TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

D. Sadeckas: “Kai nesiblaškai - mažiau vidinės disharmonijos”

2014 10 27 6:00
Darius Sadeckas: “Nors sakoma, kad blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu, manau, jog pirmiausia žmogus turi tam subręsti.” Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Per 25-erius nepriklausomybės metus Lietuva gerokai praretėjo. Gal per mažai dėl jos stengėmės, o reikalavome daugiau, nei to nusipelnėme... 

Nenuostabu, kad pastaruoju metu itin plačiai diskutuojama apie pilietiškumą, patriotizmą. Tačiau tikrųjų vertybių juk neišmoksi. Jas jauti. Arba ne. Kaip ir pilietinę misiją.

LŽ pašnekovas - Finansų ministerijos Biudžeto departamento direktoriaus pavaduotojas 35-erių Darius Sadeckas. Atsakingas pareigas jis eina jau septintus metus. Be to, net penkiolika metų priklauso Lietuvos savanoriams, o kasdienė jo rutina – bėgimas. Šiuo metu rengiasi keturioliktam maratonui savo karjeroje.

Tėčio pamokos

- Gimėte okupuotoje Lietuvoje. Kokiomis spalvomis dabar pieštumėte savo vaikystę ir paauglystę?

- Iš sovietinių laikų atsimenu buitinių dalykų. Per pietus parduotuvės būdavo uždarytos, mane siųsdavo užimti eilę, kad vienas pirmųjų atsidurčiau prie prekystalio ir spėčiau nupirkti trūkstamų produktų. Prisimenu, kad tuščius vaikų pieno buteliukus keisdavo į pilnus. Dar prisimenu: kai tėtis važiuodavo į komandiruotę Lenkijoje, prašydavau atvežti bananų, nes čia jų nebūdavo. Tada nežinojau, kad gali būti ir kitoks gyvenimas. Esu iš tų, kurie tiesiog prisitaiko prie plinkybių.

Gal tokį mane suformavo ir gyvenimo sąlygos. Mūsų šeima – aš, brolis, tėtis ir mama – šešiolika metų Vilniuje gyvenome viename kambaryje. Tik paskutinėse klasėse į mokyklą Lazdynuose jau važinėjau iš naujo buto Žvėryne. Buvimas viename kambaryje vertė derintis prie kitų šeimos narių poreikių ir norų, mokė pagarbos, supratimo. Išmokau prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių.

Nėra jokių slogių prisiminimų iš to laikotarpio. Nepamenu, kad tėvai mus su broliu būtų kaip nors auklėję: pamokslavę, nurodinėję, baudę. Auklėjamasis darbas vyko savaime – per asmeninius pavyzdžius.

- Kokie žmonės tuomet Jums darė didžiausią įtaką?

- Didžiausias pavyzdys buvo šviesaus atminimo mano tėtis. Jis buvo geologas. Kartu esame nemažai keliavę. Kažkodėl atminty įstrigo, kai dviese su juo nuvažiavę į Palūšę išsinuomojome valtį, plaukėme ežerais, paskui keliavome pėsčiomis. Ir į kalnus – Altajaus ir Kaukazo – esu keliavęs su tėčiu. Jau neminiu kelionių upėmis su baidarėmis ir plaustais Latvijoje, Lietuvoje. Šios išvykos, ypač į mažai civilizacijos paliestus kraštus, daug ko išmokė, formavo mano charakterį, vertybes. Esu labai dėkingas tėčiui už visas pamokas.

Teisingas pasirinkimas

- Kai atsivėrė Lietuvos sienos, atsirado naujų galimybių. Ar po abitūros egzaminų nekilo noras išvažiuoti?

- Kai esu įsitraukęs į kokią nors veiklą, nebekeliu sau klausimų, kodėl aš čia, ar man nereikėtų būti kitur. Po nepriklausomybės atkūrimo turėjau labai daug kelionių, susijusių su sportu. Tokios patirties man tikrai pakanka. Tačiau visada traukdavo namo. Todėl ir dėl mokslų buvo aišku, kad studijuosiu Lietuvoje.

- Ar sunku buvo apsispręsti, ką studijuoti?

- Apsisprendžiau stovėdamas eilėje Vilniaus universitete, kai atėjau su dokumentais dėl studijų. Iki paskutinės minutės svarsčiau, kur stoti. Jaučiau, kad šeima norėtų, jog studijuočiau mediciną, nes mūsų giminėje daug medikų. Tačiau man ne prie širdies badymas, pjaustymas, kraujas, tad šis variantas iškart atkrito. Ir filologija netraukė, nors mano mama - anglų kalbos specialistė. Traukė tikslieji mokslai: kompiuteriai, programavimas, informatika, matematika. Juolab kad būdamas moksleivis dalyvaudavau matematikos olimpiadose.

