TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Dar kartą apie energetikos strategiją

Šiomis dienomis Seime labai skubotai ir nepageidaujant jokios kritikos svarstomi labai svarbūs Lietuvai Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijai (toliau Strategija) pagrindus klojantys įstatymų projektai. Įdomu, kad siekiant objektyvumo ir norint išvengti klaidų mokslinės publikacijos ar statinių projektai yra privaloma tvarka recenzuojami, tam skiriami oponentai, atliekamos įvairios ekspertizės ir t. t. 

Tuo tarpu dabar priimami milijardines investicijas ir Lietuvos piliečių gyvenimo lygį lemsiantys projektai turi būti patvirtinti per kelias savaites be jokios kvalifikuotos analizės ir kritikos. Kiek nors abejojantieji strateginiais projektais pravardžiuojami ir siūloma netgi bausti... Žinoma, esant tokiai situacijai kyla didelė rizika, kad ir vėl bus priimti nepasverti, visapusiškai neapgalvoti sprendimai, už kuriuos tenka tik politinė atsakomybė, kuri Lietuvoje nieko nereiškia (bent kol kas).

Už klaidas mokės visi Lietuvos piliečiai ir tokių pavyzdžių yra pakankamai. Tai atspindi politinės kultūros intelektinį nebrandumą. Suprantama, kad diskusijoje dėl Strategijos sąlygos nelygiavertės, nes valdžios įstaigos šiems dokumentams parengti ir reklamuoti išleido ne vieną milijoną, o kiti specialistai gali pasiremti tik bendrosiomis žiniomis ir paaukotu laisvalaikiu.

Iš esmės sutinkant su Strategijoje formuluojamais galutiniais tikslais ir siekiais abejonių kelia kai kurie pasirinkti būdai ir priemonės jiems įgyvendinti, prioritetų ir eiliškumo nesubalansavimas, vidiniai prieštaravimai ir nepakankamas alternatyvų bei išorinės naudos/rizikų įvertinimas. Tik keli tokie pavyzdžiai.

Elektros sektoriuje akcentuojamas dabartinis elektros generatorių trūkumas, energijos tiekimo nepatikimumas, priklausomybė nuo vienintelio išteklių tiekėjo ir pan. Bendra dabar esančių elektros generatorių ir jungčių su kaimynėmis šalimis galia kelis kartus viršija maksimalų Lietuvos elektros sistemos galios poreikį (apie 2000 MW).

Vadinasi, bet kuriam šaltiniui išsijungus (nutrūkus linijai) yra pakankamai galių gauti (gaminti) elektrą kitais būdais. Beveik visos dabar esančios Lietuvoje šiluminės elektrinės, kurių bendra galia yra apie 2657 MW, esant rimtam reikalui gali pereiti prie mazuto ar kito skystojo kuro, kurį kaip rezervinį privalo nuolat laikyti savo kuro talpyklose. Be to, dar yra saugomos valstybinės naftos produktų atsargos, kurios gali būti panaudotos ekstremaliu atveju. Naftos produktai Lietuvą gali pasiekti sausumos keliais, per Baltijos jūrą, perdirbant naftą iš įvairių šalių ir Mažeikiuose t. t.

Taigi nutrūkus vienpusiam gamtinių dujų tiekimui (tai yra didžiausias rizikos faktorius energetikos saugumo požiūriu) elektros tiekimas nenutrūktų. Ši sistema jau įrodė savo patikimumą sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę, sumažinus dujų tiekimą per Baltarusiją ir pan.

Techniniu požiūriu elektros sistema yra palyginti saugi, kadangi turi diversifikuotus ir pakankamos galios generatorius bei tiekimo šaltinius. Be jau esamų elektros gamybos objektų, realiai statoma dar daug naujų elektros generatorių: 450 MW kombinuoto ciklo blokas Elektrėnuose, biokogeneracinės jėgainės Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Utenoje ir t. t.

Kita vertus, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas numato, kad Lietuvoje iki 2020 metų turi būti pastatyta 500 MW galios vėjo jėgainių, 355 MW kogeneracinių įrenginių ir t. t. Planuojama statyti dar vieną apie 200 MW generatorių Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje. Deja, Strategijoje mažai dėmesio kreipiama į esamų elektrinių pritaikymą darbui naujomis sąlygomis, tad šis labai brangus nacionalinis turtas gali būti tiesiog prarastas.

Teigiama, kad Visagino atominė elektrinė po 2038 metų pradės gaminti "pigią" elektrą. Vidutinė atominės elektros savikaina - 18 ct/kWh. Nereikia būti rimtu ekonomistu, kad suprastum, jog verslo planas, sudarytas 60-iai metų, yra tik teorinis, nes neįmanoma numatyti, kas iki to laiko atsitiks, kokia bus infliacija, rinkos kainos, kiek realiai kainuos statyba ar radioaktyviųjų atliekų saugojimas ir laidojimas.

