TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

D.Navickienė: "Svarbiausia - išlaikyti vienybę"

2012 08 27 6:07
PLB valdybos pirmininkė D.Navickienė pasiryžusi ieškoti talentingų žmonių, kurie norėtų dirbti bendruomenės ir Lietuvos labui. /Oresto Gurevičiaus nuotrauka  

Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos naujoji pirmininkė Danguolė Navickienė tikina toliau kovosianti už platesnį dvigubos pilietybės įteisinimą, bet drauge įsiklausysianti ir į oponentų argumentus.

Rugpjūčio 7-10 dienomis Vilniuje posėdžiavęs XIV PLB Seimas išrinko naująją PLB valdybą. "Lietuvos žinios" kalbina jos pirmininke tapusią JAV lietuvių bendruomenės veikėją iš Kalifornijos Danguolę Navickienę. 

Vaikai laimę rado Lietuvoje

- Jūs turite matematikės išsilavinimą, bet dirbote labai įdomioje - karinių lėktuvų gamybos - srityje.

- Dirbau su aviacijos programine įranga. Karinis lėktuvas tuo pat metu turi ir skristi, ir radaru taikinius sekti, ir nutaikyti ginklus. Kiekvieną tų veiksmų valdo atskiras kompiuteris, turintis savo sistemą. Šios sistemos turi darniai veikti tarpusavyje. Kiekviena uždelsta nanosekundė pilotui gali kainuoti gyvybę. Kūriau programas, kurios leidžia toms sistemoms sąveikauti. Daugiau pasakoti negaliu, kitaip turėčiau Jus tuojau pat nušauti. 

- Kaip tokį specifinį ir atsakingą darbą derinote su veikla JAV lietuvių bendruomenėje?

- Kol auginau vaikus, bendruomenės veikloje aktyviai nedalyvavau. Paskui atėjo laikas, kai Lietuva pradėjo laisvėti, į JAV iš jos ėmė važiuoti daugiau žmonių, tekdavo su jais bendrauti. Mano darbdaviai šiek tiek baiminosi ir manęs visada teiravosi: "Ar jie tavęs ko nors klausė, ko nors norėjo?" Atvykėliai lietuviai dažniausiai nė nežinojo, ką dirbu. Tiesiog pasitikdavau juos oro uoste, pavežiodavau po apylinkes. Tačiau mačiau, kad mano darbdaviai nervinosi. Todėl nusprendžiau pereiti į draudimo verslą. Mano ankstesnis darbas iš tiesų nekaip derėjo su veikla bendruomenėje.

- Dalis Jūsų šeimos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę čia sugrįžo ir įsitvirtino.

- Lietuvoje apsigyveno mano sūnus Tadas ir podukra Dalia. Jie nutarė čia ieškoti laimės 1993 metais. Dalia prieš tai jau buvo studijavusi Vilniaus universitete. Jai Lietuvoje labai patiko, ji įkalbėjo atvažiuoti ir Tadą. Jiems išvykstant manėme, kad parlėks cypdami. Bet pamatėme, kad vaikai lepinti, bet pernelyg neišlepinti - viską išlaikė, įleido šaknis, sukūrė šeimas. Tuo labai didžiuojuosi.

- Į Lietuvą iš JAV grįžo nedaug po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusių asmenų ir jų palikuonių. Ar Jūsų vaikams nebuvo sunku ryžtis tokioms permainoms? 

- Vaikus auginome labai patriotiškai. Namie jiems leidome kalbėti tik lietuviškai. Taip pat elgėsi ir mano tėvai. Iš Lietuvos jie mane išvežė aštuonių mėnesių. Vėliau mano kojos pirmąkart palietė Lietuvos žemę tik 1992 metais. Tačiau niekada nepamiršome, kad esame lietuviai. Todėl, nors ir pažinodami Lietuvą tik per tėvų akis, nusprendėme vaikus auklėti lietuviškai. Didžiavomės savo kilme, be to, turėjome vilties, kad Lietuva kada nors bus laisva. Atvažiavę į mano gimtinę vaikai tikrai nebuvo turistai. Jie galėjo susikalbėti, greitai užmezgė draugystės ryšius, ir jiems čia labai patiko. Grįžti į Ameriką jie nė negalvoja.

