TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Dar neparašytas romanas "Lietuvos tuštėjimo metas"

2011 06 03 0:00

Prieš 23 metus atsiradęs Sąjūdis ne vienam Lietuvos žmogui suteikė viltį, kad tautos gerovę gimtojoje žemėje bus galima kurti be jokių kliūčių.

Tačiau per keletą nepriklausomybės dešimtmečių Lietuva neteko beveik 800 tūkst. žmonių, daug lietuvių savo gerovę ėmė sieti su gyvenimu už tėvynės ribų. Kas nutiko Lietuvoje per 23 metus? Kodėl lietuviai bėga iš gimtojo krašto, tarsi nebeturėtų valios ir noro jame gyventi?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susitiko pakalbėti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai filosofai Romualdas Ozolas ir Vytautas Radžvilas, aplinkosaugininkas, paminklosaugininkas Romas Pakalnis, rašytojas Vytautas Bubnys ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kalta krizė Europoje?

A.Medalinskas. Kaip pasikeitė Lietuvos visuomenė ir žmonių požiūris į savo tautą bei valstybę per tuos keletą dešimtmečių nuo Sąjūdžio atsiradimo iki šių dienų?

R.Ozolas. Pasikeitė. Ir labai esmingai. Mes sužinojome apie išorinį, už Lietuvos ribų esantį pasaulį ne per mąstymą, ne per pavienes žinias, ateinančias iš ten, o pačiupinėdami jį savo rankomis. Būtent tai sunaikino iliuzijas, kurias tuo metu puoselėjome. Pasidarėme skeptikai ir niekuo netikintys. Dabar jau ir mes išgyvename Vakarų civilizacijos totalinės krizės metą, baigiamąjį laikotarpį to proceso, kuris prasidėjo su Didžiąja Prancūzijos revoliucija ir kuris praktiškai sukūrė europinę civilizaciją. Europa ją sugebėjo primesti visam pasauliui, kartu išsigimdama ir pati.

A.Medalinskas. Bet iš Vakarų Europos dabar niekas nebėga. Priešingai, žmonės ten važiuoja iš įvairių pasaulio kampelių. Štai ir lietuviai vienas po kito ten bėga.

R.Ozolas. O ko ten bėga? Gerovės, kurią ne patys sukūrė, bet gauna už tai, kad atsisakė savo tėvynės. Pati Europa per penketą amžių paseno, aptingo ir nutuko. Amerika, kurią sukūrė tikintieji puritonai, taip pat išsigimė dėl perdėto liberalizmo. Kurį laiką Europa jam atsilaikė, bet 1968-aisiais liberalizmas visiškai nugalėjo.

A.Medalinskas. Jei sėdėtume Ispanijoje, Graikijoje ir apie tai svarstytume, suprasčiau, bet klausimas skirtas mums patiems. Ar mes, lietuviai, turime gyvybinių jėgų atsispirti tam jau masiniam norui bėgti iš Lietuvos ir likti čia bei kurti savo valstybę, kuri dar yra, nors ir ne taip gerbianti žmogų, ne tokia demokratiška, teisinė, kokios galbūt norėtume?

R.Ozolas. Viskas turi savo logiką. Kadangi Europa sukūrė nužmogėjimo modelį ir primetė jį mums, per 20 metų mes irgi nužmogėjome. Gyvename tokios pat neatsakomybės, turto troškulio ir pinigų valdžioje. Kas išlaikė Europos kultūrą? Tas, ką pradėjo graikai, - santykis su žeme. Dirbdamas žemę sukuri tvarką, kuri darosi tinkama gyventi žmogui. Iš to santykio su žeme, iš vietos, kurioje gimei, tu gauni gyvybinę energiją. O dabar šio ryšio lieka vis mažiau, todėl esame svetimi sau. Svetimi savo tautai, valstybei ir net Europai. Esame baisesni už emigrantus, pavyzdžiui, iš Libijos: jie dar tiki, kad Europoje gali padaryti ką nors gera, o mes išvykę norime tik gauti.

