TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Blogam šokėjui ir lubos trukdo

Eropos Parlamento narė dr. Laima ANDRIKIENĖ

Šiandien Seimas svarstys ir turės apsispręsti dėl Lietuvos pozicijos per derybas su Europos Komisija (EK) dėl Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos panaudojimo strategijos ir veiksmų programų ją įgyvendinti. Seime bus apibendrintas Lietuvos 2004-2006 metų patyrimas naudojantis ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšomis.

Lapkričio 16-oji - labai svarbi diena. Nelyginu jos su valstybei reikšmingomis datomis, tačiau sprendimas, kurį priims Seimas, itin svarbus Lietuvos ateičiai. Ar pakaks parlamentui politinės valios objektyviai įvertinti pirmųjų kelerių metų Lietuvos patyrimą panaudojant ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšas, mūsų pačių nustatytų prioritetų pagrįstumą, ES lėšų administravimo Lietuvoje sistemos efektyvumą, įvardyti trūkumus, ir svarbiausia - ryžtis juos taisyti, rengiantis naujajam finansiniam laikotarpiui, kuris prasideda tuoj pat, vos po pusantro mėnesio.

2007-2013 metams Lietuvai skirta 10,6 milijardo eurų. Labai norėtųsi, kad šios lėšos būtų efektyviai panaudotos.

Iš pirmo žvilgsnio - viskas gerai

Analizuojant ir vertinant, kaip Lietuva naudojasi ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšomis, viskas atrodo neblogai: Vyriausybė raportuoja, kad iki šių metų rugsėjo 30 d. pasirašyta sutarčių 83 procentams ES struktūrinių ir Sanglaudos fondo lėšų (iš viso trejiems metams ES iš šių fondų buvo numačiusi Lietuvai 1,5 milijardo eurų). Sistema veikia: visi, kas nori, gali teikti projektus, jų kiekvienoje savivaldybėje rengiama šimtais. Poreikis gauti ES paramą - didžiulis, konkurencija taip pat didelė, o kai dar TV parodo, laikraščiai parašo, kad tą paramą jau ir ranka paliesti galima, piliečiai, ypač nesusidūrę su projektų rengimu, gali visai apsalti. Atrodo, kad ES pinigai Lietuvoje byrėte byra.

Be to, dar esame guodžiami, kad ko nespėsime panaudoti iki šių metų pabaigos, galiojant (n+2) taisyklei, galėsime panaudoti iki 2008 metų, taigi laiko turime pakankamai.

Kaip yra iš tikrųjų?

Iš arčiau pažvelgus, vertinant Lietuvos 2004-2006 m. patyrimą, vaizdas neatrodo toks geras.

Lietuva atrodo labai vidutiniškai palyginti su kitomis ES naujokėmis, kurios naudojasi tų pačių fondų parama. Europos Komisijos 2006 09 13 duomenimis, kurie yra gerai žinomi Europos Parlamente, jo Biudžeto komitete, Lietuva iki rugsėjo 13 dienos sugebėjo panaudoti vos 25,6 proc. ES struktūrinių ir Sanglaudos fondo lėšų, skirtų Lietuvai 2004-2006 metams (Finansų ministerijos duomenimis, iki rugsėjo 30 d. - jau 26 proc.). Vertinant ne pagal pasirašytas sutartis, o pagal atliktus mokėjimus, t. y. apmokėtas sąskaitas, jau panaudotus ES fondų pinigus, 2006 09 13 duomenimis, Lietuvą lenkia Slovėnija (34,1 proc.), Vengrija (32,6 proc.), Estija (29,4 proc.), Slovakija, Malta; Lietuva pagal šį rodiklį yra žemiau ES vidurkio.

Pažymėsiu, kad šis rodiklis daug geriau atspindi realią padėtį nei Lietuvos valdžios mėgstamas ir dažnai kartojamas skaičius apie įsipareigojimus, pasirašytas sutartis (minėti 83 proc.), nes pastarasis nereiškia jokių garantijų, kad pasirašyti projektai bus įgyvendinti, ES lėšos bus panaudotos pagal paskirtį, ir mokėjimai bus atlikti.

Iškalbingas šių metų Ispanijos pavyzdys. ES biudžete liks nepanaudoti 2 milijardai eurų, numatytų Ispanijai iš ES struktūrinių fondų, nes auditoriai, vertindami vykdomus projektus, įžvelgė korupcijos elementų, taigi pinigai pagal pateiktas sąskaitas nebus mokami.

Vadinasi, sutarčių pasirašymas dar negarantuoja, kad ES lėšos bus panaudotos. Europos Komisijai ir Europos Parlamentui rūpi panaudoti pinigai, sąskaitos, kurios vykdant projektus buvo pateiktos apmokėti ir buvo apmokėtos.

