TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Bedantė parlamentinė kontrolė

2016 01 04 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Seimo komitetai, pagal kuravimo sritis vykdantys valstybės institucijų parlamentinę kontrolę, ataskaitose skaičiuoja dešimtis iniciatyvų, skirtų prižiūrėti, kaip įgyvendinami priimami teisės aktai. Nepriklausomybės akto signataras teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas įsitikinęs, kad parlamentinė kontrolė Lietuvoje yra tarsi paveikslas, tapomas baltais dažais baltoje drobėje: apie ją kalbama, bet realiai darbas nevykdomas.

Penkiolikoje šiuo metu Seime veikiančių parlamentinių komitetų dirbantys politikai ne tik leidžia įstatymus, bet ir vykdo jų įgyvendinimo kontrolę: svarsto Vyriausybės bei kitų institucijų ataskaitas Seimui, teikia išvadas teisės aktų projektams, paklausimus įvairioms valstybės institucijoms, sudaro specialiąsias tyrimo komisijas, siekdami išsiaiškinti, ar Lietuvoje laikomasi priimtų įstatymų. Dar prieš dešimtmetį, konstatuodami, kad parlamentinė kontrolė yra nepaneigiama konstitucinė vertybė, tuometiniai Seimo nariai bandė ieškoti būdų, kaip šį procesą Lietuvoje paversti veiksmingu mechanizmu, tačiau paieškos procesas užtruko.

„Nemanau, kad lietuviškasis parlamentinės kontrolės mechanizmas šiuo metu yra stiprus instrumentas. Trūksta institucinių gebėjimų, teisinių priemonių – taip pat nedaug, jos epizodiškos, dažniausiai apsiribojama Vyriausybės valanda, įvairiais paklausimais, bet sisteminio požiūrio pasigendama“, – „Lietuvos žinioms“ sakė advokatų kontoros „Bajorienė, Čelkis, Kalinauskas ir partneriai“ advokatas teisės mokslų daktaras Gintaras Kalinauskas.

Dar 2010 metais apsigynęs disertaciją tema „Vykdomosios valdžios (Vyriausybės) parlamentinės kontrolės institutas: samprata, modeliai, įgyvendinimo problemos“ teisininkas teigė, kad situacija parlamentinės kontrolės srityje mažai pakito iki šiol. „Šioje srityje turėtų įvykti lūžis, atsirasti sisteminis suvokimas, kad pagrindinė Seimo veikla yra net ne įstatymų leidyba, bet būtent parlamentinė kontrolė. Visuomenę iš tiesų labiau jaudina kasdienės problemos, o ne politikų teisėkūros veikla, nes nuo vieno ar kito įstatymo pakeitimo nedaug kas keičiasi“, – įsitikinęs jis.

Trūksta instrumentų

L. N. Rasimo manymu, parlamentinę kontrolę reikėtų traktuoti kaip galimybę kiekvienam Seimo nariui žinoti viską, kas vyksta valstybėje, žinoma, nustačius atitinkamus kontrolės mechanizmus. „Pagaliau pagal mūsų Konstituciją tik Seimas leidžia įstatymus, taigi, parlamentinė kontrolė suprantama ir kaip įstatymų leidimas, taip pat ir Konstitucijos pakeitimai. Per tai Seimo nariai gali kontroliuoti ir kitas valdžias – teismus ir Vyriausybę su prezidentu. Taip atskiriamas politinio žaidimo organizatorius nuo žaidėjų, privalomai žaidžiančių pagal organizatoriaus nustatytas taisykles“, – aiškino jis.

Pasak G. Kalinausko, parlamentinė kontrolė vykdoma dviem aspektais: parlamentarai tikrina, kaip vykdomi įstatymai, kokios problemos kyla, užklausdami ministerijų, kitų žinybų, atsakingų pareigūnų ir panašiai; be to, kontrolės metu vykdomi ir parlamentiniai tyrimai, atsižvelgiant į didelius nesklandumus, piktnaudžiavimus valstybėje.

„Parlamentinės kontrolės objektai pirmiausiai yra Vyriausybė, ministerijos, ministrai. Be abejo, Konstitucija nedraudžia tikrinti ir kitų valstybės institucijų veiklos. Parlamentinė kontrolė daugiau susijusi su įstatymų leidyba ar tam tikromis problemomis – piktnaudžiavimais, lėšų švaistymu, kitais sisteminiais dalykais“, – teigė teisininkas.

Jis apgailestavo, jog iki šiol Lietuvoje nedaugelis suvokia, kas apskritai yra parlamentinė kontrolė, o Seimui vis dar trūksta instrumentų jai įgyvendinti, arba jie menkai išplėtoti.

G. Kalinauskas priminė situaciją, kai Seimas, kaip kontroliuojanti institucija, prieš dvejus metus nepritarė Generalinės prokuratūros ataskaitai. „Regis, nustačius trūkumus, jie turėtų būti taisomi arba reikalaujama tos institucijos vadovo atleidimo, bet Lietuvoje dar neseniai nebuvo sukurto mechanizmo, kaip tai padaryti. Taigi, Seimas tada ataskaitai nepritarė, bet generalinis prokuroras liko eiti pareigas. Prisimenu ir kitų pavyzdžių, kaip įvairių institucijų, kurios yra atskaitingos Seimui, vadovų ataskaitoms nebuvo pritarta, bet jie vis tiek dirbo toliau. Tokiu atveju Seimo kontrolė tampa butaforinė, o vykdoma funkcija – nelabai suprantama“, – aiškino pašnekovas.

