TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Dar vis galvojame tik apie šiandieną

2010 03 29 0:00
R.Budbergytė: "Mes įtikėjome, kad įstoję į ES tapome intelektualesni ir labiau patyrę."
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Europos Parlamentas praėjusią savaitę pritarė Valstybės kontrolės (VK) vadovės Rasos Budbergytės kandidatūrai dirbti Audito rūmuose. Liuksemburge įsikūrę Europos audito rūmai tikrina, ar tinkamai renkamos ir išleidžiamos Europos Sąjungos (ES) lėšos.

R.Budbergytė teigia, jog įvykdoma apie 80 proc. VK rekomendacijų valstybės institucijoms. Tačiau susidaro įspūdis, kad mažiau, nes tarp tų 20 proc. dažnai lieka esminės, sunkiausiai įgyvendinamos rekomendacijos. "Galių turime pakankamai, tik kartais trūksta kvalifikuotų specialistų jomis naudotis. Siūlome perimti vakarietišką patirtį ir kai kuriems mūsų auditoriams suteikti ne valstybės tarnautojo, o valstybės pareigūno statusą, ir kad jų alga būtų didesnė nei tų, kuriuos jie tikrina. Tokių galių norėtume, bet ne vėzdo", - tvirtina VK vadovė.

Per metus rekomenduota valstybės turto atkurti už 91 mln. litų, į biudžetą grąžinta 720 tūkst. litų neteisėtai panaudotų lėšų. Tačiau VK, kaip aukščiausiosios valstybės audito institucijos, veiklos efektas vertintinas ne vien materialine verte - labai svarbu, jog biudžeto asignavimų valdytojus priverčiama žinoti, kad finansų valdymo teisėtumas nuolat tikrinamas.

Kadangi 2008 metais krašto biudžetas buvo rekordiškai didelis, išaugo ir subjektų, kuriuose atlikti auditai, biudžetai. Patikrinta ir daugiau institucijų: 2007-2008 metais audituota 102, o 2008-2009 metais - 148. Net 200 išaugo skaičius įstaigų, kuriose VK atliko tik tam tikras audito procedūras ir kurios paprastai nėra VK audituojamas subjektas ar jam pavaldi įstaiga.

Visuomenei trūksta brandos

- Sovietų laikais valstybės turtas buvo visų arba niekieno, tad buvo įprasta tempti jį namo. Vogti iš valstybės buvo net savotiška "disidentiškumo" forma. Ar per 20 nepriklausomybės metų pavyko pakeisti šią negatyvią nuostatą?

- Jei ši nuostata ir keitėsi, tai ne tiek, kiek norėtųsi. Toli gražu ne kiekvienas mūsų visuomenės narys žiūri į valstybės turtą galvodamas apie ateitį. Trumpai tariant, dar gajus trumparegiškumas, kai galvojama tik apie šią dieną, kaip ją išgyventi, geriausiu atveju dar pagalvojama apie vaikus. Tačiau niekas nemąsto, kaip gyvens vaikaičiai. Visuomenėje dar nėra pakankamos brandos, kad būtų suprasta, jog nuo to, kiek sumokame į biudžetą, kaip teisingai tą biudžetą paskirstome, priklauso ne tik mūsų dabartis, bet ir ateitis. Matyt, kad mentalitetas taip greitai nesikeičia. O tai, ką pavadinote "disidentiškumu" (juokiasi), iš tiesų buvo gajus reiškinys, vyravo nuomonė, kad kvailas tas, kuris nevagia iš valstybės.

- Esate sakiusi, kad didžiausia problema - kad nesilaikoma prioritetų, o ir šie išskydę. Kaip patartumėte tuos prioritetus išryškinti, padaryti glaudesnius? Vyriausybė ėmėsi kurti ambicingus ateities vizijų projektus, tačiau ar jie neliks, kaip ir daugelis kitų prikurtų programų, vien popieriuje?

