TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Buvo kaimas, ir kaimo nėra

2015 12 08 6:00
LŽ archyvo nuotrauka

Mokslininkai ir visuomenininkai perspėja, kad į užmarštį jau nugrimzdo beveik 40 proc. 1965 metais buvusių gyvenamųjų vietovių vardų. Jie vakar pranešė kreipęsi į Seimą ir Vyriausybę, prašydami stabdyti vietovardžių naikinimą.

Lietuvos geografų draugija bei grupė mokslininkų iš Vilniaus ir Klaipėdos universitetų, Lietuvių kalbos instituto, Lietuvos socialinių tyrimų centro pabrėžia, kad pažeidžiamos 2004 metų Seimo ratifikuotos UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos nuostatos. Tačiau Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos atstovai LŽ vakar teigė, kad išnykusių kaimų vardų negalima priskirti prie nematerialaus kultūros paveldo, todėl vardams išsaugoti reikia ieškoti kitokių būdų.

Vietovardžiams iškilo pavojus

Mokslininkai siūlo, kad Seimas nematerialiu kultūros paveldu pripažintų visus istorinius kaimų ir viensėdžių vardus, nebūtų naikinamos gyvenamosios vietovės bei jų vardai likus mažiau nei penkiems gyventojams. Taip pat siekiama, kad būtų atkurti visi nuo 1965 metų panaikinti kaimai ir viensėdžiai, nesvarbu, ar juose yra nuolatinių gyventojų.

Filomena Kavoliutė /vu. lt nuotrauka

Kaip LŽ teigė viena kreipimosi iniciatorių, Vilniaus universiteto (VU) Gamtos mokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė dr. Filomena Kavoliutė, 1965 metais sovietinės valdžios pradėtas kaimų ir viensėdžių naikinimo vajus trunka iki šiol. Sovietmečiu, kėlimo į kolūkius laikotarpiu, buvo prarasti 5,6 tūkst. kaimų ir viensėdžių vardai, t. y. apie 22 proc. viso gyvenviečių vardyno, kurį sudarė 25 tūkst. vardų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuo 1998 iki 2011 metų sunyko 4,2 tūkst. šalies kaimų ir viensėdžių.

Vietovardžių naikinimo procesas tęsiamas iki šiol. Pavyzdžiui, pernai Ukmergės rajono savivaldybės prašymu Vyriausybė panaikino 40 kaimų ir viensėdžių, o šiais metais – tiek pat Švenčionių rajono administracinių vietų pavadinimų. „Toks likimas gresia ir kitų ištuštėjusių kaimų ar viensėdžių pavadinimams. Tai būtų skaudžiausias praradimas, nes kaimų ir viensėdžių vardai – lyg senųjų bendruomenių kodai, juose glūdi valstybės ir lietuvių tautos istorija, daugelis kalbinių, etnologinių, paleogeografinių žinių“, – kalbėjo mokslininkė.

Pasak F. Kavoliutės, kaimų ar viensėdžių pavadinimuose užkoduota visa tautos praeitis – jos istorija, bet juos būtina išsaugoti ne vien kaip istorinį reliktą, bet ir kaip dalelytę mūsų dabarties. Tad ir grąžinus žemę savininkams, laukams reikėtų grąžinti ir istorinius vardus bei dokumentuose fiksuoti būtent juos.

Ne kultūros paveldas

Kreipimąsi į Seimą bei Vyriausybę pateikę mokslininkai mano, kad kaimų ir viensėdžių vardai galėtų tapti nematerialiu kultūros paveldu, kuris galėtų būti saugomas UNESCO organizacijos. Tačiau Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė prieštarauja mokslininkų siekiams. Esą tarptautinė organizacija vietovardžių pavadinimų nelaiko nematerialiu kultūros paveldu, todėl ir tikėtis, kad jie bus saugomi UNESCO – beviltiška.

„Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijoje yra aiškiai apibrėžta, ką galima laikyti nematerialiu kultūros paveldu, o ko – ne. Mes pasisakome už tai, kad pavadinimai būtų išsaugoti. Juos būtina kaip nors pažymėti bei įprasminti. Tačiau nereikėtų tikėtis, kad jie bus saugomi UNESCO“, – teigė A. Junevičienė.

Pasak jos, nematerialus kultūros paveldas – ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija. Tačiau vardai ar pavadinimai į UNESCO saugomo nematerialaus kultūros paveldo subjektus nepatenka.

„Tai Lietuvos turtas, ir pati valstybė turėtų būti suinteresuota jį saugoti, bet ne tarptautinės organizacijos“, – pabrėžė A. Junevičienė.

Trūksta politinės valios

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys LŽ sakė, kad būtinybė saugoti išnykstančių kaimų ir viensėdžių vardus akcentuota ir anksčiau. Štai prieš metus rengtos konferencijos dalyviai priėmė rezoliuciją ir kreipėsi į Vidaus reikalų, Žemės ūkio ministerijas, kitas institucijas dėl naikinamų kaimų ir viensėdžių vardų išsaugojimo.

Tačiau nuo to laiko niekas nepasikeitė. „Valdininkai mums aiškino, kad kaimų ir viensėdžių vardai ir pavadinimai užfiksuoti kartotekose ir yra prieinami visiems juos tyrinėti norintiems mokslininkams. Tačiau svarbu ne tai, kad tie pavadinimai būtų užfiksuoti kaip muziejinės vertybės. Reikia, kad jie būtų vartojami. Kaimynai estai turi net atskirą vietovardžių įstatymą, bet mūsų politikai ir valdininkai elgiasi neapgalvotai“, – teigė V. Jocys. Pasak jo, ir pačios savivaldybės, jei jose būtų pakankamai nuovokių žmonių, galėtų nepriiminėti sprendimų naikinti kaimų pavadinimus ar vardus nelaukiant, kol bus priimtas tai daryti draudžiantis įstatymas.

Sprendimų priimti neskubės

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) pirmininkas Raimundas Paliukas LŽ teigė tarsi ir pritariantis idėjai, kad reikėtų išsaugoti panaikintų kaimų, viensėdžių pavadinimus. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad galėjo būti ir taip, jog atskiri kaimai turėjo ne vieną pavadinimą. Esą reikėtų apsispręsti, kokį laikotarpį pasirinkti atskaitos tašku.

„Mano seneliai yra kilę iš Biržų krašto. Jie turėjo Zapolės vardu vadinamą viensėdį. Dabar tas viensėdis jau vadinamas Užulaukės vardu. Toks pavadinimas užfiksuotas ir visuose registruose. Tad kurį pavadinimą reikėtų saugoti? O ką darysime su Marijampolės pavadinimu?“ – LŽ kalbėjo Seimo ŠMKK pirmininkas. Parlamentaro nuomone, kaimų, viensėdžių pavadinimų išsaugojimas – labai subtili tema, ir skubotų sprendimų neverta priimti.

Pasak R. Paliuko, taip pat reikėtų apsispręsti ir kokiomis priemonėmis būtų įamžinami išnykusių kaimų pavadinimai – ar tik dokumentuose, ar ir buvusių kaimų vietose pastatant nuorodas su užrašytu pavadinimu, ar dar kitaip. Mat nusprendus kaimų ar viensėdžių pavadinimus įamžinti ten, kur jie buvo, gali būti susiduriama su pinigų problema. Pinigų reikėtų net ir tais atvejais, jei kaimų pavadinimai būtų atkuriami vien dokumentuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"