TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Barboros Žagarietės paslaptis

2006 12 23 0:00

Pažįstamas Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos penktakursis klierikas Marius Dyglys neseniai pasigyrė: "Magistro darbą rašysiu apie Barborą Žagarietę! Kalbėdamas su krašto žmonėmis apie ją, pajutau Dievo buvimą šalia jų, dėl įvairių aplinkybių tapusių nesuprastais ir atstumtais".

Panorau daugiau sužinoti apie merginą, kuri kada nors gali tapti Lietuvos šventąja. Jos beatifikacijos byla jau pradėta. Kol kas turime vienintelį šventąjį - karalaitį Kazimierą. Palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos byla dėl nesuprantamų priežasčių labai užsitęsė. Mūsų kaimynai lenkai turi daug daugiau šventųjų ir palaimintųjų, jie gali pasirinkti, į ką kreiptis užtarimo.

Prieš keturis amžius

Gelbėdamasi nuo prievartautojų mergina iššoko pro langą - susižalojo, žuvo... Tokių pranešimų pastarųjų metų kriminalinėse suvestinėse būta ne vieno, jokia sensacija jie nebekvepia. Truputį keista skaityti, kai tai įvykę prieš 400 metų. Barbora Žagarietė seniai galėjo tapti labai sava šiuolaikinėms merginoms, jei Bažnyčia ne taip atsargiai rinktų žodžius pasakodama jos istoriją, atviriau ir nuoširdžiau kalbėtų. Dabar tyrėjai pastebi, kad Barboros šventumu ypač tiki pagyvenę žmonės.

Kas buvo toji mergelė, kurios negendantis kūnas ne vieną šimtmetį buvo garbinamas? Tiesa, dabar stikliniame karstelyje senojoje Žagarės bažnyčioje guli tik baltos įkapės, nes 1963-iaisiais Barborytė dingo. Ji dažnai taip vadinama - Barboryte. Gal norint atskirti nuo kitos žymios Barboros - Radvilaitės? Svarbu nepainioti su dar viena bendravarde, šventąja Barbora (jokio ryšio su mūsiške!), per kurios atlaidus gruodžio 4-ąją Žagarėje būdavo rengiamos didelės iškilmės.

Barbora Umiastauskaitė buvo stambių Žagarės dvarininkų dukra. Gimė 1628 metais. Jos mama anksti mirė, vienturtę mažą dukrelę palikusi piktos pamotės globai. Barbora nuo mažumės buvo labai religinga, iki bažnyčios pusę kilometro dažnai eidavo keliais. Melsdavosi iki užsimiršimo. Pamotė, kilminga bajoraitė, nekentė jautrios ir pamaldžios Barboros, užtardavusios baudžiauninkus, negailėjusios duonos kąsnio elgetoms.

Barbora buvo vos dvidešimties, kai gelbėdamasi nuo tėvo priekabių iššoko pro antro aukšto langą ir žuvo. Tąkart tas įvykis plačiai nenuskambėjo, magnato Tadeušo Umiastausko visi bijojo, tačiau tyliosios kankinės vardas nebuvo pamirštas. Barbora - didvyriško skaistybės gynimo pavyzdys. Ir tėvas, matyt, ėmė gailėtis, nes pastatė dukters garbei mūrinę bažnyčią. Greitai buvo pastebėta, kad rūsyje laikomi jos palaikai negenda, imta kalbėti apie merginos šventumą. Žemaičiai ir latviai būriais rinkdavosi prie jos karsto melstis.

Ligonių globėja

XIX amžiuje Žemaitijos kunigai kruopščiai registravo visus pranešimus apie stebuklingus pagijimus, kurie buvo siejami su Barboros Žagarietės vardu. Žmonės meldėsi jai, prašė sveikatos - ir gaudavo. Tad ligonių globėja imta vadinti liaudies šventąja - tokiam titului Vatikano palaiminimo nereikia. Išlikusioje senoje "Stebuklų knygoje" daugiausia minimos išgydytos kojų ligos (pritraukta koja, sutinimas ir skausmas, žaizdos kojose, skausmas klubo sąnaryje, kaulų iškrypimas ir kt.), akių negalavimai (išdegusios akys, aklumas, aptemimas), psichikos problemos (nuomario silpnaprotystė, proto pamišimas, drebulys dėl išgąsčio).