- Taip, ne kartą minėjau, kad nuo aiškiai išdėstytų prioritetų, nors nereikia ir jų suabsoliutinti, priklausys mūsų ateitis. Tačiau tas prioritetų išsikėlimas išlieka aktualus kiekvienoje srityje ar situacijoje. Jų nustatymas yra susijęs su svarbiais dalykais - prognozėmis, kurias dėliodami esame tarp praeities ir ateities. Turime įvertinti praeities pamokas ir įsivaizduoti, kokios norime ateities.

O VK daugiau veikia "praeities-ateities" registre, nes mes darydami savo auditus vertiname tai, kas jau įvyko, ir teikiame rekomendacijas, kaip turėtų būti veikiama ateityje. VK, būdama aukščiausia audito institucija, veikia kaip būsimų pokyčių, o gal net reformų, kurios yra būtinos valstybėje, katalizatorius. Būtų idealu, jei atsirastų proga ir galimybė aukščiausią audito instituciją sustiprinti, kad ji galėtų užsiimti ir makroekonominėmis prognozėmis.

Bet norėčiau pasidžiaugti, kad Ministro pirmininko tarnybos reformų skyriai, kiek žinau, labai rimtai dirba su ilgalaike mūsų valstybės raidos pažangos strategija. Seniai pribrendo laikas turėti naują strategiją, kadangi ir Lietuva, ir pasaulis yra labai pasikeitę. Be to, stengiamasi strateginio planavimo metodiką padaryti aiškesnę, mažiau deklaratyvią ir ne tokią formalią, kokia buvo iki šiol. Kitas svarbus žingsnis yra tas, kad formuojant biudžetą premjeras su finansų ministru ir šakiniais ministrais sutaria dėl pagrindinių prioritetų. Jei dėl to pradėtų sutarti ir visos kitos valstybės grandys, tai būtų labai sveikintinas reiškinys.

Nes kai neturime aiškių tikslų, aiškių įgyvendinimo priemonių, nebūna ir jokių rezultatų. Tą žinome iš savo daugiametės vykdytų auditų patirties. Juk biudžeto pinigai yra skiriami kokiam nors tikslui pasiekti, bet turime tokią situaciją, kai ekonominio pakilimo metais leidome pinigus nelabai žiūrėdami į siekiamą rezultatą.

- "Lietuvos kultūros paveldas saugomas netinkamai", "Atsinaujinantys energijos ištekliai Lietuvoje naudojami nepakankamai", "Kūno kultūra ir sportas plėtojami be aiškių orientyrų", "Statybos darbų pirkimai skendi miglose", - tai tik keli šių dienų VK pranešimai spaudai. VK tikslas - prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomi bei naudojami valstybės finansai ir kitas turtas, ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. Kuriose srityse, jeigu tokių esama, valstybės finansiniai srautai naudojami tinkamai, prisideda prie valstybės pamatų stiprinimo?

- Tikrai negalėčiau pasakyti, kad Lietuvoje yra kokia nors sritis ar sektorius, kuris funkcionuoja nepriekaištingai, nes tobulumui ribų nėra. To nerastumėte ir jokioje kitoje valstybėje, nes tai siektinas tikslas.

Audito programų temas sudarome įvertinę duomenis iš savo strateginių tyrimų, iš rizikų vertinimo, iš viešos informacijos. Taip atsiranda sritys, kurios vertos mūsų auditorių žvilgsnio. Yra tikimybė, kad sritys, kuriose gana gerai tvarkomasi, kur mokesčių mokėtojų pinigai išleidžiami teisėtai, efektyviai, nepateks į mūsų audito programas.

Bet jau nereta situacija, ir tai džiugina, kai padarę išankstinį tyrimą, kuris lemia, ar bus vykdomas išsamus auditas, nutariame neeikvoti mūsų resursų. Matome, kad daugiau ar mažiau kai kurios sistemos jau funkcionuoja efektyviai.

