TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Baltų pėdsakai po Lietuvos krikšto

2016 04 16 6:00
Vytautas Ališauskas: "Surinkti šaltiniai perteikia valstiečių -„tyliųjų“ žmonių, kurie patys nemokėjo rašyti, nepateko į politinių prožektorių šviesą, vertybes, įvairius įsivaizdavimus." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Naujoje knygoje „Baltų religijos ir mitologijos reliktai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (Lietuvių katalikų mokslų akademija, 2016) neverta ieškoti pasakojimų apie ikikrikščionišką senovę, kaip Jono Dlugošo ar Motiejaus Strijkovskio raštuose. Joje surinkti vien originalūs XIV-XVIII a. tekstai, fiksuojantys senojo baltų pasaulėvaizdžio pėdsakus po Lietuvos krikšto.

Knygos sudarytojas Vytautas Ališauskas iš keliolikos tūkstančių archyvinių tekstų puslapių atrinko ir originalo bei lietuvių kalba skaitytojams pateikė jų ištraukas. Beveik visi šaltiniai skelbiami pirmą kartą. Didžiąją jų dalį sudaro misionierių, pirmiausia jėzuitų, dokumentai. Jie keliavo po Lietuvos kaimus, kurių dažnai nepasiekdavo kunigai, skelbė krikščionybę, mokė žmones katekizmo ir kovojo su pagonybės likučiais. Apie misionierių „atrastą“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kaimą, užfiksuotą senąjį baltų pasaulėvaizdį kalbamės su mitologijos tyrinėtoju, kultūros istoriku, Vilniaus universiteto dėstytoju doc. dr. Vytautu Ališausku.

„Tylioji“ LDK visuomenės dalis

– Graikų švietėjas Hesiodas surašė graikų dievus, o ar įmanoma atkurti bendrą baltų religinę ir mitologinę sistemą?

– Bandymai atkurti sisteminę religiją, egzistavusią prieš Lietuvos krikštą, yra leistini, bet iš tikrųjų sunkiai galėtume kalbėti apie vieną religinę sistemą. Jei tokia ir buvo, ji prarasta negrįžtamai. Antai autentiškuose XIV-XVIII a. šaltiniuose net apie Perkūną kalbama nedaug, o su juo susijusio folkloro užrašymai yra XX a., geriausiu atveju – XIX amžiaus. Jie gali atspindėti ir labai archajiškus dalykus, ir literatūrinius įvaizdžius.

Religines baltų sistemas kūrė prūsų religiją tyrinėję rašytojai. Pavyzdžiui, M. Strijkovskis leido suprasti, kad jo žemaičių mitologijos paveikslas – fiktyvi sistema, į kurią įtraukti ir prūsų dievai, ir tie, kurių kulto pėdsakų tais laikais nebuvo aptikta. J. Dlugošas bendrą senovės lietuvių religijos vaizdą sukūrė iš nuogirdų, fragmentų. Neturėdami tikros lietuviškos mitologijos pakliūvame į šių autorių rekonstrukcijų pinkles. Jų darbas svarbus ir įdomus, bet atėjo laikas pažvelgti į patikimus šaltinius apie ano meto gyvenimą. Daryti tai, ką darė Hesiodas, šiandien per daug rizikinga.

– Knygos įvade teigiama, kad iš surinktų šaltinių galima daugiau sužinoti apie „tyliosios“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės dalies – valstiečių – tikrovės supratimą.

– Misionierių kovą su pagonybės likučiais dabar kartais suprantame kaip pasikėsinimą į autentišką žmonių gyvenimą. Bet reikia neužmiršti, kad ankstyvaisiais moderniaisiais laikais tiek dvasininkai, tiek elitas ėmė valstiečius suvokti kaip religinius subjektus, turinčius asmeninį santykį su Dievu. Pasak kai kurių istorikų, šios misijos „atrado“ kaimą. Iki tol tai buvo anoniminė, nematoma vieta, o valstiečiai – tik darbo jėga.

Surinkti šaltiniai perteikia „tyliųjų“ žmonių, kurie nemokėjo rašyti, nepateko į politinių prožektorių šviesą, vertybes, įvairius įsivaizdavimus. Kad ir kokios buvo tekstų autorių intencijos, jiems pavyko išsaugoti liaudies balsą, gyvenimą, matymą.

Mitologinės būtybės ir apeigos

– Pirmas į knygą patekęs šaltinis yra 1388 metų, vienas paskutinių – 1797-ųjų. Kokie baltų pasaulėvaizdžio reliktų skirtumai matyti tuo laikotarpiu?

