TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

D.Kuolys: vien pasakų nebepakanka

Visuomenininkas dr. Darius Kuolys stebisi, kiek resursų šiuo metu sutelkiama viešųjų ryšių akcijoms. Realios politikos vykdymas ir rūpinimasis visuomenės gerove tampa antraplanis, o tai ima kelti rimtą grėsmę valstybės saugumui.

Publicisto ir visuomenės veikėjo D.Kuolio teigimu, prieš Kalėdas viešojoje erdvėje pasirodanti pasakas sekanti prezidentė tik iliustruoja, kokias pajėgas pastaruoju metu politikai meta savo įvaizdžiui kurti. Tačiau vien to jau nepakanka, nes tauta sparčiai nyksta, o reali politika, galinti keisti sudėtingą situaciją, nevykdoma. "Susitelkę į ūkio problemas nepastebime, kaip sparčiai siaurėja laisvės erdvė ir linksta moralinis visuomenės stuburas", - sako jis.

Apie slaptųjų tarnybų įtaką valstybės valdymui, teisėtvarkos sistemos spragas, praėjusių metų opiausias visuomenės problemas - "Lietuvos žinių" interviu su Dariumi Kuoliu:

Nusisukta nuo Sąjūdžio tikslų

- Šiuo metu esate labiau žinomas ne kaip buvęs politikas, o kaip visuomenininkas. Ar nejaučiate apmaudo negalėdamas tiesiogiai paveikti valdžios sprendimų, kuriuos vėliau tenka kritikuoti?

- Tokį kelią pasirinkau pats, tad apmaudo nejaučiu. Vieša kritika, vieši siūlymai - būdas dalyvauti politikoje.

- Itin didelį atgarsį šiemet sukėlė Europos Komisijos paviešintas telefoninių pokalbių pasiklausymo 2008-aisiais mastas. Vėliau duomenys buvo paneigti kaip prasilenkiantys su realybe. Ar šioje istorijoje padėtumėte tašką?

- Ši istorija parodė, kad ne visada sugebame susikalbėti su tarptautinėmis organizacijomis. Tiesa, ir "pataisyti" pasiklausymų skaičiai nėra maži. Tačiau esmė - ne skaičiai, o bendra valstybės būklė. Akivaizdu, kad Sąjūdžio keltas tikslas - sukurti laisvą, slaptųjų tarnybų nekontroliuojamą visuomenę - liko neįgyvendintas. Šiuo metu Lietuvos slaptosios tarnybos peržengia įstatymus, piktnaudžiauja galia. Ir mūsų politikai su tokia tikrove susitaikė. Štai Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Boleslovas Kalainis jau seniai viešai pripažino leidimus klausytis žurnalistų pokalbių suteikiąs automatiškai, taip pažeisdamas Konstituciją, įstatymus ir teisėjo priesaiką. Tačiau Seimas, prezidentė ir Teisėjų taryba iškalbingai tylėdami tokiems B.Kalainio veiksmams pritaria. Taigi prezidentė ir Seimas akivaizdžiai stojo ne laisvos visuomenės, bet savavaliaujančių slaptųjų tarnybų ir jų valdomų pažeidžiamų teisėjų pusėn. Dabartiniams politikams, matyt, reikalingi pareigūnai, veikiantys už įstatymo ribos.

Pasirenkama tyla

- Teisėtvarkos sistemą toliau purto skandalingos istorijos. Aibę klausimų keliančios rezonansinės bylos, pagreičio neįgaunanti prokuratūros pertvarka, permainos policijos vadovybėje - tokie įvykiai visuomenės prielankumo neužtarnauja. Ko reikia imtis, kad pašlijęs visuomenės pasitikėjimas šia sistema būtų reabilituotas?

- Lietuvai trūksta politikų, kurie gerbtų tiesą ir brangintų laisvę. Trūksta suprantančiųjų, kad laisva visuomenė remiasi ne prievarta, o pasitikėjimu. Pasitikėjimas gali būti kuriamas tik tiesos pagrindu. Deja, politikai ir slaptosios tarnybos vis dažniau mums siūlo primityvius viešųjų ryšių žaidimus. Visuomenę jau sunku įtikinti, kad aukščiausiems valstybės ir teisėtvarkos pareigūnams iš tikrųjų rūpi tiesa, nes ji per dažnai sutartinai nuslepiama. Šiurpiausias pavyzdys - Valstybės saugumo departamento režisuojama Kauno pedofilijos istorija. Pastangas išsiaiškinti tiesą, pasirūpinti mergaitės likimu seniai išstūmė ciniškas "viešosios nuomonės formavimas".

Panašiai lieka nutylėta baltarusių žmogaus teisių gynėjo Alesio Beliackio istorija. Lietuvos institucijos kartu su "patikimaisiais" skandinavų bankais išdavė Baltarusijos režimui pasaulyje žinomą žmogaus teisių gynėją, režimui net neiškėlus baudžiamosios bylos. Nerimta sekti pasakas, kad skandinavų bankas suteikė duomenis apie savo klientą vos paskambinus Teisingumo ministerijos darbuotojai. Kyla natūralus klausimas, kokia galinga jėga spaudė banką, teismą, valstybės tarnautojus, kad buvo pasiryžta tokiai gėdingai išdavystei. Deja, Seimas ir prezidentė šioje istorijoje pasirinko ne tiesą, bet tylą. Taip pat, kaip ir VSD bei žiniasklaidos galimą korupciją liudijančių dvylikos analitinių pažymų atveju.