Tačiau sakyti, kad be priekaištų funkcionuoja energetikos, socialinės apsaugos ar švietimo sektorius bei kitos sritys, negalėčiau.

Viešojo sektoriaus buhalterinė apskaita yra labai pagerėjusi, ypač centriniu administravimo lygmeniu. Tačiau kalbant apie pažeidimus naudojant valstybės turtą, teisėtumo klausimus, deja, padėtis nėra labai gera ir verčia pamąstyti, ką daryti, kad to teisėtumo atsirastų daugiau.

Toleruojami ilgapirščiai

- Teisėtumo nedaugėja, prasižengę valstybės tarnautojai kraštutiniu atveju atsiperka papeikimais, o ne realiomis bausmėmis. Suprantama, kad vis labiau liberalėjančioje Europoje bausmių griežtinimas nėra pats populiariausias metodas, tačiau baimės faktorius gal kiek sudrausmintų ilgapirščius?

- Jūs teisingai pradėjote pokalbį - apie visuomenės mentaliteto problemas. Kaip mes tolerantiškai žiūrime į tai, kaip gyvename, elgiamės? Mes toleruojame tam tikras negeroves. Kodėl mes jas toleruojame? Kodėl taip liberaliai žiūrime į prasikaltusius asmenis?

- Populiariausias posakis - "visi yra vagys".

- Toli gražu, bet taip sakoma, jog mes toleruojame tą ilgapirštiškumą, korupciją. Kiek metų iš valstybės tarnybos nėra atleistas nė vienas žmogus, kuris aplaidžiai vykdo savo pareigas. Metų metus ir politikai, ir žiniasklaida kalba apie tai, kad nėra pakankamos asmeninės atsakomybės. Suprantu, kad įstoję į ES mes labai liberalizavome ne tik savo baudžiamąją politiką. Mes įtikėjome, kad įstoję į ES tapome intelektualesni ir labiau patyrę. Deja, ne visos svajonės pildosi taip greitai, kaip norėtųsi. Tad tokios iniciatyvos kaip senaties termino ilginimas sunkiems ekonominiams nusikaltimams, siūlymai griežtinti Baudžiamąjį kodeksą neatsiranda šiaip sau. Aišku, dar nesame tokie sąmoningi, kad galėtume gyventi labai liberalių įstatymų apsuptyje.

Valstybės pareigūnai - įstaigų vadovai, kurie yra biudžetinių asignavimų valdytojai, nejaučia pakankamos atsakomybės. O juk turi būti atsakingi už tai, kaip naudoja lėšas pagal Biudžeto sandaros įstatymą. Teisėtai, skaidriai, efektyviai. Iš tiesų, jei nekalbėsime apie Baudžiamąjį kodeksą, kai vertinama apgaulinga apskaita, tai realios įstaigų vadovų atsakomybės įstatymuose net nėra įtvirtinta. Nėra jokios realios atsakomybės ir savivaldos tarybų lygmeniu. Ir valstybės tarnautojų atsakomybė yra pernelyg švelni, todėl VK pateikė siūlymą, kad šiurkščiu nusižengimu būtų galima laikyti ir atleisti iš valstybės tarnybos ne tik už atėjimą į darbą apsvaigus, bet ir už tai, kad netinkamai ar aplaidžiai elgiamasi su valstybės turtu. Tikiuosi, kad Seimas šiam mūsų siūlymui pritars.

Kūryba ir godumas

- Jau lyg ir įprasta, kad valstybės turtas iššvaistomas kokiose nors statybose, bet bene skaudžiausia, jog kultūros žmonės labai greitai prisitaikė prie "lėšų įsisavinimo".