Europos Komisijos duomenimis, iki šių metų rugsėjo 13 d. Lietuva tebuvo panaudojusi 32 proc. jai numatytų Regioninės plėtros fondo lėšų, 18 proc. Socialinio fondo lėšų, 18 proc. Sanglaudos fondo lėšų (iš kurio finansuojami tik dideli aplinkosaugos ir transporto projektai) ir t. t.

Analizuojant, kaip fondų lėšos buvo naudojamos atskirose srityse, matyti, kad iki rugsėjo 13 d. tebuvo panaudota 5 proc. ES lėšų, numatytų informacinei visuomenei Lietuvoje plėtoti, vos 10 proc. lėšų, skirtų užimtumui skatinti, 11 proc. ES paramos verslui remti, 18 proc. aplinkosaugai skirtų ES lėšų.

Kyla klausimas: ar viskas gerai su mūsų pačių nustatytais prioritetais, priemonėmis, kurios gali būti finansuojamos pagal Bendrąjį programavimo dokumentą (BPD)? Gal reikėjo ES fondų lėšas numatyti visai kitoms sritims, ir šiandien turėtume geresnį rezultatą?

Vertinant ES regioninės politikos, kurios esmė - ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumų tarp regionų mažinimas, įgyvendinimą Lietuvoje, turime konstatuoti, kad skirtumai tarp Lietuvos regionų ne mažėja, o didėja. Taigi gauname lėšas skirtumams sumažinti, o rezultatą turime atvirkščią.

Padėtis apskrityse

Finansų ministerijos duomenimis, vertinant pagal tai, kiek ES paramos panaudota nuo BPD įgyvendinimo pradžios, t. y. nuo 2004-ųjų rudens iki 2006 09 30, matyti, kad Telšių apskrityje, turinčioje 175 tūkstančius gyventojų, sugebėta panaudoti vos 21,6 milijono litų (ne eurų!) ES paramos, arba 123,42 lito skaičiuojant vienam gyventojui. Kauno apskrityje (681 tūkst. gyventojų) vaizdas ne ką geresnis - 141,56 lito skaičiuojant 1 gyventojui, Šiaulių apskrityje - 145,94 lito.

Geresnė padėtis Marijampolės apskrityje - 380,98 lito, Alytaus apskrityje - 317,68 lito, Utenos apskrityje - 285,31 lito skaičiuojant 1 gyventojui.

Lietuvoje susitikus su apskričių, savivaldybių, bendruomenių atstovais, projektų rengėjais, ekspertais ir su jais kartu diskutuojant apie ES regioninės politikos įgyvendinimo Lietuvoje rezultatus, visur girdima tas pats: kodėl mumis taip nepasitikima? Kas sugalvojo tą baisią biurokratiją ir sudėtingas taisykles - Briuselis ar pati Lietuva? Nejaugi Vilniuje nemato, kad sistema stringa, paraiškų vertinimas trunka mėnesių mėnesius, paraiškų teikėjai vaikomi dėl smulkmenų, vis paaiškinant, kad to neva reikalauja Briuselis.

O juk tiesa yra tai, kad ES bendros taisyklės gauti ES fondų paramą Lietuvoje buvo gerokai papildytos: kiekviena ministerija, veikianti kaip tarpinė institucija, sugalvojo savo taisyklių ir reikalavimų, dėl kurių ir vargsta paraiškų rengėjai, o su jais ir projektų vertintojai.

Išvados ir pasiūlymai

Žinodama, kaip sunku Europos Parlamente, taip pat ir kitose ES institucijose įrodyti, kad Lietuvai ar kitoms mūsų regiono valstybėms reikia skirti daugiau lėšų iš ES biudžeto, galvoju, kaip reikės tai padaryti ateityje, jei Lietuva nesugebės pasinaudoti jai numatytomis lėšomis. Ir jei nesugebėjome per 2004-2006 metus panaudoti 1,5 milijardo eurų (praktiškai tai buvo neįmanoma dėl patirties stokos, pačių sugalvotų sudėtingų taisyklių, perdėto atsargumo, neskaidrumo faktų), tai kaip per ateinančius septynerius metus sugebėsime panaudoti 10,6 milijardo eurų paramą? Tai klausimas, į kurį Seimas privalo atsakyti jau šiandien. Nors ES finansinės paramos koordinatorius Lietuvoje yra mūsų finansų ministras, Seimui tenka ne mažesnė, politinė, atsakomybė, tvirtinant naujojo laikotarpio prioritetus ir nustatant ES fondų paramos administravimo struktūrą.

