TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Č.Laurinavičius: Vilnius vykdė konfrontacinę politiką su Rusija

2012 02 08 16:11

Istorikas Česlovas Laurinavičius teigia, kad Lietuva pastaraisiais metais vykdė konfrontacinę politiką Rusijos atžvilgiu, nors įvertinant Lietuvos geopolitinę padėtį yra labai svarbu gebėti balansuoti.

Trečiadienį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaitydamas paskaitą apie tai, "kodėl reikėtų sugyventi su kaimynais", Antrojo pasaulinio karo laikotarpio specialistas pabrėžė, kad Lietuvos valstybė egzistuoja dėl palankiai susiklosčiusios tarptautinės sąveikos. Dėl to Lietuva, pasak jo, turi pareigą palaikyti sąveiką ir neleisti jai virsti konfrontacija.

Tačiau, pasak istoriko, Lietuva 2004-2005 metais nuo geros kaimynystės pasuko konfrontacijos linkme. Jo teigimu, pastaraisiais metais Lietuvos užsienio politikoje buvo pastebimo dvi ryškios konfrontacinės ideologinės kampanijos. Pirmąją iš jų Č.Laurinavičius įvardijo kaip demokratijos plėtrą į rytus.

"Lietuvoje šis principas įgavo konkrečius politinius uždavinius, konkrečią politinę programą. Politinė programa buvo įvardyta taip: Lietuva gali būti regioninis centras, o dar geriau būtų, jei Lietuva apskritai pasikeistų ir atsikurtų Lietuvos didžioji kunigaikštystė. Ta vizija tapo organizuojančiumi vektoriumi mūsų užsienio politikoje. Ką šiandien reiškia tokia orientacija? Tai reiškia, kad erdvė, kuri apimtų šiandieninę Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą, yra tam tikro bendrumo erdvė, kuri turi organizuotis Lietuvoje egzistuojančius politinės sistemos principus ir šitą sistemą turi statyti prieš toliau esančią į rytus Maskvos despotijai", - kalbėjo Č.Laurinavičius.

Anot jo, tokia logika buvo vadovaujamasi 17-18 amžiuje Lietuvoje, o po įstojimo į NATO jos laikėsi valdžioje buvę kairiojo sparno politikai. Istorikas minėjo, kad vienas "veikėjas" prasitarė, jog vadovautis tokia linija vertė noras buvo siekis neprileisti prie valdžios "nacionalistų".

Tokioje situacijoje, anot jo, svarbi tapo sisteminė linija, ne nacionalinis Lietuvos identitetas, o pagrindinė intencija buvo noras kuo toliau į rytus nustumti "ydingą Maskvos imperiją".

"Vadovaujantis tokia logika išeina, jog susiradus idėją fix jos vardan galima dėti ant stalo kaip kortą realiai egzistuojančią valstybę", - sakė Č.Laurinavičius.

Šiuo metu šios krypties užsienio politikoje jau nebesilaikoma, tačiau, pasak Č.Laurinavičiaus, ją pakeitė kita taip pat konfrontacinė stalinizmo prilyginimo nacizmui orientacija. Ši "ideologinė kampanija", jo nuomone, įsibėgėjo, kai į valdžią atėjo dešinieji.

"Pirmas žvilgsnis į tas dvi sistemas suponuoja didžiulį panašumą, jos ypatingai panašios masinėmis žmonių naikinimo apraiškomis. Bet problema ne tame, kad galima analizuoti, laisvai diskutuoti. Iš principo buvo eskaluojama, kad tik šitaip ir ne kitaip. Ir tapo akivaizdu, kad čia ne vien tik istorinės tiesos klausimas, o yra politinis interesas. Tą politinį interesą buvo galima labai nesunkiai įžvelgti. Tai yra vėlgi iš esmės yra bandymas griauti esamus šiandieninės Rusijos valstybės ir struktūros pamatus. Metamas bandymas pakeisti jėgų santykį globaliniu mąstu", - aiškino istorikas.

Tačiau pasak, Č.Laurinavičiaus, tarp komunistinės ir nasionalsocialistinės ideologijos esama ir esminių skirtumų. Pasak jo, būtent komunizmui įsigalėjus Rusijoje susikūrė Baltijos valstybės ir pirmiau jas pripažino ne Vakarų pasaulis, o sovietinė Rusija.

"1990-1991 metais Rusijoje mes turėjome labai rimtą sąjungininką, t.y. rusų inteligentija pačia plačiausia prasme. Ji stojo už mus, sausio 14 dieną apie pusė milijono išėjo į Maskvos gatves paremti. Šiandien nieko panašaus net nesvajokime. Tai, kad yra kažkoks Sergejus Kovaliovas, Novodvorskaja, esmės absoliučiai nekeičia", - kalbėjo bendroje Lietuvos ir Rusijos istorikų komisijoje dirbantis mokslininkas.