Stovėdamas eilėje nejučia pasirinkau ekonomiką. Pamaniau, jog studijuodamas šį dalyką gaučiau plačiausią spektrą žinių: ir informatikos, ir matematikos, ir kitokių dalykų. Be to, ši specialybė ir kasdieniame gyvenime lengviau pritaikoma.

- Jau ilgokai dirbate Finansų ministerijoje. Ar įdomu?

- Ten pradėjau dirbti dar pirmaisiais magistrantūros metais. Pradėjau kaip vyr. specialistas viename Biudžeto departamento skyrių. Vėliau ėjau skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. O 2008 metais mane paskyrė Biudžeto departamento direktoriaus pavaduotoju.

Čia nemažai dalykų, kurie vienaip ar kitaip susiję su pinigais. Einant svarbias pareigas padalinyje, atsakingame už Lietuvos valstybės biudžeto parengimą, tavo matymas labai platus. Tai įdomu. Tačiau kartu - ir tam tikras iššūkis, nes reikia labai daug dalykų žinoti, daug atsiminti.

- Ką Jums reiškia karjera?

- Darbą stengiuosi atlikti kuo geriau, domiuosi su darbu susijusiomis aktualijomis, nuolat tobulinuosi, tačiau nesiekiu valdžios ar aukštesnių pareigų. Nors sakoma, kad blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu, manau, jog pirmiausia žmogus turi tam subręsti.

Grįžtamoji vertė

Orientavimosi sportą iškeitęs į ilgųjų nuotolių bėgimą D. Sadeckas šiuo metu rengiasi jau keturioliktam maratonui. /Asmeninio albumo nuotrauka

- Nuo 2004-ųjų Vilniuje dėstėte Tarptautinio verslo mokyklos studentams. Koks ten jaunimas, koks jo akiratis?

- Ten dėsčiau apie septynerius metus. Dar nedirbdamas toje mokykloje apie joje studijuojančius jaunus žmones girdėdavau ne itin pagarbių atsiliepimų. Kai man pasiūlė ten dėstyti, iš pradžių buvo abejonių. Tačiau atėjęs į tą mokyklą išvydau normalų jaunimą. Palyginti su mano karta, nei blogesnį, nei geresnį. Ten yra ir viskuo besidominčių, išprususių, nuolat visko klausinėjančių jaunuolių. Yra ir kitokių. Tačiau juk visais laikais išskirtinių žmonių būna mažiau.

- Ar nemanote, jog strateginėse valstybės institucijose dirba per mažai naujosios kartos atstovų? Kad ten vis dar trūksta platesnio mąstymo, geranoriško požiūrio į naujoves, pasaulio patirtį?

- Jaunimo gal kiek ir trūksta. Tik klausimas, kiek jis galėtų save realizuoti biurokratinėje sistemoje. Manau, kad turėtų būti pusiausvyra tarp jaunų ir vyresnių žmonių, tarp naujovių ir tam tikro pastovumo. Šiuo metu ji gal ir nėra jaunimo naudai, bet anksčiau ar vėliau mūsų ateitis vis tiek bus jų rankose.

- Kasmet nemažai lietuvių emigruoja dėl to, kad čia nemato jokių perspektyvų normaliai gyventi. Tėvynę palieka ir nemažai jaunų žmonių. Kas gi kurs naują Lietuvą?

- Negaliu smerkti žmogaus dėl to, kad jis nori gerai gyventi arba apskritai gyventi. Neretai emigracija žmonėms tampa vienintele galimybe išgyventi, nes arba negauna čia darbo, arba už jį gauna tokį atlyginimą, kuris neleidžia oriai gyventi.

Kitas dalykas - kai čia palyginti neblogai gyvenantys žmonės svetur išvyksta ieškoti dar geresnio gyvenimo. Tada jau galėtume svarstyti, kas negerai socialinėje plotmėje, kodėl tie žmonės nenori Lietuvoje kurti geresnio gyvenimo.

O dėl ateities... Manau, nemažai žmonių, kai jų materialinė padėtis pagerėja, ima vėl ieškoti kontakto su Tėvyne – atsiranda grįžtamoji vertė. Jie pradeda ką nors grąžinti visuomenei, iš kurios atėjo. Ir svarbiausia - atsiranda poreikis tai daryti.