V.Radžvilas. Dabar daug kas priklausys nuo to, ar pamėginsime tapti mąstančia tauta. Iš tiesų Vakarų pasaulis ir Europa išgyvena krizę, bet jei nekelsime klausimo, kodėl neturime imuniteto daugybei neigiamų dalykų, kurie plūsta iš ten, niekas Lietuvoje nepasikeis. Reikia mąstyti sistemiškai, tačiau svarbiausia - sąžiningai prisipažinti, kad per 50 metų okupacija mus iš esmės pakeitė, o 20 nepriklausomybės metų parodė, kokie atėjome į savo laisvę.

A.Medalinskas. Norite pasakyti, jog vis dėlto gavome tą homo sovieticus bacilą, pabuvę Sovietų Sąjungoje, ir Europa bei Europos Sąjunga (ES) čia nieko dėta? Nors, aišku, yra problema, kad pati Europa, labai bijodama nacionalizmo ir atsimindama dviejų pasaulinių karų baisumus, neretai įžvelgia tautiškumo grėsmę. Norėdama išvengti nacionalizmo Europa sukūrė sąjungą, kuri vis labiau technokratėja, biurokratėja ir anksčiau ar vėliau gali tapti negyvybinga, o tai būtų labai blogai, nes ES mums yra skydas nuo išorės pavojų.

R.Pakalnis. ES gali būti ilgaamžė, bet su viena sąlyga: jeigu turės priešą, prieš kurį galės susivienyti, arba bent bendrų vertybių. Dabar nei vieno, nei kito nėra. O mūsų visuomenėje irgi įvyko radikalių pokyčių - iš agrarinės kultūros tautos tampame žmonėmis be tautos. Atsisakome savo kultūros, jos vietą užima ateinanti iš Vakarų.

V.Radžvilas. Turime pripažinti, kad įspūdingai atrodęs Baltijos kelias, gražūs mūsų papročiai, apdarai, dainos, šokiai slėpė 50 metų trukusią vidinę degradaciją, kuriai pasireikšti neleido represinės sovietinio režimo struktūros. Jos žlugo ir mes atsiskleidėme visu gražumu. O kalbant apie Europos įtaką, nuo vienos ideologinės paradigmos peršokome prie kitos. Tą darbą, kurį pradėjo sovietai, baigė kiti, įrodinėdami, kad tokio dalyko kaip tauta nėra, kad yra tik individai, o bendruomenė ir tauta - fikcija. Jeigu būtume turėję tvirtesnį imunitetą, ši propaganda nebūtų padariusi tokio milžiniško poveikio. Europa iš tiesų ištikta krizės. Galbūt toks ES projektas, koks jis yra šiandien, ir žlugs, bet jeigu taip atsitiktų, nejausčiau jokio džiaugsmo. Nes mes neturime atramos taško, leidžiančio atsistoti dar kartą. Čia reikia naujo požiūrio. Būtina pripažinti, kas mums padaryta, suvokti, kas daroma šiandien, kai mus mėginama paversti bandomaisiais triušiais, ir ieškoti alternatyvos, savo kelio. Tačiau šis kelias neturi būti grindžiamas iliuzija, kad galima pabėgti nuo Vakarų ir Europos. Mes nesame civilizacinis vienetas, kuris gali be to apsieiti. Turime dalyvauti Europos perkūrimo projekte, bet visa tai reikia statyti ant sveikesnių ir tvirtesnių pamatų.

A.Medalinskas. Visų pirma tuos sveikesnius pamatus būtina sukurti čia, Lietuvoje...

R.Pakalnis. Kiekvienam reikia pradėti nuo savęs. Štai, pavyzdžiui, mes liepos pradžioje rengiame giminės susitikimą. Visi mūsų giminės žmonės gyvena Lietuvoje, o mirusieji palaidoti jos žemėje. Nė vienas neišvažiavo ieškoti uždarbio svetur. Jie kuria namus čia. Nors daug žmonių palaužti, nė vienas niekur nesiruošia išvažiuoti. Ir aš pats šiame pasaulyje turiu tik dvi vietas, kuriose jaučiuosi ypač gerai. Pirmoji vieta - tėviškė. Parvažiuodamas į tėviškę palieku visą didžiosios sostinės mėšlą ir grįžtu grynas, švarus. Kita vieta yra šalia Vilniaus. Tai - mano sodas, kurį pats įrengiau, pasistačiau jame trobelę. Ten taip pat atitrūkstu nuo visų dalykų ir gerai jaučiuosi. Ir tėviškėje, ir savo sode atgaunu fizines bei dvasines jėgas. Nereikia nei Bahamų, nei Karibų. Nors buvau daug kur: Australijoje, JAV, Japonijoje... Žmogui savam krašte reikia turėti nišą, kurioje jis galėtų pasislėpti nuo visų šitų negerų dalykų.

