būti suvoktas kaip smūgis veidą gatvės chuliganui Sovietų Sąjungai.

A. Abišalai pasidalinus įžvalga, jog Vakarai į Ukrainą turėtų siųsti ne humanitarinę pagalbą, o tankus, R. Ražukas tuo suabejojo, sakydamas, jog reikalingi nauji pasipriešinimo būdai, nes skiriasi pats karo pobūdis. Žali žmogeliukai, civilių įtraukimas, karo nepaskelbimas, propaganda – tai neprimena įprasto pozicinio karo. „Mano nuomone, pagrindinis dalykas – agresorius, norintis įsiveržti į Latviją, turėtų suprasti, kad prireiks pernelyg daug kareivių. Kad bus pernelyg daug nacionalinės gvardijos savanorių, kuriuos reikės nuginkluoti. Kad bus per daug kliūčių tradicinėmis tankų priemonėmis kontroliuoti teritoriją“, – kalbėjo buvęs Latvijos liaudies fronto pirmininkas.

Baltijos kelio organizatoriai kalbėjo konferencijoje, skirtoje Baltijos kelio, pirmųjų laisvų rinkimų Lenkijoje ir Berlyno sienos griuvimo 25-mečiui, „Ką daryti su Laisve? Naujosios Europos kūrimasis ir ateities vizijos XXI amžiuje“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"