TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

D.Leinartė: šeimą į rėmus bando įsprausti nebent autoritarinės šalys

2011 10 31 18:48

Sąvokos „šeima“ neįmanoma įsprausti į griežtus įstatymo rėmus. Tik autoritarinėse šalyse buvo bandoma tai daryti, tvirtina Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro vadovė dr. Dalia Leinartė. Vadinamųjų susimetusių šeimų Lietuvoje buvo visais laikais ir visuomenė jas daugiau ar mažiau toleravo.

O sovietmečiu didesnės valstybės paramos sulaukdavo ne tik daugiavaikės, bet ir vienišos motinos. Anot jos, oficialiai neregistruotos ar nepilnos šeimos Lietuvoje egzistavo ir sovietmečiu, ir ankstesniais laikais.

Tremtiniams šeima buvo ir moteris su vaikais

„Šeima negali būti apibrėžiama. Tik autoritarinėse šalyse juodu ant balto išdėstyta, kokia turėtų būti ideali šeima. Ją apibrėžę iš karto išsikasame sau duobę. skaldome visuomenę. Ši sąvoka Lietuvoje niekada nebuvo apibrėžta – nei tarpukariu, nei sovietmečiu. Nebent nacistinėje Vokietjioje buvo nurodyta, kas sudaro gryną arijų šeimą“, - portalui lzinios.lt sakė mokslininkė, besidominti šeimos, santuokos, skyrybų ir moterų istorija.

D.Leinartė priminė tremtinius, kuriems mažai rūpėjo, kas buvo grūdami į gyvulinius vagonus ir gabenami į Sibirą. „Per pirmuosius trėmimus vyrai buvo atskirti nuo savo šeimų. Nepaisant to, vienos likusios moterys su vaikais – ar su vienu, ar su keturiais – buvo vadinamos šeima.“

Anot pašnekovės, vadinamųjų susimetusių šeimų Lietuvoje būta visais laikais, tai nėra išskirtinis šių laikų reiškinys. „Kartu gyvenančius santuokos nei bažnyčioje, nei civiline tvarka neįregistravusius asmenis aplinkiniai toleravo, jei jie laikėsi gyvenimo būdo, priimtino daugeliui: gyveno kartu daug metų, augino vaikus, gal net anksčiau jau turėjo kitą partnerystę. Tokios šeimos niekada nebuvo stigmatizuojamos nei kaimuose, nei tuo labiau miestuose.“

Kaip D.Leinartė yra pažymėjusi savo straipsniuose, XIX a. lietuvių katalikų gyvenime oficialių skyrybų nebuvo. Katalikų santuokos sudarymo normos Lietuvoje buvo priimtos visuotiniame bažnyčios Tridento susirinkime 1562 m. ir iš esmės nepakito iki 1940 m., kai sovietai įvedė civilinę metrikaciją. Kitaip tariant, pusę tūkstantmečio katalikų santuokos Lietuvoje buvo sudaromos tik bažnyčioje ir negalėjo iširti, taigi oficialiai buvo stabilios.

Tačiau mokslininkės tyrimai atskleidė, jog susidėjusių šeimų skaičius Lietuvoje nuolat augo, o aplinkiniai jas traktavo kaip oficialiai įteisintas, - tokia buvo reakcija į Bažnyčios kanonus. Pasak D.Leinartės, buvo sukurtas mitas apie tobulą valstietį ir jo šeimą, pritempiant prie sovietinio modelio ir paneigiant XIX a. aristokratijos bei bajorijos šeimos tradicijas.

Dvasiniam teismui teko nuolat spręsti vadinamąsias bylas „apie ištvirkusį gyvenimo būdą“, kuriose atsakovai buvo poros, gyvenančios neregistruotoje santuokoje ilgus metus, auginančios vaikų. Tarpukario teisininkės Liudos Purėnienės duomenimis, 1939 m. tokių šeimų, be Klaipėdos krašto, galėjo būti apie 30 tūkst. „Tad Lietuvoje turime gilias susidėjusių šeimų gyvavimo tradicijas, kurių egzistavimas jei ir nebuvo priimtinas kaip norma, tikrai nešokiravo visuomenės“, - apibendrino D.Leinartė.

Katalikai esą galėjo pradėti gyventi atskirai nuo sutuoktinio, nesudarydami kitos santuokos. Vadinamąją separaciją nuo stalo ir guolio dažniausiai galėjo gauti moterys, kenčiančios žiaurų vyro elgesį arba jei vyras paliko šeimą prieš daugelį metų ir niekada nebepasirodė. Tiesa, tai nutikdavo tik po ilgos ir varginančios procedūros, kuri buvo prieinama tik turtingesniems asmenims.

Tuo tarpu vienišų mamų vaikai lietuvių visuomenėje nebuvo toleruojami. Tik sovietmečiu pavyko išguiti panieką tokiems vaikams, nes šios moterys įstatymais buvo remiamos, o įžeidžiantis žodis „benkartas“ uždraustas. Tuomet įstatymai numatė įvairią paramą vienišoms mamoms, nors pačioje pradžioje jos nelabai reikėjo, nes tokių mamų tiesiog nebuvo.

Anot D.Leinartės, tik pastaraisiais dešimtmečiais klostosi santykiai, paremti emociniais ir psichologiniais motyvais, o ne ekonominiais išskaičiavimais (kaip buvo XIX a.) ar administraciniais ir ideologiniais suvaržymais (kaip buvo sovietmečiu). Šiandien vyrai tampa atsakingi ne tik už materialinį vaiko išlaikymą, bet ir už kasdienę jo priežiūrą bei auklėjimą.