R.Ozolas. Aš taip pat turiu vietą, į kurią galiu pabėgti. Bet kai apie gyvenimą mąstai kaip politikas, niekur nepasislepi. Net miegodamas sapnuoji košmarus. Klausimas, nuo kokio kokybinio ir kiekybinio dydžio mums reikės pradėti atkurti tautą. Ar nuo tų dviejų milijonų, kaip prognozuoja Jungtinės Tautos, ar, dar baisiau, nuo milijono? Jei čia tie žmonės išliks sąmoningai, jie bus tvirti, patikimi ir išsivadavę iš iliuzijų, kad laimę gali lemti Vakarai arba Rytai. Kuriant tautą tai turi būti ne tik suvokta, bet ir visuotinai pripažinta, visų pirma - viešojoje erdvėje.

V.Radžvilas. Atkurti tautą nuo vieno milijono irgi galima, nors norėčiau, kad tai darytume nuo trijų milijonų, kuriuos galbūt dar turime. Tačiau yra kita problema: išvažiuoja intelektualiausi, veikliausi. Kritinės masės klausimas labai rimtas. Mes neturime laiko, bet Lietuva dar galėtų keistis, jeigu suvoktume ir sąžiningai pripažintume, jog trauktis nebėra kur.

V.Bubnys. Lengviausia visą kaltę suversti okupacijos laikotarpiui arba Europai. Visi kalti, o mes - šventieji. Ar ne didžiausios bėdos atsirado būtent per tą dvidešimtmetį? Ir ne tų, kurie išgyveno okupaciją, o tų, kurie gimė prieš pat Atgimimą, galvose, t. y. tarp jaunimo. Svarbu ir tai, kokioje šeimoje vaikas augo, ką gavo iš mažens. Kai Sąjūdžiui atiteko valdžia, atsirado toks posakis: "Gyvename ant kultūros griuvėsių". Man plaukai pasišiaušė tai išgirdus. O dabar ant kokių griuvėsių gyvename? Ant tų pačių, senųjų? Mes pridarėme naujų griuvėsių. Kiek dalykų išnaikinta... Vienas menkas pavyzdėlis to, kas turėjo egzistuoti ir šiandien, yra Povilo ir Dalios Mataičių Lietuvių folkloro teatras. Koks reikalingas tada buvo, ugdė nacionalinę savimonę. Bet nepriklausomybės laikais šiam teatrui, prisiglaudusiam Rumšiškių muziejaus klojime, pritrūko lėšų. Po kurio laiko jį prisiminė ir apdovanojo Nacionaline premija, bet šitiek metų buvo užmiršę. Ir mūsų šventės pasidarė keistos: milijonai skiriami niekams. Paleisti fejerverkus, pasikviesti dainininkę iš Islandijos... O rimtai kultūrai pinigų nėra. Vienam žmogui - vienas litas, tiek skiriama bibliotekoms įsigyti knygų. Kur mes nusivažiavome? Kas tai padarė? Svetimi? Ne, patys. Tačiau didelę dalį jaunimo tikrai pagavo iš Vakarų plūstanti banga. Norėjome pasivyti Europą ir nejučiomis turėjome atsisakyti daug svarbių nacionalinių dalykų.

Ar mažiau mylime savo kraštą negu estai?

A.Medalinskas. Kas gali padėti lietuviams išlaikyti tą tautos stuburą, kuris buvo labai ryškus Sąjūdžio metais, ir emocinį ryšį su savo žeme? Kodėl šis stuburas ir ryšys Lietuvoje silpnesni negu Estijoje? Gal veikia ir religiniai skirtumai, juk estai - protestantiškos kultūros tauta, o lietuviai - katalikiškos?