– Iki XVI a. vidurio žmonių gyvenimo vaizdas labai blankus. Lietuvos bajorai nevertino išsilavinimo, dvasininko darbo nelaikė prestižiniu, todėl kunigai būdavo rekrūtuojami iš Palenkės arba Lenkijos vyskupijų. Dažniausiai atvažiuodavo ne patys geriausi dvasininkai, be to, nemokantys lietuviškai, abejingi valstiečių gyvenimui. Tik atvykus jėzuitams, atsiradus lietuviškai kalbančiai dvasininkijai, taip pat pradėjus Valakų reformą, kuri turėjo sutvarkyti ne tik ekonomiką, bet ir kaimo gyvenimą, pagausėjo užrašymų apie valstiečių sielovadą. Pasakojama apie dievybes, gyvulių aukojimus, juos lydinčias bendruomenių puotas.

Vėlyvuosiuose, XVIII a., dokumentuose – jau ne jėzuitų, o pranciškonų kilmės – iškyla kasdienybė. Dievybių kultai, mitologiniai vardai jau nebeminimi, pereinama prie paprastų dalykų, prietarų. Pavyzdžiui, ką daryti, kai nuklysta gyvulys, kur sodinti jaunąją važiuojant į bažnyčią, ir t. t. Panašūs prietarai išliko iki pat mūsų dienų, nors ir nebeturi apeiginės vertės. Iki XVIII a. pabaigos minimos tik kelios mitologinės būtybės – aitvarai, vaiduokliai-lemūrai.

Stabiliausia apeiga – „stalų kėlimas“ – vaišės mirusiųjų vėlėms maitinti. Ankstyvuoju laikotarpiu šios sudėtingos apeigos vykdavo kelis kartus per metus. Nereikia manyti, jog tai buvo didelis malonumas. Žmonės vėles pavaišindavo, o paskui rūpestingai išvarydavo lauk, net visas trobos kertes iššluodavo, kad tik kokia neliktų ir nekenktų. Jos būdavo išprašomos ir itin nemaloniais žodžiais. Jei šitaip atsisveikintume su svečiais, kitą kartą jie pas mus nebeateitų. Baltarusiškose žemėse ilgai išsilaikė vėlių maitinimas ant kapų.

– Aitvaras – gėrybes nešanti būtybė?

– Šio keisto padaro realumu visi, įskaitant ir jėzuitus, anuo metu labai tikėjo. Apie kitas dievybes teigiama, jog tai tik tušti vardai, o apie aitvarą kalbama kaip apie realią būtybę, su kuria reikia kovoti pašventinimais, kryžiais, šventųjų paveikslėliais. Naujuose šaltiniuose iškyla ir iki šiol kvestionuotos aitvaro sąsajos su inkubu – demonu, lytiškai tenkinančiu moteris. Ūkių šeimininkams aitvaras nešdavo javų ar kitų pavogtų gėrybių, o su šeimininkėmis susitikinėdavo kaip su moterimis. Tiesa, ne visada aišku, apie ką šaltiniuose kalbama, nes inkubu kartais vadinama ir naktinė dvasia, dusinanti žmogų. Vis dėlto bent keli nauji šaltiniai rodo, kad aitvaras yra inkubas.

Spėjikai, burtininkai ir kiti

– Kokius labiausiai paplitusius reiškinius misionieriai užrašė?

– Pavyzdžiui, prietarų, palyginti su kitomis moralinėmis problemomis ar deviaciniu elgesiu, minima nedaug. Tačiau gali būti, kad žmonės kunigams jų neišpažindavo, nes nemanė, jog tai svarbu. Kartais įsivaizduojame, kad tais laikais masinis reiškinys buvo burtininkavimas, bet kai turi prieš akis ištisus archyvinius fondus, aiškiai matai, jog tai nebuvo dažnas dalykas. Tiesa, spėjikų, padedančių rasti pamestus daiktus, nuklydusius gyvulius, pasitaikydavo neretai. Anuo metu ypač plačiai paplitęs buvo vaidenimasis. Tose vietose misionieriai rengdavo egzorcizmus, o piktąsias mirusiųjų dvasias vadindavo romėniškai – lemūrais. Regis, egzorcizmai būdavo veiksmingi, nes žmonės dažnai dėl jų kreipdavosi.

– O raganavimas ir raganų medžioklė?

– Raganavimas, ypač ankstyvuoju laikotarpiu, buvo rimtas kasdienio gyvenimo dėmuo. Daugybė žmonių to bijojo. Kai kurios raganavimo apeigos žinomos iki šiol. Nijolė Laurinkienė knygoje „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“ pasakoja apie būdą, kaip užkerėti lauke augančius javus, kad jie susisuktų į gniūžtes. Tai, ką matome ir šiandien, šaltiniuose minima labai anksti. Kai kurių dalykų stabilumas stebina.

Užkalbėjimų būta tiek blogųjų, tiek gerųjų – nuo gyvačių, ligų. Lietuvos kaimai dažniausiai neturėdavo net felčerio, tad vieninteliai žmonės, galėdavę suteikti kokią nors pagalbą užklupus ligai, buvo burtininkai. Jie gydė užkalbėtomis žolėmis.