Nepalyginamai patikimesnė ir nekelianti grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti, pavyzdžiui, vėjo jėgainių plėtra. Čia bent ekonomika aiški. Pagal dabartinį reguliavimą vėjo pagaminta elektra 12 metų superkama po 28 ct/kWh, (tiek reikia, kad sugrįžtų investicijos), o kitus 12 metų būtų gaminama po 4 ct/kWh (kainuoja tik eksploatacija).

Taigi, patikima ir prognozuojama vėjo elektrinėse gaminama elektros vidutinė savikaina gali svyruoti apie 16 ct/kWh. Vėjo svyravimams balansuoti kaip tik ir tinka šiluminės elektrinės, ypač kombinuoto ciklo su dujų turbinomis, ką jau kalbėti apie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės galimybes. Europos Sąjunga kartu su kaimynėmis šalimis kuria didžiules integruotas elektros sistemas, kuriose subalansuojamas atskirų generatorių veikimo netolygumas, optimizuojami gamybos ir vartojimo režimai ir t. t. Šis pavyzdys rodo, kad Strategijoje nėra korektiškai bei išsamiai išnagrinėtos ir kitos elektros generavimo alternatyvos.

Visagino AE projekto silpnoji vieta - didelės išlaidos ir galima rizika Lietuvos valstybei, kadangi ji privalo sukurti ir išlaikyti visą atominei elektrinei prižiūrėti būtiną infrastruktūrą. Pradedant specialistų rengimu, specializuotų valstybinių įstaigų sąnaudomis ir baigiant branduolinės avarijos pasekmių likvidavimo padalinių išlaikymu. Ir viskas tik dėl vienintelio objekto. Tuo metu jėgainės akcininkams atitenka pelnas, ir dar neaišku, ar ištikus bėdai jie juo pasidalytų. Dėl šio prieštaravimo turbūt nėra analogo, kad komerciniai subjektai įsirengtų atomines elektrines kitų valstybių teritorijoje. Jeigu valstybė, kurios teritorijoje statomas branduolinis objektas, prisiima visą riziką, tai ir galima nauda turi tekti jos piliečiams. Statant tokį objektą reikia būti pasiruošus ir blogiausiam scenarijui.

Branduolinio scenarijaus protegavimas Strategijoje paliko be reikiamo dėmesio biomasės elektrinių galimybes. Šiems elektros generatoriams plėtoti Lietuvoje ypač palankios sąlygos. Plačiai išplėtotos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, didžiuosiuose miestuose esančių kogeneracinių elektrinių konversijos galimybės ir biomasės kasmetinis prieaugis, kuris gali patenkinti visus šilumos ir elektros gamybos poreikius, sudaro prielaidas plėtoti šias technologijas ir sukurti tikrai nacionalinę bei nepriklausomą energetiką, kuri neturėtų jokių grėsmių ir nepriklausytų nuo kitose šalyse esančių akcininkų sprendimų ar pasaulyje vykstančių globalių procesų.

Skaičiuojant analogiškai, kaip ir Visagino AE verslo plane, per 12 metų susigrąžinus investicines išlaidas, kurias garantuoja remtinas elektros supirkimo tarifas, likusį eksploatavimo laikotarpį (apie 40 metų) čia gaminamos kogeneracinės elektros savikaina būtų apie 12-15 ct/kWh. Racionaliai panaudojus esamą energetinę infrastruktūrą šiluminėse elektrinėse iš biokuro būtų galima gaminti apie 3 TWh per metus kogeneracinės elektros ir dar apie 2 TWh elektros kondensaciniu režimu (savikaina apie 16-20 ct/kWh, be kapitalo sąnaudų). Skirtingai nei Visagino AE atveju, kai iš vienkartinės statybos uždirbtų gal tik statybininkai ir montuotojai, biomasės elektrinės jau ir dabar kuria naują pramonės šaką Lietuvoje bei augina biokuro tiekimo rinką, kuri "maitina" miškų savininkus ir Lietuvos biudžetą.

Pridėjus fiskalinę naudą, sukuriamą valstybėje, bioelektros "suminė" savikaina būtų maždaug trečdaliu mažesnė už čia pateiktus skaičius. Mažeikių ar AB "Lietuvos elektrinės" dujų ir mazuto katilus pritaikius biodulkėms deginti, kaip tai daroma Europoje, iš viso būtų galima pasigaminti apie 14 TWh elektros ir visiškai patenkinti visus Lietuvos poreikius (10 TWh) santykinai daug mažesnėmis investicijomis, be jokios rizikos sukuriant didelį socialinį ir ekonominį efektą. Biomasės platus naudojimas elektrai kartu su šiluma gaminti padėtų išspręsti Lietuvai svarbiausią šildymo prieinamumo problemą. Deja, Strategijoje šios alternatyvos net nenagrinėjamos...

