TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Brolis Astijus: „Valstybės žodis skirtas piliečiui, o Bažnyčios - tikinčiajam“

2011 11 01 10:26

Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes. Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Koks lietuvių santykis su bažnyčia šios šventės šešėlyje? Ar visuomenė girdi jos balsą? Kokią vietą bažnyčia užima viešajame Lietuvos gyvenime? Apie tai lzinios.lt kalbėjosi su kunigu broliu Astijumi Kungiu OFM.

Dauguma Lietuvos gyventojų vadina save katalikais. Ar tai nereiškia, kad bažnyčia turi teisę pasisakyti ir politinėje erdvėje?

Taip, apie 80 proc. Lietuvos gyventojų priskiria save prie Katalikų bažnyčios. Pusiau juokais, reiškia ir seime atitinkamai turėtų būti toks pats nuošimtis katalikų. Tačiau tai visgi nereiškia, kad bažnyčia turi aiškinti seimo nariui, kaip jam dirbti savo darbą. Bažnyčios žodis yra skirtas tikinčiajam, kaip kad valstybės žodis yra skirtas piliečiui. Juk pilietis nebūtinai turi sutikti su tuo, ką jam sako politikai. Taip ir bažnyčia nebruka politikams savo pozicijos. Į politikos žmogų gali būti kreipiamasi kaip į tikintįjį, ir tais klausimais kurie liečia jo, kaip kataliko gyvenimą.

Politikai gali naudotis ir naudojasi krikščionybės, o gal ir katalikybės palaikymo įvaizdžiu, tačiau bažnyčios akyse tai neapsprendžia jų tikėjimo. Tai – jų asmeninė išraiška politinėje erdvėje. Juk Katalikų bažnyčios nariai taip pat priklauso įvairioms politinėms pakraipoms, palaiko įvairias politines jėgas. Tai – jų pilietinė teisė.

Kokia gi tuomet yra katalikų bažnyčios vieta Lietuvos viešajame gyvenime?

Pirmiausia, bažnyčios vietą valstybėje apsprendžia įstatymai. Bažnyčia nedalyvauja valstybės valdyme ir atitinkamai nebando įtakoti valstybės politikos nei tiesiogiai, nei per viešąją erdvę. Žinoma, kad Katalikų bažnyčia kaip ir daugelio kitų tikėjimų atstovai, gali pasisakyti viešai. Tačiau reikia pažymėti, kad bažnyčios vyresniųjų pasisakymai yra skirti pirmiausiai tikintiesiems – katalikų bendruomenei. Būtent tikinčiųjų bendruomenė yra svarbiausias adresatas, nes ji ir sudaro bažnyčios pagrindą. Vyskupai tik atstovauja bažnyčiai, reikšdami jos valią ir skirdami gyvenimo gaires būtent tikintiesiems, o ne valstybei.

Kaip Katalikų bažnyčia neša žinią plačiajai visuomenei?

Lietuvoje bažnyčia praktiškai neturi instrumentų tiesiogiai  įtakoti viešąją erdvę, ar ją formuoti. Nuo seniausių laikų viešojo darbo centras yra parapija. Per ją vykdomas bendruomenės ugdymas. Tai yra pagrindinis bažnyčios instrumentas nešti žinią žmonėms. Ir tai nėra sakytina tik apie Katalikų bažnyčią – tuo pačiu keliu eina ir stačiatikių, liuteronų ir kitų krikščionių konfesijų vyskupijos.

Yra pavyzdžių, kai įvairių krikščioniškų konfesijų vyskupai pareiškia viešai bendrą nuomonę, klausimais kurie yra svarbūs visiems krikščionims. Juk svarbiausia bažnyčios vyresniųjų atsakomybė – bendruomenės tikėjimas bei jo pasireiškimas visuomenės moralėje, o per ją ir socialiniuose santykiuose.

Galiausiai, garsiai reiškiamas bažnyčios balsas nėra vienintelė priemonė pasiekti žmonų sąmonę. Bažnyčia vykdo gausius labdaros projektus, skirtus padėti skurstantiems, neįgaliems ar kitaip kenčiantiems žmonėms. Taip yra kreipiamasi į kiekvieno žmogaus širdį, juk teikiant pagalbą neskirstai žmonių į katalikus ir ne katalikus.