Labdarystė grįš

- Esate nemažai prisidėjusi prie labdaros Lietuvos vaikų ligoninėms organizavimo. 

- Taip, su JAV lietuvių bendruomenės įsteigtu Lietuvos vaikų vilties fondu mums pavyko šiek tiek padėti Lietuvos vaikams. Mano a.a. vyras Jonelis kadaise man pasakė: "Ne veltui mane vadina koldūnų karaliumi. Gaminu tikrai gerus koldūnus, žmonės tikriausiai už juos mokėtų pinigus. Pagaminsiu jų kelis tūkstančius ir iškelkime labdaros pietus." Pirmąkart su fondu surengėme pietus 120 žmonių, o už durų dar liko į juos nepatekusiųjų eilė. Kitąmet surengėme pietus jau 180 žmonių, bet už durų vėl liko eilė. Dar po metų surengėme pietus 240 žmonių. Iš pradžių surinkdavome kelis tūkstančius dolerių. Vėliau pradėjome gauti didesnių aukų. Iki šiol surinkome 1,6 mln. dolerių. Iš pradžių fondas vežė Lietuvos vaikus gydyti į Ameriką, paskui Lietuvoje pradėjome remontuoti ligonines. 

- Amerikoje labdarystės tradicijos gajos, o Lietuvoje kelią kol kas skinasi sunkiai. Kaip tai vertinate?

- Kol kas tikrai sunkoka. Liūdna, nes čia gyvena nemažai žmonių, turtingesnių už daugelį JAV lietuvių. Kartais skaitome apie prabangius pokylius, o paskui sužinome, kad iš tų gražių ir turtingų žmonių tesurinkta 20 tūkst. litų. Aš čia kažko nesuprantu. Bet manau, kad tikros labdarystės tradicijos į Lietuvą grįš. Juk tarpukariu jos buvo gyvos. Man puikus pavyzdys buvo tėvai. Jie, jau gyvendami JAV, nors ir neturtingi, nepraleisdavo progos nusiųsti kelis dolerius Bendrajam Amerikos lietuvių fondui, paaukoti Bažnyčiai.

Diskutuoti kvies visus

- Kaip Jums pirmininkaujant PLB valdybai keisis organizacijos veikla?

- Svarbiausias tikslas keistis negali. Tai - lietuvybės išlaikymas. Pirmenybę visada teiksime tam, kas šiuo metu šiam tikslui gali labiausiai padėti. Pirmiausia kalbu apie švietimo stiprinimą, taip pat - apie kultūrinio gyvenimo, ryšių su Lietuva palaikymą.

- Visuose PLB renginiuose diskutuojama apie dvigubą pilietybę. Regis, tai vienas klausimų, dėl kurių užsienio lietuvių ir daugumos Lietuvos gyventojų nuomonės nesutampa. 

- Suprantu, kad tai - prieštaringas klausimas. Bet jeigu jo nekelčiau, jausčiausi išduodanti tuos žmones, su kuriais teko bendrauti, išklausyti jų gyvenimo istorijas. Keisti Konstitucijos tikrai nereikia. Nenorime referendumo. Tiesą sakant, net netikime, kad rastųsi pakankamai jo dalyvių, jau nekalbant apie tai, kad dauguma balsuotų "už". Tiesiog reikėtų patobulinti įstatymus, įteisinti tam tikras išimtis. PLB yra žmonių, kurių pozicija labai griežta. Jie pabrėžia, kad niekas iš mūsų pilietybės atimti negali. Bet suprantu ir tuos, kurie sako: "Juk jūs patys davėte priesaiką kitai valstybei." Bet nejaugi šiuo atveju tikrai reikia pasitelkti Saliamono išmintį - ar reikia vaiką kirsti per pusę ir taip išsiaiškinti, kuri jo motina tikra?

- Ar sutiktumėte su PLB kartais reiškiama nuomone, kad tie politikai, kurie pasisako prieš platesnį dvigubos pilietybės taikymą, neremia užsienio lietuvių?