Remiantis ir senųjų, ir kitų naujųjų ES valstybių patyrimu, ekspertų išvadomis, manau, reikia atkreipti Seimo ir Vyriausybės dėmesį į šias problemas ir trūkumus, kuriuos galima ir būtina ištaisyti per naująjį finansinį laikotarpį:

1. Kuo greičiau supaprastinti paraiškų rengimo, projektų vertinimo, finansinės atskaitomybės taisykles, pirmiausia peržiūrėjus tas, kurias sugalvojo ir įteisino pačios ministerijos. Tai gerokai sutrumpintų ne tik paraiškų rengimo, bet ir projektų vertinimo procedūras, sudarytų sąlygas greičiau panaudoti ES fondų lėšas. Europos Parlamente tokius sprendimus jau priėmėme. Ir nereikia aiškinti, kad taip atidarysime landas korupcijai. Atvirkščiai: kuo mažiau bus biurokratijos ir tarpinių grandžių, tuo daugiau skaidrumo turėsime.

2. Perdėta centralizacija nedavė laukiamų rezultatų, skirtumai tarp regionų ne mažėja, o didėja. Todėl paramos administravimą būtina decentralizuoti. Puikiai suprantu, kad žmonių, turinčių gebėjimų, žinių vertinti paraiškas, projektus, kontroliuoti jų vykdymą, Lietuvoje stokojame. Tačiau decentralizacija būtina. Dalį ES struktūrinių fondų lėšų (bent 15 proc.) būtų galima atiduoti skirstyti regionams (apskritims) per regionų plėtros tarybas. Iš pradžių bus sunku, bet vargu ar yra kitas kelias.

Be to, viešieji projektai neturėtų konkuruoti vieni su kitais, pavyzdžiui, 329 mokyklos pateikia beveik identiškus mokyklų renovacijos, energetinio ūkio modernizavimo projektus, o paramą gauna tik 62, kitoms atsakius, kad joms šiais metais nepakako lėšų. Regionų plėtros tarybos galėtų puikiai susidoroti su šia užduotimi be konkursų nuspręsdamos, kurios apskrities mokyklos bus renovuojamos 2007 metais, kurios - 2008 metais ir t. t. Taip sutaupytume ne tik finansinių išteklių, bet ir žmonių, rengiančių paraiškas, pastangų.

3. Vyriausybės idėja sukurti agentūrą prie Finansų ministerijos, kurios vadovą be konkurso septyneriems metams skirtų Finansų ministras, be to, dar sukurtų ir jam pavaldžią audito tarnybą, kuri kontroliuotų, kaip naudojama ES parama, yra atmestina iš principo. Kad ir kaip būtų norima išvengti atsakomybės, finansų ministras pagal ES taisykles yra ES finansinės paramos koordinatorius Lietuvoje, Finansų ministerija yra ir bus traktuojama kaip pagrindinė, koordinuojanti, mokėjimo institucija, todėl šiam valstybės pareigūnui ir ministerijai vis tiek teks didžiausia atsakomybė.

4. Būtina stiprinti esamas agentūras, kurios veikia ES paramos skirstymo srityje. Projektų vertintojų kvalifikacija, patyrimo stoka - viena skaudžiausių problemų, bet reikalai pajudėtų sparčiau, jei, kaip jau minėjau, atsisakytume kai kurių reikalavimų ir taisyklių, kurias patys sugalvojome ir įteisinome. Projektų vertintojai, agentūrų darbuotojai jau įgijo nemažą patyrimą, bet šias agentūras, kaip ir Valstybės kontrolės instituciją, kuri tikrina ES lėšų skirstymo ir panaudojimo teisėtumą, būtina stiprinti.

5. Seimas turi puikią progą išgirsti tai, ką Lietuvos gyventojai taip pat laiko prioritetais, kuriems reikėtų numatyti ES fondų paramą. Tai - daugiabučių gyvenamųjų namų renovacija, žvyrkelių asfaltavimas, apskritai kelių tvarkymas (tam nepakanka Kelių fondo lėšų), mažiau nei 500 gyventojų turinčių gyvenviečių vandentiekio ir vandenvalos projektai, kuriems taip pat reikėtų uždegti žalią šviesą. Ir pagaliau kaimo bendruomenių ateitis: jos nedisponuoja nekilnojamuoju turtu, joms dalyvauti konkursuose dėl ES paramos yra labai nelengva.

Labai tikiu, kad Lietuva jau kai ką išmoko per pirmuosius trejus narystės metus, kad nebekartosime senų klaidų. Ir kad nekaltinsime kitų (pirmiausia Briuselio) dėl to, dėl ko patys esame kalti. Juk sakoma, jog blogam šokėjui ir lubos trukdo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"