R.Ozolas. Religijos taip pat kilusios iš žmogaus santykio su žeme ir santykio su savimi tos žemės atžvilgiu. Pastarasis santykis yra sunkus, įtemptas darbas, kai reikia nugalėti save, savo negalias ir padaryti tą žemę tokią, kurioje būtų galima gerai gyventi. Šis procesas vyko ilgus amžius. Kad žmogus galėtų geriau pajusti santykįsu savo žeme, ir įvyko reformacija. Protestantiškos šalys yra produktyvesnės. Ten esama supratimo, kad norint iš savo žemės padaryti ką nors gero, reikia nuolat įveikti save. O tam būtina turėti sąžinę. Moralė - kur kas stipresnis tvarkos ir gyvenimo būdo konstruktas, negu manome. O mes moralę praradome.

A.Medalinskas. Kodėl? Minėjote, kad liberalizmas yra blogai, bet protestantiška kultūra - tai liberalioji kultūra. Katalikiška kultūra yra konservatyvi. Tačiau šiandien katalikiškos kultūros lietuviai bėga iš savo krašto, o ne protestantai estai.

R.Ozolas. Dabar kapitalizmas išsigimęs: juodas, spekuliacinis. Tai - kraštutinio liberalizmo pasekmė. Tokio, kuris naikina ne tik tautas, lyg daržo ribas sulygindamas į didelius dirbamus plotus, bet ir civilizacijas, naikina neatsižvelgdamas į nieką, per dabar jau globalaus pelno paiešką. Ir atėjo savižudybės era. Jeigu neįveiksime šios eros pagrindo, t. y. nevaldomo pinigų, pelno troškimo moralės sąskaita, išsigelbėjimo nebus.

R.Pakalnis. Prieš penkerius metus su vienu žmogumi iš Egipto kalbėjau apie tai, kaip atrodys Europa XXI amžiaus pabaigoje. Jis sakė, kad tai jau bus musulmonų kraštas, kuriame gyvens ir šiek tiek aborigenų, ankstesnių europiečių palikuonių.

R.Ozolas. O moralę praradusi Lietuva pirmoji pereis į islamą.

V.Radžvilas. Pabandykime atsakyti į klausimą, kodėl neturime stuburo arba kodėl jis silpnesnis negu, pavyzdžiui, estų. Protestantizmas - moderni religija, padėjusi tautoms įgyti imunitetą prieš jų laukusį okupacijos smūgį. Kitas svarbus dalykas: gali paaiškėti, kad mūsų nelaimė yra tai, ką laikėme didžiausiu laimėjimu, o mūsų kaimynai gauna naudos iš to, ką esame įpratę laikyti jų didžiausia nesėkme ir problema. Gana brangiai mokame už tai, kad po sovietų okupacijos savo krašte vis dar sudarome įspūdingą gyventojų daugumą. Kaimynai tuo negali pasidžiaugti ir pasigirti. Už viską reikia mokėti. Kalba, kultūra - svarbūs dalykai, bet ne jie lemia žmogaus mąstymą. Garsusis sovietmečio šūkis, jog reikia gelbėti Lietuvą stojant į komunistų partiją, baigėsi tuo, kad gelbėtojai tiesiog suaugo su ana santvarka ir, nenustoję kalbėti lietuviškai, iš tikrųjų perėmė okupantų mąstymo būdą bei elgesio įpročius. Vėliau visa tai buvo perkelta į formaliai atkurtos valstybės gyvenimą. Tuo metu Latvijoje ir Estijoje administruojančiam sluoksniui priklausė daug atvykėlių. Todėl kai buvo atkurta nepriklausomybė, latviai ir estai galėjo jų atsikratyti ir kur kas labiau atnaujinti savo politinį elitą. Atrodo, kaimynų valdžia ne tokia susvetimėjusi piliečiams, todėl ten palankesnė dirva skiepyti jiems tautiškumo, patriotizmo ir lojalumo savo valstybei nuostatas.