Politikai ginasi

Tai, kad parlamentinės kontrolės problema egzistuoja, tvirtino ir Seimo pirmasis vicepirmininkas „darbietis“ Vydas Gedvilas. „Mes gilinamės į įstatymų leidybą, į teisės aktų kokybę, bet kontrolė, kaip priimti sprendimai įgyvendinami, išlieka nepakankama. Gal Lietuvoje dar nėra gilių kontrolės tradicijų, o gal ir patys Seimo nariai koncentruojasi į kitus klausimus, kurie geriau matomi viešumoje, atneša daugiau žinomumo“, – samprotavo jis.

Seimo pirmojo vicepirmininko teigimu, nors parlamentiniai komitetai ir svarsto įvairias su institucijomis ir įstatymų įgyvendinimu susijusias problemas, teikia pavedimus, šis procesas neretai taip ir lieka iki galo neįgyvendintas. „Esu susidūręs su atveju, priimant ilgalaikę Sporto strategiją. Buvo įpareigojimas parengti ją lydintį priemonių planą, bet tas darbas taip iki galo ir nebuvo atliktas, todėl strategija nėra įgyvendinama pilna apimti. Tokių pavyzdžių daug: Seimas priima daug įvairių nutarimų, įpareigoja atsakingas institucijas atlikti vienokius ar kitokius darbus, pradžioje, kol problema labai ryši, procesas juda, bet iki galo jo įgyvendinimas nebūna sukontroliuojamas“, – aiškino V. Gedvilas.

Vieno iš plačiausią jam patikėtos srities parlamentinę kontrolę vykdančio Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas socialdemokratas Julius Sabatauskas „Lietuvos žinioms“ teigė, kad atlikti šią prievolę pavyksta keičiant kontroliuojamų institucijų požiūrį. „Reikia pripažinti, kad anksčiau, jei kalbame, tarkime, apie teisėsaugos institucijas, vyravo nuostata, kad kontrolę vykdantys politikai tarsi trukdo dirbti. Dabar požiūris keičiasi ir reakcija kuo toliau, tuo darosi geresnė, nes institucijos supranta, jog nori-nenori, bet informaciją Seimui teikti reikia“, – samprotavo jis.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys konservatorius Arvydas Anušauskas aiškino, kad parlamentinės kontrolės rezultatai yra akivaizdūs, o institucijos yra priverstos į politikų paklausimus atsižvelgti. „Institucijos į parlamento siūlymus, žinoma, atsižvelgia, kitaip politiniuose sprendimuose dėl tų institucijų atsirastų niuansai, kurių jie nenorėtų. Tarkime, jei institucija neatsižvelgia į parlamentinės kontrolės išvadas, tai gali atsiliepti jos biudžetui – yra priemonių, kurios verčia institucijas reaguoti“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Įžvelgia nenorą keistis

L. N. Rasimas savo ruožtu teigė esąs įsitikinęs, kad parlamentinė kontrolė Lietuvoje praktiškai nevykdoma, ir taip yra dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, signataro manymu, taip susiklostė todėl, kad politikai Konstitucijoje numatytą Vyriausybės formavimo principą pakeitė sprendimais, grįstais „politinių tarybų“ susitarimais. „Kai politikai susirinkę sutaria, kad konkrečia ministeriją, kuriai numatomos konkrečios europinės paramos lėšos, valdys viena ar kita partija, taip sukuriama galimybė valdančiosioms partijoms pasipinigauti, o tai yra korupcija. Kaip tie patys politikai gali vykdyti parlamentinę institucijų kontrolę, kai net Vyriausybės sudarymo būdas paverstas korupcijos „skėčiu“?“, – stebėjosi jis.

Be to, signataro teigimu, parlamentinė kontrolė turėtų lemti konkrečius rezultatus: tai yra, esant reikalui, teisėsaugos institucijoms turėtų būti pavedama pradėti rimtesnį ikiteisminį tyrimą. „Dabar nei iš šio, nei iš to virš visų institucijų iškyla Generalinė prokuratūra – tik prokurorai kažkodėl gali pradėti ikiteisminį persekiojimą. Tokia sistema yra antrasis korupcijos „stogas“: net tuo atveju, jei Seimas nurodo pradėti tyrimą, jie patys priima sprendimą, daryti tai ar ne. Apskųsti tokių sprendimų neįmanoma“, – piktinosi L. N. Rasimas.

Advokato G. Kalinausko manymu, Lietuvos problema ta, kad mūsų Seimo statute nėra numatyta, kaip įgyvendinami parlamentinių komitetų sprendimai parlamentinės kontrolės atveju. „Yra numatyta, kad „komitetas vykdo parlamentinę kontrolę“, bet kokia vykdymo eiga, kokie rezultatai – mažai fiksuojama. Seime iš tiesų trūksta nuostatų apie parlamentinės kontrolės funkcijos realizavimą, nors demokratijos gyvavimas įrodė, kad ne per įstatymų leidybą, bet per parlamentinę kontrolę Seimas užsitikrina savo statusą įgyvendinant valdžių padalijimo principą“, – aiškino jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"