Susiaurinę apibrėžimą pažeistume Žmogaus teisių konvenciją

D.Leinartės žodžiais, vis karščiau diskutuojami klausimai – šeimos samprata, oficiali partnerystė, homoseksualių santykių įteisinimas – yra labai svarbūs Lietuvai, bet mokslininkė siūlo juos atskirti kaip esančius iš skirtingų sričių. „Neįmanoma viena pastraipa įteisinti homoseksualių ir heteroseksualių asmenų partnerystę. Net JAV net atskirose valstijose yra skirtingas reguliavimas. Paimkime Kaliforniją – negalėtume jos apkaltinti perdėm patriarchališkomis pažiūromis, bet tai nereiškia, kad du homoseksualūs asmenys, gyvenantys kartu, tampa šeima. Kiekvienoje visuomenėje šis klausimas turi būti svarstomas atskirai. Homoseksualų partnerystės negalima automatiškai įteisinti“, - pažymėjo ji.

Anot pašnekovės, negali būti abejonių, ar vadinti šeima asmenis, kurie turi bendrą ūkį, arba vienišą moterį su vaiku, našlę su dviem atžalomis. „Naujas išradimas, kad staiga moterys su vaikais tampa ne šeima“, - gūžčiojo pečiais D.Leinartė.

Teisininkas Vytautas Mizaras neseniai Vilniuje vykusioje diskusijoje stebėjosi, kad visuomenės sveikata tapo nekokia: „Kyla įtarimų ir dėl argumentų, ir dėl emocinių protrūkių. Tauta jaučiasi nelaiminga, nes visuomenė visada žinojo, kas yra šeima, - tai yra tarpusavio įsipareigojimai, stabilumas. Dėl to nereikia diktuoti įstatymų leidėjams. Jie gali nebent numatyti, kokiais pagrindais atsiranda šeimos teisiniai santykiai, bet ne pateikti apibrėžimą. Jei Konstitucija būtų pakeista, dalis visuomenės būtų izoliuota, pasijustų neoriai. O neoriai gyventi valstybėje yra didelė kančia.“

Anot teisininko, šeimos sąvokos susiaurinimas iki susituokusių vyro ir moters su vaikais prieštarautų Europos žmogaus teisių konvencijai. Jos 8 straipsnyje teigiama, kad kiekvienas turi teisę į pagarbą asmeniniam ir šeimos gyvenimui. Valdžios pareigūnai negali kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

„Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios aktas. Tarptautinė sutartis negali prieštarauti Konstitucijai. Bet Lietuva yra prisiėmusi įsipareigojimus ir konvencija yra tapusi nacionalinės teisės dalimi. Prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų reikia laikytis ir juos vykdyti. Jei Lietuva manė, kad konvencija neatitinka jos teisės, galėjo prie jos nesijungti arba keisti Konstituciją. O jei dabar mano, kad konvencija neatitiks Konstitucijos, turi nutraukti dalyvavimą joje. Asmeniškai aš nelabai tikiu pataisos priėmimo galimybe“, - kalbėjo V.Mizaras.

Vyskupai išsigando dėl vaiko teisės turėti tėvą ir motiną

Konstitucinis Teismas (KT) rugsėjį paskelbė, kad šeimos instituto apibrėžimas per santuoką prieštarauja Konstitucijai. Santuoka esą turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime ir užtikrina tautos bei valstybės gyvybingumą, tačiau šeima gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu. Pasak KT, šeimos samprata grindžiama santykių turiniu – tarpusavio atsakomybe, supratimu, pagarba, o santykių išraiškos forma esminės reikšmės neturi.

Netrukus Seimo pirmininkė Irena Degutienė pareiškė sieksianti, kad dar šios kadencijos parlamentas pakeistų Konstitucijos 38 straipsnį, kuriame įtvirtintas valstybės įsipareigojimas rūpintis šeima, tačiau nėra tiesioginės nuorodos į šeimos kaip santuokos sampratą.

Jos manymu, dauguma Lietuvos žmonių remia šeimos ir santuokos sąsają. Seimo vadovė taip pat atkreipė dėmesį, kad 90 parlamentarų savo parašais patvirtino remiantys heteroseksualios, tarpusavio įsipareigojimu sutvirtintos šeimos sampratą ir tai leidžia manyti, kad tikrai galima spėti priimti reikiamas Konstitucijos pataisas.

„KT dirbtinai atskyrus konstitucinę šeimos sampratą nuo konstitucinio santuokos, kuri sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, instituto nebeliko teisinių barjerų, užkardančių tos pačios lyties asmenų sąjungas prilyginti šeimai“, - prieš savaitę pareiškė Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatas.

Tai esą kelia pavojų, kad vaikų prigimtinė teisė turėti tėvą ir motiną nebebus deramai apsaugota, o šeimos, kaip prigimtinės bendruomenės, reikšmė bus vis labiau menkinama.

Bažnyčios vadovai apgailestauja, kad „pamatinis šeimos ir santuokos ryšys, nekėlęs dvejonių Konstitucijos teksto kūrėjams ir ją anuomet įtvirtinusiems šalies žmonėms, šiandien tapo ginčų ir įrodinėjimų dalyku“.

„Apsispręsdami susituokti asmenys kuria pasitikėjimu ir atsakomybe grįstų santykių aplinką, kuri geriausiai atitinka kiekvieno vaiko prigimtinius poreikius augti įsipareigojusių bei mylinčių tėčio ir mamos šeimoje. Tokia pamatinius prigimtinius žmogaus poreikius atitinkanti šeima yra tikrasis visuomenės ir valstybės pagrindas“, - sakoma pareiškime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"