A.Medalinskas. Per įvairius pokalbius, susitikimus jaučiu, kaip jauni žmonės, kurie iki šiol svarbiausia gyvenimo vertybe laikė pilietinę demokratiją, dabar atsigręžia ir į tautiškumą, meilę savo valstybei. Jie net išvykę dega ta meile, rašo laiškus. Patiko ir neseniai Lietuvoje viešėjusio kunigo Antano Saulaičio išsakyta mintis, jo pripažinimas, kad lietuviai kitų tautų kunigams, kaip jie patys sakė, primena egzilus, t. y. laikinus tremtinius. Anot jų, lietuviai panašūs į kubiečius ir net išvykę ilgam svajoja grįžti. Tik kubiečiai bėgo nuo diktatoriaus režimo, o nuo ko dabar bėga lietuviai iš Lietuvos?

R.Ozolas. Graži mintis, bet nereikia turėti iliuzijų. Tie, kurie išvažiavo, negrįš. Lietuvos likimo klausimai sprendžiami Lietuvoje. Ten bus tik nostalgija ir sentimentai, o kartu ir pretenzijos, jog mes Lietuvoje nieko nedarome, kad jie galėtų grįžti.

V.Bubnys. Dalis tokių gal ir yra. Bet esu įsitikinęs, kad kita dalis grįš. Tokią nuomonę susidariau iš bendravimo su išvykusiųjų tėvais. Jie siekia mokslo ir pakelti kvalifikaciją.

Ar atgims meilė savo kraštui?

A.Medalinskas. Rašytojų sąjungoje įvyko stiprūs poslinkiai. Šiai labai svarbiai kūrybos žmonių gildijai atėjo vadovauti poetas Antanas A.Jonynas, kuriam, kaip suprantu, yra nesvetimas ir atsakomybės jausmas už daug platesnius dalykus nei rašytojų socialinės garantijos, kurių reikia kaulyti iš valdžios. Nors akivaizdu, kad rašytojai ir visi inteligentai privalėtų turėti daug svarbesnę vietą visuomenėje, nei turi dabar. Ar tai reiškia, kad patys rašytojai, išrinkdami tokį vadovą, pradeda galvoti apie savo tautą ir valstybę?

V.Bubnys. Vadovo pokytis - naujas vėjas. A.A.Jonynas - geras poetas, doras žmogus, nors pats susirinkimas vis dėlto buvo labiau panašus į rašytojų profesinės sąjungos susirinkimą. Net kūrybiniai klausimai beveik nebuvo liečiami.

R.Ozolas. Ar gali kas nors šiandien Lietuvoje parašyti romaną "Lietuvos tuštėjimo metas", kaip Jonas Avyžius anuomet parašė "Sodybų tuštėjimo metą"?

V.Bubnys. Nežinau. Jaunesnei kartai rūpi universalesni dalykai, metaforinė kalba. Ne konkretybės. Jaunesnės kartos romanuose sekama Vakarų pasaulio pavyzdžiu, ir nebūtinai pačiu geriausiu. O geri dalykai dažnai lieka šešėlyje.

R.Ozolas. Pastebiu įdomų dalyką, susijusį su Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" antrąja knyga. Daug kas į ją žiūri kaip į itin lengvo pobūdžio. Bet įdomu yra tai, kad vis dėlto rašydama skaitomą, perkamą romaną autorė galvoja ir apie tiesą, istoriją, o ne konstruoja tokius dalykus kaip "Mėlynbarzdžio vaikai", "Vėjas mano akys" ar "Žali". Aš irgi manau, ar neateina toks metas, kai nusibos literatūros konstravimas pagal perkamumą ir norėsis nuoširdumo, rimtumo, mūsų likimo apmąstymo ir projekcijos į ateitį. Man labai patiko A.A.Jonyno žodžiai, kad šiandien reikia pasiaukojančiųjų. Visi pokyčiai atsiranda iš vieno žmogaus, kuris suvokia ir netyli. Užtenka žmogaus, kuris kitam pasakytų: darom. Štai Norbertas Vėlius. Niekas jo neskatino, bet jis vienas sukūrė ištisą epochą. Ant šito pamato išaugo Jonas Trinkūnas. Ar ne reiškinį kuria Andrius Mamontovas su savo gatvės muzika?