Raganų medžiokle užsiėmė ne jėzuitai. Iš šaltinių matyti, kad labai anksti Bažnyčia pradėjo protestuoti prieš bajorijos, o kartais ir pačių valstiečių griežtas bausmes sugautoms raganoms. Kai kurie jų teisėjai, kaip minima Bažnyčios dokumentuose, net nemokėjo skaityti. Pavyzdžiui, rašoma apie vieną moteriškę, kuri buvo labai bjauraus būdo, tad neapsikentusi kaimo bendruomenė apšaukė ją ragana.

– Per knygos pristatymą kalbėta apie ginčą dėl žalčių, kuriuos, kaip dažnai įsivaizduojame, senovės lietuviai augindavo už krosnies.

– Žaltys įvardijamas gana vėlai, o ankstyvuosiuose šaltiniuose aptinkamos būtybės gyvoitos veikiausiai nėra žalčiai. Senieji keliautojai kartais mini juodus gyvūnus su kojomis ir kailiuku. Įdomu tai, jog XIX a. folklore aiškiai sakoma, kad žalčiai senovėje buvo kitokie – šiek tiek panašūs į katinus, mielai mintantys pienu. Sunku įsivaizduoti žaltį, gyvenantį troboje ir dar lakantį pieną. Autentiškas folkloras sutampa su keliautojų pasakojimais – atrodo, lietuviai augino kokius nors kiauninius gyvūnus. Etnologiniuose XIX a. užrašymuose minima vieta prie krosnies, kur gyvendavo šeškai. Neaišku, ar tai buvo tikri šeškai, galbūt – žebenkštys arba šermuonėliai.

– Ar galima matyti geografinių skirtumų? Nors didžioji dalis šaltinių – iš Lietuvos, jų arealas apima ir gudiškas, ukrainiškas teritorijas, dalį dabartinės Latvijos (Latgala, Livonija, Kuršas).

– Medžių garbinimas Latvijos teritorijoje išliko iki to laiko, kai Lietuvoje jau buvo beveik neminimas. Manau, tas skirtumas susijęs su Latvijoje vykusiomis tikybinėmis kovomis. Protestantizmą, atėjusį kaip elito religiją, valstiečiai sunkiai perėmė, tačiau jau buvo atkirsti nuo katalikiškosios tradicijos, ir tai leido atgyti ikikrikščioniškiems reliktams.

Krikščionys prieš pagonybę

– Įdomu tai, kad įsivyravusi krikščionybė neištrynė visų senojo pasaulėvaizdžio apraiškų: kai kurias pagoniškas tradicijas pakeitė, kai kurioms suteikė naują prasmę. Kokie ryškiausi to pavyzdžiai?

– Misionierių kova buvo dvejopa: vienur – įtikinėjimu, aiškinimu per pamokslus, išpažintis, o ten, kur netrūko vietinio pono prielankumo, – ryžtingais veiksmais. Vienuoliai paimdavo ir sunaikindavo kulto objektus, dažniausiai tai, kas vadinama pagirniais arba dugnais. Kai kurie mano, jog tai buvo gyvatės ar kiti šliužai, laikyti namie, po girnomis, tačiau iki galo nėra aišku. Vienuoliai taip pat kirsdavo, degindavo garbinamus medžius, imdavosi kitų drastiškų priemonių, demonstruodami, kad tie augalai nėra antgamtinės galios šaltinis.

Vietoj užkalbėtų žolelių jie duodavo žmonėms šventintų žolių, laimindavo pasėlius. Latvijoje jėzuitai bent keletą kartų šventino Baltijos jūrą, nes to reikalavo žvejai. Paskui jie labai džiaugdavosi pagerėjusia žvejyba ir apdovanodavo jėzuitus dalimi laimikio. Žmonės kaip vaistų gaudavo įvairių sakramentalijų, pavyzdžiui, švęsto vandens, šv. Joanos grūdelių – laimintų sėklų.

– Ar dabartiniai būrimai, ateities spėjimai, sapnų aiškinimai turi ką nors bendra su baltiškuoju pasaulėvaizdžiu?

– Tai knyginė kultūra, išmokta iš vadovėlių, interneto ar apskritai susigalvota. Ji nedaug turi ką bendra su senosiomis tradicijomis. Taro kortos, kristalai gali būti apipinami prasimanymais apie žilą baltišką senovę, bet tai jau kitas pasaulis. Jis niekaip nesusijęs su valstiečiais, kurie sunkiai gyveno su savo vištomis, kiaulėmis, ir ieškojo, kaip kasdienybę prasmingai išreikšti tiek archajinėmis kategorijomis, tiek nauja krikščioniška patirtimi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"