Pavyzdžiui, Italijoje socialinės pagalbos struktūros daugiausiai remiasi ne tiek valstybe, kiek bendruomenėmis, o daugiausiai – katalikiškomis bendruomenėmis. Nesenų įvykių arabų pasaulyje pasekoje, Italiją užplūdo tūkstančiai pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos. Jų gerbūviu rūpinosi būtent katalikiškos organizacijos. Ir rūpinosi jais visos Italijos valstybės vardu. Italijos vyriausybė sprendė politinius klausimus: įsileisti pabėgėlius, ar ne; kokį suteikti jiems statusą ir pan. O bažnyčia dirbo savo darbą, nes jos objektas yra žmogus ir jo gerovė.

Kuriose gyvenimo sferose bažnyčia gali pasisakyti aktyviausiai?

Vėlgi, pirmiausia – tikėjimas ir dvasinis žmogaus ugdymas; ne poltiniai ar ekonominiai klausimai. Na, tam tikrais atvejais bažnyčia gali pasakyti, kaip neturėtų elgtis jos nariai arba apie tai, kas jiems yra kenksminga. Bažnyčios pareiga – duoti tikintiesiems kryptį jų gyvenime. Juk matome nelaimes, susijusias su alkoholiu ir visuomenė negali žiūrėti vien į ekonominius prekybos privalumus. Pinigai negali būti aukščiau žmonių gyvybių, todėl tokiais atvejais ir bažnyčia pasisako apie to paties alkoholio nešamas nelaimes ir primena, kad pelnas negali būti kaupiamas žmogaus sveikatos ir gerovės sąskaita.

Demokratinėje visuomenėje gerbiame žmogaus laisvę, kuri išryškėja santykyje su kitu žmogumi. Taip ir bažnyčia visada ieško darnios sąveikos su visais žmonėmis, nepriklausomai nuo jų pažiūrų. Bažnyčia nesmerkia, ji tik siekia išsakyti savo argumentus, nes tai privaloma sudedamoji žmogiškų santykių dalis.

Ar visuomenė įsiklauso į bažnyčios balsą?

Na, reikalas yra tame, kad dauguma žmonių yra krikštyti bažnyčioje ir laiko save katalikais, tačiau iš tiesų jie nėra bažnyčios bendruomenės nariai, nedalyvauja katalikų bendruomenės gyvenime. Katalikų bažnyčios akimis jie yra katalikai, tačiau tik per krikšto sakramentą.

Dauguma žmonių, laikančių save katalikais, domisi bažnyčios pozicija įvairiais gyvenimo klausimais. Tačiau bažnyčios nuomonė jiems yra labiausiai įdomi tiek, kiek ją galima palyginti su asmenine nuomone ir netgi asmeniniu įsivaizdavimu, kokia turėtų būti katalikų pozicija vienu ar kitu klausimu.

Katalikų bažnyčios pozicija yra tokia – jei žmogus vadina save kataliku, jis negali eiti prieš bažnyčios vertybes ir nuostatas. Lietuvoje tai nėra labai akcentuojama, tačiau pavyzdžiui JAV, kataliku save vadinantis politikas negali pasisakyti, tarkime, už abortus, nes sulauks pasipriešinimo iš katalikų bendruomenės pusės. Ir bažnyčia gali apie tai aiškiai ir garsiai pasakyti.

Šiuo atveju, galima sakyti, viskas kaip sporte. Futbole negali kamuolio nešioti rankose, o krepšinyje – spardyti kojomis. Tokios yra taisyklės. Lygiai taip pat, jei vadini save katalikų bendruomenės nariu, turėtum laikytis ir jos taisyklių. Bendruomenė – tavo komanda. Galų gale, bažnyčia nėra kažkokia fundamentalizmo citadelė, net ir su kažkuria jos pozicija nesutinkantis žmogus, vis vien laikomas tikinčiuoju.

Kartais ir pasaulio galingieji klausia Katalikų bažnyčios patarimo, nors toli gražu ne visada jo paiso. Pavyzdžiui, George‘as W. Bushas (nors pats ir yra protestantas) klausė popiežiaus nuomonės dėl karo Irake ir nors ir sulaukė aiškiai neigiamo atsako, tai jam nesukliudė tą karą pradėti. Tenka apgailestauti, kai valstybių vadovai įsivelia į kruvinus karus, kaip kad dabar Artimuosiuose Rytuose, o juose nukentėję musulmonai kaltina tikinčiuosius ir visus katalikus ima vadinti kryžiuočiais.

Gal kada nors, po kokių 50-ies metų, ateis net tokia diena, kai kurios nors Vakarų Europos valstybės prezidentas – musulmonas apie šių dienų karus kalbės būtent kaip apie kryžiaus žygius ir nagrinės kokį vaidmenį juose suvaidino Katalikų bažnyčia?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"