Praėjusią vasarą surengtoje ekspedicijoje po Žagarės apylinkes buvo ieškoma naujų faktų, kaip Barbora padeda jos pagalbos prašantiems žmonėms. Viena moteris prisiminė, kad įžadai Barborai išgelbėjo ją pokario metais: "Persekiotojai jau buvo beužtinką, bet tuo pat metu pastebėjo kažką skubantį per Švėtės ledą, apsigrįžo ir pasitraukė". Per trumpą mokslinę ekspediciją pavyko įsitikinti, kad tebėra gyva tarpukario tradicija, kai moksleiviai prašydavo Barboros sėkmės moksluose. Šiandien vaikai keliais aplink Barboros karstą neina, tačiau štai šešiolikmetė moksleivė patvirtino nuolat besimeldžianti Barborai Žagarietei, todėl nesijaudindama rašo kontrolinius darbus ir gauna tik gerus pažymius.

Buvo užrašyti ir nauji pagijimų faktai. Bronchinė astma, žaizdos ant kūno... 90-metė senolė prisiminė, kad ją mažą, buvusią silpnos sveikatos, mama dažnai veždavo "prie Barboros", štai ir nugyveno ilgiau už kitus. 1928 metais gimęs vyriškis teigė, kad prieš ketverius metus medikai jau norėjo amputuoti per eismo įvykį sužalotą koją. Juodu su žmona nepaliaudami prašė Barboros Žagarietės padėti. Negyjančios žaizdos užsitraukė.

Šventoji ir velnias

Poetas Jonas Juškaitis 1973-iųjų pavasarį ėjo su žmona Vytauto gatve Žvėryne. Kitoje pusėje pamatė "mažais žingsniukais skubantį augalotą vyriškį mėlynu paltu dvigubomis siūlėmis, juosvomis kelnėmis, aukštokų kulnų bateliais, baltais aukštyn sušukuotais plaukais ir juodais ūsais panosėje".

"Žiūrėk, eina velnias!" - sušuko poetas žmonai. "Iš jo galvos į viršų man pasirodė du tiesūs juodi ragai, iš batelių - skeltos didelės kanopos, užpakalyje - užlaužta uodega, panaši į karvės", - po daugelio metų stebėjosi poetas. Velnią jam priminė profesorius Juozas Markulis, kurį tąkart užklausta vietinė kioskininkė pavadino "garsiu daktaru", šiandien jau kitaip apibūdinamas - pokario partizanų išdavikas, provokatorius. Na, tikrai velnias! Markulis daug metų profesoriavo Vilniaus universiteto Patologijos ir teismo medicinos katedroje. Kodėl jį prisiminėme? Keturtomėje Tarybų Lietuvos enciklopedijoje apie Markulį rašoma: "Ištyrė Vilniaus Dominikonų bažnyčios požemių mumifikuotus lavonus, tyrė Kristijono Donelaičio, Barboros Radvilaitės, Žagarės Barborytės palaikus."

Viena iš versijų, kur prapuolė Žagarės mergelės palaikai, ir yra ta, kad jie pateko universiteto patologams anatomams ir galbūt iki šiol tebeguli jų kabinetų užkaboriuose. Dar spėjama, kad saugumo darbuotojai juos iškart sudegino arba... slapčia užkasė pačioje Žagarėje (jau diskutuojama ir dėl konkrečios žmonių parodytos vietos, bet bijoma ją atskleisti, kad fanatikai neimtų kasinėti).

Su klausimais apie Barboros Žagarietės palaikus kreipiausi į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorių hab. dr. Gintautą Česnį.

- Ar gali būti, kad visų ieškomi kauleliai yra jūsų katedroje?

- Teorinė galimybė yra, nes profesorius Markulis iš tikrųjų pas mus dirbo. Tačiau skeletų į universitetą niekada neveždavo. Studentams mokyti buvo naudojami palaikai žmonių, kurie neturėjo artimųjų, galinčių juos palaidoti.

- Jums teko turėti reikalų su kitais šventais palaikais. Kokiomis aplinkybėmis tai vyko?