Skandalai, susiję su "Vilniaus - Europos kultūros sostinės", Tūkstantmečio programos įgyvendinimu rodo, kad mūsų kultūros sektorius seka naujausiomis madomis ir maudosi tame pačiame liūne. VK tinklalapyje rašoma: "Tikrindami Kultūros ministeriją net neradome prie jos esančių viešųjų įstaigų finansinių dokumentų, teko vykti į pačias viešąsias įstaigas, bet ir ten trūko išlaidas pateisinančių dokumentų." Kas nutiko, kad kultūros žmonės tapo ilgapirščiais?

- Vis dėlto turėtume daryti skirtumą tarp kultūros žmonių didžiąja raide, mūsų autoritetų, garbingų žmonių ir kultūros vadybininkų. Tegu neįsižeidžia tie kultūros operatoriai, kurie daro skaidrius ir gražius projektus, nes toli gražu ne apie visus reikia atsiliepti negražiai. Tačiau tapo įprasta, kad profesionalios vadybos trūkumas laikomas vos ne norma. Daug ydų kultūros sektoriuje yra todėl, kad Kultūros ministerija yra nusišalinusi nuo pagrindinės savo misijos - kultūros politikos formavimo, prioritetų, pagal kuriuos galima būtų skaidriai ir logiškai finansuoti šią sritį, nustatymo. Ministerija yra linkusi dalyvauti pinigų dalybose, o kai juos daliji, tai reikia nusimanyti, ar paraiškos teikėjas yra nusipelnęs tos paramos. Tam reikia turėti tam tikro ekspertinio pajėgumo.

Dar viena didelė klaida, kad mūsų menininkai, šviesuoliai tapo kultūros įstaigų vadovais. Buvo laikas, kai jie buvo tik meno vadovai.

Tas pat ir sporte. Mūsų auditas rodo, kad tokia pati netvarka ir šioje srityje. Valstybės lėšos, kai sistemoje veikia labai daug institucijų, nepasiekia galutinių tikslų - efektyviai finansuoti tiek profesionalų sportą, tiek sportą visiems. Todėl turime situaciją, kai tik 40 proc. mokinių yra atitinkamo sveikatos lygio. Valstybės lėšos kaip reikiant nepasiekia nei profesionalių sportininkų, nei visuomenės, kuri darosi vis nesveikesnė. Vėliau turime iš "Sodros", Privalomojo sveikatos draudimo fondo mokėti ligos pašalpas, invalidumo pensijas ir t. t.

- Dėl netinkamo ES lėšų naudojimo gresia (kompetentingų VK pareigūnų nuomone), kad teks grąžinti milijonines sumas. Ar šis pavojus yra realus? Kaip vertinate dažnai pasitaikančias kalbas, kad "čia ne Lietuvos, o ES pinigai", tad sielotis dėl jų neverta?

- Tikrai drąsiai galiu pasakyti, kad nėra taip blogai su ES parama kaip dažnai visuomenė įsivaizduoja. Ir tokios didelės rizikos, kad reikėtų nemenką dalį lėšų grąžinti į ES biudžetą, nematome. Nesakau, kad apskritai to nebus, nes 2004-2006 metų programų laikotarpis dabar yra uždaromas. Problemiškiausias yra Sanglaudos fondas, iš kurio paramos buvo finansuojami ypač sudėtingi aplinkosauginiai projektai. Daug kur buvo stipriai vėluojama, nes projektai, tarkime, vandenvalos, yra labai sudėtingi, yra daug "žaidėjų", o tai dažniausiai savivaldybės, kurioms stinga kompetencijos. Tad projektai išsiplėtė laiko požiūriu, pabrango.

O apskritai panaudodami ES paramą kiekybiškai atrodome labai gerai, o kokybė irgi pakankamai nebloga, tačiau jūsų klausimas apie teisėtumą, apie išlaidų pripažinimą tinkamomis pagal ES finansinius reglamentus, ar Europos Komisija (EK), uždarydama šį laikotarpį, pripažins lėšas tinkamomis finansuoti. Esame giriami ir Europos audito rūmų, ir EK auditorių. Mes stengiamės viską daryti labai gerai ir tuo galime tik džiaugtis.