A.Medalinskas. O gal to kultūrinio sukilimo apraiškų matome ir dabar? Štai kad ir dėl Gedimino kalno? Atrodo, po mūsų visų atkreipto dėmesio ir valdžia susimąstė, ėmė kai ką daryti. Tik svarbu, kad visų pastangomis sukeltas dėmesys nesibaigtų tik galimybe kam nors pasipelnyti dabar "išmuštais" pinigais. Kad darbų sąmatos būtų realios.

R.Pakalnis. Todėl labai svarbus klausimas, kas po visų šitų mūsų žingsnių, pavyzdžiui, dėl Gedimino kalno, perims iniciatyvą. Ar tie, kurie turi tik portfelius, ar tie, kurie turi idėjų ir privers valdžią daryti tai, ko reikia mūsų valstybei ir tautai.

A.Medalinskas. Esminio tautos gyvenimo lūžio metais gimė tokie filosofai kaip Juozas Girnius, Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis. Pagaliau prisiminkime Vydūną. Ar galime manyti, kad ir filosofinėje erdvėje, be žmonių, kurie atėjo su Sąjūdžiu, nors dabar kai kurie iš jų nukrypo į juodą nihilizmą, atsirastų tokių, kurie pažvelgtų į šių dienų realijas per tautos išlikimo egzistencinę problemą, ieškodami kelių iš šių problemų ir nenugrimzdami į depresiją?

R.Ozolas. Filosofinėje erdvėje atsiranda naujas matymas ir nauji žmonės, kurie reiškia savo suvokimą apie tai, kad tautos problema yra ir būties problema. Prieš trejetą ketvertą metų to nebuvo. Kalbėdavo apie tai tik Sąjūdžio kartos filosofai. Šiandien Sąjūdžio, kaip nacionalinės valstybės kūrėjo, orientacija nėra galutinai sužlugdyta, nors kosmopolitizmas dažnai viešai pripažįstamas kaip pagrindinė mąstymo kryptis. Blogai, kad jai atstovauja Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) kaip institucija ir bando tai primesti visai visuomenei.

V.Radžvilas. Reikia aiškiai suvokti ir pripažinti, kad šiandien visa akademinė sfera yra griežtai ideologiškai kontroliuojama. Humanitarinių ir socialinių mokslų srityje ši kontrolė yra kone absoliuti. Tautiškai orientuotų žmonių padėtis dabar labai nepalanki ir yra daug nerepresyvių būdų apriboti jų galimybes reikštis. Visuomenė dar net neįsisąmonino didžiai svarbaus fakto, kad yra grąžinta net ideologinė mokyklinių vadovėlių cenzūra. Tai daroma sutinkant ŠMM, kai nežinia kieno ir kokiu pagrindu atrinkti tariamieji ekspertai visiškai sovietiniu stiliumi pamokslauja, kokie retrogradiški, rasistiniai, homofobiški ir pan. yra, pavyzdžiui, mūsų geografijos ar istorijos vadovėliai.

V.Bubnys. Ir vis dėlto, kai tenka bendrauti su jaunais žmonėmis, kurie tiktų į dukras arba sūnus, galima pajusti, kad jie gerai jaučia, kuo turėtų gyventi valstybė. Yra tokių ne vienas ir tarp kultūros žmonių. Štai aktorė Birutė Mar. Pati spektaklius režisuoja, važinėja po Europą, laimi konkursuose. Žmogus, kuris jaučia situaciją. Gana nemažai tokių žinau tarp aktorių. Jie liko ištikimi savo profesijai, nors galėjo rinktis ir kitą, lengvesnį pinigingą kelią: dalyvauti įvairiuose televizijos projektuose, vesti renginius ir laidas. Štai Gediminas Storpirštis. Jis irgi jaučia atsakomybę, nori kurti tai, ką diktuoja širdis.

Reikia naujo pasiaukojimo Lietuvai?