Gėdingai tylima net tuomet, kai Rusijos saugumo pareigūnai Lietuvoje ima tardyti mūsų pilietę Eglę Kusaitę. Taigi reikia, kad keistųsi aukščiausių politikų elgesys. Kol jie patys slapukaus ir toleruos melą, slaptųjų tarnybų savivalę, pasitikėti teisėtvarka neturėsime pagrindo. Jau pasiskirdami silpną, nesavarankišką generalinį prokurorą mūsų politikai parodė visuomenei savo požiūrį į teisingumo vykdymą.

Nesijaučiame šeimininkai

- Tarp skaudžiausių krašto realijų - emigracija, skurdas ir besiplečianti socialinė atskirtis. Galbūt tik mes įpratę viską piešti juodžiausiomis spalvomis, o pažvelgus iš šono viskas nėra taip blogai?

- Faktas lieka faktu - lietuviai Europoje labiausiai emigruojanti tauta. Ir mūsų emigraciją lemia ne tik ekonominė būklė ar pasaulio pažinimo geismas. Mes neįsišaknijome savo valstybėje. Taip ir nesukūrėme savivaldos. Žmogus krašte nesijaučia savo vietos šeimininkas.

Lietuvos politika netapo viešąja politika. Lieka vis mažiau realios politikos, kai aiškiai įvardijamos opiausios tautos problemos, viešai aptariamos alternatyvios išeitys, išsakomi argumentai, priimami geriausi ir žmonėms suprantami sprendimai. Dabar to nėra. Gražu, kai prezidentė seka Kalėdų pasakas, bet vien pasakų neužtenka. Stinga realios ir viešos politikos, kuri leistų žmonėms pajusti savo galią, stipriau tapatintis su Lietuvos valstybe.

- Didelę dalį emigruojančiųjų sudaro jauni žmonės, dėl kurių nusivylimo valstybe turime protų nutekėjimą. Kokios šiuo atveju daromos didžiausios klaidos?

- Mokyklose veikia ne tik oficiali, bet ir paslėpta ugdymo programa. Oficiali, nors turi trūkumų, nėra bloga. Gimnazijose ją išėję mūsų vaikai be didelių keblumų įstoja į Vakarų universitetus.

Tačiau veikia ir paslėpta ugdymo programa, apie kurią vengiame kalbėti.

Jei mokytojas įsitikinęs, kad Lietuvos valstybė neturi ateities ir linki vaikams kuo greičiau bėgti iš savo krašto, jei mano, kad paprastas žmogus šiame krašte nieko negali pakeisti, jis tokią nuostatą perduoda mokiniams savo kūno kalba, pastabomis, replikomis.

Paslėptoji programa dažnai būna stipresnė už vadovėlių medžiagą, tad ją būtina atidžiai analizuoti ir keisti. Jeigu jauniems žmonėms gebėsime perduoti pasitikėjimą Lietuvos tradicija ir tikėjimą, kad jis savo jėgomis gali kurti kraštą, jei padėsime jam pajusti žmogiškų ryšių vertę, suvokti, kad bendruomenė negali egzistuoti be paprastos bičiulystės, be jungties tarp kartų, tarp gyvųjų ir išėjusiųjų, Lietuva turės galimybę išlikti.

Per daug pilkumos

- Ar įžvelgiate teigiamų poslinkių, kuriais galėtume pasidžiaugti?

- Europą krečiančio drugio laikais Lietuvai pavyko išsaugoti ūkinį ir politinį stabilumą. Krizės akivaizdoje nesustingo lietuvių kultūrinis gyvenimas. Vyriausybė ryžtasi projektuoti tolesnę krašto ateitį ir tai yra gerai. Tačiau visai nematyti pastangų priešintis ryškėjantiems rytietiškiems valstybės bruožams. Susitelkę į ūkio problemas nepastebime, kaip sparčiai siaurėja laisvės erdvė ir linksta moralinis visuomenės stuburas.

- Visuomenės nuomonių apklausose ilgą laiką dominuoja tos pačios įtakingiausių politikų pavardės. Tačiau galbūt yra vertesnių, bet tarp jų nepatenkančių visuomenės veikėjų?

- Lietuvoje pernelyg daug galingos pilkumos, jos neišryškina nuomonių apklausos. Pilki, viešumos vengiantys žmonės turi per daug įtakos mūsų rinktiems politikams ir krašto valdymui. Net "kietoje" prezidentės retorikoje ir elgsenoje kartais regima tos pilkumos įtaka. Valdas Adamkus atsiminimų knygoje atvirai pasakojo, kaip per antrąją kadenciją juo manipuliavo slaptosios tarnybos. Beje, tragikomiška, kai generalinis prokuroras ima tirti ne tokio nusikalstamo manipuliavimo prezidentu atvejus, bet galimą "valstybės paslapties atskleidimą". Krizės sąlygomis tautai nepakanka vien ūkio ar tik savo įvaizdžio reikalais užsiėmusių pareigūnų. Kraštui reikia bendruomenės problemų visumą aprėpiančių, savarankiškų politikų - sodininkų, gebančių teikti pasitikėjimo ir tvirtumo. Deja, tokių politikų Lietuvoje stinga.

- Trūksta asmenybės, galinčios politikoje atverti naujus horizontus?

- Stinga asmenybių, turinčių aukštesnių tikslų ir gebančių sutelkti stiprias komandas. Asmenybių, kurios vertintų buvimą valdžioje kaip gautą istorinę galimybę nuveikti svarbius darbus tautos ir krašto labui. Ir mokėtų tokiems darbams suburti Lietuvos komandą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"