- Ne, taip tikrai nesakyčiau. Kiekvienas jų turi savų motyvų, galbūt baimės. Gal kai kurie politikai bijo, kad emigrantai už juos nebalsuos, todėl nėra linkę jiems leisti pasilikti Lietuvos pilietybės. Būtų gerai sužinoti tų politikų motyvus. Galbūt tuomet mums pavyktų nugalėti jų baimę arba, priešingai, suprasti jų poziciją. Į diskusijas PLB mielai kviečiu visus.

Rūpesčiai ir tikslai

- PLB Seimas kreipėsi į Lietuvos valdžią prašydamas sukurti atskirą už užsienio lietuvius atsakingą instituciją prie Vyriausybės. Jau kurį laiką šią sritį kuruoja atitinkamas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) departamentas. Kodėl Jūsų netenkina tokia padėtis?

- Kalbant atvirai, nenorime, kad mūsų reikalus koordinuotų kažkoks poskyrio poskyris. Nenorime skųstis žmonių iš Užsienio lietuvių departamento darbu, jie jį atlieka gerai. Bet būtų dar geriau, jei departamentas veiktų prie Vyriausybės. Tarkime, kitoje rezoliucijoje PLB Seimas rašė, kad norime, jog neformalus lituanistinis švietimas būtų koordinuojamas Švietimo ir mokslo ministerijos, o ne URM. Ne visi reikalai, susiję su užsienio lietuviais, telpa į URM kompetencijos ribas, todėl būtų gerai, kad ir politiką užsienio lietuvių atžvilgiu koordinuojanti institucija nebūtų pavaldi tik šiai ministerijai.

- Esate sakiusi, kad etninių žemių lietuvių padėtis sunkesnė negu Amerikos lietuvių. Kokios yra didžiausios jų problemos, ir kaip Lietuva galėtų jiems padėti?

- Seinų krašte matome pastangų nulietuvinti vietos gyventojus, juos sulenkinti. Todėl svarbu užtikrinti kokybišką lietuvišką švietimą. Beje, Amerikoje iš pradžių taip pat susidūrėme su valdžios noru mus asimiliuoti. Vyravo vizija, kad JAV yra tarsi katilas, į kurį sumestos tautos turi visiškai susilydyti į vieną. Tačiau pamatę labiau užsispyrusias etnines grupes, amerikiečiai suprato, kad prievarta jie niekada to nepasieks. Dabar jau net pats terminas "lydymosi katilas" (angl. "melting pot") nebėra plačiai vartojamas. Tai buvo lėtas JAV persiauklėjimas. Lenkijoje ar Baltarusijoje panašių pokyčių taip ir neįvyko. Dar prastesnė padėtis Rytų kraštuose, Sibire. Bet kokiai veiklai reikia pinigų, jų negalima amžinai maldauti iš Lietuvos. O ten surinkti lėšų yra labai sunku. Į tai reikėtų atsižvelgti ir užtikrinti, kad žmonės nesijaustų pamiršti.

- Naujojoje PLB valdyboje dauguma narių - naujieji emigrantai. Kokie yra antrosios ir trečiosios bangos išeivių santykiai? 

- Lituanistinėje mokykloje Los Andžele mokosi 150 vaikų. Esama tėvų, kurie savo atžalas veža 200 kilometrų. Tarp tokių tėvų yra ir antrosios, ir trečiosios bangos išeivių. Kai kurie naujieji emigrantai tikrai puikūs žmonės. Deja, ne visus mes pažįstame. Yra tokių, kurie apskritai nepasiekia mūsų bendruomenės. Kartais būna šiek tiek liūdna, kad randasi žmonių, kurie taip greitai nusigręžia nuo Lietuvos. 

- Koks didžiausias iššūkis laukia Jūsų per trejus pirmininkavimo PLB valdybai metus?

- Išlaikyti bendruomenėje vienybę. Ir tai nereiškia, kad turime būti visada vienodai mąstantys robotai. Kitas mano tikslas - rasti talentingų žmonių, kurie norėtų dirbti bendruomenės ir Lietuvos labui. Sieksiu išgirsti visų nuomonę. Ne su visais sutiksiu, bet stengsiuosi suprasti - tai yra vadovavimo ir atstovavimo žmonėms dalis. Ir dar vienas man labai svarbus dalykas - stiprinti ryšius su Lietuva ir jos žmonėmis. Tik taip išliksime gyvi ir gyvybingi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"