Svajonė – tarsi kelrodė žvaigždė

- Sportuojate nuo mažų dienų. Anksčiau buvote geras orientacininkas – ne vieną sezoną atstovavote pajėgiam Švedijos klubui. Kodėl šį sportą iškeitėte į ilgųjų nuotolių bėgimą?

- Orientavimosi sporte irgi reikia labai daug bėgioti. Tačiau būtina skirti laiko ir techniniams orientavimosi įgūdžiams tobulinti: leisti laiką miške, dirbti su žemėlapiais.

- Bet juk tai įdomiau, nei vien bėgti.

- Galbūt, tačiau dėl užimtumo pradėjau nebespėti visur. Pajutau, kad dėl laiko stygiaus nebeturiu galimybių tobulėti orientavimosi sporte. Tada ir nusprendžiau savo laiką skirti tik bėgimui. Juolab kad ir orientavimosi sporte bėgimas visada buvo stiprioji mano vieta.

- Šį mėnesį Eindhoveno maratone finišavote 24-as. Rugsėjį Vilniuje triumfavote pusės maratono varžybose. Gal svajojate apie olimpinį Rio de Žaneiro maratoną?

- Pirmą kartą maratoną bėgau dar būdamas orientacininkas 2001 metais. Kai maždaug apie 2007-uosius prasidėjo mano palaipsnis perėjimas į bėgimą, buvo minčių ir apie olimpiadą. Tačiau pirmieji maratonai parodė, kad toks tikslas daug ambicingesnis, nei iš pradžių įsivaizdavau. Nors rezultatai pamažu gerėja, iki olimpinio normatyvo man dar nemažai trūksta.

- Bet neišsižadate tokios svajonės?

- Neišsižadu, man tai yra kaip kelrodė žvaigždė, tačiau realiai vertindamas savo galimybes šiuo metu siekiu tarpinių tikslų. Kadangi dieną dirbu nuo 8 iki 17 val., negaliu bėgimui skirti tiek laiko, kiek sportininkas profesionalas.

- Keliuose maratonuose jau dalyvavote? Ir kiek kartų per metus šią distanciją (42,195 km) bėgate varžybose?

- Iš viso jau gal kokių trylika maratonų bėgau. Pastaraisiais metais kasmet dalyvauju dviejuose. Tokį režimą pasirinkau norėdamas gerai pasirengti. Po maratono maždaug 2-3 savaites atsigaunu – treniruojuosi neintensyviai, tada per dieną nubėgu apie 15 kilometrų. Vėliau pamažu grįžtu į įprastą treniruočių ritmą – bėgu 20-30 km kasdien. Ir, žinoma, jau stebimas savo trenerio Povilo Rakštiko.

- Kurį maratoną laikytumėte sėkmingiausiu savo karjeroje?

- Rezultatai kasmet gerėja, tad sėkmingiausias buvo pastarasis maratonas Eindhovene, jį įveikiau per 2.24:15.

Viskas su protu

- Nors į maratonus susirenka daugiau dalyvių nei žiūrovų, jų populiarumas kasmet didėja. Kuo taip traukia šis sportas įvairių socialinių sluoksnių žmones?

- Manau, kad priežasčių yra įvairių. Galbūt viena jų – šiek tiek gerėjantis gyvenimas, kai buitis pamažu nueina į antrą planą, ir žmonės pradeda ieškoti veiklos, kuri „pravėdintų“ galvą. Sakyčiau, kad vienoks ar kitoks judėjimas pastaruoju metu net tapo madingas. Sostinės Vingio parke pastebiu vis didesnį žmonių aktyvumą. O bėgimą renkasi galbūt dėl to, kad nereikia specialių sąlygų ar įrangos: apsirengei sportiškai - ir pirmyn!

- Dėl sporto nenukentėjo nei mokykla, nei studijos Vilniaus universitete. O ir dabar, Finansų ministerijoje eidamas labai atsakingas pareigas, įsigudrinate visur suspėti. Kaip pavyksta?

- Iš tikro tai nėra taip sunku, kaip gali atrodyti iš šalies. Turint galvoje, kad sportuoju maždaug nuo ketvirtos klasės, tai tiesiog tapo kasdienės rutinos dalimi.

- Ir niekada nesigailite, kad dėl sporto tenka atsisakyti paprastų žemiškų malonumų?