Elektros jungtys su Švedija ir Lenkija sukurs daugiau alternatyvų apsirūpinti elektros energija, tačiau statistika rodo, kad Vakarų šalių rinkose vidutinė elektros kaina yra aukštesnė negu šiuo metu Lietuvos elektros biržoje. Ateityje elektros kainas Europos Sąjungos šalyse didins nauji aplinkosaugos reikalavimai, gamtinių dujų akcizas (nuo 2014 m.) ir t. t. Tad elektros kainos dėl naujų jungčių greičiausiai nesumažės, bet prisidės naujos infrastruktūros investicinės ir eksploatacinės išlaidos.

Be to, kyla grėsmė, kad dėl didžiulių, vienu metu daromų investicijų elektros ūkyje bus apleista esamų elektros tinklų priežiūra ir atnaujinimas, o tai gali sumažinti elektros tiekimo patikimumą. Europos Komisija rekomenduoja, kad integruotas elektros jungtis valstybės narės kurtų kooperuodamosi, tačiau Lietuvos strategija - viską įgyvendinti vien savų vartotojų sąskaita, nors elektros jungtimis greičiausiai naudosis ir kaimynės šalys. Tarptautinių elektros persiuntimų kainas reguliuoja Europos Sąjunga - kažin ar čia bus galima užsidirbti. Strategija to neanalizuoja.

Suskystintų gamtinių dujų terminalas, kurio planuojamas našumas 3-4 mlrd. m3 per metus, labai padidins dujų tiekimo patikimumą. Kita vertus, Strategijoje numatyta, kad energijos vartojimas pastatuose reikšmingai sumažės (30-40 proc.), o centralizuotoje šilumos ir elektros gamyboje iškastinį kurą turi pakeisti atsinaujinantys ištekliai ir branduolinis kuras.

Strategija turėtų įpareigoti būsimas vyriausybes siekti terminalą paversti regioniniu, kad išvengtų didžiulės jo išlaikymo naštos, teksiančios Lietuvos dujų vartotojams. Strategijoje neskiriama dėmesio biodujų gamybai iš gyvulinės ir augalinės kilmės žaliavų, o tai galėtų sukurti nacionalinę dujų tiekimo į tinklus sistemą ir ilgainiui patenkinti mažėsiančius gamtinių dujų poreikius. Tai ne tik taptų alternatyva importuojamoms dujoms, bet ir būtų išdirbti dirvonuojantys Lietuvos laukai, kaimo žmonės gautų pajamų, pinigai keltų Lietuvos ekonomiką.

Strategijoje numatyti tikslai, kad renovuojant pastatus iki 2020 metų bus sumažintas šilumos vartojimas 2-3 TWh/m ir kasmet 1,5 proc. padidinamas galutinio energijos vartojimo efektyvumas, - nerealūs, kadangi Strategijoje nėra numatytų konkrečių priemonių (projektų), kaip to bus siekiama.

Panašūs tikslai buvo keliami ir anksčiau, bet nebuvo įgyvendinti. Tas pat pasakytina ir apie atsinaujinančių išteklių plėtros planus. Jeigu elektros ir dujų sektorių strategija pagrįsta konkrečiais projektais ir organizacinėmis priemonėmis, tad tikėtina, kad bus ir įgyvendinta, tai labiausiai aktualaus šiluminės energijos sektoriaus strategija apibūdinama abstrakčiomis tezėmis, neatlikus jokios rimtesnės analizės ir nepateikiant studijų ar nurodant priemonių, kaip tai bus įgyvendinama. Tai rodo, kad energetikos sektoriams neskiriama pakankamai dėmesio.

Lietuvos ekonomika kol kas palyginti silpna, menki kreditiniai ištekliai, o energijos vartotojų perkamoji galia nedidelė. Strategijoje numatyti projektai ir sprendimai skirti didinti ir taip gana patikimą energijos tiekimą, dėl to iš esmės nesumažės energijos kainos, todėl prieš investuojant milijardus turėtų būti sąžiningai išnagrinėtos visos alternatyvos ir įvertintos funkcijos, kurias galėtų atlikti Lietuvoje jau esantys energetikos objektai ir infrastruktūra. Dešimtimis milijardų litų skaičiuojamos investicijos turės būti grąžintos tik Lietuvos energijos vartotojų, tad turėtų būti kruopščiai sudėlioti prioritetai ir subalansuotos greitesnį efektą duodančios priemonės, numatant ir ilgalaikės perspektyvos projektus.

V-2479

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"