Nuo 2007 metų jau prasidėjo antrasis paramos laikotarpis, kuriam ruošiantis reikėjo pakeisti per tūkstantį nacionalinės teisės aktų. Norėtųsi greitesnio paramos panaudojimo, bet juridinės bazės tvarkymas, šioks toks mūsų nerangumas procesą kiek stabdo. Tačiau pagrindo nerimauti nėra.

- Esate minėjusi, kad sunkmetis skatina ir sukčių išradingumą. Kaip jis pasireiškia ir kokiais mastais?

- Žmogus yra kūrybiškas iš prigimties. Jeigu kažką įdomaus sugalvoji, kaip pasinaudoti svetimu geru, tai yra taip pat kūrybiška, kaip ir sukurti kokį nors visuomeninį gėrį. Lietuviai tokie patys išradingi, kaip ir kitos tautos. Ir nieko nauja neatrasta - tą išradingumą į priekį stumia žmogaus godumas. Jis ir pasaulinę krizę sukėlė.

Per 20 metų mes išmokome sutvarkyti popierius taip, kad viskas atrodytų teisėta. Ir nors vyriausieji finansininkai, buhalteriai gerai sutvarko dokumentus, mes irgi išmokome pamatyti, kad už tvarkingų dokumentų kartais slepiasi neatlikti darbai. Viešajame sektoriuje yra tokių dalykų, ir tai ne kas kita, o korupcija. O ikiteisminio tyrimo institucijoms tampa vis sunkiau įrodyti, kad esama nusikalstamos veikos, kad egzistuoja schemos, susitarimai, sukčiavimas.

Kitas dažnai šiemet pasitaikantis pažeidimas - kai skolų turinčios institucijos sutaupytas lėšas naudoja savo reikmėms, nors jomis privalo dengti skolas.

- Ar kada išbrisime iš viešųjų pirkimų klampynės, kur, sakoma, dingsta milijardai?

- Šioje srityje neskaidrumo yra per daug. Tačiau mūsų neseniai atliktas auditas parodė, kad ir įstatymai taikomi neteisingai. Viešieji pirkimai neatsiejami nuo tokios rizikos kaip korupcija. Jeigu yra korupcija ir jeigu įstaigoje nėra imuniteto tarnybos, korupcijai net ir tobuliausiais įstatymais kelio neužkirsi.

Dažniausiai fiksuojami pažeidimai - įstaigos arba visai netaiko Viešųjų pirkimų įstatymo procedūrų, arba taiko jį sąmoningai neteisingai, nes taip patogu. O priežiūra yra nepakankama. Daug įvairių neteisingų sprendimų priimama tada, kai būna įvykę konkursai, sudarytos sutartys, nes po to Viešųjų pirkimų tarnyba jau neįgaliota vykdyti priežiūros. Pavyzdžiui, kiek yra prikurta, investuojant milijonus, įvairių registrų, duomenų bazių, kurie paprasčiausiai nefunkcionuoja. Tokia "e-sveikatos" sistema kurta, o neveikia, ir jos net pataisyti neįmanoma.

Atskira didelė tema - darbų ir paslaugų kainos statybos, kelių sektoriuose. Daug metų viešajame sektoriuje už paslaugas mokame didesnę nei vidutinę rinkos kainą.

- VK ekspertų vadinama viena sėkmingiausių valstybės veikiančių institucijų. Nors ir paliekate ją, tačiau kokius matytumėte iššūkius artimiausiais metais?

- Kiekviena institucija turi aiškų savo raidos kelią. Kvalifikuotas ir sertifikuotas auditorių korpusas, dirbantis pagal tarptautinius audito standartus, turi užtikrinti, kad viešųjų finansų, viso valstybės turto valdymas taptų efektyvus ir skaidrus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"