A.Medalinskas. O kodėl nėra tų kultūros žmonių visuomeniniame gyvenime? Išskyrus tuos, kuriems širdį dėl Lietuvos skaudėjo dar nuo Sąjūdžio metų. Ir dar dalelės kitų? Nejaugi jie mano, kad pakanka tik būti sąžiningam savo profesijoje, kas irgi yra svarbu? Kodėl dalis jų užsidarė savo sodybose, namuose, dejuodami, kad mūsų valstybėje daug kas ne taip, bet nenori ar bijo bandyti tai pakeisti? Arba emigruoja kartu su kitais, užuot ryžęsi kurti savo valstybę pagal principus ir vertybes, artimas ne sukčiams?

V.Radžvilas. Suprantu, kokį vaidmenį kultūra suvaidino išsaugant tautą. Bet šiuo metu reikia kalbėti ir apie kultūrinės veiklos galimybių ribas. Pati kultūrinė raiška galima net ir imperijoje, net vergijos sąlygomis. Šiandien mes imame išsivaikščioti todėl, kad nepajėgėme virsti politine tauta, neturime ilgalaikius tautos interesus gebančio suvokti politinio elito. Daugeliui mūsų kultūrininkų rūpėjo tautos kultūrinė raiška, bet į Sąjūdį valingai siekti nepriklausomybės jų atėjo ne tiek ir daug. Šiandieninė nuostata ir įprotis užsidaryti nuo pasaulio savo sodyboje, prie rašomojo stalo, irgi atėjo iš anų laikų. Kaip elgiasi kultūrininkai, ypač rašytojai ir kiti menininkai? Visi dejuoja, kad valdžia skiria mažai lėšų kultūrai. Tai yra šventa teisybė. Tačiau visi taip pat žinome, kad yra savotiški kultūrininkų klanai, kurie kovoja dėl pinigų, juos dalijasi, dažnai grobsto. Kyla paprastas klausimas, kuris, tiesą sakant, tėra retorinis: o kada ir kiek tokių kultūrininkų, užuot kovoję tik dėl didesnio kąsnio sau ar savo klaneliui, pamėgino sutartinai pareikalauti daug svarbesnio, nes pamatinio, dalyko - kad valstybėje pagaliau rastųsi nors kiek daugiau sveikos tvarkos ir bent minimalaus teisingumo? Kad ir tos pačios kultūros srityje.

A.Medalinskas. Girdėti pavieniai balsai, bet dar labai neorganizuoti. Ir atskiri pareiškimai vienu ar kitu klausimu kartais išvysta dienos šviesą.

V.Bubnys. Matome, kaip valdžia sutinka tuos pareiškimus. Gali būti ir tūkstančio parašai, bet viskas bus atmesta. Valdžia žmonių negirdi, žmogus žmogaus - taip pat, todėl ir garsėjame ne tik emigracija, bet ir savižudybėmis, nusikalstamumu, alkoholizmu.

V.Radžvilas. Kelčiau ir kitą klausimą. Kodėl net Platonas, puikiai suprasdamas kultūros ir meno svarbą, vis dėlto su neslepiama ironija rašė apie šitos sferos žmones. Jis suprato pamatinį dalyką, kurio mes dabar nenorime pripažinti. Geras menininkas, iškilus kultūros žmogus nebūtinai yra politinis žmogus - geras pilietis. Apie tai mes šiandien Lietuvoje nekalbame. Kai regime tokią padėtį, atsakymas, kaip išspręsti kultūros finansavimo problemas, yra labai aiškus. Užuot vaitoję, kad valdžia jiems neskiria pinigų, pro užpakalines duris lakstę į jos kabinetus ir maldavę iždo trupinių įvairiems sumanymams ir projektams įgyvendinti, kultūrininkai veikiau pamėgintų susitelkti kaip Sąjūdžio laikais ir pasakyti, kad ši valstybė privalo užtikrinti bent minimalią tvarką ir teisingumą ir turėti aiškius prioritetus, tarp kurių kultūrai nederėtų būti paskutinėje vietoje. Kultūrininkų materialinis skurdas kaip tik ir yra pirmiausia pilietinės savimonės ir visiško politinio pasyvumo rezultatas, nors, žinoma, esama žmonių, dar sugebančių mąstyti bendrųjų reikalų ir viešojo intereso sąvokomis. Tačiau jų labai maža.