- Jei žemiški malonumai suprantami kaip vakarėliai, lankymasis baruose ir klubuose, tie dalykai niekada manęs netraukė. Žinoma, dėl sporto tenka kai ko atsisakyti, tačiau nėra taip, kad tik valgyčiau, bėgiočiau ir miegočiau. Viskas su protu. Tikrai nevengiu paįvairinti savo laisvalaikį, susitikti su draugais, jei tai suderinama su mano treniruočių ar varžybų tvarkaraščiu.

Tam tikras gyvenimo supaprastinimas, manyčiau, nėra blogai. Aprėpdamas mažiau, stengiesi viską atlikti kuo geriau. Kai per daug nesiblaškai, tada ir vidinės disharmonijos mažiau.

D. Sadeckas: “Jaučiu savotišką pasididžiavimą, kad esu išmokytas ginti Lietuvą ir tam pasirengęs.” / Asmeninio archyvo nuotrauka

- Ar nuolatinė konkurencija sporte neišprovokuoja blogų dalykų: pykčio protrūkių, kivirčų tarp varžovų ar net klastos?

- Manau, kad bėgikams tai nebūdinga. Žinoma, kai sportininkai bėga stadione, ten kartais konkurentas gali tave ir stumtelėti, ir pargriauti. Maratone kitaip: daugiau erdvės, lengviau išvengti fizinio kontakto. Čia dauguma dalyvių pirmiausia varžosi su savimi arba laiku, bet ne su bėgančiuoju šalia. Taigi jie labiau yra kolegos nei varžovai. Žinoma, jei kova vyksta dėl prizinės vietos, tada bėgikai tampa tikrais varžovais. Šis sportas moko valdyti emocijas.

- Kokia vieta Jūsų gyvenime tenka sportui?

- Manau, jog svarbi, tačiau nenorėčiau sakyti, kad svarbiausia. Sportas yra mano kasdienės rutinos dalis, kaip ir dantų valymas. Neretai vos grįžęs iš darbo tuoj persirengiu ir einu į treniruotę. Tačiau tai nedaro manęs robotu. Sportas padeda tobulėti, moko disciplinos, padeda geriau pažinti save. Tai praverčia visose gyvenimo srityse.

Savanorio misija

- Esate ir Lietuvos savanoris. Kaip juo tapote?

- Jau penkiolika metų tarnauju Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Bičiuliai, dirbantys Lietuvos kariuomenėje, sudomino mane galimybe suderinti karinę tarnybą ir sportą bei atstovauti mūsų kariuomenei sporto varžybose. Taip ir atsidūriau savanorių gretose.

- Pelnėte ne vieną medalį tarptautinėse kariškių varžybose. Kokie titulai Jums svarbiausi?

- 2001-aisiais Europos kariškių orientavimosi sporto čempionate Lietuvoje užėmiau pirmąją vietą. 2002 metais Lietuvoje surengto pasaulio kariškių orientavimosi čempionato komandinėje įskaitoje tapome vicečempionais. Analogiškose varžybose Suomijoje 2005-aisiais estafetėje iškovojome antrąją vietą, o 2011 metais Brazilijoje Lietuvos komanda pasaulyje buvo trečia…

- Bet juk sportininkams dar tenka dalyvauti ir savanorių pratybose. Ir vėl tas pats klausimas – kaip suspėjate?

- Pratybos vyksta savaitgaliais, kartą ar du per mėnesį, - nėra intensyvus grafikas. Taigi kai kartais manęs klausia, ar dėl to nenukenčia šeima, atsakau, kad dar nėra kam nukentėti. Kol kas tai tik mano laikas.

- Ar būdamas savanoris jaučiatės atliekąs ypatingą misiją?

- Dabar, esant neramumams Ukrainoje, neretas pasvarsto, ką reikėtų daryti, kur bėgti, pasislėpti. Man tokių klausimų nekyla. Todėl atsakyčiau taip - jaučiu savotišką pasididžiavimą, kad esu išmokytas ginti Lietuvą ir tam pasirengęs.

- Nejaugi iš tiesų karo grėsmė tokia didelė?

- Nesiimsiu vertinti, ji didelė ar maža. Tačiau situacija Ukrainoje parodo, kad grėsmė yra realesnė, nei daug kas mano.

Pastaruoju metu spaudoje radau informacijos, kad padaugėjo jaunų žmonių, ateinančių į savanorių pajėgas ir į Šaulių sąjungą. Padaugėjo ne keliais procentais, o "n" kartų. Tokie dalykai džiugina. Vadinasi, žmonės nėra abejingi, jie reaguoja ir nori prisidėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"