Santykius su Rusija, jo teigimu, reikėtų taisyti, bandant užmiršti blogos atminties paveldą ir baigiant kaltinimus istorine tematika.

"Nes jei kalta Rusija, mes kalti ne kažin ką mažiau, ir jei mes turime nors kiek moralės, apie tai irgi turime pagalvoti. Toliau - gerbti rusų tautą ir rusų valstybę, nepaisant to, kad mes ten daug kam nepritariame", - teigė Č.Laurinavičius.

Tačiau pirmiausia, jo nuomone, reikia gerinti santykius su Lenkija. Istorikas pagyrė Lietuvos politikus už tai, kad jie nepasidavė pagundai atsikirsti "kai iš Lenkijos pasipylė tikrai nepadorūs pareiškimai", tačiau pabrėžė, kad to nepakanka.

"Leisiu sau pasakyti, ką reiktų iš principo daryti norint gerinti santykius su lenkais. Pirma - baigti eskaluoti Molotovo-Ribbentropo paktą. (...) Kai jis pradedamas eskaluoti, tai reiškia, kad Lenkijos sienos, kokios buvo tarpukaryje, yra teisėtos. Patinka mums tas ar ne, bet čia gyvenantis lenkas tik taip ir galvoja. Šita versija jam tiesiog buvo brukama į galvą ir jis iki šiol galvoja, kad jis Lenkijoje, o Lietuva kažkoks nesusipratimas. Sudėtingas dalykas, bet tokia realija ir logika verčia šitaip galvoti. Kitas dalykas - jei mes lietuviai valdome šitą valstybę, tai veskime demokratinį dialogą su lenkais, kurie čia gyvena", - dėstė Č.Laurinavičius.

Istorikas pažymėjo, kad svarbiausia yra valstybių pagarba viena kitai, o jų politinės sistemos yra "išvestinė dimensija".

"Šitą, bent mano supratimu, mes Lietuvoje labai dažnai ignoruojame", - sakė jis.

Geros kaimynystės principas, pasak Č.Laurinavičiaus buvo esminis valstybėms bandant sureguliuoti santykius po Šaltojo karo ir Lietuva taip buvo priversta sekti šia kryptimi. Anot jo, nors tuometiniam šalies politiniam elitui kartais buvo sunku su tuo susitaikyti, tačiau šio principo buvo laikomasi.

"Turiu pasakyti, kad mes Lietuvoje ne patys labai nešėmės to principo linkme, o mus tiesiog vertė organizuotis pagal šitą principą norint įstoti į NATO ir Europos Sąjungą. Turėjo būti realizuoti trys principiniai dalykai, buvo pasakyta taip: pirma - demokratinė politinė sistema, antra - laisva rinka, trečia - gera kaimynystė. Mums ypatingai buvo svarbus trečiasis momentas, dėl ko? Buvo sakoma taip: jūs esate labai komplikuotoje geografinėje padėtyje, jums labai lengva tapti saugumo parazitais, išnaudotojais, vadinasi jums reikia, kiek galite, patiems gaminti saugumą. Saugumo gaminimas ir yra gera kaimynystė", - sakė istorikas.

Gero sugyvenimo su kaimynais principas, pasak Č.Laurinavičiaus, suteikė ir balansavimo užsienio politikoje galimybę.

"Jis suponavo galimybę, pagal vienus ar kitus poreikius, interesus bei situacijas lengvai keisti savo būvį, orientacijas. Tai yra vienas svarbiausių gyvybę suponuojančių poreikių. Bet koks gyvūnas egzistuoja tiek, kiek sugeba lanksčiai orientuotis aplinkoje", - kalbėjo istorikas.

Priešinga balansavimui, anot jo, yra konfrontavimą skatinanti kieta, nekintančių principų laikymusi paremta politika. Jis pažymėjo, kad daugelis NATO šalių neatsisako galimybės balansuoti ir būdamos Aljanso narėmis.

"Balansavimui pirmiausia reikia valios. Bet dar reikia ir logikos. Bendraudamas su kitu turi turėti kažkokią logiką. Tu pats turi ja tikėti, aplinkiniai turi tikėti ir pagal tą logiką turi bendrauti su kitu. Sakoma, kas neturi savos kariuomenės, šeria svetimą. Čia yra absoliuti tiesa. Bet mažai valstybei, tokiai kaip mūsų, dar svarbiau yra tai: kas neturi savos logikos, tam anksčiau ar vėliau primes svetimą", - reziumavo Č.Laurinavičius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"