- Dalyvavau perkeliant iš vienos kriptos į kitą palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio palaikus. Rašėme protokolą: ką radome atidarę karstą, kaip gulėjo palaikai, kokių daiktų ten buvo. Radome griaučius ir bažnytinių drabužių liekanas. Drabužiai buvo tik uždėti ant griaučių, kai palaikus iš Kauno po potvynio (dėl to buvo labai apgedę) perkėlė į Marijampolę. Iš naujo perlaidojant palaimintojo palaikai buvo uždengti naujais drabužiais. Bet tai nebuvo mumija, tik griaučiai. Varnių katedroje mačiau mumifikuotus vyskupo Giedraičio palaikus. Kūnas gali virsti mumija tam tikromis sąlygomis, kai saugomas uždaroje patalpoje, esant pastoviai temperatūrai ir drėgmei. Pro karsto langelį galima pažiūrėti į vyskupo mumiją. Esama legendos, kad šventasis Kazimieras buvo rastas visiškai nepasikeitęs. Nesuprantu tokio teiginio. Galėjo būti mumija arba kaulai - kito varianto nėra. Kai šventojo Kazimiero karstą perkėlė iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios į Arkikatedrą, būta idėjos patikrinti palaikų būklę, paskutinįkart jie apžiūrėti ir aprašyti prieš karą. Tačiau to sumanymo atsisakyta, nutarta nebedrumsti šventojo ramybės.

- Medžiagą apie Markulį enciklopedijai pateikė Patologijos katedros vedėjas docentas Rimgaudas Kazakevičius. Gal jis galėtų paaiškinti, kur gavo informacijos apie atliktą tyrimą?

- Įdomu tai, kad Kazakevičius į enciklopediją nieko nerašė! Matyt, straipsnelį apie save parašė pats Markulis ir... nurodė kolegą kaip autorių. Tačiau tikra tai, kad profesorius Markulis matė Žagarietės palaikus. Kaip jie atrodė ir kur dabar yra - turbūt niekada nesužinosime. Gal Markulis pats juos kur nors užkasė, kad daugiau nebegalėtų būti garbinimo objektu. Kartą jau mėginome universitete ieškoti Žagarietės pėdsakų. Jei jos kauleliai pas mus buvo tiriami, turėjo likti kokių nors protokolų. Tokios procedūros būtinai raštu fiksuojamos. Docentas Kazakevičius išrausė visus turimus muziejaus dokumentus, Markulio rankraščius - niekur nė žodelio. Dar kreipiausi į Teismo medicininės ekspertizės biurą, prašiau jų archyvus patikrinti - irgi jokio pėdsako.

- Gal profesorius ataskaitą įteikė savo draugams saugumiečiams, kurių nurodymu turbūt ir tyrinėjo - ieškojo Barborytės šventumo įrodymų? O kaulelius su kitais sumaišė?

- Taip, ataskaita galėjo ten nukeliauti. O kauleliai, jei ir buvo, seniai sudeginti. Kas likdavo po tyrimų, viską degindavome mūsų krematoriume rūsyje. Net jei tie palaikai buvo pas mus pakliuvę, jų jau nebėra. Ar tai buvo mumifikuoti palaikai, ar tik kauleliai, nežinau. Greičiausiai tik kaulai. Laikymo sąlygoms pasikeitus mumijos greitai sugenda. Arkikatedros rūsyje visų vyskupų radome tik skeletus - Protasevičiaus, Masalskio, jokių minkštų audinių nelikę.

- Ką manote apie palaikų garbinimą? Man tai kartais primena prietarą, kad pakaruoklio virvės gabalėlis kišenėje gali atnešti sėkmę!

- Negalėčiau nieko kategoriškai teigti. Jei tai žmonėms svarbu, rūpi, padeda, jie gali ir šventųjų palaikus laikyti savo maldos, kontempliacijos objektu.

Ji apsigins

Klierikas Marius Dyglys tiki: "Barborytė atsiras, negali būti, kad prapultų. Ji tokia stipri, pati sugebės apsiginti nuo skriaudikų, net jei jie ir bandytų ką nors padaryti". Barboros Žagarietės palaikai ne kartą buvo niekinami. Švedams įsiveržus į mūsų kraštą, degė bažnyčia, tačiau požemyje buvęs merginos kūnas tik truputį apdegė. 1940-aisiais į Lietuvą įsibrovus rusams, jos galva buvo nutraukta ir numesta į daržą, dešinė koja nulaužta, o stuomuo pakabintas medyje. Žmonės surinko kaulelius ir vėl paguldė į karstelį. Veidą teko pridengti, nes lūpos buvo negražiai sudarkytos.

1963 metais KGB uždarė senąją Žagarės bažnyčią, o kūną išvežė nežinoma kryptimi. Jau žinome: ir velnias ją lietė...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"