R.Ozolas. Bet tie pasiaukojantieji turi savo uždavinio laikytis iki galo, net jei kvepėtų nukryžiavimu. Šiandien ne geresnio gyvenimo, o gyvenimo ar mirties klausimai sprendžiami. Aiškiai suvokiame, kad mūsų mažiau nei 3 milijonai, mes mirštame. Pasiaukojimas yra būties arba nebūties klausimas.

V.Radžvilas. Šiandien mūsų nėra trijų milijonų, bet kažkas šaltakraujiškai pasako, kad atsiveš darbo jėgos iš kitur. Jeigu kultūrininkai, ir ne tik jie, nesusitelks, manau, kad nebeišsigelbėsime. Skirtingai nei sovietmečiu, veikia kiti tautos naikinimo mechanizmai. Sovietmetis vis dėlto laidavo kad ir menkutį ekonominį ir socialinį saugumą. Nuo išsivaikščiojimo paradoksaliai saugojo ir uždaros imperijos kalėjimo sienos. Tik kultūrine ir šviečiamąja veikla dabartinį tautos išsivaikščiojimą lemiančių veiksnių pažaboti neįmanoma. Tačiau net ir kuklios pastangos ką nors keisti gali duoti rezultatų. Pavyzdžiui, visuomeniniam forumui "Piliečiai, tauta, valstybė� atkreipus dėmesį į mėginimus vienoje Klaipėdos mokymo įstaigoje atsikratyti vadovus išdrįsusių pakritikuoti pilietiškų žmonių randasi vilčių išvengti dar vieno valstybę naikinančios siautėti įpratusių viršininkėlių savivalės akto. Ta kryptimi reikia eiti toliau. Tik šviesuomenės pastangomis įmanoma pasiekti, kad ir taip menkas protesto prieš valstybėje įsikerojusias blogybes akcijas inicijuotų ne tik vadinamieji marginalai, iš kurių dažnai be pagrindo ciniškai tyčiojasi nupirkta žiniasklaida, bet autoritetingi visuomenės atstovai. Kito būdo faktiškai parklupdytai tautai atsitiesti nėra. Galbūt didžiausia kultūrininkų klaida buvo tai, kad atkūrus nepriklausomybę buvo nutarta, kad jų misija baigta. Jiems nusišalinus nuo politinės veiklos, Lietuvos politikų sluoksnis formavosi daugiausia iš tautinės ir valstybinės sąmonės neturinčių žmonių. Tarp jų dominavo siaurai ir primityviai mąstantys posovietinio verslo atstovai ir panašaus tipo veikėjai. Todėl visavertė politinė klasė, gebanti kvalifikuotai ir atsakingai vadovauti valstybei, tebėra ateities svajonė. Ji vargu ar gali gimti be svaresnio kultūros žmonių dalyvavimo ir indėlio.

R.Ozolas. Norėdami atlikti savo pareigą šiandien, kultūros žmonės sau turi pasakyti, kad gėda gyventi dramblio kaulo bokšte ir misti iš valdžios numetamų likučių. Tautai turi pasakyti, kad gėda bėgti į užsienius ir gyventi iš kitų tautų socialinės išmaldos. O svarbiausia - kad norime turėti savo valstybę, kurios tikslas būtų tautos kultūros kūrimas.

V.Radžvilas. Ir pasakyti, jog pakanka, kad Lietuvos valdžioje jau ima atsidurti ir tiesiog padugnės moraliniu bei psichologiniu požiūriu. Lietuvos išlikimas priklauso nuo to, ar mums pavyks atsisakyti padugnių diktatūros. Tik sukūrus normalius valstybės egzistavimo pagrindus, bus galima kalbėti ir apie kitokią valstybės kultūros raišką. Kol to dar nepadarėme, nors ir turėdami nepriklausomą valstybę, žmonės yra priversti elgtis kaip okupacijos sąlygomis ir pasinaudoję mūsų visų iškovotomis laisvėmis emigruoja.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"